J. Zvonkuvienė. Šeivamedis (1)

Šeivamedžio žiedynai | J. Zvonkuvienės nuotr.

Šeivamedžio žiedynai | J. Zvonkuvienės nuotr.

Šventa buveinė – šeivas medelis… Jis nepuola augti, kur papuola. Neužsigriebia vien savo plotų. Vis kukliai prisišliejęs prie kokio jau užgesusio trobesio ar kur nors palei tvoras, kur niekam netrukdo. Šeivas medelis – lyg santūrus inteligentas, kuris daug žino, daug gali, bet veikiau žengs tris žingsnius atgal nei vieną nebūtiną priekin. Pastebėkime jo žaliavimą, jo žydėjimą… Tuoj peržydės.

Pavasarį, vos ima skleisti lapus – jie pilni sveikatos syvų. Valgyk ir stiprėk! Prie skaudamos vietos nedelsk pritverti – numalšins. Birželį – jau kad paduos žiedų!.. Žiedai nepaprasti. Džiovinti reikia idealiomis sąlygomis. Kitaip –  pajuosta, užgęsta ir tampa… visišku nieku. Lyg jų šviesiąją dvasią kas užgesintų…

Taigi visa ši kalba apie šeivamedį. Nei mačiau, nei girdėjau tokio savo kaime. Išgirdau tik tada, kai viena rusakalbė šviesuolė, pramokusi lietuviškai, papasakojo, kad įsisenėjusį bronchitą lengvina teisinga mityba, šalto vandens procedūros ir juodojo šeivamedžio arbata. „Čiornaja buzina“ – pridėjo dar rusiškai. („Buzina“ – ant „a“ pabrėžtinis kirtis.) Tik tą mirksnį įminiau lyg mįslę, ką prieš daug metų iš visos širdies kalbėjo senas senutėlis gydytojas. Pats jau vos kvėpuodamas nuo įsisenėjusios plaučių ligos, gailėdamas manęs jaunos –  dar tik vaikus auginančios – vis primindavo ir primindavo, kad už visokias tabletes geresnis vaistas – „čiornaja buzina“. Jis tik rusiškai kalbėjo, sielojosi dėl to. Tebūnie šviesi Amžinybė šiam Gydytojui. Jis buvo teisus. Kalbėjo apie šeivamedį.

Vėliau aptikau, kad įvairios Europos tautos gamtameldystės laikais šeivamedį laikė šventu medžiu, kad po juo gyvenantis dievas Puškaitis ar Pušaitis… Globojantis duoninius javus ir visa, kas per žemę, iš žemės pareina – augmenijos vaisingumą. Mūsų protėviai buvo itin išlavintos intuicijos. Ir pasaulio pajautimas buvo tūkstančius kartų jautresnis už mūsų… Gerbė gamtą iki sudievinimo. Be abejonės, matė, kad prieš išskrisdami į šiltuosius kraštus, dauguma paukštelių stengiasi prilesti juodų šeivamedžio uogų – labai stiprina. Ir žmonėms jos naudingos. Po nedaug.

Giedra birželio saulė buvo netoli laidos, spinduliai beveik horizontalūs. Prie apgriautos sienos jaunas šeivamedis žydi. Toks tyras, toks šventiškas ir sveikas. Platūs dideli baltų žiedynų skrituliai… Blėstanti saulė tarsi iš apačios į juos apšviečia. Ir kiekvienas žiedas nuo to tarsi pats švietė. Žaidė vos įžiūrimi sveikų lapų šešėliai… Kvapas… Buvo tame gamtos sakralumo. Buvo.

Fotoaparato neturėjau. Padariau kelias nuotraukėles Klaipėdos universiteto miestelio teritorijoje. Tačiau neprilygsta anam, žydėjusiam kitur.
Visokių galių turintis šventas medelis daug kur aprašytas. Jei sudomins – susirasite. Juodasis šeivamedis, „čiornaja buzina“, „sambucus nigra“.

Prie didelio medžio prisiglaudęs šeivamedis | J. Zvonkuvienės nuotr.

Prie didelio medžio prisiglaudęs šeivamedis | J. Zvonkuvienės nuotr.

logo_srtrf (1)

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Gamta ir žmogus, Keliauk lėtai: tėvynės pažinimas, Saulės arkliukai, Skaitiniai, Sveikata, Visi įrašai | Žymos: , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: