R. Kamuntavičius. Mindaugo karūnavimas: lietuviai nežino kur, baltarusiai – kada (48)

Rūstis Kamuntavičius | VDU nuotr.

Rūstis Kamuntavičius | VDU nuotr.

Liepos 6-ąją tradiciškai minima Valstybės dieną – pirmojo ir vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimą. Šio įvykio tikroji data ir vieta nėra žinomos – užtat netrūksta įvairių spėjimų ir versijų. Šiandien turime savotišką kalambūrą apie karūnavimą: esą, lietuviai nežino kur, bet žino kada, o baltarusiai nežino kada, bet žino kur…

Pasaulyje visais laikais vyksta kova dėl praeities – daugelis tautų stengiasi susikurti kuo ilgesnę savo istoriją, nuosavą praeitį. Tad nenuostabu, jog kartais įvyksta susidūrimai – kai persidengia skirtingų tautų istorijos, ypač Europoje, kur daugybė kaimyninių tautų turėjo bendrą praeitį. Tuomet, kiekvienai tautai kuriant praeitį iš savos perspektyvos, ši bendra praeitis tampa dalybų objektu. Vienas tokių pavyzdžių – Mindaugo karūnavimas.

Šaltinių apie šį įvykį nėra daug. Dėl to atsiranda erdvės drąsioms interpretacijoms, prisigalvojimams, hipotezėms, kas buvo labiausiai tikėtina ir kas labiausiai naudinga vienai ar kitai pusei. Tiek lietuviai, tiek baltarusiai „savinasi“ Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę (LDK) kaip savo valstybę. O tam, kad įrodytum savo teisę į šią istoriją, turi įrodyti, jog LDK nuo pat pradžių buvo atitinkamai arba lietuviška, arba baltarusiška.

Lietuvos atveju, kai 1990-aisiais atstatėme nepriklausomybę, LR Seimas svarstė dėl datos, kada galėtume švęsti Valstybės dieną. Politiniame lygmenyje buvo nuspręsta, kad tai turėtų būti ne numatyta Vytauto karūnavimo data, ir ne Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji, o būtent Mindaugo karūnavimas – taip parodant, jog kunigaikštystė buvo lietuviška nuo pat atsiradimo.

Tačiau iškart buvo susidurta su problema – nei karūnavimo data, nei vieta nėra žinomos, šaltiniuose tai neužfiksuota. Tačiau datos mums reikėjo. Tuomet Vilniaus universiteto profesorius Edvardas Gudavičius, remdamasis savo tyrinėjimais, pasiūlė keletą variantų – liepos 6 arba 13 dieną. Jis nebuvo užtikrintas savo spėjimu, tačiau Seimas pasiūlymą priėmė ir nubalsavo už liepos 6-ąją kaip faktą. Todėl ir šiandien vadovėliuose ši diena yra pateikiama kaip faktas – mažai kas žino, jog tai tik hipotezė. Karūnavimo vieta taip pat nėra niekur užfiksuota – nežinia, ar Vilniuje, ar Kernavėje, ar Vorutoje, ar kažkur kitur.

Baltarusiai, tuo tarpu, niekada nekėlė klausimo dėl valstybinės šventės, susietos su Mindaugu – jie turi kitas šventes. Tačiau jiems irgi buvo svarbu parodyti, kad LDK yra sava, baltarusiška, susieti Mindaugą su baltarusišku papročiu. Todėl maždaug nuo XVI amžiaus ten gajus mitas, kad Mindaugas buvo karūnuotas Naugarduke – dabartinėje Baltarusijoje, mieste, kuriame tuo metu lietuviai tikrai negyveno. Miesto pavadinimas – Navahrudak – yra slaviškas. Šis mitas, kad tai buvo pirmoji LDK sostinė, gyvuoja iki šiol. Baltarusiškuose vadovėliuose rašoma, jog karūnavimo tiksli data nėra aiški, tik kažkada 1253-iaisiais, tačiau įvardijama jo tiksli vieta – Naugardukas, lyg tai būtų faktas.

Aišku, kaip ir Lietuvoje dėl liepos 6-osios, jų istorikai paaiškina, kad tai hipotezė, spėjimas, paremtas vėlyvais šaltiniais, ir neatmeta galimybės, jog jis klaidingas. Tačiau, žinoma, ši hipotezė jiems yra svarbi.

Reikia pažymėti, jog Naugardukas pretenduoja į reikšmingą vietą LDK istorijoje. Mindaugo sūnus Vaišvilkas, kuris irgi buvo vienas iš Lietuvos valdovų, buvo pasitraukęs į vienuolyną šalia Naugarduko. Dar daugiau – baltarusiai tiki, jog Mindaugas buvo palaidotas čia, „savo sostinėje“. Prie senovėje supilto kalno – kapavietės, stovi akmuo su užrašu „Mindaugo kalnas“. Visa tai siejama su pasakojimu, kad LDK buvo ne tik lietuviška, bet ir baltarusiška valstybė.

Taip ir gimė minėtas kalambūras apie karūnavimą pagal baltarusius ir lietuvius. Abi pusės turi tam tikrų išskaičiavimų, ypač politinių, dėl istorinės atminties, siekia pasukti LDK pradžios istoriją savo pusėn, parodyti, kad ji sava.

Baltarusių versija nėra nepagrįsta – Naugardukas tuomet buvo vienas didžiausių ir reikšmingiausių LDK miestų, priklausęs krikščioniškajai kunigaikštystės daliai. Tai buvo svarbus politinis-administracinis, ekonominis ir kultūrinis tų žemių centras. Panašu, kad etnografinėje Lietuvoje tokių miestų Mindaugo laikais nebuvo. Išties, logiškai mąstant, Mindaugas galėjo pasirinkti tokį krikščionišką miestą, nes čia buvo saugiau apsikrikštyti, nei pagoniškose žemėse, be to, čia buvo rašančių žmonių, galėjusių tai užfiksuoti. Bet visa tai yra hipotezės.

Lietuviai šiai versijai turi savų kontrargumentų. Pavyzdžiui, teigiama, jog dėl įvairių konfliktų su kaimynais, Mindaugas atidavė Naugarduką priešams. Valdovas savo sostinės neatiduotų – net jei būtų iškilusi karo grėsmė. Na, bet, kaip buvo iš tiesų, mes nežinome.

Žinome tik tiek, kad turime didžiulį poreikį žinoti, todėl netrūksta interpretacijų ir spėjimų, kurie neretai patvirtinami valstybiniame lygmenyje, įtraukiami į vadovėlius. Todėl šiandien ir turime tokią padėtį, kad tiek Lietuvoje, tiek Baltarusijoje žmonės laiko šias interpretacijas faktais.

Autorius yra Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Istorijos katedros docentas

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Šventės, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .

48 komentarai

  1. Paprastai:

    Mindaugui galim būt dėkingi nebent už tai kad buvo aisčiai padalinti i tris dalis. Prūsus, latvius, lietuvius. Asmeninės Mindaugo ambicijos ir valdžios guodumas neleido susikurti bendrai Aisčių valstybei. Aisčių kultūra buvo išdalinta i dvarus.

  2. Paprastai:

    Paprastai tariant nėr ko aukštinti vatikaninio karaliaus Mindaugo.

    • Kęstutis:

      Na daugelis pastebi, kad Mindaugas priėmė krikštą, bet “nepastebi”, kad jis Senojo Tikėjimo apeigomis apsivalė, atmetė krikštą, o karaliaus titulą iš jo už tai niekas neatėmė. Vadinasi Mindaugas yra pirmasis Vatikano palaimintas karalius nekrikščionis (vėliau)…

      • Paprastai:

        Tai nekeičia fakto jog jis vakarų ir šiaurės baltus atidavė. Faktas juoda ant balto.

        • Žemyna:

          Tai primena man kavinukėje jaukiai įsitaisiusius jaunuolius, viens per kitą arogantiškai aiškinančius, kaip neteisingai karo ir pokario metais partizanai kovojo, kaip JIE Škirpos, Vanago ar kt. vietoje būtų darę. Ar, kaip protingai būtų susitvarkę su vokiečiais, jei JIE būtų ta jaunuolių grupelė, kuri buvo nuvežta į BY „pratybų”, bet, nuvesta į nurodytą patalpą, buvo pastatyta prieš faktą: į patalpą atvesti žydai, vaikinai išgirsta komandą sušaudyti juos, o už jų nugarų, nukreipę į juos kulkosvaidžius, įsitaisę vokiečiai, pasirengę, jei kas, paleisti jiems į nugaras „kontrolines” salves (ir į žydus, žinoma). Tie šiandieniniai postringautojai, jei pasiseks, niekada gyvenime nepatirs tokios šoko būsenos, nė to, kokį pėdsaką tai palieka visam likusiam gyvenimui, sveikatai. Tačiau jie žino, kaip reikĖJO elgtis tada, tam kitam, TO METO aplinkybėmis įvarytam į kampą, prieš save matančiam savo, šeimos ir tautos galą.

          • Paprastai:

            Matomai pati Zemyna irgi pretenduoji i tuos sėdinčius kavinukeje, postringautojus žinančius kaip ir ką, bet nepatyrusius tiesos akimirkos ir šoko….. Kaip ten buvę apie Mindaugą yra aisku, ir daugeliui istorikų… Jog tai dviprasmiškai vertintina istorinė persona, bet aišku šiandien Lietuvoje ji kritikuoti yra nepatogu, geriau adaptuoti… Kurti istoriją nors ir pryytempta. Koks tasai didvyris buvo, nors faktai rodo jog galėjo būti ir tamsuolis menkysta pasidavęs dėl turtų ir valdžios.

  3. Atmintis:

    Tūlo Rūsčio Kamuntavičiaus žiniai – Steigiamas Lietuvos kosmoso biuras ir turime naujas galimybės bendradarbiauti, nes 1263 m. liepos 6 d. karalius Mindaugas, atverdamas kelią į Vakarų Europą, įtvirtino Lietuvos valstybės suverenitetą, kurio dėka yra išsaugota mūsų Nepriklyra išsaugota mūsų Nepriklausoma valstybė. Dargi, tai, ko Rūstis neišmano nereiškia kad nėra nežinoma. Atidžiau mokytis ir atsakingiau rašinėti, remtis istoriniais duomenimis, o ne populiarinti politizuotus pramanus. Mokytis ir pasitaisyti, gerbti 1990 m. priimtą įstatymą dėl valstybinių švenčių, Valstybės istorinį simbolį – karalius Mindaugo autoritetą. Tai ir Alko kalendoriaus žiniai.

    • senasis druvis:

      Kas čia per atmintis? Ar atmintis atsimena, kad Lietuvos valstybę sukūrė pagonys savo tautos ir savasties išsaugojimui? Kad ir iki “karūnavimo” Mindaugas buvo faktinis Lietuvos valdovas, arba kitaip tariant – Karalius. Jei atmintis sureikšmina tik karūnavimą iš popo rankų, pripažįsta Mindaugą Lietuvos Karaliumi, o Mortą – Karaliene, tai kur jų “karalystė” pasidėjo? Koks buvo Mindaugo krikšto vardas? kokiu karališku vardu buvo pavadintas? Kokia buvo “karūnavimo” data ir vieta? Kiek tas “karūnavimas” kainavo Lietuvai? Kiek žemių buvo užrašyta ordinui? Ar baigėsi Kryžiuočių invazija? Ar krikštas ir karūnavimas buvo laisva valia, ar priverstinis? Ar neatsimetė Mindaugas nuo krikšto po prūsų sukilimo prieš agresorius? Ar nebuvo palaidotas kaip pagonis? Ar Lietuvos valdovai nebuvo Karaliais po Mindaugo mirties? Viską reikia gerbti, bet pirmiausia reikia žinoti ką. Lietuvai nereikėjo ir dabar nereikia “atverti kelių į Vakarų Europą”, nes mes esame Europos širdis. Jei lietuvių kalbai yra 6000 metų, – tai kur yra visa mūsų praeitis? Kodėl seniausios Europos Tautos, Lietuvos istorija pradedama rašyti tik nuo krikšto? Taigi, atmintie, eik, pasikasyk pakaušį ir surašyk viską. Pabrėžiu, – viską. Arba daugiau čia nesikišk…

  4. Ne visiems žinoma,kad Mindaugą nužudė lenkai. Treniota buvo sukurstytas lenkų gelbėt pagonybę ir jis suorganizavo perversmą ir Mindaugą nužudė. Įrodymai yra – lenkai po Mindaugo nužudymo iš popiežiaus išsireikalavo bulių krikštyt Lietuvą, be to kryžiuočiai buvo apskundę lenkus popiežiui už Treniotos ir pagonybės rėmimą. Vaišelga Mindaugo sūnus jau tapęs valdovu surengė keršto žygį į Krokuvą ir Sandomierą. Krokuvos vyskupų kataloge yra parašyta, kad Mindaugas buvo Treniotos nužudytas. Koks buvo lenkų motyvas? Ogi tas, kad Mindaugo apsikrikštijimas ir dinastijos įkurimas trukdė jų siekui apkrikštyt Lietuvą, kas galiausiai jiems pavyko 1387 metais.

  5. Toks tas VDU ir universitetas, jeigu jo istorikas nežino, kad Mindaugo laikais LDK kaip tokios nebuvo. Vienalaikai to meto šaltiniai tvirtina ką kita. Būtent, kad Lietuva buvo karalystė ir konkrečiai tai yra patvirtinta to meto Popiežiaus bulėse, Ordino kronikose. O dėl to, kad karalius Mindaugas ir dar galingesnis karalius jo tėvas prisijunginėjo suslavėjusių dėl krikščionybės plitimo Kijevo Rusioje kitų baltų genčių pilis, Lietuvos kaip karalystės statusas nesikeitė, karalyste ji išliko. Lietuva karalystės, Lietuvos valstybės vardą prarado ir virto tik didele kunigikštyste Lenkijos karalystės sudėtyje tik Jogailai Krėvos unija 1385 metais Lietuvos karalystę įmovus (lot. applicare) į Lenkijos karalystę.

  6. Algis:

    Lietuviai žino kur ir gan tiksliai kada. Baltarusiai skaito kas patogiau skaitoma.

    • Žemyna:

      Kas įkyriai peršama. Per visur – pamokose, paskaitose, per žiniasklaidą, taip pat ir iš PL – per tą patį ZW radiją laidose baltarusių kalba. Net ir sovietmečiu buvo mokoma skirtingos LDK istorijos ten ir čia. Juk turi tautos žinoti, kaip kiekvieną iš jų apiplėšė lietuviai? Įdomu, kad ir šiais laikais iš PL transliuojama ta pati „tiesa” ir LT lenkams, ir BY baltarusiams su lenkais.

  7. Gintaras:

    Dėl ko ir nesinori studijuot istorijos… Tai tik interpretacijos, priklausančios nuo istoriko pažiūrų, kuriai šaliai jis priklauso… Žodžiu, istorija, tai buvusi politika. O nuo dabartinės politikos koktu darosi… Gaila, žinoma. Juk praėjo šimtmečiai…

    • senasis druvis:

      istorija – tikslusis mokslas. Interpretuoti galima tik įvykio priežastis ar pasekmes. Istoriniu faktu laikomas įvykis, kai jį patvirtina mažiausiai du nepriklausomi šaltiniai. Deja, Lietuvoje istorija užsiiminėja diletantai su moksliniais laipsniais, kurių krūtines puošia užsienio šalių medaliai. Geriau patylėti ir apie iš užsienio gaunamas premijas… Kai paklausai Lietuvos istorikų, tai panašu, kad Lietuva visada tebuvo tik geografinis pavadinimas… Gaila, kad istorikai čia ugdomi tam, ne kad tirtų ir rašytų Lietuvos istoriją, bet tam, kad ją neigtų… Retas išvardins visas baltų gentis teisingais istoriniais pavadinimais… Jie švęs vietovės gimtadienį 300 metų jubiliejų, nes taip kronikoje užrašyta, bet ignoruos 3000 metų čia supiltą piliakalnį ir kuris yra nuo amžių čia stūksantis, protėvių rankomis supiltas, technologinis įrenginys. Jie jo “neranda”, nemato…

  8. Sakyčiau, kad “universitetinį” lygį, o gal veikiau ir savo “anti”…, autorius rodo, kategoriškai teigdamas, kad pavadinimas NAVAHRUDAK – slaviškas. Juk visiškai galimas daiktas, kad šaknis nav- giminiuotina su latvių žodžio nave – “mirtis”, navigs – “velionis”, su galybe liet. pavardžių – Navickas, Navaitis, Navagrudskas ir pan. Nav- šaknimi. Be to, ta pati šaknis yra galima ir liet. tarm. navatnas – “keistas”. Taigi dar klausimas ar NAVAHRUDOK – slaviškas. Juolab, kad ir antroji pavadinimo šaknis hrud- yra linkusi link giminystės Lietuvoje – tai Hrūdno (Gardinas), Grūda (upė), Grūto parkas, Sangrūda, Krasnogrūda, Rudamina, pagaliau Ordino šaltiniuose minimos dažnai pultos Pa-graudos srities Lietuvoje pavadinimu, pavarde Rudokas ir t.t. ir pan. Konkrečiai, šaknis hrūd- giminiuotina su liet. graudus, raudoti, grūsti, griūti, rus. grūstj – “liudesys”. Taigi NAVAHRUDAK pavadinime baltiškumo iki valiai.

    Beje, iš to, kad Vilniuje yra Naugarduko gatvė, tačiau einanti priešinga kryptimi negu yra Naugardukas, bei šaltinių minimas faktas, kad karalius Vytenis Livonijos pranciškonams Naugarduke pastatė bažnyčią su vienuolynu, galima manyti, kad tais laikais atitinkama Vilniaus dalis ar net pats visas Vilnius galėjo vadintis Naugarduku. Taip manyti leistų ir esanti šiandieninė padėtis mieste – Naugarduko gatvė baigiasi prieidama prie miesto kvartalo, kuriame stovi minėta Vytenio laikų pranciškonų bažnyčia su vienuolynu. Tai tiek trumpai dėl to Naugarduko pavadinimo slaviškumo.

    • Antanas:

      Ar Tamstai neatrodo, kad miestai Gardinas, Naugardukas yra sietini su baltišku žodžiu “gardas”, t.y., tai, kas aptverta? Juk to meto gyvenvietės, pilys ir miestai būdavo “aptveriami”, kad apsiginti nuo priešų antpuolių.

  9. senasis druvis:

    Labai apmaudu, kad autorius, tituluojamas VDU istorijos katedros docentu, samprotaudamas apie Karalių Mindaugą pradeda politikuoti, bet straipsnio esmę, ginčo ašį – Lietuvos valstybę, nenustoja vadinti kunigaikštyste,- tegul ir didžiąja. Negi istorikui nėra problemos, kad piešiamas iškraipytas Valstybės vaizdas? Gal tai tapo norma?
    Brukama maždaug tokia “karūnavimo” versija: Sėdi sau Lietuvos valdovas Mindaugas soste, kuris neaišku kur, ir galvoja: o, kryžiuočiai pro jūrą ateina, mūsų žemes plėšia, žmones žudo, bobas ir vaikus išsiveda. Blogai. Davai nusipirksiu iš popo karūną, gal atšoks. Daug žemių Ordinui užrašysiu – bus kelias į Vakarų civilizaciją. Žemes užrašė, karūną nusipirko. Dar vieną Mortai paėmė – mažesnę. Ir sėdi sau toliau, karaliauja kunigaikštystėje… pavaro istorikai…

  10. Atmintis:

    Iki XIII a. Karūna buvo neatsiejama nuo krikščionybės užkariavimų, tačiau Lietuva karūną įgijo kiek kitomis aplinkybėmis. Besiveržianti totorių-mongolų orda sudrebinusi Vakarus privertė daryti išimtis. Vokietijai pavedama tarpininkauti organizuojant gynybą. Lietuvai tai buvo svarbu. Reikšmingiausia, jog ne Mindaugas vyko pas Livonijos magistrą, o Andrius fon Štirlandas atvyko į Vilnių. Po to Lietuvos diplomatai vyko į Romą – Lietuva 1253 metais tapo karalyste. O tai reiškė suverenitetą. Viduramžių teisės nepakeisime, nes joks kraštas ir jokie kiti vietos galios veiksniai negalėjo patys spręsti savo valdžios be įteisinto karališko titulo. Sensis druvis gali didžiuotis unikaliu karaliaus Mindaugo autoritetu, nes mūsų karalius, suderinęs su kurija, garbino ir savus dievus. Kronikiniu liudijimu Mindaugas ir jo kariai 1257 m. ties Vozviagliu pagerbė Dievą Rikį (Diveriks) ir Angdievį (Angdievas). Tai karių-rikių pergalės ir žuvusiųjų pagerbimo ritualas.

    • -.-.-:

      kokį dar Vilnių Mindaugo laikais?

    • Antanas:

      Tik vienas vieno diletanto klausimas. Kažin, kodėl Anglijos karaliams tapti karaliais, o Anglijai – karalyste nereikėjo jokių popiežių palaiminimų?

      • Žemyna:

        Dėl geopolitinės padėties. Šalia jos nebuvo „muitininkės”, savavališkai nustatančios taisykles ir susirenkančios „duoklę”.

        • Antanas:

          Neįtikinote! Britų salas buvo labai lengva kontroliuoti karo laivais, o taip pat užkariauti jas kaip tą kadaise buvo pdarę romėnai, taigi “muitininkių” argumentas šiuo atveju – nei į tvorą, nei į mietą. Tie, kas nenorėjo paklusti Romos popiežiui, jam ir nepakluso, o tie, kas norėjo bučiuoti jo ranką, tą ir darė. Čia, kaip sakoma, šuo kitur pakastas.

    • senasis druvis:

      Blogai, kad atmintis atsieja to meto papročius nuo istorinių faktų:
      1. senovės aisčių (ar baltų, ar rytinių-aušrinių ir vakarinių-vese gudų) bendruomenes valdė žyniai (arba kitaip druviai, arba kriviai). Jiems priklausė dvasinė ir politinė valdžia iš centro Sembos pusiasalyje (šiandien Kaliningrado sritis)
      2. valdovas buvo žynių skiriamas, išrenkamas. Kiekviena gentė (gentis) turėjo savo valdovą. Jam priklausė ūkinė valdžia ir ginčų sprendimo teisė TAIKOS METU. Dažniausiai jie buvo vadinami rikiais.
      3. karalius – KARO METO vadas. Karą ir taiką skelbdavo žyniai, karalių skirdavo, išrinkdavo žyniai. Karalius – baltiškas žodis, siejamas su karu, karuže. Jam priklausė absoliuti veikimo teisė karo metu užsibrėžtam tikslui pasiekti. Žyniai atliko tarėjų vaidmenį.
      4. taikos metu ir karo metu galiojo skirtingos taisyklės. Nei vienas vyras nepakėlė kalavijo kol jam jo neatnešė motina – gyvybės davėja. Jei mamos nebuvo, kalaviją atnešdavo vyriausia sesuo. Istorikai, suplakdami krikščioniškos Europos feodalų ir senovės baltų pasaulius, rodo visišką etnokultūrinį neišprusimą.
      5. rikiai – visuomenės autoritetą turintys asmenys. Svarbiausias rikio bruožas – nuopelnai bendruomenei. Pradžioje tai neturėjo nieko bendro su turimu turtu.
      6. Aisčių, ar baltų visuomenė – laisvų žmonių visuomenė. Baltų pasulyje nebuvo vergovės. Net karo žygių metu parsivestos moterys, ar vyrai – karo belaisviai, buvo kurdinami atskirais kaimais, valdovo paskirtoje žemėje. Jie galėjo toliau išpažinti savo religiją. Jie negalėjo savavališkai palikti paskirto kaimo ribų.
      Palaipsniui jie asimiliuodavosi, nes svetimą religiją perimti buvo draudžiama aisčiams.
      7. bėdos prasidėjo tada, kai kryžiaus žygių pasekoje buvo užimti baltų dvasiniai centrai, jų vietoje pastatytas Kionigsbergas. Tai išderino dvasinį – politinį baltų pasaulį. Žinome, kad jau vėliau Karalius Gediminas įkurdina žynius Vilniuje, krivių pilyje (ant dabartinio trijų kryžių kalno). Taip perkeldamas dvasinį centrą į Vilnių – skelbia apie naują sostinę ten) Praktiškai tai yra suvokimas, kad Tvankstės ir Rikojoto Sembos pusiasalyje greitu metu atkovoti nepavyks. Tai prisitaikymas prie susiklosčiusios situacijos. Atsitraukimas.
      8. popų bulės ir kryžiaus žygiai į baltų žemes buvo skelbiami labai dažnai. Baltai praktiškai pradėjo gyventi nuolatinio karo sąlygomis. Taip buvo sugriauta ilgalaikė tvarka – Karaliaus valdžia sustiprėjo, žynių patariamasis balsas menko. Tada įvyko griūtis – vadinama krikštu.

  11. Esminis nuo senovės gyvavęs principas, pagal kurį galėjai vadintis ir būti kitų vadinamas karaliumi, kunigu yra žemės nuosavybės teisė. Jeigu valdoma žemė yra paveldėta nuo gentinių laikų, tai tuomet jos valdovas turi karaliaus, kunigo vardą. Priešingu atveju, t.y. jeigu žemė yra valdoma, bet kaip užkariauta iš kitų karalių, kunigų, tai tokiu atveju jos valdovas buvo vadinamas princu, kunigaikščiu ar pan. Pasalyje šio prigimtinio principo buvo laikomasi, jo laikymasis buvo asmens garbingumo požymis. Tai, kad Mindaugą Popiežius, Ordinas vadino karaliumi, kunigu, rodo, jog jis valdė paveldėtą žemę ir ji buvo vadinama Letų, Letavos karalyste. Taigi Mindaugas krikštydamasis, karūną, o Lietuva karalystės vardą gavo ir pagal to meto katalikišką tvarką. Taip Lietuvos karalystė tapo apaštalo šv. Petro nuosavybe, tačiau ne Ordino ar Lenkijos karalystės valdoma, kaip galėjo įvykti, o – pačios Lietuvos karaliaus Mindaugo. Taip Lietuvos karalystė tapo to meto valstybiniu suverenu lygiu su Ordinu, su Lenkijos karalyste. Tas sužlugdė jų planus prisijungti pagoniškos Lietuvos karalystės teritorijas kaip savas, tuo užbaigiant Lietuvos kaip savarankiškos gyvavimą.

    Žinoma, totorių – mongolų Ordos grėsmių veiksnys turėjo nemažą reikšmę Mindaugo laikų Lietuvos ir Livonijos ordino santykiams. Konkrečiai Andriaus Štiriečio atvykimo pas Mindaugą ir susitarimas dėl krikšto, tai rodytų. Tačiau čia neatmestinas, kaip galima spręsti iš Eiliuotosios Livonijos kronikos, ir Mortos vaidmuo bei paties Mindaugo galybės stiprėjimas, gerokai pralenkęs Livonijos perspektyvas. Prekyba kaip svarbus pajamų šaltinis tiek Dauguva, tiek Dniepru buvo Mindaugo rankose (valdė Polocką, iš dalies ir Smolenską). Nors Pskovas, gal kažkiek ir Novgorodas talkino Livonijos ordino iš Vakarų surinktoms karinėms jėgoms , tačiau, kaip parodė neseniai įvykęs Saulės mūšis, tų maksimaliai galimų sutelktų jėgų tiek iš Vakarų, tiek iš Rytų kovai prieš Lietuvos galybę nepakako. Kas dėl Mortos, tai ji galėjusi būti krikščione jau iki Mindaugo krikštinimo ir suvaidinusi svarbų vaidmenį dėl Štiriečio atvykimo. Tą jos vaidmenį patvirtintų toks faktas, kad karalystės vainiku buvo karūnuotas ne tik Mindaugas, bet ir ji, be to, tą liudytų ir Kronikoje pabrėžtas jos dalyvavimas Štirliečio sutikime bei jo išlydėjime.

    Kas dėl pasakymo, kad Štirietis atvyko į Vilnių (“Atmintis”), taip pat yra pagrindo manyti, kad tame yra tiesos. Iš Mindaugo išduotų dovanojimo aktų žinoma, kad jie duoti Letovoje buvusios Mindaugo kurijos (raštinės). Kad jo raštinė galėjusi būti ne poetiniu žodžiu vadinamame, pagoniškos valstybės sakraliniu centru buvusiame Vilniuje, vargu ar būtų pagrindo abejoti. Neatmestina ir tai, kad tuo metu Vilniaus vieta dar galėjo turėti Letovos vardą.

    • Antanas:

      Įtariu, kad Tamsta prisiskaitei bumbuliauskinių nesąmonių… Kartoju nemąstantiems: nei anglų, nei rusų, nei graikų, nei bulgarų ecc. karaliams (carams) nereikėjo Romos popiežių palaiminimo, nes jis jiems nebuvo autoritetas ir jie “dėjo skersą” ant tų Romos popiežių.

      • Gal pasigilintum, jeigu, apskritai, tą gebi…, į Mindaugo laikus, nes dabar Lenkijos ordinų bumbulauskinu kvepi ir juo nelenkininkę Lietuvą tepi… Matosi, kad nelenkizuotoje- nerusikuotoje Lietuvos istorijoje – pats nė bū, nė mee… Sakyčiau, kiba, pavydėdamas jau ordinuotiesiems, į Lenkijos ordiną esi nusižiūrėjęs, o gal jos ordiną net pačiam Kaunui užtarnauti su VDU docentu priešakyje sieki… Juk žiūrėkime Lenkijos ordininkai – Pranskietis, Gelūnas abu iš Kauno, Bumblauskas žečpospolitinės dvasios “Nacionalinę ekspediciją” pradėjo nuo Kauno ir baigė jame. Taigi prokaunietiškas ta pačia prasme.

        Yra ir kitų faktų, vertų ta proga prisiminti. Antai, panašu, kad tą, prigimtą kauniškietišką tarnystę Lenkijai ar paprasčiausiai lengva ranka taškyti Lietuvos valstybės pinigus Kauno egoizmui tenkinti, rodytų tokie faktai. Pavyzdžiui, regis, prieš 4-5 metus už ES Lietuvai skirtus bei “Lietuvos geležinkelių” uždirbtus pinigus (365 mln. Eur) yra iš Kauno iki Lenkijos nusitiestas modernusis “Rail Baltica” geležinkelis. Akivaizdu, kad tai daryta žinant, jog žymesnis keleivių skaičius juo važiuojančių vargu, kad rastųsi. Juk sostinė Vilnius, kita vos ne visa Lietuva yra į kitą pusę. Kroviniams pervežti Lenkijos kryptimi pakako esančios geležinkelio linijos ir jiems Šeštokuose esančio ir pagal reikalą plėstino terminalo. Štai jau keli metai kaip, regis, juo nelabai yra kam važiuoti, koks jo ekonominis atsipirkimas viešai duomenų nesigirdi, bet panašu, kad valstybės lėšos buvo sukištos “Kaunas yra Kaunas” ambicijai tenkinti, jeigu iš tikrųjų ne dar blogiau – Lenkijos kresinei strategijai vykdyti. O Lietuvos žmonių interesas visų pirma nusitiesti 250 km/val greičio modernų geležinkelį tarp Vilniaus ir Kauno, galbūt susiejant tai su Valstybės atkūrimo 100-mečio data, Lietuvos valdžia nerado reikalo. Tai rodo jos tikrąjį – daugiau lenkijišką negu lietuvišką veidą, daug pasako apie Aukščiausioje valdžioje buvusius ir esamus asmenis tarp jų ir Prezidentus. Apie tą pačią lenkiškąją “valstiečių” Valstybės valdžios, joje esančių kauniškiečių kryptį bylotų dar ir tas faktas, jog Skvernelio Vyriausybė skrydžiams iš Kauno į Varšuvą skyrė kelių šimtų tūkstančių eurų subsidiją. Suprantama, kad tokiu atveju, užuot skridus iš Vilniaus, skrendama iš Varšuvos. Taigi vėl Kaunas dirba ne Vilniaus, o Varšuvos naudai ir tas subsidijuojama ne kitaip, o Vilniaus oro uosto uždirbtais pinigais.

        Taigi niekinančios lenkiškos pasakėlės kuriamos ne tik apie Mindaugą, Lietuvos karalystę, bet ta dvasia jaučiasi ir šiandieninėje Valstybės valdžios ūkinėje veikloje. Seimo rinkimai artėja, naujas Prezidentas jau išrinktas, tad ir ta prasme darykimės kas yra kas tarp į valdžią einančių ar joje jau esančių…

  12. Bartas:

    Vyrai ir moterys. Klausykit. Kokia mintis iššoko ,po kalbų apie Gardiną , Naugarduką. Kodėl mes pasėmėm slavišką žodį “miasto” ir gyvenvietes (dideles) pradėjom vadinti miestais? Kaip man būtų gražu ir gražiai skambėtų . Važiuoju į Kauno gardą arba Vilniaus gardą. Būtume Gardarikės liudytojai. Na kaip?

  13. Žemaitis:

    Nei princo nei kunigaikščio į praeitį negalime nukelti. Jie save vadino kunigais arba kunigų kunigais. Lietuva XIII amžiaus pradžioje jau buvo pripažinta karalyste. Tai patvirtina, kad jau popiežius Inocento IV 1251 savo bulėse Mindaugą vadindavo Konig(vokiškai karalius), o laiškuose 1251 į Mindaugą kreipdavosi Rex ir Regnum Luthavie(Lietuvos karalystė), nors Mindaugas buvo pakrikštytas ir karūnuotas 1253m. Vokiečiu “Rimuotosios Livonijos kronikoje” Mindaugas jau 1245m vadinamas aukščiausiu karaliumi, o apie jo tėvą rašo” Tavo tėvas buvo didelis karalius, Jo laikais nebuvo galima Jam lygaus surasti.” Čia tur būt minimas Mindaugo tėvas Rimgaudas.

  14. Girdas:

    Gražu ir prasminga; prezidento kelias į sostą prasidėjo prie Basanavičiaus paminklo, bet iki jo derėjo pradėti nuo karaliaus Mindaugo paminklo. Kaip taip galima valstybės de facto, de jure, oficialų valstybės simbolį, palikti nuošalėje?

    • senasis druvis:

      Lietuvos valstybės simbolis – pats nuostabybė (ekselencija). Todėl niekur jis nevaikščios. Dar dirbti nepradėjo, bet jau visi klykia iš pasitenkinimo. Kur valstybės simbolių vieta Vilniuje – mums jau parodyta.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *