K. Stoškus. Dvasinė terapija, arba „Šokis su likimu“ (nuotraukos) (0)

Po spektaklio „Šokis su likimu“-2400

Po spektaklio „Šokis su likimu“ | A. Petrausko nuotr.

2019 metų gegužės 30 dieną Panevėžio Bendruomenės rūmuose  vyko spektaklio „Šokis su likimu premjera.

Terapija. Režisierius Antanas Maciulevičiaus – vienas iš nedaugelio ištikimų J. Miltinio teatro mokinių. Vadovaudamas Kastalijos studijai, jis yra pasiryžęs savaip tęsti savo mokytojo teatrinę tradiciją. Kaip žinia, „Kastalija”  yra upių dievo dukters-nimfos vardas, kuriuo buvo pavadintas šaltinis ant Parnaso kalno. Šis meno globėjui Apolonui ir mūzoms pašvęstas kūrybinio įkvėpimo šaltinis mene buvo garsinamas beveik per visą Europos kultūros istoriją. Nuo seniausių laikų jame nusiprausdavo ir apsišvarindavo į Delfus atvykę maldininkai. Sunku būtų sugalvoti geresnį simbolį režisieriui, iš įvairių mokyklų telkiančiam savo mokinius Panevėžyje ir siekiančiam teatru švarinti jaunų žmonių sielas.  Ši studija ne tiek teatras, kiek teatrinio meno įgūdžių ugdymas. Bet ir tai ne visai teisinga. Teatras jam nėra kūrybos tikslas, o tik susirinkusių mokinių personalinės (komunikacinės, intelektualinės, moralinės, dvasinės ir t.t.) terapijos priemonė. Taip, taip. Ne tiek mokymo, auklėjimo ir ugdymo, kiek pačių įvairiausių gyvenimą traumuojančių defektų neutralizavimo, ištaisymo, įveikimo, t. y. savotiško gydymo priemonė. Jam rūpi ir įgimti kalbos defektai, ir ugdymo spragos, ir  bendravimo sunkumai, ir kenksmingi šiuolaikinės civilizacijos padariniai.

Teatrinės praktikos čia diegiamos tik tam, kad sutelktų labai skirtingus mokinius į bendrų įgūdžių formavimo ir savo gebėjimų koregavimo trupę, bendromis jėgomis kuriančią įvairius sceninius išgyvenimus, reikalingus jų pačių saviugdai. Režisierius juos vadina eksperimentiniais spektakliais. Įdomiausia yra tai, kad visos teatrinės praktikos (etiudai, ritminiai judesiai, gestai, muzikos motyvai, simboliai, scenos ir pan.) yra motyvuojamos  savarankiškomis Europos klasikinės kultūros (dramaturgijos, literatūros, filosofijos, ir t.t.) tekstų studijomis, jų apmąstymais, aktualizacijomis ir interpretacijomis. Tai rinktinė klasika: Šventasis Raštas, Sofoklis, V. Šekspyras, K. Donelaitis, Dž.Verdis, A. Čechovas, A. de Sent Egziuperi, L. Pavarotis, M. Kalas ir kt. Ryškiausios ir labiausiai režisieriui artimos jos viršūnės, kuriomis matuojamos ir šių dienų gyvenimo patirtys ir esminės dramos. Kartais atrodo, kad čia mokiniai randa unikalią progą, skatinančią savo jėgomis priartėti prie pagrindinių Europos kultūros galių, kurias į periferiją vis labiau išstumia šiuolaikinės civilizacijos masinė kultūra. Bet tik iš ten jiems gali atsiverti visos nuokalnės ir nuosmukių bedugnės.  Tik iš ten atsiranda galimybė pamatyti, kokius laikus ir mums visiems tenka gyventi. Nesu tikras, kad jie gerai supranta visus tuos žodžius, kuriuos ten įgunda įtaigiai ištarti, bet būtų sunku patikėti, kad jų „dūšiose” nieko neatsitinka tada, kai auditorija ima žavėtis, kokie jie protingi. Sunku patikėti, kad nieko nelieka ir parėjus namo bei sugrįžus į savo mokyklas.  

Improvizacija. Kasmet A. Maciulevičius sugalvoja naują projektą ir jo įgyvendinimui prisijaukina  iš vyresnių klasių mokinių vis naują trupę. Tas prisijaukinimas vykdomas įvairių gyvenimo situacijų gvildenimu,  jų interpretavimui reikalingų uždavinių paskirstymu, gebėjimų atskleidimu ir turtinimu, tarpusavio pasitikėjimu pagrįstų santykių užmezgimu. Tuo būdu režisierius ne tik įsimena visų savo mokinių vardus ir pavardes, bet ir svarbiausius jų gyvenimo įvykius bei dramas. Kartu jie gauna teisę bet kuriuo paros metu kreiptis į režisierių,  kad galėtų išsiaiškinti visus neaiškumus ir keliamų uždavinių sunkumus. Kai Antanas pradėdavo naują projektą, visada klausdavau: o koks bus scenarijus? Jis visada piktokai atšaudavo: „O kam jo reikia?“ Aš neįsivaizdavau, kaip įmanoma ką nors rišlaus suregzti be vieningo projekto. O teatre toks projektas yra scenarijus. Bet visada turėdavau nutilti. Net tada, kai žiūrėdavau jo sukurtus spektaklius ir pasigesdavau kokio nors aiškesnio sąryšio. Bet šįsyk kapituliuoju. Susitaikiau su jo improvizacine metodika net tada, kai tuos ryšius galima tik spėlioti.  Ir dabar sakau tiesiai: Antanas Maciulevičius – radikalus improvizatorius. Tai padeda įtraukti į improvizacijas ir pačius mokinius. Šiuo atžvilgiu jis yra postmodernistas. Toks pat, kaip ir kiti šiuolaikiniai muzikai, poetai, romanistai, tapytojai.

Kuo jie remiasi? Į atmintį įsirėžusiais istoriniais įvykiais, legendomis, skaitytomis knygomis, išgirstomis kasdienio gyvenimo replikomis, atsitiktinių pokalbių ir melodijų fragmentais, savais bei svetimais įspūdžiais ir pan. Čia daug citatų, nesunkiai atpažįstamų simbolių, žinomų, net gerokai nuvalkiotų įvaizdžių, filmų fragmentų, girdėtų melodijų. Kai kurios iš jų keliauja iš spektaklio į spektaklį. Ar ne per daug jos kartojasi? Tektų atsakyti „taip”, jeigu jo spektakliai pasirodytų kas mėnesį. Bet čia situacija visai kita. Vienas spektaklis per metus ir vis kitai auditorijai.  Be to, visas šis režisieriaus kultūrinis bagažas yra nežinomas šių dienų mokiniams, todėl jie gauna galimybę savo individualiomis studijomis užpildyti pedagoginio švietimo spragas. Pagaliau visi pasikartojantys žinių ir bendros patirties elementai, patekdami į naujus kontekstus sušvyti visiškai naujomis prasmėmis, o kartais ir visiškai netikėtai net tiems, kurie seniai seka režisieriaus kūrybą. Viena iš tokių populiarių melodijų Dž. Verdžio žydų vergų choro arija „Va, pensiero“ (iš operos „Nabukas“). „Šokyje su likimu“ ši arija išlydi savo Tėvynę paliekančius ekonominius emigrantus. Sulinkę nuo didžiulių lagaminų, jie sunkiai juda ilga kolona, labai primenančia operoje matytus grandinėmis sukaustytus vergus. Kolonoje pasirodo kryžius. Kai jis priartėja, matome giliai sulinkusį emigrantą, kuris neša kitą žmogų, gulintį ant jo nugaros kryžiumi išskėstomis rankomis. Aidint chorui, jie sustoja ir visi pasliki krinta ant žemės.

Operoje išreikštas prarastos tėvynės ilgesys čia virsta skausmingu mūsų tautiečių atsisveikinimu su savo Tėvyne, jų išvykimu į savotišką vergiją.  Įspūdingesnio ir iškalbingesnio šios temos sureikšminimo Lietuvoje neteko matyti. Prie jo reikėtų prijungti dar ir dvi panašaus tragizmo viršūnes. Viena iš jų irgi muzikinė. Neįsivaizdavau, kaip taip šiurpiai gali skambėti Šuberto „Ave Marija“, stebint ekrane pamažu slenkančius karo sužalotų kūdikių lavonėlius. O fragmentas iš filmo „Kristaus nužudymas“ jau pats savo neprilygstamu ekspresyvumu uždeda tragišką antspaudą visiems samprotavimams apie Dievo mirtį nuo Kristaus išdavystės akto iki Nyčės legendos apie moralės pabaigą.

Spektaklio įrėminimas. Šįsyk nauja ir skirtingo likimo mokinių komanda sukūrė eksperimentinį spektaklį-diskusiją „Šokis su likimu“. Spektaklyje istorinių personažų likimai įvairiais ryšiais susipina su šio spektaklio kūrėjų likimais. Kūrybos metu režisierių labiausiai jaudino mokyklos atitrūkimas nuo klasikinės kultūros, ne pagal amžių sunkūs mokinių gyvenimo išbandymai ir jų likimai. Jam rūpėjo ne likimo aiškinimo būdai, o tai, kaip likimo uždėta našta (laimė ir nelaimė, liga ir mirtis, nusikaltimas ir atsakomybė) veikia  žmonių elgesį, jų charakterį ir viso gyvenimo kokybę. Šio spektaklio užmojis stebinantis. Tai ištisas kultūros formų Babilonas. Nelengva būtų išskaičiuoti tų formų įvairovę, bet dar sunkiau surasti joms deramus pavadinimus. Jos visos įtikinamai motyvuotos ir supintos į gana įspūdingą reginį. Pradžia susaistoma su bendrą kaimynų gyvenimą jungiančiu senuoju Kauno kiemu. Jau čia susitinka ir bendrauja labai skirtingų likimų žmonės. Pirmiausia ryto prieblandoje čia pasirodo paslaptinga Mirties-likimo figūra, ieškinėjanti „prie ko prisirišti“.

Po to išgirstame giesmę, skelbiančią Kaip Dievas keliasi ankstyvą rytą, kad susipažintų su žmonių skundais ir išdalintų jiems laimės dovanas. Jos tenkančias tiems, kurie yra parengę savo širdis jas priimti. Nuo to pasirengimo priklausąs ir likimas. Kiekvienam vis kitoks. Po to regime ryto maldoje suklupusias moteris – dukterį ir jos motiną. Greitai jos pakyla. Duktė pabučiuoja savo motiną ir išskuba prie savo mėgiamo kasdienio darbo – vairuoti tramvajaus. Tai antras likimo tipas, paremtas ištikimu tradicijos saugojimu.  Jos senelis vairavęs tramvajų, gražuolė močiutė buvusi vairuotoja, o dabar vairuojanti jos anūkė. Pasimėgaudama ji švarina savo raudonąjį tramvajų, pati pasiremontuoja jį ir sėda už vairo, skelbdama stotelių pavadinimus: „Soboras“, „Zoologijos sodas“. Ir vis maloniai paklausia, ar jau visi vaikučiai išlipo. Spektaklio pabaigoje vėl panaši scena, tik stotelių pavadinimai kiti: „Gėlių ratas“, „Minties ratas“, „Skaistakalnis“. Taip į viltingus rėmus žaismingai įstatomas itin dramatiškos šiuolaikinės civilizacijos temos: nihilizmas, Dievo mirtis, žmonijos dvasinis pakrikimas, atsakomybės sumažėjimas, neapykantos plitimas, tarpusavio santykių atšalimas, isteriški šeimų konfliktai, pavojingos priklausomybės, gyvenimo prasmės praradimas, vienišumas, knygos ir proto nuvertėjimas, kūdikių žudymas, grėsmingas tautos išsivaikščiojimas ir kt.                           

Personažai. Ir visur čia įžvelgiamas likimo pirštas. Ne tiek tas, kuris yra nulemtas žmogaus prigimties ir objektyvių sąlygų (pvz., gamtos stichijų, karo nelaimių, istorijos), kiek tas, kuris susijęs su pasirenkamu gyvenimo būdu ir kyla „iš blogai parengtos širdies“. Personažai spektaklyje nėra įvardinti. Bet to padaryti, matyt, ir nebuvo įmanoma. Atlikti jiems teko daug vaidmenų.  Programoje yra tik atlikėjai ir jų nuotraukos. Vietoj personažų vardų – pagrindinės citatos, kurias spektaklyje taria mokiniai. Pvz.: „Likimas kiekvienam suteikia šansą būti laimingu“; „Tu krenti ar tave muša – man mėlynės lieka“. Spektakliui svarbesnės mintys, negu  sugalvoti vardai Bet keturių pagrindinių veikėjų vis tik neįmanoma neišskirti. Tai Mirtis (Evelina Bernatonytė), Gyvybė (Saulė Bartkevičiūtė), nihilistas Rašytojas (Irmantas Pilis) ir aklas Išminčius (Elijus Žekonis), visus gebantis pamokyti ir paguosti. Puiki puokštė. Nors jie niekur neįvardinti, bet  apie juos sukasi pagrindiniai įvykiai ir jie patys sukasi vienas apie kitą. Gyvybės ir Mirties simboliai gana keisti. Jie primena mitologinius likimus, bet čia jie siunčiami kažkokių aukštesnių instancijų ir traktuojami kaip uždėtų pareigų vykdytojai.

Rašytojo pasirinkimas pats nesėkmingiausias. Tai didžiausias kontrastas laimingajai vairuotojai. Iš rašymo jis negalįs išgyventi, todėl yra  priverstas dainuoti. Dainuoti daug iki išsekimo ir apalpimo. Atseit kuo nori būti, tuo būti negali, o tai, kuo esi, būti neįstengi ir nenori. Jis nežino, kaip ir kam gyvent toliau. Aklasis su balta lazdele, panašus į vienuolį, kurį likimas išmokė išminties, visiškai svetimos turtų kaupimui ir šiuolaikiniam hedonizmui. Interpretuodamas jo elgesį pagal Sofoklio Edipo pavyzdį, jis klausia: negi reikia išsidurti akis, kad širdis pamatytų tikrą tiesą, geriau įžvelgtų gyvenimo vertę ir prasmę? Į kraštutinumus puolantį Rašytoją disciplinuoja ir prie pavojingų kraštutinumų ribos stabdo aklas Išminčius bei baltoji Gyvybė. Pabaigoje triukšmingai pravažiuoja raudonasis tramvajus, sustojantis stotelėse su atgimimo viltį ženklinančiais pavadinimais: „Gėlių ratas“, „Minties ratas“, „Skaistakalnis“. Šie pavadinimai gana utopistiniai. Bet tai, kas vyksta toliau, yra tam tikras žinojimo ir tikėjimo lydinys, pripildytas  meilės ir vilties.  

Viltis. Tai paskutinė atrama, be kurios prasideda nepagydomas grimzdimas į cinizmo ir nihilizmo dugną. Ją žmogus spontaniškai palaiko, kad turėtų už ko nusitverti. Bet iki tam tikros ribos.  Šių laikų nihilizmas ir cinizmas yra diogeniškas. O tai reiškia, kad jis yra tiesioginio nusivylimo padarinys. Ne to, atsitiktinio, nusivylimo atskirais žmonėmis (draugais, kaimynais, valdžia, jos darbais). O nusivylimas žmogumi (visuomene, civilizacija, žmonija) ir gyvenamu pasauliu. Jau antikinis graikas Diogenas išsiskyrė iš kitų kinikų tuo, kad Graikijoje jam nepavykę sutikti gero žmogaus. Nusivylimas jį privertė dienos metu užsidegti žibintą ir ieškoti po visą miestą žmogaus. Todėl „į viską jis žvelgė su kandžia panieka.“  Nyčės beprotis su žibintu ieškojo Dievo. Jis turėjo išprotėti, matydamas kaip yra moraliniai pasaulio pagrindai. Antano personažai taip pat kalba, kad geriems žmonėms pasauly nebeliko vietos. Šitoks patyrimas šiandien keičia visą pasaulėžiūrą ir yra užkrečiamas. Apie jo plitimą lengviausia spręsti ne tik iš neatsakingų, viską juodinančių ir niekinančių kalbų, patyčių, pykčio, neapykantos, įtūžio proveržių, bet ir iš naikinančių, griaunančių veiksmų ir poelgių.

Kraštutiniai nusivylimo pasireiškimai – anarchizmas ir terorizmas. Nors A. Maciulevičiaus Rašytojas savo neapykantą yra nukreipęs pirmiausia į save, bet ir jis ima į rankas suglaustą skėtį lyg automatą ir nugręžia jį į žiūrovus. Atsisukdamas į  savo Gyvybės globėją, jis klausia: „Gal nori išmokti šaudyt? O tu pabandyk. Nors vieną šūvį. Gal patiks. Taikiklį matai? Tai kryželis. Kryželį vesk į galvą arba į širdį. Priglausk prie paties ir šauk.“ Jis nutyla tik gavęs skambų antausį iš savo globėjos. Spektaklis veda prie to, kad taip mąsto žmonės, išgyvenantys gyvenimo beprasmybę ir visuotinį žmogaus nuvertėjimą. Iš tikrųjų nusivylimas yra ne proto išradimas, o iracionalaus sugniužimo vaisius. Jis pribręsta nepastebimai ir užvaldo žmogų. Kad žmogus nesugniužtų didžiųjų krizių metu, jokiu būdu jis negali paleisti iš rankų vilties. Bet labiausiai to reikia tautos ir visos civilizacijos išlikimui. Bet kaip tą padaryti?

Spektaklis mėgina atstatyti pagarbą Dievo idėjai. Jį nesunku suprasti. Nes vilties palaikymu metodiškai neužsiima jokia kita kultūrinė galia, išskyrus religiją. Prieš 100 metų tokias viltis dar buvo galima sieti su mokslo ir technikos pažanga. Šiandien šios galios sukelia daug daugiau  grėsmių negu vilčių. Todėl spektaklis tiek daug dėmesio skiria krikščionybei, kurioje viltis suriša tikėjimą ir meilę į vientisą gyvenimo galių palaikymo grandinę. O per šią seną grandinę palaipsniui spektaklyje įsižiebia nušvitimas ir solidarus veikimas, nukreiptas į sergančios civilizacijos ir tautos terapiją. Ir tai bene pats svarbiausias dalykas, kurį apčiuopė šio spektaklio kūrėjai. Matyt, jį galima perskaityti ir taip: mes padarėme, ką galėjome. Turime vilties, kad po mūsų ateis kiti. „Net jeigu visas pasaulis išeitų iš proto“, visada atsiras žmonių, kurie supras, jog  niekas jų neišvaduos nuo atsakomybės už šeimos, tautos ir žmonijos likimą. 

„Dieve, paversk mane televizorium“. Kai beveik priartėjau prie spektalio pabaigos, pasijutau nepatogiai: nesuradau progos paminėti gana naujo A. Maciulevičiaus amplua – humoristinių spektaklio intarpų. O jų spektaklyje nemažai. Nepasakysi, kad tai duoklė masinei kultūrai.  Visi jie prisideda prie likimo temos aktualizavimo.. Vienur tai yra būdas išvengti moralizavimo ir kandžiai pasišaipyti iš žiniasklaidos klišių. Scenoje pasirodo vaikinas su kauke: „Neskaitykite knygų! Mokslininkai įrodė, kad mąstymas žmogui visai nereikalingas. Mokslininkai įrodė, kad dauguma iš  jūsų jų ir neskaito. Pasilikite su visais. „Vargas dėl proto“, – sakė vienas rusų rašytojas.“ Kitur rodoma, kaip likimas įsibrauna į buitinį žmonių gyvenimą. Į šeimą. Joje itin aktyvi, valdinga, nesibaigiančius reikalavimus kelianti žmona ir karikatūriškai pasyvus, vangus vyras, nežinantis nei kuo reikėtų užsiimti, nei kaip pasipriešinti tiems reikalavimams. Abu jie – tipiška miesčioniška šeima, išugdyta masinės kultūros. Bet karingiausia žmona. Ji trokšta visko, ką rodo televizorius: laimingo likimo, lengvo pragyvenimo, pripažinimo, populiarumo. Priekaištauja savo vyrui, kad jo net televizorius neparodo. Bet labiausiai spaudžia savo vyrą, kad jis imtųsi pelningesnio darbo. Verčia būti rašytoju, paskui dantistu, o galų gale – politiku…

O jis ieško paprastų pasiteisinimų ir yra vedžiojamas už rankos kaip mažas vaikas.  Žmona taip ir vadina jį: „vaikeli“. Tokia vieta – ne atsitiktinė. Svarbiausius, valingiausius ir protingiausius vaidmenis spektaklyje atlieka merginos. Ir humoras jų rankose. Štai dar vienas likimas, apie kurį irgi kalba mergina: „Tėte, ar tu pingvinas? Taip, aš pingvinas. Ir tavo tėtė yra pingvinas? Ir senelis? Tai ir aš esu pingvinas?“ Bet savo ironija iš viso spektaklio labiausiai išsiskiria šis maldavimas: „Dieve, šiandien aš tavęs prašau <…>ypatingo dalyko. Prašau tavęs, paversk mane televizoriumi. Aš noriu užimti jo vietą savo namuose. Aš noriu <…>surinkti visą šeimą aplink save, kad <…> manęs klausytų nepertraukinėdami, neužduodami klausimų, kai aš kalbu. Noriu, kad manimi rūpintųsi taip pat, kaip rūpinamasi televizoriumi<…>. Noriu būti tėčio kompanijos nariu net tada, kai jis grįžta pavargęs. Noriu, kad mano mama <…>ateitų pas mane, kai lieka viena, kai liūdi. Aš juk noriu nedaug, aš tik noriu gyventi taip, kaip gyvena bet kuris televizorius.“

Nušvitimas. Spektaklio pabaigoje užsimezga kalbos apie nužudytojo Dievo prisikėlimą mokslo šviesoje, išmintyje, kūryboje ir apskritai sielos „slinktyje gerumo link“. Visa trupė kaip šventą priesaiką choru perskaito A. de Sent Egziuperi maldą, kuri, spaudos liudijimais, kadaise padėjusi daugeliui žmonių išgyventi. Joje yra žodžiai: „Neprašau tavęs, Viešpatie, stebuklų ir vizijų, tik jėgų kasdienybei. <…> Išsklaidyk mano baimę pražiopsoti gyvenimą. Duok man ne tai, ko aš noriu, bet tai, ko man reikia. Išmokyk mane mažų žingsnelių meno.“. Ši malda, matyt, režisieriui priminė to paties autoriaus „Mažąjį princą“, taip aistringai atmetusį paviršutinišką gyvenimo būdą ir parodžiusį susirūpinimą gyvenimo įprasminimu ir žmogaus likimu. O šitie dalykai kaip tik yra kertiniai stulpai, kuriais išreikštas visą spektaklį vienijantis Rašytojo gyvenimo turinys. Jo siela nebuvo paruošta priimti toms laimės dovanoms, kurias ankstyvą rytą dalino Dievas, todėl ji liko be atramos. Ją užvaldė prieštaringi impulsai. Neturėdamas apsisprendimui būtinos atramos, Rašytojas  užsidarė savyje. Vidiniai prieštaravimai išsekino visas psichines galias ir jis pajuto būties beprasmybę. Šios beprasmybės kančia buvo tokia didelė, kad jis pasidarė negailestingas ir sau, ir kitiems.

Nuo tos kančios jį išgelbsti tik Gyvybės lėmėja, atskubėjusi su kalėdaičiu. Atsilaužęs to kalėdaičio, jis pajunta nušvitimą ir iš naujo susivienija su savo gyvybe, su kuria pradėjo savo pirmąjį gyvenimo etapą. Kartu tai reiškė pasiryžimą per tradicines vertybes (tikėjimą, viltį, meilę) susitaikyti su Dievu ir žmonių bendruomene. Jis atsiprašo už save ir visą civilizuotą Europą: „Viešpatie, atleisk man; mes numarinome Dievą.“ Rašytojo nušvitimas ryškėja ir per atskirų to numarinimo etapų parodymą (nuo Kristaus išdavystės, nukryžiavimo iki radikalaus nihilizmo), ir per pastangas įveikti savo dvilypumą, ir per troškimą praregėti, kurio jį pamokė aklasis vienuolis. Prie jo prisidėjo ir visų kitų personažų pastangos „dvasinį gyvenimą paversti kasdienybe“. Galutinis nušvitimas įvyksta Joninių naktį. Bet ne paparčio žiedo ieškojimas prie jo atveda, o trečiasis Rašytojo susivienijimas su Gyvybės globėja. „Atleista“ iš oficialiųjų pareigų saugoti gyvybę, ji sugrįžta į Rašytojo gyvenimą mylimo žmogaus vaidmeniui atlikti. Kai jos pamokytas smuiku sugroja švelnią melodiją, Rašytojas prasitaria: „Atrodo, kraujas ištekėjo“. Bet Joninių šventės paslaptys suaktyvina meilės, laimės ir žinių troškimą. Pabaigoje visi vakaro dalyviai paraginami paimti vieniems kitus už rankų, pažiūrėti į akis, atpažinti iš akių artimumą ir leistis į šventinį šokį… 

Sizifas. Parašęs šias pastabas, supratau, kiek dar praleidau įdomių fragmentų. Jas buvo gerokai sunkiau įterpti į anksčiau aptartą procesą. Liko nepaminėtas subtiliausiai suvaidintas fragmentas iš A. Čechovo „Ivanovo“. Tas desperatiškas sušukimas „Eikim į bažnyčią“, kurį  Aleksandra adresuoja savo mylimam, bet paliegusiam žmogui, prilygsta mažam šedevriukui. Jame girdėti ne tik meilės aistra, paskutinė viltis sukurti šeimą, bet ir išsaugoti ryšį su Dievu. Gana iškalbingas pasakojimas ir apie šiurpią raupsuotojo meilę savo žmonai, kurią jis eina pamatyti bent iš tolo. Bet vis dėlto tai jau detalės. Skaudžiausia, kad visų metų darbas užsibaigia vieno vakaro įvykiu. Negi kitais metais vėl viskas iš pradžių. Vėl kiti mokiniai, vėl panašiai sunkūs išbandymai. Vėl nusivylimai ir nauji vilties žybsniai… Kad metų gale atsitiktų vienintelis įvykis, o po jo visi išsivaikščiotų kas sau. Juk tai Sizifo darbas, kurio pavyzdžiu A. Kamiu mėgino pagrįsti žmogiškos būties beprasmybę.

Ar tikrai taip? Tikriausiai ne. Visas režisieriaus gyvenimas – priešinimasis absurdui. Bet visada ant absurdo ribos. Tiesą sakant, su juo nesusitaikė ir Kamiu: „Dievų proletaras Sizifas, bejėgis ir maištaujantis, iki galo suvokia varganą savo dalią: būtent apie ją jis galvoja leisdamasis žemyn. Įžvalgumas, kuris turėtų tapti jo kančia, sykiu tampa jo pergale. Nėra tokios lemties, kurios nebūtų galima įveikti panieka. Taigi jei kartais tą nusileidimą lydi skausmas, tai kitais kartais jis gali būti lydimas ir džiaugsmo. <…>Žlugdančios tiesos žūva atpažintos.“  Antanas taip pat nesusitaiko su likimu ir tiki, kad žlugdančios tiesos turi būti atpažintos. Todėl jam tiek daug reiškia švietimas ir išmintis. Tik Kamiu užsikrėtęs nihilizmo liga. Tuo tarpu visas Maciulevičiaus „Šokis su likimu“ yra paskirtas ne kam kitam, o atkakliam gydymui nuo paniekos (neapykantos, pykčio, žiaurumo). Nors ir mažais žingneliais tenka judėti. Bet jis gaivina viltį, skelbia meilę, tiki klasikinės kultūros pranašumu ir nepaliaujamai rodo pirštu į išmintį, kurią jo įsitikinimu gali suprasti ir šių dienų mokiniai. Neginčijama yra bent tai, kad jo pagarba gyvybei jaukiai šliejasi tiek prie A. Šveicerio moralės filosofijos, tiek ir prie pasaulietinės budistinės etikos. 

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Kultūra, Lietuvos kelias, Menas, Nuomonių ratas, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: