Č. Iškauskas. Kaip išplaunamas patriotizmas? (25)

Česlovas Iškauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Česlovas Iškauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Įsisiūbavus diskusijai apie Generolą Vėtrą, Kazį Škirpą, jų atminimo įamžinimą, paminklų likimą ir vietinių politikų atsakomybę, kažkaip nuošalyje lieka, atrodytų, toks vertingas visuomeninis nusiteikimas kaip patriotizmas. O juk jis yra svarbus valstybės atsparumo, netgi nacionalinio saugumo, tautinės tapatybės dėmuo. Apie tai ne kartą rašiau.

Bet štai šiandien akivaizdu, kad patriotizmas išplaunamas, jis tampa menkaverte detale, dažnai niekinama ar netgi tapatinama su juodžiausiais nacionalizmo pasireiškimais. Šiomis dienomis „didžiausias Lietuvos portalas“ savo titulinį puslapį atveria tiems, kurie pateisina Lietuvos laisvės kovotojų naktinį atminimo naikinimą (čia puikiai tiktų nelietuviškas „istrebiteli“ terminas), pasirenkant brėkštantį rytą, kai visi giliai įmigę, ir prie Vrublevskio bibliotekos nė gyvos dūšios (vėlgi asocijuojasi su NKVD trėmimų praktika).

Vieni tiesmukai tokio atminimo naikintojų kritikus vadina atgimstančiais fašistais (Bernardas Gailius), kiti, mėgaudamiesi moksline terminologija, giria Vilniaus mero sprendimą kaip „politiškai drąsų ir teisingą“ (Paulius Gritėnas), o čia staiga išdygsta save disidentu laikantis reemigrantas, šlovinantis P. Cvirką, S. Nėrį ir teigiantis, kad nei nuo jų, nei nuo Justo Paleckio ar Antano Sniečkaus Lietuvos likimas nepriklausė (Tomas Venclova).

Tuomet kas nuo Vėtros, Škirpos priklausė, kad jų atminimas šiuo metu taip niokojamas? Ko gero, ir juos garbusis politologas pavadintų fašistais, nes vienu metu pasidavė galingai nacių įtakai…

Ar tai tik sutapimas, kad ir Kremliaus propagandistai Ukrainos Maidano gynėjus tebevadina fašistais, o garsusis „Sputnik News“ visaip niekina „miško brolius“ ir garbina tuos, kurie atvežė Stalino saulę, bei politiniu kankiniu vadina šiandien cypėje laikomą šnipinėjimu įtariamą Algirdą Paleckį?..

Rašytojas Vytautas Rubavičius, anksčiau rašęs apie „pseudopatriotus“ nuolat linčiuojantį ir nacionalizmą keikiantį T. Venclovą, tvirtina, kad tokie žmonės rikuojasi į vieną gretą su Rūta Vanagaite, Mariumi Ivaškevičiumi, visokiais judėjimo „Lietuva be nacizmo“ ar „Būkime vieningi“ veikėjais, ir jie tampa – sąmoningai ar ne – Kremliaus paspirtukais.

Visi šie paminklų nukėlimai, paminklinių lentų daužymai ir laisvės kovų dalyvių diskreditavimas susipina į vieną pynę, kurioje nėra patriotizmo gijos, sveiko tautinio pasididžiavimo audinio. Jis sąmoningai ištrinamas iš lietuvio savimonės, pakeičiant neva moderniomis globalistinėmis arba atvirai kai kam naudingomis ideologinėmis sąvokomis.

Jau ne kartą dalinausi tokiu įspūdžiu: prieš šešerius metus, artėjant Kovo 11-ajai, Dalia Grybauskaitė, kaip įprasta, savo pozicijos nevyniojo į vatą ir į kitos šalies žurnalisto klausimą apie nacionalistiškai nusiteikusio jaunimo eitynes Vilniaus gatvėmis aiškiai atkirto: „Jūs pasakėte nacionalistai, o aš juos pavadinčiau patriotiškai nusiteikusiu tautiniu jaunimu…“ Toks atsakymas ne juokais užpykdė patriotizmo kritikus, o Prezidentė rizikavo prarasti jų paramą artėjančiuose antros kadencijos rinkimuose. Bet taip neįvyko…

O jeigu dabar šį atsaką perkeltume į naujai išrinktojo Prezidento lūpas?

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Komentuoti: Juozas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: