Punsko lietuvių Kovo 11-osios licėjus įvertintas 2019 metų Kalbos premija (1)

Punsko lietuvių Kovo 11-osios licėjaus direktorius Alvydas Nevulis | Džojos Gundos Barysaitės (LRS) nuotrauka

Punsko lietuvių Kovo 11-osios licėjaus direktorius Alvydas Nevulis | lrs.lt, Dž. G. Barysaitės nuotr.

Gegužės 7-ąją, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, Signatarų namuose Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija paskelbė Kalbos premijos laureatą. Už lietuvių kultūros plėtrai ir visuomenės pažangai svarbių lituanistikos projektų įgyvendinimą, rūpinimąsi lituanistiniu paveldu ir jo sklaida bei aktyvią lituanistinę veiklą užsienyje 2019 metų Kalbos premija skirta Punsko Kovo 11-osios bendrojo lavinimo licėjui.

Renginyje Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininkė Irena Degutienė pasidžiaugė, kad 2019-aisiais, minint Pasaulio lietuvių metus, Kalbos premija skirta lietuvybės židiniui kaimyninėje valstybėje.

Pradžių pradžia

Lietuviškas licėjus Punske veikia nuo 1956 metų. Tai – išskirtinė mokymo įstaiga, nes jos istorijoje atsispindi ir Lenkijos lietuvių bendruomenės istorija. Nuo pat mokyklos įkūrimo licėjaus bendruomenė tapo Lenkijos lietuvių bendruomenės veiklos branduoliu. Licėjaus mokiniai ir mokytojai aktyviai dalyvauja lietuvių kultūros namų veikloje, rašo straipsnius leidiniui „Aušra“, žinių portalui www.punskas.pl, renka tautosaką, vaidina, rengia šventes.

Kovo 11-osios licėjus Punske nuosekliai vykdo savo misiją – puoselėja lietuvių kalbą, rūpinasi bendruomenės tautine tapatybe, ryšių su Lietuva ir užsienyje gyvenančiais lietuviais palaikymu.

Lenkijoje lietuvių tautinė mokyklėlė pradėta organizuoti 1952 metais. 1953 m. gruodžio 1 d. Suvalkų bendrojo lavinimo licėjuje pradėjo veikti klasė su lietuvių dėstomąja kalba. Lankė ją 23 aštuntokai – tuo metu Lenkijoje buvo privaloma septynmetė pradinė mokykla. Klasės auklėtojas buvo Jonas Stoskeliūnas, Kauno universiteto absolventas. Panašią klasę bandyta suorganizuoti ir 1954–1955 mokslo metais, bet tebuvo vos keli kandidatai. 1955–1956 mokslo metais atsirado 15 vaikų, norinčių mokytis lietuviškoje klasėje, – jie atskiros klasės nesudarė, mokėsi lietuvių kalbos kaip dalyko. Taip žengti pirmieji žingsniai organizuoti lietuvišką licėjų Punsko–Seinų–Suvalkų krašte.

licejus-mokiniai

Licėjaus mokiniai | punskas.lt nuotr.

Vis labiau bręstant norui turėti savo mokyklą Punske, pradedama vis dažniau lankytis Švietimo ministerijoje Varšuvoje prašant tokią mokyklą įsteigti. Daug pasidarbavo mokytojai Jonas Stoskeliūnas, Juozas Vaina, Stanislavas Lysakovskis (Stanisław Łysakowski), Antanas Judickas, Stasys Marcinkevičius ir kiti. Jų pastangų dėka 1956 m. rugpjūčio 20 d. Lenkijos Švietimo ministro potvarkiu Punske įkurta vidurinė mokykla.

1956–1957 mokslo metais Punske suburta aštuntoji klasė ir iš Suvalkų perkelta lietuvių moksleivių, kurie sudarė devintą klasę. Mokyklos direktoriumi paskirtas S. Lysakovskis, tuometinis Punsko pradinės mokyklos vedėjas, jo pavaduotoju – J. Vaina. Su labai kuklia materialine baze, tačiau su dideliu entuziazmu mokytojai ir moksleiviai pradėjo darbą.

1959 metais mokykla gavo naujas patalpas, kurios greitai pasirodė per ankštos, 1977 metais pastatyta nauja pradinė mokykla, kurioje ilgus metus dirbo licėjus, o 2010 metais pastatytas dabartinis licėjaus pastatas su sporto sale.

Tautinės ir religinės šventės

Mokyklos istorijoje svarbi data yra 1992 m. kovo 11 d., kai jai suteiktas Kovo 11-osios vardas. 1999 m. rugsėjo 1 d. pradėjo darbą Techninio licėjaus pirmoji klasė. Be bendrų dalykų, kurie dėstomi bendrojo lavinimo licėjuje, mokiniams dėstomi santykių komandoje, verslo pagrindai, biuro darbai. Moksleiviai įgyja sugebėjimų kurti nuosavą įmonę, tvarkyti verslą.

1999–2000 mokslo metais pirmokai pirmą kartą surengė Advento vakarą – su eilėmis susimąstymui, giesmėmis žvakių šviesoje. Renginys visiems patiko, tapo tradiciniu, ilgainiui virto mokyklos bendruomenės Prieškalėdiniu susitikimu. „Svarbią vietą tarp mokyklos renginių užima tautinės šventės. Minima Sausio 13-oji, kai siekiama pagerbti už Laisvę žuvusiuosius tautos didvyrius. Niekada neužmirštama Lietuvos valstybės atkūrimo diena – Vasario 16-oji. Didelė šventė mums yra Kovo 11-oji. Tai – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir licėjaus vardo diena. Tada mokykla rengia šventę, į kurią kviečia visą krašto lietuviškąją visuomenę. Vyksta koncertas, kurio metu pagerbiama Tėvynė ir tautos didvyriai, prisimenami mirę mokyklos mokytojai. Koncerte pasirodo mokyklos dainininkai, šokėjai ir skaitovai. Šventėje dalyvauja žymūs svečiai iš Lietuvos, pavyzdžiui, prof. V. Landsbergis, prezidentas Valdas Adamkus, ministras Algirdas Monkevičius“, – pasakoja licėjaus interneto svetainė.

Joje skelbiama, kad mokykloje rengiamas ir Knygnešių dienos minėjimas, Pirmosios pavasario dienos sutikimas, susitikimas su Poezijos pavasario svečiais. Be to, tradicija tapo rudeninis kapų tvarkymas, kai mokiniai kartu su auklėtojais prieš Visų Šventųjų dieną tvarko Punsko parapijos kapines, ypač apleistus kapus. Kasmet stengiamasi išvykti į ekskursijas po artimiausias apylinkes, į Lietuvą po istorines ir literatūrines vietas, aplankyti teatrų spektaklius. Vyriausių klasių moksleiviai dalyvauja piligriminiame žygyje iš Kryžių kalno į Šiluvą.

Licėjaus interneto svetainėje rašoma, kad mokykloje ne tik rimtai mokomasi, bet yra daug įdomių užsiėmimų po pamokų. Veikia mišrusis choras „Pašešupiai“, kuris koncertuoja ne tik Punske, bet ir plačiau Lenkijoje, Lietuvoje, Vokietijoje, Latvijoje. Nuo choro stengiasi neatsilikti ir šokių grupė „Šalčia“, mėgstantys vaidinti renkasi dramos būrelį, pastačiusį daug spektaklių. Mokykloje labai populiarūs krepšininkų būreliai, leidžiamas periodinis mokyklos leidinys „Dėmesio“.

Šiandienos džiaugsmai, rūpesčiai ir aktualijos

Punsko Kovo 11-osios bendrojo lavinimo licėjus | punskas.pl nuotr.

Punsko Kovo 11-osios bendrojo lavinimo licėjus | punskas.pl nuotr.

Punsko licėjus – vienintelė Lenkijoje vidurinė mokykla lietuvių dėstomąja kalba. Kaip pastebėjo Punsko lietuvių Kovo 11-osios licėjaus direktorius Alvydas Nevulis, visi jos mokytojai yra ir šios mokyklos auklėtiniai, aukštuosius mokslus baigę Lietuvoje ar Lenkijoje ir sugrįžę dirbti ir gyventi į savo gimtinę.

„Paruošti mokinius baigiamiesiems egzaminams – vienas mūsų uždavinys, o antras, bene svarbiausias – išlaikyti mūsų krašte lietuvišką dvasią, išmokyti mūsų vaikus kalbėti lietuviškai, nebijoti kalbėti ir dzūkiškai. Manau, mums tai pavyko. Mūsų absolventai – išsilavinę, sąmoningi lietuviai, mylintys tėvynę, dirbantys savo tautos labui, nežiūrint į tai, kuriame pasaulio krašte jie begyventų“, – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos minėjime Signatarų namuose sakė Punsko lietuvių Kovo 11-osios licėjaus direktorius Alvydas Nevulis, mokyklai vadovaujantis nuo 2017 metų.

2018–2019 mokslo metais licėjuje mokosi 60 moksleivių, o dar 2008–2009 mokslo metais jų buvo 120. Kas tai lemia? Pasak Punsko lietuvių Kovo 11-osios licėjaus direktoriaus, moksleivių skaičiaus mažėjimą labiausiai lemia demografiniai procesai: mažėjantis gimstamumas ir emigracija į didesnius miestus. Jei prieš 30 metų Punsko valsčiuje kasmet gimdavo 50–70 vaikų,  dabar – vos 20–30 ar dar mažiau. Vis dažniau absolventai išvykę studijuoti į didelius miestus Lietuvoje ar Lenkijoje ten ir pasilieka.

***

Punsko lietuvių Kovo 11-osios licėjaus direktoriui Alvydui Nevuliui pateikėme keletą klausimų.

– Kaip gyvena ši lietuviška mokykla lyginant su gretimomis lenkiškomis mokyklomis?

– Punsko licėjus – vienintelis toks licėjus Lenkijoje, kuriame mokymas vyksta lietuvių kalba (išskyrus lenkų kalbą, Lenkijos istoriją ir Lenkijos geografiją). Mokiniai laiko tokius pačius abitūros egzaminus kaip ir kiti Lenkijos moksleiviai, tačiau privalo laikyti lietuvių kalbos egzaminą. Lyginant su lenkiškomis mokyklomis Punsko licėjuje yra didesnis pamokų skaičius, nes mokiniai mokosi lietuvių kalbos (4 pamokos per savaitę), Lietuvos istorijos ir kultūros, Lietuvos geografijos. Taigi kiekvieną dieną turi po 7–8 pamokas. Licėjuje vykdoma labai plati kultūrinė veikla.

– Kas Jums ir mokiniams yra lietuvių kalba?

– Lietuvių kalba – mūsų tautos, mūsų tėvų, protėvių kalba, mūsų gimtojo krašto identitetas. Esame įsitikinę: nėra kalbos, nėra tautos. Punsko, Seinų, Suvalkų kraštas bus lietuviškas, jei jame skambės lietuvių kalba ir lietuviškos dainos. Mums labai svarbu, kad veiktų lietuviškos mokyklos ir vaikai išmoktų taisyklingai kalbėti, rašyti, susipažintų ir puoselėtų lietuvių papročius ir tradicijas.

– Kaip vertinate lietuvių kalbos ir mokyklos situaciją Lenkijoje? Dėl ko nerimaujate?

– Dabar turime labai gerai paruoštą didaktinę bazę. 2010 metais pastatytos naujos licėjaus patalpos, supirkta nauja kompiuterinė, laboratorinė įranga. Sulaukiame daug pagalbos iš Lietuvos, ypač iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, kuri finansuoja įvairius lituanistinius projektus, teikia mokyklai reikalingą įrangą (kompiuterius, garso, vaizdo įrangą), bendradarbiauja su Lenkijos Švietimo ministerija sprendžiant įvairias problemas. O problemų vis atsiranda. Nuo 2019 metų rugsėjo 1 d. licėjuje prasidės švietimo reforma, pradėsime dirbti pagal naujus programinius pagrindus, reikės atnaujinti lietuvių kalbos mokymo vadovėlius. Kiekvienų metų problema – nepakankamas ne tik licėjaus bet ir kitų lietuviškų mokyklų Lenkijoje finansavimas. Mokyklai skiriama subvencija (mokinio krepšelis) padengia tik apie 85 proc. išlaidų. Likusią dalį turi pridėti mokyklą globojanti Seinų apskritis, kuri, galima sakyti, yra pati neturtingiausia Lenkijoje. Jos taryboje daugumą sudaro lenkai ir dažnai nuo politinės tarybos valios priklauso mokyklos finansinė situacija. Jei taryba ir viršininkas palankus, viskas gerai, bet jei ne, kyla daug problemų.

Nerimą kelia mažėjantis gimstamumas mūsų krašte ir mažėjantis mokinių skaičius. Kitais mokslo metais mokinių skaičius padidės, nes pagal naują švietimo reformą licėjuje bus ne trys, o keturios klasės. Tikiuosi, kad bus įsteigtas lietuviškas švietimo ir kultūros centras Suvalkuose ir jo absolventai ateis mokytis į Punsko licėjų.

– Ar lengva gyvenant didelėje šalyje išsaugoti kitos, daug mažesnės šalies kalbą? Kaip tai daroma, darytina? Kas tam, turi daugiausiai įtakos?

– Be abejo, išlaikyti lietuvių kalbą gyvenant kitoje šalyje yra sunkiau. Žmonėms daro įtaką kita kultūra, masinės informacijos priemonės: televizija, radijas, spauda. Tačiau tokiai įtakai galima atsispirti, jeigu yra pildomos dvi sąlygos: pirma, tėvai yra sąmoningi ir kalba namuose lietuviškai, antra, vaikai mokosi lietuviškoje mokykloje. Lietuviškos mokyklos taip pat turi būti konkurencingos lenkiškų mokyklų atžvilgiu; turi užtikrinti geras mokymo sąlygas ir aukštą mokymo lygį, vykdyti įdomią popietinę, kultūrinę veiklą. Galima pasidžiaugti, kad Punsko licėjus užima aukštą vietą vidurinių mokyklų reitinge Lenkijoje. 2017 ir 2018 metais licėjus turėjo „bronzinės“ mokyklos, o 2019 m.– „sidabrinės“ mokyklos titulą.

– Ką svarbiausia būtų padaryti mūsų gimtosios kalbos ateities vardan kiekvienam žmogui?

– Kiekvienas lietuvis turi didžiuotis savo kilme. Esame maža, bet didi tauta. Vartojame ypatingą kalbą, kurios šaknys siekia giliausią istoriją. Kiekvienas lietuvis turi atsiminti Mikalojaus Daukšos žodžius: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą“.

– Kaip manote apie situaciją, kai tiek lietuvių važiuoja į Lenkiją pirkti pigesnių produktų?

– Ši situacija kaip ir kiekviena lazda turi du galus. Manau, kad dėl to gana stipriai nukenčia Lietuvos ekonomika. Lietuviai palieka Lenkijoje milijonus eurų. Kita vertus, lietuviai pakelia mūsų krašto ekonomiką. Vietinės firmos turi didesnį pelną, mažėja bedarbystė. Pasikeitė taip pat vietos lenkų požiūris į Lenkijos lietuvius. Verslininkai nuolat ieško darbuotojų, mokančių lietuvių kalbą. Suvalkų prekybos centruose atsirado lietuviški pavadinimai ir jie jau niekam netrukdo.

– Kaip galima būtų užbaigti mūsų pokalbį?

Visos Punsko Kovo 11-osios bendrojo lavinimo licėjaus bendruomenės vardu dėkoju Komisijai, kuri skyrė premiją mūsų mokyklai. Ją laikau puikiu licėjaus darbo įvertinimu nuo pat jo įkūrimo metų. Ji paskatins mus dar geresniam, efektyvesniam darbui auklėjant ir mokant lietuvišką mūsų krašto jaunimą. Dėkoju taip pat Lietuvos Respublikos konsulatui Seinuose, jo vadovui Vaclovui Stankevičiui, kuris pasiūlė licėjų Kalbos premijai.

– Dėkoju už pokalbį ir linkiu visokeriopos sėkmės.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

„XXI amžius“

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Švietimas, Užsienio lietuviai, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , .

1 komentaras

  1. atmintis:

    be galo mielas ir labai artimas nuo Lietuvos atplestas krastas su daugybe nuostabiu zmoniu……
    Lietuvos valdzia galetu remti kur kas didesni Lietuvos suartejima ne vien retsykiais. Zoliniu atlaidu Punske kur kaip niekur kitur dar gyva nesumoderninta senosios Lietuvos paprociu, apeigu ir pagarbos dvasia, lankymas galetu buti itrtauktas net i mokymo programas. Juk to neisvysi ir nepatirsi niekur kitur visame pasulyje……

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: