V. Rubavičius. Belyčiai ir keistalyčiai – pažangiausioji kapitalizmo ateitis? (22)

Vytautas Rubavičius | Asmeninio albumo nuotr.

Vytautas Rubavičius | asmeninė nuotr.

Regime sparčiai kultūriškai ir juridiškai naikinamą vyro ir moters lyčių skirties nuovoką – greit vyriška ir moteriška chromosomos jau bus paskelbtos „politiškai nekorektiškomis“, kaip įvardijimai tėvas ir motina, primenantys „atgyvenusią“ gamtiškąją naujos gyvybės atsiradimo plotmę, kuri pritraukia ir religinį sakramentalumą. „Pažangieji“ mąsto paprastai – ištrynus iš kalbos bei sąmonės tėvą ir motiną, netenka prasmės ir Dievo Įsakymai, „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“. Vaikai vis labiau imami suvokti kaip galimi įsivaikinti ar technologiškai – genetiškai bei surogatiškai – pasigaminti malonūs „žaisliukai“. Pažanga ir pažangumas reiškia žmogaus galutinį „išsilaisvinimą“ iš savo gamtiškos lytinės apibrėžties, o sykiu ir nusikratymą atsakomybės, kurią ta apibrėžtis neišvengiamai primeta vyrui ir moteriai susijungiant šeimoje ir pradedant naują gyvybę. Kyla klausimas, kodėl šių laikų pasaulyje

taip stengiamasi įvairiais būdais naikinti prigimtinės šeimos ir lytiškumo supratimą, keičiant jį įvairiais kultūrinių lytiškumo konstruktų pavidalais ir juridiškai juos įteisinant? Į šį paprastą klausimą nėra lengva atsakyti, tad ir mes tik pabandysime pasvarstyti kelias galimas atsakymų plotmes, kurios pratęs ankstesniame straipsnyje LGBT+ – naujasis pažangusis pasaulinis proletariatas? (žr. ČIA)  išsakytas mintis. Tos plotmės susijusios su perdėm dinamišku mūsų gyvenamojo pasaulio ir jo varomosios galios – kapitalizmo sistemos būviu.

Pirmiausia dera nusakyti vieną akivaizdų dalyką. Pasauliniu reiškiniu tapęs mūsų nusakytas žmogaus prigimties „laisvinimas“ iš gamtiškosios genetinės lytinės apibrėžties yra socialinė ir kultūrinė kapitalizmo sistemos raidos apraiška. Juk negali būti taip, kad didžiausių Vakarų pasaulio korporacijų ir milijardierių palaikomi LGBT+ ir kitokie su jais susiję judėjimai būtų antisisteminiai, trukdantys kapitalizmo sistemai kuo geriau gyvuoti. Juk žinome, kaip kapitalizmo sistema, ypač jos postmodernioji vartojimo fazė, virškino antisisteminius judėjimus – visi Europos šalių kairiųjų nuosaikiųjų ir ekstremistinių judėjimų lyderiai buvo įtraukti į europinį politinį elitą ir tapo nuožmiausiais bankinio finansinio kapitalo atstovais ir politinės LGBT+ „teisių“ darbotvarkės skleidėjais. Tad dera kiek pasiaiškinti dabartinio kapitalizmo būvio ypatumus. Esminis jo bruožas – vartojimo išplitimas, apimantis visas žmogaus gyvenamojo pasaulio sritis, kurios nepaliaujamai verčiamos vis naujoms prekėms gaminti reikalingais perdirbtinais ištekliais. Ištekliais tampa ir žmogus – pirmiausia kaip darbo jėga, o jau šiuo metu – ir kaip neišsenkamų suprekinamų genetinių klodų, kultūrinių gebėjimų bei psichologinių būsenų šaltinis. Išplitęs įsitikinimas – jau visas žmogaus veiklos sritis galima robotizuoti ir automatizuoti, tačiau nėra kuo pakeisti žmogų kaip vartotoją.

Vartojimas nėra koks vien nuo žmogaus, nuo pavienio individo pasirinkimo priklausomas dalykas – vartojimas yra sisteminis kapitalizmo bruožas. Ką tai reiškia? Kelis dalykus. Pirmiausia, jau senokai buvo suvokta – fordizmas, – kad kapitalizmo raida negali būti grindžiama žmogaus pasirenkamų prekių gamyba, nes žmogus pernelyg konservatyvus bei įtarus naujovėms, o jo laisvas rinkimasis pernelyg ilgai trunka palyginti su kapitalo apykaitos „greičiu“, kurio niekas neriboja. Visa, kas pagaminama, turi būti tuoj suvartojama. Tad žmogus turi būti atviras naujovėms, naujoms prekėms, pats jų geisti, o socialiniai santykiai ir socialinės hierarchijos klostytis pagal vartojamas prekes ir jų ženklus.  Kitaip tariant, esi tas, ką vartoji ir kiek gali vartoti. Tokią programą žmogaus sąmonėn diegia socialinių santykių mechanizmai ir vis labiau vartotojiška tampanti kultūra bei jos palaikoma vartojimo ideologija. Kapitalizmo sistemos atžvilgiu galima teigti įvykus esminę slinktį, skiriančią dabartinę fazę nuo ankstesnės prekinės gamybos ir vartojimo, – žmogaus norai bei vartojimo malonumai „įterpiami“ į prekę taip, kad žmogus laisvai, tačiau automatiškai vartotų į rinką išmetamas „naujoves“ jau nebeklausdamas, ar jam tų naujovių reikia. Žmogaus gyvenimo tikslas – kilti vartojimo malonumų, apimties ir išskirtinumo laiptais, kurie ir žymi jo socialinį statusą bei tvirtina savivaizdį.

Pakito ir pats prekės pobūdis – vartojimo ir vartotojų kapitalizme išplinta ženklų, vaizdinių ir tapatumų vartojimas. Perdirbant įvairiausius „kultūrinius išteklius“ imama gaminti tapatumų „detales“, gundant išbandyti susikuriamų ar susimontuojamų tapatumų teikiamus malonumus. Tačiau tapatumų vartojimo rinkų plėtrai labiausiai ir kliudo santykiškai stabilūs tapatumai – lytiniai, šeimos, profesiniai, tautiniai, religiniai ir jų formuojami dariniai, stiprinami gamtos apibrėžčių ir papročių. Regime, kad visi šie tradiciniais ar „atgyvenomis“ laikomi tapatumai negailestingai laužomi. Čia nėra galimybių leistis į plačius šių dalykų svarstymus (besidominčiam šiuolaikinio kapitalizmo raida skaitytojui priminsiu savo monografiją Postmodernusis kapitalizmas, 2010), tad apsiribosiu viena kita mintimi. Žmogus „laisvinamas“ nuo įvairių asmeninį tapatumą stiprinančių įsišaknijimų – gamtoje, kultūroje, tautoje, gimtinėje. Žmogaus „pažangumo“ matu skelbiamas kaip tik jo bešakniškumas – dvasinis ir fizinis klajūniškumas, gebėjimas ieškoti sau geresnio gyvenimo ir gyventi bet kokioje kultūrinėje aplinkoje. Toks idealus vartotojas ir yra ideali darbo jėga, kuri kapitalo prievartą nepaliaujamai ieškotis darbo ten, kur kapitalas gauna didžiausią naudą, suvokia kaip asmeninę vartojimo ir keliavimo „laisvę“. Pasaulinis LGBT+ yra svarbus tokio žmogaus ir visuomenės prievartinio „laisvinimo“ veiksnys, kitaip tariant, ankstesnį pasaulinio proletariato vaizdinį pakeitęs socialinis vartotojiško proletariato konstruktas.

Šiuolaikinis kapitalizmas yra medijų ir skaitmenos kapitalizmas. Dera atkreipti dėmesį į žmogaus ir infotechnologijų susisaistymo pobūdį – žmogaus ir išmaniųjų įtaisų santykius nustato techniniai algoritmai ir kodai, kurie ir nulemia jo bendravimą su „mašina“. Žmogaus sąmonė medijuojama ir technologinama jam vartojant išmaniąsias prekes. To poveikio jis niekaip negali valdyti, nes skaitmena yra persmelkusi visą jo gyvenamą pasaulį. Viskas suskaitmeninama ir kaitmenininama (čia neturiu galimybės išskleisti, ką apie mūsų išgyvenamą metą sako pats tas dvi šaknis sutraukęs žodis). Skaitmena verčiama ir gyvybė, kuri suvokiama kaip neišsenkantys genetiniai informaciniai ištekliai, o žmogus jau gundomas naujos kartos spausdintuvais pasigaminti norimų biologinių „medžiagų“ ar organų iš elektroniniu laišku atsiųsto kodo ar programos. Svarstantys apie žmogaus sąmonės ir pasąmonės technologinimą mokslininkai bei filosofai linkę apeiti vieną paprastą akivaizdų dalyką – technika yra belytė. Technikai nereikalingas lytiškumas, o medijos teikia prekinius vaizdus įvairiausiems programuojamiems lytiškumams išgyventi ir pasijusti įvairiausių tapatumų kailyje. Tad ir technologinamam žmogui, naujojo medijų pasaulio vartotojui stiprus ar šakninis lytiškumas tik trukdytų vartoti kuriamus ir konstruojamus prekinius tapatumus. Kitaip tariant, šiuolaikiniam kapitalizmui reikalingas nuo gamtos atsietas belytis, tačiau tapatumų vartojimui užprogramuotas vartotojas. Vėlgi darytina išvada – belyčiai, keistalyčiai ir įvairiausių laipsnių translyčiai tampa „pažangiausiu“ sisteminiu socialiniu konstruktu, skatinančiu kultūrinių tapatumo prekių gamybą ir plečiančiu tų prekių rinkas. Svarbus dalykas tas, kad dauginant keistųjų bei translytinių tapatumų jie sykiu juridiškai įteisinami, tad kuriami ir juridinami vis nauji socialiniai santykiai, o šitai nepaprastai išplečia ir daugina juridinių paslaugų (paslaugos yra prekės) rinkas. Tad ir šiuo atžvilgiu skatinama kapitalo apykaita ir kultūrinių prekių gamyba, o teisininkai įgauna vis daugiau galių ideologiškai tvarkyti visuomenių gyvenimą, tad ir skatinti jiems naudingą „pažangą“. Juk ir Lietuvos Konstitucinis Teismas savo pirmininko lūpomis išsako esminę nuostatą „laužyti stereotipus“, nesiteikdamas paaiškinti, o kuo naujieji stereotipai naudingesni žmogui, tautai, valstybei nei įprastiniai. Visi ideologiniai konstruktai, ypač atsaistantys nuo gamtos, juk yra vienokie ar kitokie stereotipai.

Kol kas dar matyti „atsilikėlių“ pasaulį palaikanti uola – prigimtinė šeima, tėvas, motina ir vaikas, todėl tiek daug ideologinio ir juridinio įkarščio rodo įvairios visuomeninės ir politinės grupuotės ardyti ir menkinti šeimą bei stengiantis perduoti vaikus „pažangiųjų“ valdomos švietimo sistemos globai, bausmėmis atgrasant tėvus nuo religinio ir apskritai „atsilikusio“ vaikų auklėjimo. Juk vaikams būtina suteikti „teisę“ patiems pasirinkti savo lytiškumą, o suaugusiųjų prievolė – tokią teisę jiems laiduoti. Suprantama, „pažangos“ labui.

Kategorijos: Akiračiai, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .

22 komentarai

  1. Žemyna:

    Jei rytoj kaimynai pareikalaus kompensacijos už tai, kad aš nutraukiau jų miegą – kompensuoti turės nuotraukos autorius – vos atverčiau puslapį, pažvelgiau į nuotrauką ir nespėjau susivaldyti, prapliupau juoku.
    Nobelis už nuotrauką! Tokia akimirka pagauta, toks tikras jausmas! Net ant širdies gera.

  2. Skalvis:

    Tiesiog: kaikas tyčiojasi iš Žmogaus prigimties. Kaip tai darė stribai, išniekindami laisvės kovotojų kūnus. Dabar, tie patys, tai daro delikačiau. PS Kas valdo Lietuvą?

  3. Žemyna:

    Laisvi nuo visko. Net nuo gamtos dėsnių.
    Deja, nerandu būtent tos LRT TV+ A.Jokūbaičio laidos įrašo.
    Ciklo „Brandūs pokalbiai” ?paskutinės laidos tema skambėjo apytikriai taip: kaip išsilaisvinti nuo išlaisvėjimo. Rodyta birželio pradžioje.
    Gal vėliau atsiras?
    – lrt.lt/mediateka/irasas/1013715611/brandus-pokalbiai

  4. Skalvis:

    ”… – pažangiausioji kapitalizmo ateitis? ” Mulkių mulkinimas. Ir komunizmas, ir socializmas, ir kapitalizmas nėra blogos sistemos. Bėda atsiranda, kai: ne tie žmonės save pasivadina komunistais, socialistais, kapitalistais…. Tiesiog: baigsis Dievo išrinktųjų ir Dievo pasmerktųjų era – viskas stosis į savo vietas. Kol kas: mulkių mulkinimas.

  5. Antanas:

    “Šmėkla sklando virš Europos – pydarosizmo šmėkla” (“Pydarosų partijos manifestas”).

  6. Prašalietis:

    Vytautas Rubavičius šiame straipsnelyje, “niokodamas” 1990 metais išsikovotas ir parsineštas vakarietiškas kapitalistines “gėrybes ir laisves”, pamiršo pilnai įjungti” tautinį pasaulio supratimą ir nepateikė šiandieninio durnių laivo “intelektualų nenuginčijamą argumentą”…. Dėl visų kapitalizmo ir lietuviškų tautinių buvusių ir esamų blogybių yra kaltas Marksas, rusiški komunistai ir kalčiausi lieka visiems laikams lietuviški stribai gainioję po miškus Lietuvos pokario partizanus ir privertę tų laikų Lietuvos valstybės vadovą ir imperatorių Ramanauską-Vanagą gyventi miškelyje įsirengtame bunkeryje. Jis iš bunkerinės prezidentūros buvo priverstas vadovauti valstybei ir jos kovai su komunistiniais Stalino rusiškais okupantais bei partizanus vaikiusiais po miškus ar rašiusiais komunistines mokslines disertacijas rusiškų komunistinių okupantų lietuviškais pakalikais. Tokiomis sąlygomis kovų būtų nelqimėjęs nei Čingis Chanas, nei Npoleonas, nei Vytautas Didysis, nei Vytautas Lansbergis….Lietuvos karalių ir imperatorių atradėjai ir žinovai A.Bučys ir Mikailionis tai gali lengvai ir kompetetingai patvirtinti…. Pasekmė, šiandieninis pasaulinio kapitalizmo nesibaigiantis “progresas” visose žmonių gyvenimo srityse ypač turintis geras sąlygas subujoti tokiuose pseudo valstybiniuose dariniuose kaip šiandieninė Lietuva….

  7. Žemyna:

    Vakar girdėjau labai taiklų mūsų „nesulaikomo žygio į visų sričių pažangą” palyginimą su karikatūra. Viskam suteikiamos naujos „pažangios” prasmės tą viską paverčia pažangos karikatūra.

  8. Romas:

    Tuščios vietos gamtoje nebūna. Iškirtus vertingą mišką ir nepasodinus naujo, buvusio vietą labai greitai užims bruzgynai ir menkavertės rūšys. Tas pats darže, jeigu daržovių bus reta, neprižiūrėtos, jas kaip mat užgoš piktžolės.
    Ne kitaip yra ir idėjų pasaulyje. Jeigu Tauta neturi jokios vizijos, jokių aukštesnių siekių, o tik paklusniai mėgdžioja kitus, tai vis labiau įsigali absurdas įvairiausiais pavidalais su “pažangos” etiketėmis.

  9. Diedas:

    Autorių paveikė karštis, pilnatis, alkoholis?
    Ar viskas kartu????
    Komentarų rašeivas taip pat.

  10. Gabrielė:

    Komunistai buvo sumanę pakeisti upių tekėjimo kryptį sau palankia linkme. Bet “susiprato”. Gi, neoliberalai ėmėsi dar rimtesnių darbų: palaipsniui veikti sąmonę, kad pasaulis taptų belyčiu ir negyvybingu. Žodžiu, “laisvė”ir nesipriešinimas taip susuko galvas, kad jie nutarė Viešpačiui tarti savąjį “žodį”. ĖMĖME DRĮSTI APIE TAI RAŠYTI. INTELIGENTIJA, TO TIKRAI NEUŽTENKA.

  11. Tvankstas:

    Eilinį kartą atėjo ir nusivėmė narko-alkohiline šliauka Diedas, kuriam svarbiausia savo smarve kitus ištepti.
    Diedas pagal padėtį pasisakymuose yra Alko šarikovas.
    Kiek tenka skaityti, tai Diedas dirbdamas Rusijoje gėrė degtinę ištisai, dabar dirbdamas Nyderlanduose rūko marihuną ištisai. Abu pomėgiai rodo įgimtą schizofreniją ir tik schizofreninėse fantazijose žmogus tampa laimingas.
    Tokiose dirbtinėse laimėse paniręs žmogus būdamas blaivus nekenčia šviesos ir tiesos – yra vimdomas pagirių metu, Nyderlanduose vis daugiau būstų langų dienos metu užtraukti naktinėmis užuolaidomis ar žaliuzi (pranc. jalousie žodis reiškia baimę), tai atslenka su narkotikų vartojimu ir į Lietuvą.
    Tai yra įgimta – žmogui nesigamina džiaugsmo hormonas serotoninas, išgėręs tampa linksmas, o linksmybės reiškia kažkam snukį išmalti.
    O. Koršunovas teatre rėkia ‘mesk šliauką, šliauką mesk’, praturtindamas Lietuvos kultūrinį gyvenimą šliaukizmu, tai Alkas turi nors Diedą, kad pajėgtų žengti su progresyviąja kultūra.
    Nežinau, kiek ilgai dar draskysis Diedas, bet panašūs du per paskutinius porą metų dingo iš pasisakymų – ar tai buvo draskymasis prieš mirtį, ar tai Alkas užkardino.
    Diedas yra Alko tautinės pasaulėjautos razina, vietinis šliaukininkas, apvemiantis savo ir užtarėjų džiaugsmui kuo daugiau žmonių, kaip ir autorius be jokių argumentų, taip ir pasisakančiuosius be jokių argumentų, jis net neturi supratimo, kas per velnias yra tas argumentas, svarbiausia – teisingu šliaukininko jausmu išsako ‘tiesą’.
    Tai Alko kultūrinė kryptis yra narko- alkoholiniai vėmalai, Diedo pateikiami kultūriniu praturtinimu, vedantys į narko-alko-sodomitinį rojų ?

  12. Skalvis:

    Pritariu dėl šliaukizmo. Bet, pasidžiaukim, kad tokie Diedai nebeturi šautuvų , liaudies gynybai. Tikėkimės stribai su šautuvais negrįš. O šliaukininku visada bus. Kol jie neginkluoti, galima juos pakęsti.

  13. Giedrius:

    Neįtikėtinai greitai paminame tradicinės šeimos vertybes. Kažkodėl palaikome neaiškius šeimos modelius, lyg jie pasigamintų vaiką-robotuką mėgintuvėlyje. Kažkokia nesąmonė ir apie tai negalima kalbėti. Tuojau apšaukia.
    Autorius yra teisus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: