Č. Iškauskas. Kaip sovietinis Liaudies seimas vedė Lietuvą į šviesų rytojų… (6)

Česlovas Iškauskas |  Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Česlovas Iškauskas | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Domėdamasis sovietiniais vadinamojo Liaudies seimo rinkimais, vykusiais 1940 m. liepos 14 d., užkliuvau už keisto portalo, pavadinto pretenzingu “Lietuvos diena” vardu. Portalas talpina kažkokio “Kibirkšties” parengta tuometinio marionetinio Lietuvos prezidento Justo Paleckio kalbą pirmajame Liaudies seimo posėdyje, kuris vyko po savaitės (J. Paleckis. Ieškojome kelių tikrų. V., 1987).

Kalba kaip kalba: argi marionetinis SSRS valdžios vadovas galėjo neniekinti „buržuazinės“ Lietuvos, nekeikti „fašistinės A. Smetonos diktatūros“, nekviesti „išvaduotos Lietuvos žmonių“ paduoti ranką „broliškai Tarybų Sąjungai“ ir jos ‚klestėjimo garantui draugui Stalinui“…

O štai portalas ir jo „kagėbė“ agento slapyvardžiu pasivadinęs įvado autorius, regis, gėrisi tuometine sovietinio statytinio leksika, tariamais argumentais apie ponus ir išnaudotojus, draugišką Raudonąją armiją ir net Vakarams parsidavusį popiežių. Net už grotų nuo spalio patupdytas J.Paleckio anūkas Algirdas, atrodo, šiandien gerokai pakeitęs toną…

Tokia žiniasklaida žodis žodin atkartoja Kremliaus propagandos tvirtinimus, esą pati lietuvių tauta siekė būti inkorporuota į SSRS sudėtį, ir tam pasitarnavo vadinamojo Liaudies Seimo rinkimai.

Visi ikitoliniai dokumentai rodo, kad į Lietuvos okupaciją buvo eita pamažu ir sistemingai. Pradedant Vokietijos ir SSRS draugystės ir sienos sutarties slaptaisiais protokolais, pasirašytais 1939 m. rugsėjo 28 d., visi didžiųjų valstybių bei Lietuvos susitarimai iš esmės buvo A. Smetonos vyriausybės rankų išsukinėjimas. Nebent spalio 10 d. J. Urbšio ir V. Molotovo pasirašytą sutartį, kuria pripažįstama, jog 192O m. liepos 12 d. taikos sutartis yra šalių santykių pagrindas ir kuria Vilnius ir Vilniaus sritis gražinama Lietuvai, galima laikyti naudingą Lietuvai. Bet ir ji  reiškė tam tikrą Stalino klastą, kuri it yla iš maišo išlindo netrukus: į Lietuvą buvo įvestas apie 30 tūkst. Raudonosios armijos karių kontingentas. Tai liudijo apie pirmą okupacijos etapą.

Pirmas perkūnas nugriaudėjo, kai 1940 m. gegužę SSRS pateikė pretenzijas Vilniui dėl Raudonosios armijos karių dingimo. Tai tapo dingstimi ultimatyviems reikalavimams ir papildomos okupacinės kariuomenės – iki 130 tūkst. karių – įvedimui. Lietuvos vyriausybė drebėjo it epušės lapas. Tai suprantama: atsidūrus tarp dviejų  pavojingų galybių, valstybės ateitis tampa miglota ir niekas nenori rizikuoti, atmesdamas ultimatyvius reikalavimus.

Birželio 15 d. ant Lietuvos užslinko juodi okupacijos debesys. Prasidėjo valstybės vadovų suėmimai. Kariuomenės vadas generolas V. Vitkauskas įsakė „draugingai bendradarbiauti su SSRS kariuomene“. Birželio 27 d. buvo paskelbtas einančio Lietuvos Respublikos prezidento pareigas J. Paleckio aktas dėl Seimo paleidimo, o liepos 5-ąją pasirodė rinkimų į Liaudies seimą įstatymas.

Prasidėjo spektaklis, kuris baigėsi liepos 14 d. marionetinio parlamento rinkimais (jie vieną dieną buvo pratęsti dėl rinkėjų boikoto), po savaitės sušauktu pirmuoju jo posėdžiu, paskelbusiu deklaraciją dėl prisijungimo prie SSRS, kurioje teigiama, kad “tik suvienytos Sovietų Respublikos gali atsilaikyti prieš imperialistinių valstybių pastangas pavergti mažas tautas…”

Inžinierius, istorijos analitikas Kazys Blaževičius laikraštyje „XXI amžius“ išsamiai aprašė šį spektaklį. „Jo generaliniu režisieriumi buvo „tautų tėvas“ Josifas Stalinas, jo asistentais – Kremliaus emisarai Dekanozovas ir Pozdniakovas, pagrindiniais „aktoriais“ – Antanas Sniečkus, Justas Paleckis, Mečys Gedvilas, Petras Cvirka, Povilas Pakarklis ir kiti okupantų pastumdėliai“, – rašė autorius.

Sovietiniu įpročiu paskelbta, kad rinkimuose balsavo 99,16 proc. rinkėjų. Į Liaudies seimą išrinkti 79 deputatai, kurių nemažai, anot K. Blaževičiaus, į kandidatų sąrašą buvo įrašyta be jų žinios. Autorius tęsia: „Pirmąjį Liaudies seimo posėdį pradėjo respublikos prezidento pareigas ėjęs ministras pirmininkas Justas Paleckis: „Išvaduotos Lietuvos liaudies atstovai, piliečiai, pilietės, draugai, draugės! (…) Į šią vietą, kur prieš 20 metų įvairaus plauko buržuazinės Lietuvos grupių atstovai buvo susirinkę kurti taip greit pairusių tariamai demokratinės Lietuvos pagrindų, jūs atėjote dėti pagrindų naujai darbo žmonių Lietuvai. Kova dėl tos būsimosios Lietuvos buvo ilga ir sunki. (…) Visos tos kovos ir aukos (…) ilgai buvo ir būtų ilgai dar likusios bevaisės, jei ne ta broliškoji pagalba, kurios susilaukėme iš broliškų ir draugiškų tarybų Sąjungos tautų ir kurią atnešė mums tautų išvaduotoja raudonoji armija (Kremliaus valdovai „užmiršta“ tai pabrėžti – K.B.). (…) Skelbiu Liaudies seimo pirmosios sesijos posėdį atidarytą“.

Liaudies seimo posėdžiai tebuvo apgailėtinas spektaklis, toliau rašo K. Blaževičius. Nutarimai iš anksto buvo surašyti SSRS pasiuntinybėje rusų kalba, pranešėjams seime įteikti tekstai, kuriuos reikėjo tiksliai perskaityti… Taip primityviai buvo suvaidinta Lietuvos įstojimo į SSRS komedija.

Po J.Paleckio kalbėjo Liudas Dovydėnas, A.Sniečkus, Tomas Tamulevičius, P.Pakarklis, P.Cvirka, A.Venclova, M.Šumauskas, kurie vienas už kitą labiau džiaugėsi „skaisčiai nušvitusia Stalino saule“.

Jų palikuonys dar ir šiandien, matyt, tiki jos skaisčiais spinduliais, na, kartais užgožiamais karo, konfliktų, aneksijos debesimis…

Šią tolimą mūsų istoriją verta prisiminti ne dėl informacijos stokos ir noro atsikirsti jos juodintojams. Mes patys privalome žinoti juodžiausius valstybės praeities puslapius, juo labiau, kad ir šiandien juos bando išbalinti Rusijos propagandos „vanagai“ ir jų emisarai Lietuvoje. O visokios vietinės „kibirkštys“ tik ir taikosi įžiebti nesantaikos ugnį.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , .

6 komentarai

  1. Antanas:

    Nu jo… Be komentarų. Graudu… 😥

  2. Liaudies Seimas ne vedė, o su karine jėga varė Lietuvą į “šviesų rytojų”… Tai viena. Antra, buvo būtina pasakyti, kad 1941 m. birželio 23 d. Tauta sukilo ir tą pačią dieną Sovietų valdžią sukilėliai išvijo iš Vilniaus, Kauno, kitų miestų, sudarė Laikinąją Lietuvos vyriausybę bei viešai Tautai ir pasauliui per radiją paskelbė, kad atstatė Lietuvos valstybės suverenitetą – Nepriklausomybę. Taip pagal valstybės teisę Liaudies Seimo 1940 m. liepos sprendimas stoti į Sovietų Sąjungą jau 1941 m. birželio 23 d. neteko galios. Tokiu atveju, akivaizdu, kad po karo galiojo 1941 m. birželio 23 d. Nepriklausomybės aktas bylojantis apie suverenios Lietuvos valstybės egzistavimą, todėl Lietuvos buvimo Sovietų sudėtyje teisėtumui suvaidinti komunistams buvo būtina organizuoti naujo įstojimo į Sovietų Sąjungą spektaklį, o to neatlikus geriausiu atveju Lietuvą Sovietų komunistai galėjo valdyti pagal Liaudies respublikos statusą, t.y. tokį patį, pagal kurį gavo valdyti Lenkija, Čekoslovakija, Vengrija, kitas respublikas. Štai ką jaunimui reikalinga aiškinti, o ne apie kažkokius Liaudies Seimo vedimus – (be kabučių) – į šviesų rytojų…

  3. Prašalietis:

    Šiandieniniams “tiesų kaip buvo aiškintojams” reikėtų visų nesusipratėlių ir įtikinimui ir Rusijos propogandos vietinių emisarų demaskavimui”,palyginimui parašyti kaip buvo einama į šiandieninį Eurosojūzinį, “šviesesnį” nei buvo komunistinis “tautinį rytojų”. Parašyti kieno ir kaip buvo Gorbačiovo laikais beveik vienu metu gimdomi visokiais “tautiniais”pavadinimais persitvarkymo sąjūdžiai Perestroijkai ir Gorbačiovui remti visose tuometinėse komunistų vado Gorbačiovo”pavergtose” Tarybinėse respublikose. Kokie”tautiniai anti komunistai ir disidentai”tiems persitvarkymo ir Gorbačiovo rėmimo sambrūzdžiams vadovavo ir t.t. Būtų labai įdomu palyginti ir “pamatyti skirtumus” tarp 1940 metų ir 1990 metų sambrūzdžių…. Sambrūzdio vykusio po 1918 metų Lenino kapituliacinės Bres Litovsko sutarties su Vokietija….

  4. Getas:

    Sovietų imperijos imituotas teisėtumas tęsiasi nuo 1939m spalio prievartinės sutarties su Lietuva pasirašymas, kuria buvo pažeista 1920m. liepos 12 d. sutartis, kurioje sovietų Rusija atsisakė suvereno teisių į Lietuvą amžiams ir apibrėžė sienas. Šią sutartį dar kartą patvirtino Stalino sovietų sąjunga 1926 m., kai abi šalys buvo Tautų lygos narės – tai tarptautinės teisės klausimas. Juolab 1940 m. liepos L. Seimo rinkimų farsas yra neteisėtas, nes tas vyko esant Sovietų sąjungos kariuomenei – 200 tūkst. Labai aktualus klausimas tarptautinės teisės požiūriu yra “Kažin” iškeltas 1941 m. birželio 23d. Laikinosios Vyriausybės Lietuvos Nepriklausomybės Deklaracija..

  5. Jurgis:

    nu bet autoriaus straipsnių sąrašas – įspūdingas…pasirinkti yra iš ko…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: