Č. Iškauskas. Kaip išplaunamas patriotizmas? (25)

Česlovas Iškauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Česlovas Iškauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Įsisiūbavus diskusijai apie Generolą Vėtrą, Kazį Škirpą, jų atminimo įamžinimą, paminklų likimą ir vietinių politikų atsakomybę, kažkaip nuošalyje lieka, atrodytų, toks vertingas visuomeninis nusiteikimas kaip patriotizmas. O juk jis yra svarbus valstybės atsparumo, netgi nacionalinio saugumo, tautinės tapatybės dėmuo. Apie tai ne kartą rašiau.

Bet štai šiandien akivaizdu, kad patriotizmas išplaunamas, jis tampa menkaverte detale, dažnai niekinama ar netgi tapatinama su juodžiausiais nacionalizmo pasireiškimais. Šiomis dienomis „didžiausias Lietuvos portalas“ savo titulinį puslapį atveria tiems, kurie pateisina Lietuvos laisvės kovotojų naktinį atminimo naikinimą (čia puikiai tiktų nelietuviškas „istrebiteli“ terminas), pasirenkant brėkštantį rytą, kai visi giliai įmigę, ir prie Vrublevskio bibliotekos nė gyvos dūšios (vėlgi asocijuojasi su NKVD trėmimų praktika).

Vieni tiesmukai tokio atminimo naikintojų kritikus vadina atgimstančiais fašistais (Bernardas Gailius), kiti, mėgaudamiesi moksline terminologija, giria Vilniaus mero sprendimą kaip „politiškai drąsų ir teisingą“ (Paulius Gritėnas), o čia staiga išdygsta save disidentu laikantis reemigrantas, šlovinantis P. Cvirką, S. Nėrį ir teigiantis, kad nei nuo jų, nei nuo Justo Paleckio ar Antano Sniečkaus Lietuvos likimas nepriklausė (Tomas Venclova).

Tuomet kas nuo Vėtros, Škirpos priklausė, kad jų atminimas šiuo metu taip niokojamas? Ko gero, ir juos garbusis politologas pavadintų fašistais, nes vienu metu pasidavė galingai nacių įtakai…

Ar tai tik sutapimas, kad ir Kremliaus propagandistai Ukrainos Maidano gynėjus tebevadina fašistais, o garsusis „Sputnik News“ visaip niekina „miško brolius“ ir garbina tuos, kurie atvežė Stalino saulę, bei politiniu kankiniu vadina šiandien cypėje laikomą šnipinėjimu įtariamą Algirdą Paleckį?..

Rašytojas Vytautas Rubavičius, anksčiau rašęs apie „pseudopatriotus“ nuolat linčiuojantį ir nacionalizmą keikiantį T. Venclovą, tvirtina, kad tokie žmonės rikuojasi į vieną gretą su Rūta Vanagaite, Mariumi Ivaškevičiumi, visokiais judėjimo „Lietuva be nacizmo“ ar „Būkime vieningi“ veikėjais, ir jie tampa – sąmoningai ar ne – Kremliaus paspirtukais.

Visi šie paminklų nukėlimai, paminklinių lentų daužymai ir laisvės kovų dalyvių diskreditavimas susipina į vieną pynę, kurioje nėra patriotizmo gijos, sveiko tautinio pasididžiavimo audinio. Jis sąmoningai ištrinamas iš lietuvio savimonės, pakeičiant neva moderniomis globalistinėmis arba atvirai kai kam naudingomis ideologinėmis sąvokomis.

Jau ne kartą dalinausi tokiu įspūdžiu: prieš šešerius metus, artėjant Kovo 11-ajai, Dalia Grybauskaitė, kaip įprasta, savo pozicijos nevyniojo į vatą ir į kitos šalies žurnalisto klausimą apie nacionalistiškai nusiteikusio jaunimo eitynes Vilniaus gatvėmis aiškiai atkirto: „Jūs pasakėte nacionalistai, o aš juos pavadinčiau patriotiškai nusiteikusiu tautiniu jaunimu…“ Toks atsakymas ne juokais užpykdė patriotizmo kritikus, o Prezidentė rizikavo prarasti jų paramą artėjančiuose antros kadencijos rinkimuose. Bet taip neįvyko…

O jeigu dabar šį atsaką perkeltume į naujai išrinktojo Prezidento lūpas?

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .

25 komentarai

  1. Antanas:

    Naujai išrinktasis LR prezidentas turėtų tautai ir visam pasauliui parodyti, ar jis, kaip sako amerikonai, turi kiaušius ar ne. O aš, pvz., esu nacionalistas ir tuo didžiuojuosi. Ta prasme, kad nemenkinu kitų tautų, bet didžiuojuosi, kad esu vienos seniausių pasaulyje tautų, kurios kalba yra senesnė net ir už sanskritą, atstovas. Štai taip, ponios, ponai ir tovarišči.

    • ŽEMAITIS:

      Tada jo niekas antrą kart neberinks.

    • ŽEMAITIS:

      Jei tik prasižiotų, kad jis yra nacionalistas – Nausėdos populiarumas iš karto smuktų iki Juozaičio lygio. O dar įvertinus, jog juozaitininkai bei radžvilininkai jo nemėgsta, tai populiarumas būtų dar žemesnis.
      Jau dabar nemažai žmonių, pajutę Nausėdos bandyma nutolti nuo liberalių vertybių, gailisi, kad už jį balsavo. Aš taip pat.

    • Žemyna:

      Tie, kam nuoširdžiai rūpi šio žodžio prasmė, jeigu tai geba, lai paima įv. Vakarų tautų akademinius tarptautinių žodžių žodynus ir palygina, kokia tauta kokiomis prasmėmis tuo pačiu žodžiu naudojasi.
      Pamatys skirtumus, pamatys, jog viena tauta daug žodžio prasmių perima, o kito tik viena kuria nors naudojasi, nes kitoms prasmėms savo žodžius turi. Ne mūsų žodyno kaltė, kad kažkas Nation kitomis, nei mes, prasmėmis įkrauna, o po Hitlerio apskritai tą žodį nubaudė. Tautiškumas bet kurioje vietovėje reikalingas kaip ją organizuojantis elgesio, vertybių standartas, kad visi bendruomenės (tautos) nariai žinotų, kas gerai, kas blogai. Tautinių vertybių turėjimas neturi nieko bendro su kitų tautų niekinimu.

    • Prašalietis:

      Antanas:O aš, pvz., esu nacionalistas ir tuo didžiuojuosi. … Tokie dar pasaulyje negirdėti šiandieniniai pseudo valstybinių darinių antaniniai ” nacionalistai” egzistuoja tik kokiuose nors sojūzuose, kur jie su pasididžiavimu plauna bei blizgina vienos ar kitos užsienio valstybės tankus savo teritorijoje…. Kelis dešimtmečius pašveitus rusų tankus, buvo įgytas neįkainojamas rusiškas mentalitetas, kaip ir “tautinių patriotinių” antanų nepalieka jų išmoktas, šiandieniniam lietuviškam “nacionalistui” viską reiškiantis rusiškas “tovarišči”. Įgytas rusiškas”nacionalistinis” patyrimas aišku Antanui padeda, pasikeitus šeimininkui, dar uoliau”nacionalistiškiau ir labiau besididžiuojant” išblizginti kitos šeimininkaujančios”nacionalistų” žemėje valstybės tankus….

        • Prašalietis:

          Be galo linksma stebėti šiandieninio lansberginio durnių laivo ” nekvailų antanukų” tarybiniais laikais įgytą ir demonstruojamą komentaruose komjaunuolišką idiotizmą, kaip šiandieninį “tautinį patriotizmą, nacionalizmą ir kitokį -izmą”. Antanui šiandieniniam lansberginiam”tautinio- patriotinio izmo” supratimui pakanka dar tarybiniais laikais visam gyvenimui išmoktų,dainuojant komjaunuoliškas dainas ir “nacionalistiškai su pasididžiavimu” šveičiant rusiškus tankus, patriotinių ir nacionalistinių rusiškų žodžių “tovarišči ir durak Da”. Nors šiandiena kitokių “tautinių patriotų, nacionalistų” ir t.t. lansberginiame durnių laive ir negali būti… Visi šiandieniniai “tautiniai patriotai, nacionalistai” ir t.t. privalo lygiuotis į tokius “tautinius patriotus, nacionalistus ir kitokius tautai reikalingus – otus ir -istus” kaip Lansbergių Vytautukas, Grybauskų Dalytė, Linkevičių Linukas ir daug daug kitų išlikusių prie valdžios lovio dėka “sugebėjimų” prie bet kokio užsieninio šeimininko būti “tautiniais patriotais, nacionalistais ir kitokiais tautos ir Lietuvos gelbėtojais”….

      • Juozas:

        na, prachadimce, geriau prisipažink, kad šį kartą visai nusipezėjai. Nei logikos, nei rišlumo, užjaučiu. Geriau paskaityk Delfyje, ką apie tokius kukurbezdalius (T.Venclovą ir co) mano dauguma internautų. Tuomet galėsi išgerti raminančių(na, kaip tikras vatnykas) ir eit miegot. Užjaučiu tave ir dėl sekančio komentaro : tiek klaidų padarei, kad net nebepykstu

        • Prašalietis:

          “Nekvailas” Juozuk, jau pradinėje mokykloje vidutinių gabumų vaikai žino, kad norėdamas parodyti, kad kažką nutuoki pacituoji nemokšos” nelogiškumą, nerišlumą” ir greta pademonstruoji savo ” tautinių minčių logiškumą ir rišlumą, lietuvių kalbos ir gramatikos pavyzdinį mokėjimą”. ” Tautinio” durnių laivo runkelinio”intelektualo argumentai”- šį kartą nusipezėjai, nei logikos nei rišlumo, geriau paskaityk Delfyje apie tokius kukurbezdalius mano dauguma internautų ir t.t. net ir mažaraščiui, šiandiena bandančiam adekvačiai ir realiai suvokti jį supančias realijas, nepadarys, kad tavo primityvus runkeliškas idiotizmas atrodytų “tautiniu patriotizmu ar kitokiu -izmu”… ką nors bendro turinčiu su ” logika, rišlumu, lietuvių kalbos ir gramatikos mokėjimu”…. Kaip ir bėdavojančio , visą gyvenimą buvusio kieno nors ideologiniu “tautiniu paspirtuku” Č. Iškausko , kad iš adekvačių žmonių galvų yra gyvenimo realijų”išplaunamas” idiotizmas, o su juo ir idiotinis “patriotizmas” bei visoks kitoks idiotinis “tautinis -izmas”…

  2. ŽEMAITIS:

    Patriotizmas, gerb. Iškauskai, čia ne prie ko. Ir aplamai, kas tas “patriotizmas”? Pilietiškumas – tai suprantu. O “patriotizmas”?
    Kol nepaiškės kieno pusėje tiesa. Kol nepaaiškės, ar gen. Vėtra susijęs su holokaustu, ar ne, tol nuo komentarų susilaikau.
    Tad REIKALAUKIME, kad būtų sudaryta įstorikų komisija šiam atvejui profesionaliai ištirti. Be to, vien istorikų nuomonės nepakanką – teisėta nekvestionuojamą sprendimą šiuo atveju gali priimti tik Teismas.

    • Juozas:

      su patarimais palauk, verčiau parašyk savo tikrą vardą : žemaičių gėda. Ir kaipgi taip nusiritai, kad paprasto žodžio prasmės nesuvoki, ar rusiškas gėrimas smegenis užtemdė?

    • Žemyna:

      Nagi, pabandom atskirti, kas yra kas:
      PATRIOTIZMO ir PILIETIŠKUMO verdenės skirtingos, bet valstybei ABI labai svarbios.
      PILIETIS, PILIETYBĖ – šį subjektą bei sąvoką pagimdė būtinumas užtikrinti valstybės administravimo kokybę, būtinumas žinoti, kas yra kas valstybėje, planuoti jos ateitį, nustatyti joje dėl skirtingų priežasčių gyvenančių bei skirtingų tikslų turinčių asmenų teises ir pareigas.
      Mąstantis PILIETIS protu suvokia, jog žmogui visapusiškai NAUDINGIAU IR SAUGIAU, kai VALSTYBĖJE, kurioje jis NUOLAT GYVENA ir planuoja likti, VISI sąžiningai stengsis dėl jos gerovės ir saugumo, jei nebus išdavysčių pačia plačiausia šio žodžio prasme (net jei kas ir kitur gimė, ar anksčiau kt. šalies pilietis buvo). NE POPIERINIS (ne vien iš paso išplaukiantis), o SĄMONINGAS PILIETIŠKUMAS paprastai grindžiamas garbingu įsipareigojimų/žodžio laikymusi, padorumu, išmintimi, savotišku pragmatizmu, ar bent geba „ūkiškai“ mąstyti. Taip pat ir kitataučių atvykėlių pilietiškumą dažniausiai lemia asmens savigarba, jo prigimtinis santykių su aplinkiniais, su valstybe sąžiningumas, pastangos pelnyti aplinkinių pasitikėjimą ir pagarbą savo paties derama elgsena jų ir valstybės atžvilgiu.
      PILIETYBĖ ir TAPATYBĖ „POPIERIUMI“ (pasu) įrodoma.
      PILIETIŠKUMAS bei PATRIOTIZMAS – DARBAIS: gyvenimu, santykiu su VALSTYBE.
      Tačiau tai ką išvardijau, tik dalis PATRIOTUI būdingų savybių. Jo pilietiškumą papildo VIDINĖ jo BŪSENA, t. y., ne tiesioginis RYŠYS su valstybe, o PER TAUTĄ.
      Padorumu, išmintimi, pareigingumu grindžiamus sąmoningus piliečio veiksmus patriotizmo atveju papildo jo vidinių IMPULSŲ diktuojami veiksmai, kokių protu viską pasveriantis pragmatiškas pilietis ne visada ryžtųsi imtis. Juos sukelia piliečio nuolat jaučiamas ryšys – tartum DVASINĖ VIRKŠTELĖ, jungiantis jį su TAUTA, jos GIMTĄJA ŽEME ir viskuo, kas su jomis susiję – kaip kūdikį su motina jungia fizinė virkštelė. Šis tarpusavio priklausomybės jausmas, ta virkštelė valdo žmogų pasąmonine jėga. Patriotinis ryšys su Tauta yra dvipusis – patriotas jaučiasi Tautos ir jos žemės sūnus, tačiau kartu ir kaip tėvas, privalantis pasirūpinti savo Tautos namais bei Tauta. Panašiai, kaip motina ir per atstumą vienodai jaučia (ar susapnuoja) gresiantį pavojų savo vaikams, arba savo tėvams. Taip ne vienas mūsų jautėsi 1990 gruodį, kai vietos sau rasti negalėjo, nes jautė virš Lietuvos kybantį pavojų. Ir visą tą laiką kankinusi nuojauta jų neapgavo (Sausio 13).

      • ŽEMAITIS:

        Na, tai šitą aš suprantu. panašiai ir pats įsivaizduoju, tik Jūs čia viską gražiai sudėliojot.
        Taigi, išties esu netgi labai pilietiškas, bet kalbant apie patriotizmą – tai man jis labai asocijuojasi su naivumu, atgyvenusiomis vertybėmis. Ir aš jaučiu meię savam kraštui, bet greičiau ji ne valstybės, o regioninio lygmens. Až pasiilgstu savo tėviškės, taip pat man skauda, kad Žemaitija iki šiol neturi jokio teisinio statuso. Na, tai jau tasi patriotizmo dalis. Tačiau tikrai nesu toks įsijautęs patriotas, kai jūs čia apibūdinot. Sakyčiau man vienodai svarbios kelios dimensijos: tėviškė, Žemaitija, Lietuvos Respublika, Europa, Vakarų civilizacija, visas pasaulis. Tikrai nėra taip, kad Lietuvos Respublika jausmine prasme svarbesnė už kitas. galbūt man net labiau rūpi Vakarų civilizacijos likimas.
        O mano santykis su Lietuva yra per pilietiškumą, bet ne idealistinį atspalvį turintį patriotizmą.
        Vertinant iš liberaliosios pusės – valstybė – tai sutartis. Vaistybė – tai piliečiai, kurie susitaria dėl bendro gyvenimo taisyklių (Konstituciją ir įstatymai) ir iš esmės nieko sakralaus čia nėra. O sakralumas persikelia į tėviškės bei regioninį (pvz., Žemaitija) lygmenis. Valstybės lygmuo – iš esmės tik sutartinis, Europos, Vakarų civilizacijos ir Globalus lygmuo – tai išlikimo lygmenys.

        • Tai organiškas (kūniškas) ir lenkybei būdingas nekentimas buvimo šalia Lietuvos. Tas organiškas dėsningumas yra išreikšta ir Oskaro Milašiaus įžvalgoje, kad dėjimasis su Lenkija yra Lietuvos prapultis. Kur slypi to kūniškojo atmetimo, žemaičio tokio būdo priežastis…

          • ŽEMAITIS:

            Kaip suprasti “nekentimas buvimo šalia Lietuvos”? Argi aš “nekenčių”? 🙂 Matau, kad nesupratot. Veikiau tai abiejingumas, emocinis neprieraišumas prie tų patriotizmą apibūdinačių bruožų, kurie nėra pilietiškumo dalis. Bet iš tiesų aš neplanuoju ir emigruot iš Lietuvos, nenorėčiau, kad emigruotų ir mano vaikai. Man manasis tapatumas yra svarbus ir siekiu jo išlikimo. Lietuvą man svarbi, tačiau to nesureikšminu taip, kaip dauguma jūsų.
            O kad turiu tam tikro pilietiško nesavanaudiško pasiaukojimo – tai faktas. Pavyzdžiui, niekada nesu praėjęs pro gulintį (dažniausiai – akivaizdžiai asocialų) žmogų. Dauguma, deja, praeina. Ne kartą yra tekę vienam, ar su kieno nors pagalba vesti/tempti jį iki troleibuso stotelės, sodinti ant suoliuko, kviesti med tarnybas ir laukti, kol jie atvyks. Taip esu net vėlavęs į darbą ir pan.
            Kitas aspektas – nors tikrai nieko bendro neturiu su kairuolišku ekologinių fanatizmu (net atvirkščiai – labai dažnai oponuoju jų sureikšminimams), tačiau pedantiškai rūšiuoju atliekas. Ir man tai daryti nėra taip lengva (dažnai tenka net pasiginčyti su žmona ir pan.). Tiesiog mano šeima gyvename labai ankštame bute, kur bet kokio daiktelio atsiradimas kelia problemų (nes nebėra laisvų vietų, kur jį padėti). Virtuvė – tradiciškai sovietinė – ankšta. Tad geriausiu atveju telpa tik viena šiukšliadėžė. Tačiau ką aš darau? Ogi balkone turiu plastiko maišą, popieriaus dėžutę ir nedidelį kibiriuką stiklui. Juos užpildęs gabenu į atliekų rūšiavimo konteinerius, kurių teip pat nėra prie mano namo. Tad tenka kiek paėjėti. Net sandariame inde kaupiu maisto atliekas (tiesa, jų turime itin mažai, nes gyvename taupiai ir išlaidas skaičiuojame). Kur jas dedu? Ogi netoli gyvena uošviai, kurie karts nuo karto, važiuodami į savo sklypą užsuka ir paima šias trąšas 🙂 Taipogi renku ir metalą (na, jo itin mažai – tik kartais pasitaikančios skardinės) – bet jos taip pat keliauja į uošvių sodą. Taigi, “tikrųjų” šiukšlių išmetame gana mažai. Ekonominę asmeninę naudą nebent duoda tik maisto atliekos (trąša), metalas (kurio dar nesusikaupė tiek, kad galėčiau parduoti). Galėtų dar ir popierius (neišmetu net parduotuvės čekių; galima būtų iškeisti į tuolet. popierių) – bet nėra kur jo kaupti, tad vis atidedu ir sukaupęs nedidelius kiekius teisiog nešu į konteinerį. Žmonai, aišku, ne itin patinka, nes “šiukšlėmis amžianai užverstas balkonas” ir pan. (nors skųstis nereiktų – jas išnešu gana dažnai).
            Tiesa, parduotuvės maišelių taip pat neišmetu – jie man tarnauja gana ilgai. Tiesiog tol, kol suplyšta. O po to – jau į plastiką.
            ŠTAI KELETAS PILIETIŠKUMO ASPEKTŲ. Kaip ir visa eilė kitų – aktyvi parama progresyvioms liberalioms politinėms jėgoms ir pan. Jūs patys gi puikiai žinote – dažnas aš svečias čia, “Alke”. kaip ir kitur. Tikrai nepraleisiu progos aiškindamas liberalias vertybes jaunimui, vyresniems žmonėms (artimiesiems, kolegoms ir pan.). Tai taip pat PILIETIŠKUMAS.
            Taip pat, nors ir esu taupus, tačiau vis planuoju įsigyti automobilinę kamerą, kad fiksuoti kitų eismo pažeidimus. Ne, jokiu būdu ne smulkius. Jei žmogus netyčia nusuko ar tik šiek tiek, nepavojingoje situacijoje viršijo greitį ir pan – tai jokiu būdų jo neskriausičiau. Jokiu būdu. Bet yra tekę matyti tokių atvejų (manau, ir jums), kur agresyvūs, įžulūs vairuotojai, gal net dvigubai viršyję greitį ir sukuria tokias pavaojingas situacijas, kad baisu. Štai tokie turi būti be gailesčio fiksuojami ir pridavinėjami kelių inspekcijai.
            O viskie “bendruomeniški” tautinių giesmių giedojimai ant kalvų, visokios naivios “šviesos nejungimo” valandinės ir kitokios parodomosios “patriotinės” ar net pilietiškos akcijos man nesvarbu. Tikrai jausčiausi keistai jose dalyvaudamas. To nesuprastų ir man artimi žmones.

            • Tas išsireiškimas – “nekentimas buvimo šalia Lietuvos”, kad būtų aiškiau, paredaguotinas, kaip organiškas “nepakentimas buvimo šalia savęs Lietuvos” arba – “nepakentimas, kai organiškai kartu šalia yra ir Lietuva”. Žodžiu, jeigu palyginamai sakant, tai čia tas reikšmės atvejis, kai vaikas ima norėti pats daryti tai, ką už jį iki tol darė tėvai. Taigi turite žmogiško nesubrendimo požymių, pasaulio jausenos spragų, kas paprastai būdinga save priskiriantiems liberalams. Taigi partijų ideologijas sąlygoja psichologijos, o šias žmogaus psichikų tipai.
              Pilietiškumas tai teisiniai santykiai su valstybe – teisės ir pareigos joje. Tai, ką čia buitiško pripaistote, priskirčiau bendruomenės gyvenimo sričiai. Bendruomenės gyvenimas vyksta ir nesant valstybės, tad ir be pilietiškumo.

  3. Andrius:

    Patriotizmo išplovimas prasidėjo jau 1991m. Nepastebėjot? Mokytojai tą aiškiai matė.

    • Žemyna:

      Prasidėjo tada nuo nekaltų dalykų – tyčiojimosi iš lietuvių pasakų vaikams, iš folkloro. Staiga mums pradėta kalti į galvą, jog visa žodinė liaudies kūryba, pasakos, kurias patys mėgome nuo vaikystės, kurias savo vaikams sekėme, visa tai yra siaubinga, išgamiška, kad „civilizuotame pasaulyje to nėra”, kad visa tai kažkaip baisiai veikia vaikus, o mes, tėvai, patys esame pabaisos. Vaikščiojau tada apdujusi. Niekaip nesuvokiau, KUR tą blogį įžvelgia, kuo jis reiškiasi?
      Žinoma, iš to uždirbo verstinės knygos, animaciniai filmai, kurių „vertybėmis” – „kietų” vaikigalių patyčiomis iš vyresnių žmonių, iš filmukų sklindančiu padoriose šeimose nevartojamu žodynu – kuo toliau, tuo labiau springome.

      • Antanas:

        Man patinka pasakojimai darželinukams ir pradinukams apie tai, kaip du tėveliai ar dvi mamytės turėjo sūnelį ar dukrelę, juos mylėjo, augino, auklėjo… ir gyveno jie ilgai ir laimingai… 🤗 Na, visiškas pypiecas ant tos Lietuvos! Sodoma ir Gomora! 🤯

  4. Iškausko pabėdavojimai vis labiau panašūs darosi į “bobulės vargus”… Bėda yra, kad visame gyvenime ta “bobulės” psichologija įsitaisiusi… Antai, net per radiją kalbančių didiktorių balse nelikę vyriškumo, visi balsai “bobuliškuoja” tiek balsų tonais, tiek kalbėjimo manieromis, o jau “nebobuliško” turino, užsimušk – nerasi. Nuo to “bo” pasaulio nėra kur dinti, nėra kur dvasiškai atsigauti lygnuo šios vasaros karščių… Imi net galvoti, ar gelbstintis nuo to nei šio, nei to – “bobuliškumo” – nederėtų atskirai turėti vyriškus ir moteriškus radijus ar net atskiras vyriškas ir moteriškas dabar į madą įeinančias “gerovės valstybes”…

  5. Romas:

    Autorius teisus, pastangos išplauti patriotizmą akivaizdžios. Nes besigviešiančių į Lietuvos teritoriją netrūksta.
    Vieni tai daro atvirai, pvz. prachadimcas, kiti su priedanga – kad ir “Kažin”.

  6. Be tų dviejų yra dar treti – nesigaudantys ką anie daro…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: