V. Rubavičius. Belyčiai ir keistalyčiai – pažangiausioji kapitalizmo ateitis? (22)

Vytautas Rubavičius | Asmeninio albumo nuotr.

Vytautas Rubavičius | asmeninė nuotr.

Regime sparčiai kultūriškai ir juridiškai naikinamą vyro ir moters lyčių skirties nuovoką – greit vyriška ir moteriška chromosomos jau bus paskelbtos „politiškai nekorektiškomis“, kaip įvardijimai tėvas ir motina, primenantys „atgyvenusią“ gamtiškąją naujos gyvybės atsiradimo plotmę, kuri pritraukia ir religinį sakramentalumą. „Pažangieji“ mąsto paprastai – ištrynus iš kalbos bei sąmonės tėvą ir motiną, netenka prasmės ir Dievo Įsakymai, „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“. Vaikai vis labiau imami suvokti kaip galimi įsivaikinti ar technologiškai – genetiškai bei surogatiškai – pasigaminti malonūs „žaisliukai“. Pažanga ir pažangumas reiškia žmogaus galutinį „išsilaisvinimą“ iš savo gamtiškos lytinės apibrėžties, o sykiu ir nusikratymą atsakomybės, kurią ta apibrėžtis neišvengiamai primeta vyrui ir moteriai susijungiant šeimoje ir pradedant naują gyvybę. Kyla klausimas, kodėl šių laikų pasaulyje

taip stengiamasi įvairiais būdais naikinti prigimtinės šeimos ir lytiškumo supratimą, keičiant jį įvairiais kultūrinių lytiškumo konstruktų pavidalais ir juridiškai juos įteisinant? Į šį paprastą klausimą nėra lengva atsakyti, tad ir mes tik pabandysime pasvarstyti kelias galimas atsakymų plotmes, kurios pratęs ankstesniame straipsnyje LGBT+ – naujasis pažangusis pasaulinis proletariatas? (žr. ČIA)  išsakytas mintis. Tos plotmės susijusios su perdėm dinamišku mūsų gyvenamojo pasaulio ir jo varomosios galios – kapitalizmo sistemos būviu.

Pirmiausia dera nusakyti vieną akivaizdų dalyką. Pasauliniu reiškiniu tapęs mūsų nusakytas žmogaus prigimties „laisvinimas“ iš gamtiškosios genetinės lytinės apibrėžties yra socialinė ir kultūrinė kapitalizmo sistemos raidos apraiška. Juk negali būti taip, kad didžiausių Vakarų pasaulio korporacijų ir milijardierių palaikomi LGBT+ ir kitokie su jais susiję judėjimai būtų antisisteminiai, trukdantys kapitalizmo sistemai kuo geriau gyvuoti. Juk žinome, kaip kapitalizmo sistema, ypač jos postmodernioji vartojimo fazė, virškino antisisteminius judėjimus – visi Europos šalių kairiųjų nuosaikiųjų ir ekstremistinių judėjimų lyderiai buvo įtraukti į europinį politinį elitą ir tapo nuožmiausiais bankinio finansinio kapitalo atstovais ir politinės LGBT+ „teisių“ darbotvarkės skleidėjais. Tad dera kiek pasiaiškinti dabartinio kapitalizmo būvio ypatumus. Esminis jo bruožas – vartojimo išplitimas, apimantis visas žmogaus gyvenamojo pasaulio sritis, kurios nepaliaujamai verčiamos vis naujoms prekėms gaminti reikalingais perdirbtinais ištekliais. Ištekliais tampa ir žmogus – pirmiausia kaip darbo jėga, o jau šiuo metu – ir kaip neišsenkamų suprekinamų genetinių klodų, kultūrinių gebėjimų bei psichologinių būsenų šaltinis. Išplitęs įsitikinimas – jau visas žmogaus veiklos sritis galima robotizuoti ir automatizuoti, tačiau nėra kuo pakeisti žmogų kaip vartotoją.

Vartojimas nėra koks vien nuo žmogaus, nuo pavienio individo pasirinkimo priklausomas dalykas – vartojimas yra sisteminis kapitalizmo bruožas. Ką tai reiškia? Kelis dalykus. Pirmiausia, jau senokai buvo suvokta – fordizmas, – kad kapitalizmo raida negali būti grindžiama žmogaus pasirenkamų prekių gamyba, nes žmogus pernelyg konservatyvus bei įtarus naujovėms, o jo laisvas rinkimasis pernelyg ilgai trunka palyginti su kapitalo apykaitos „greičiu“, kurio niekas neriboja. Visa, kas pagaminama, turi būti tuoj suvartojama. Tad žmogus turi būti atviras naujovėms, naujoms prekėms, pats jų geisti, o socialiniai santykiai ir socialinės hierarchijos klostytis pagal vartojamas prekes ir jų ženklus.  Kitaip tariant, esi tas, ką vartoji ir kiek gali vartoti. Tokią programą žmogaus sąmonėn diegia socialinių santykių mechanizmai ir vis labiau vartotojiška tampanti kultūra bei jos palaikoma vartojimo ideologija. Kapitalizmo sistemos atžvilgiu galima teigti įvykus esminę slinktį, skiriančią dabartinę fazę nuo ankstesnės prekinės gamybos ir vartojimo, – žmogaus norai bei vartojimo malonumai „įterpiami“ į prekę taip, kad žmogus laisvai, tačiau automatiškai vartotų į rinką išmetamas „naujoves“ jau nebeklausdamas, ar jam tų naujovių reikia. Žmogaus gyvenimo tikslas – kilti vartojimo malonumų, apimties ir išskirtinumo laiptais, kurie ir žymi jo socialinį statusą bei tvirtina savivaizdį.

Pakito ir pats prekės pobūdis – vartojimo ir vartotojų kapitalizme išplinta ženklų, vaizdinių ir tapatumų vartojimas. Perdirbant įvairiausius „kultūrinius išteklius“ imama gaminti tapatumų „detales“, gundant išbandyti susikuriamų ar susimontuojamų tapatumų teikiamus malonumus. Tačiau tapatumų vartojimo rinkų plėtrai labiausiai ir kliudo santykiškai stabilūs tapatumai – lytiniai, šeimos, profesiniai, tautiniai, religiniai ir jų formuojami dariniai, stiprinami gamtos apibrėžčių ir papročių. Regime, kad visi šie tradiciniais ar „atgyvenomis“ laikomi tapatumai negailestingai laužomi. Čia nėra galimybių leistis į plačius šių dalykų svarstymus (besidominčiam šiuolaikinio kapitalizmo raida skaitytojui priminsiu savo monografiją Postmodernusis kapitalizmas, 2010), tad apsiribosiu viena kita mintimi. Žmogus „laisvinamas“ nuo įvairių asmeninį tapatumą stiprinančių įsišaknijimų – gamtoje, kultūroje, tautoje, gimtinėje. Žmogaus „pažangumo“ matu skelbiamas kaip tik jo bešakniškumas – dvasinis ir fizinis klajūniškumas, gebėjimas ieškoti sau geresnio gyvenimo ir gyventi bet kokioje kultūrinėje aplinkoje. Toks idealus vartotojas ir yra ideali darbo jėga, kuri kapitalo prievartą nepaliaujamai ieškotis darbo ten, kur kapitalas gauna didžiausią naudą, suvokia kaip asmeninę vartojimo ir keliavimo „laisvę“. Pasaulinis LGBT+ yra svarbus tokio žmogaus ir visuomenės prievartinio „laisvinimo“ veiksnys, kitaip tariant, ankstesnį pasaulinio proletariato vaizdinį pakeitęs socialinis vartotojiško proletariato konstruktas.

Šiuolaikinis kapitalizmas yra medijų ir skaitmenos kapitalizmas. Dera atkreipti dėmesį į žmogaus ir infotechnologijų susisaistymo pobūdį – žmogaus ir išmaniųjų įtaisų santykius nustato techniniai algoritmai ir kodai, kurie ir nulemia jo bendravimą su „mašina“. Žmogaus sąmonė medijuojama ir technologinama jam vartojant išmaniąsias prekes. To poveikio jis niekaip negali valdyti, nes skaitmena yra persmelkusi visą jo gyvenamą pasaulį. Viskas suskaitmeninama ir kaitmenininama (čia neturiu galimybės išskleisti, ką apie mūsų išgyvenamą metą sako pats tas dvi šaknis sutraukęs žodis). Skaitmena verčiama ir gyvybė, kuri suvokiama kaip neišsenkantys genetiniai informaciniai ištekliai, o žmogus jau gundomas naujos kartos spausdintuvais pasigaminti norimų biologinių „medžiagų“ ar organų iš elektroniniu laišku atsiųsto kodo ar programos. Svarstantys apie žmogaus sąmonės ir pasąmonės technologinimą mokslininkai bei filosofai linkę apeiti vieną paprastą akivaizdų dalyką – technika yra belytė. Technikai nereikalingas lytiškumas, o medijos teikia prekinius vaizdus įvairiausiems programuojamiems lytiškumams išgyventi ir pasijusti įvairiausių tapatumų kailyje. Tad ir technologinamam žmogui, naujojo medijų pasaulio vartotojui stiprus ar šakninis lytiškumas tik trukdytų vartoti kuriamus ir konstruojamus prekinius tapatumus. Kitaip tariant, šiuolaikiniam kapitalizmui reikalingas nuo gamtos atsietas belytis, tačiau tapatumų vartojimui užprogramuotas vartotojas. Vėlgi darytina išvada – belyčiai, keistalyčiai ir įvairiausių laipsnių translyčiai tampa „pažangiausiu“ sisteminiu socialiniu konstruktu, skatinančiu kultūrinių tapatumo prekių gamybą ir plečiančiu tų prekių rinkas. Svarbus dalykas tas, kad dauginant keistųjų bei translytinių tapatumų jie sykiu juridiškai įteisinami, tad kuriami ir juridinami vis nauji socialiniai santykiai, o šitai nepaprastai išplečia ir daugina juridinių paslaugų (paslaugos yra prekės) rinkas. Tad ir šiuo atžvilgiu skatinama kapitalo apykaita ir kultūrinių prekių gamyba, o teisininkai įgauna vis daugiau galių ideologiškai tvarkyti visuomenių gyvenimą, tad ir skatinti jiems naudingą „pažangą“. Juk ir Lietuvos Konstitucinis Teismas savo pirmininko lūpomis išsako esminę nuostatą „laužyti stereotipus“, nesiteikdamas paaiškinti, o kuo naujieji stereotipai naudingesni žmogui, tautai, valstybei nei įprastiniai. Visi ideologiniai konstruktai, ypač atsaistantys nuo gamtos, juk yra vienokie ar kitokie stereotipai.

Kol kas dar matyti „atsilikėlių“ pasaulį palaikanti uola – prigimtinė šeima, tėvas, motina ir vaikas, todėl tiek daug ideologinio ir juridinio įkarščio rodo įvairios visuomeninės ir politinės grupuotės ardyti ir menkinti šeimą bei stengiantis perduoti vaikus „pažangiųjų“ valdomos švietimo sistemos globai, bausmėmis atgrasant tėvus nuo religinio ir apskritai „atsilikusio“ vaikų auklėjimo. Juk vaikams būtina suteikti „teisę“ patiems pasirinkti savo lytiškumą, o suaugusiųjų prievolė – tokią teisę jiems laiduoti. Suprantama, „pažangos“ labui.

Kategorijos: Akiračiai, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *