M. Kundrotas. Krikščionys ir baltų sentikiai: ar tikrai tokie skirtingi? (28)

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Įvairių tikėjimų santykiai šiais laikais būna gana skirtingi. Nuo radikalaus religinio išskirtinumo iki sinkretizmo arba reliatyvizmo. Šiuo atveju norėtųsi rasti ketvirtą kelią – užuot vien tiktai priešinus skirtingus tikėjimus, kuriant dirbtinę mišrainę ar abejingai teigiant vienodą kiekvienos pusės teisumą panagrinėti tai, kas iš tiesų jungia, o kas skiria.

Pagrindinis skirtumas tarp krikščionybės ir pagoniškųjų religijų – kad krikščionybėje dievybės gerumas tampa svarbesnis, nei jos galia, o pagonybėje dažniau apeliuojama į galią. Pagoniškas žmogaus santykis su dievybe savo esme atitinka siuzereno ir vasalo santykį. Dievui skiriamos kulto apeigos mainais į jo teikiamą pagalbą. Dievai čia veikiau garbinami, nei mylimi. Kaip įžvelgė šviesaus atminimo mąstytojas ir visuomenės veikėjas Kazimieras Uoka, pats išpažinęs baltų tikėjimą, dievai pagonybėje kartais gali būti blogi, o velniai – geri.

Visgi šiuos skirtumus pavojinga absoliutinti. Taip galima nueiti iki Dariaus Barono pozicijos, jog esminės žmogiškosios dorybės – kažin koks krikščionių monopolis, arba atvirkščiai – iki objektyvios tiesos, objektyvios doros atmetimo vardan galios, ką sau leidžia kai kurie šiuolaikiniai pagonybės restauratoriai, ypač – iš fašistų ar nacistų stovyklų.

XI a. krikščionių vyskupas Adomas Brėmenietis pagonis baltus vadino žmogiškiausiais iš žmonių, pačia geriausia žmogiškumo prasme. Jiems pripažintos dorybės, labai artimos Kristaus mokslui – artimo meilė, atjauta, santūrumas. Tai tikrai priešinga D. Barono ir Co interpretacijoms apie pusiau žvėris, žemiausių aistrų valdomus, vulgarius stabmeldžius. Regis, kai kurie viduramžių krikščionys lengviau atpažindavo moralines bendrybes kitose pasaulėžiūrose, nei šiuolaikiniai fariziejai iš vienos ar kitos stovyklos.

Krikščioniškiesiems šovinistams vertėtų prisiminti bent jau kalbos faktą, jog žodžiai „dora“, „tiesa“, „darna“ įvairiose kalbose atsirado gerokai anksčiau, nei tomis kalbomis kalbančias tautas pasiekė krikščionybė. Ko gero, galima sakyti, jog pagoniškosioms religijoms trūko absoliuto sampratos gėrio ir blogio takoskyroje, bet būtų naivu ar net melaginga teigti, jog ši skirtis pagonims buvo visiškai svetima. Galbūt kai kurios dorybės pagonių būdavo suvokiamos skirtingai, nei Naujajame Testamente, tarkime – nugalėti priešą buvo svarbiau, nei ieškoti su juo kokių nors sąlyčio taškų, bet ar šiuo atžvilgiu evangeliška buvo viduramžių krikščionybė?

Naujasis Testamentas pateikė išties unikalią ir beprecedentę Dievo sampratą, kur visagalis iš savo gerumo ir meilės silpnam žmogui pats sutinka tapti silpnu: iš pradžių – kūdikiu, po to – auka ant kryžiaus už žmonijos nuodėmes. Visgi tam tikrų tokio pasirinkimo provaizdžių galima rasti ir pagonybėje. Tarkime, baltų tikyboje žinomas šiltas Senelio Dievo įvaizdis. Dievas ateina į žmonių pasaulį ir į jų gyvenimą seno, silpno žmogaus pavidalu, kad patikrintų žemės gyventojų atjautą ir kitas dorybes. Panašių atvejų esama ir kitose pagoniškose religijose, tarkime, Havajų senbuvių tikėjime yra deivė, bandanti žmonių dorybes močiutės pavidalu.

Žinoma, šie įvaizdžiai toli nuo kryžiaus aukos pilnatvės, bet puikiai atskleidžia, kad galios absoliutinimas pagonybėje – gerokai perdedamas tiek krikščionių, tiek pagonybės rekonstruktorių, pernelyg besistengiančių atmesti „krikščionišką“ moralės sampratą. Kam atrodo, jog pagonybės ir krikščionybės Dievas – šimtu procentų skirtingi, lai pasiklauso Andriaus Kulikausko dainos „Ateina Dievas“. Tobula baltų tautosakos ir Evangelijos sintezė. O gal net ir daugiau, nei sintezė, tai – pirminės bendrybės atpažinimas.

Dievas čia – pavargęs nuo žmonių nuodėmių, sulinkęs po jų našta, jo gailimasi, užuot bijojus. Nors, pasak Biblijos, Dievo baimė – išminties pradžia, bet taip pat pasakyta, jog tobula meilė išstumia baimę. O atjauta – viena pagrindinių meilės prieigų. Šioje dainoje Dievas – lyg tai Kristus, lyg tai Senelis – lyg ir kaltinanti, kartu ir atleidžianti figūra. Jo akivaizdoje gėda savo ydingumo, bet ši gėda – švelni, veikiau ugdanti, apvalanti, nei gniuždanti.

Atidesnis religijotyrininkas primins, kad pagoniškose religijose taip pat galima sutikti už žmones pasiaukojančių dievų. Pavyzdžiui – graikų Prometėją, iš dievų valdovo Dzeuso paėmusį ir žmonėms dovanojusį šventąją ugnį, dėl to prikaltą ir kankinamą Kaukazo kalnuose. Arba toltekų ir actekų Kecalkoatlį (majų Kukulkaną), paaukojusį žmonėms savo širdį, tapusią kelrode Aušrine žvaigžde. Vis dėlto tai skiriasi nuo aukščiausio ir vienatinio Dievo, absoliutaus visagalio, tapusio auka už puolusį žmogų, įvaizdžio.

Dėl ribotų istorinių šaltinių sunku pasakyti, ar tokį pasiaukojančios dievybės įvaizdį turėjo baltai. Užtai čia būta daug pasiaukojusių žmonių, verčiau sutikusių žūti, nei išduoti savo gentį, šalį, kultūrą. Pilėnų Margirio istorija primena biblinį Samsoną. Abiem atvejais pasirinkta mirtis vietoje vergovės. Įdomu, ar D. Barono tipo mokslininkai ir Biblijos veikėjui priskirtų desperaciją, dekonstruodami jo didvyriškumo istoriją, pasakytų, jog jis mirė iš baimės? Dar įdomiau, ką tokiems mokslininkams pasakytų judėjai.

Dar vienas svarbus aspektas krikščionybės ir pagonybės santykiuose – savasties klausimas. Daugeliui šiuolaikinių pagonių jų tikyba svarbesnė tuo, kad ji suprantama kaip sava, nei tuo, kad ji – objektyviai teisinga. Krikščionybėje svarbesnė pretenzija į objektyvią tiesą. Savastis – asmeninė, tautinė, lytinė – čia egzistuoja, bet ji įsilieja į begalinį visuotinumą kaip jo dalis. Kilus konfliktui tarp tiesos ir savasties tikras krikščionis pasirinks tiesą, tikro pagonio atveju labiau tikėtinas priešingas pasirinkimas, gal ir visai atmetant objektyvios tiesos esamybę.

Visgi ir šis konfliktas – tarp tiesos ir savasties – įsigilinus atrodo mažiau radikalus, nei žvelgiant paviršutiniškai. Vienintelis garbingas santykis su tiesa – suvoktas ir išgyventas autentiškai. Nors krikščionybė teigia esant objektyvią tiesą ir pati skelbiasi esanti objektyvi tiesa, ją kiekvienas privalo atrasti asmeniškai ir savarankiškai. Šventraščiai, papročiai, dvasininkai ar bendruomenės gali tik nurodyti kelią, bet juo kiekvienas eina pats. O jei taip, tiesa ir savastis tam tikrais atvejais gali būti glaudžiai susijusios.

Gal nuskambės šiek tiek eretiškai, bet nuoširdi klaida gali būti vertingesnė už suvaidintą tiesą. Apaštalas Paulius laiške Titui rašė, jog tyriems viskas tyra. Tai – provokatyvus teiginys. Norint juo galima pateisinti bet ką, tačiau jo esmė glūdi intencijoje. Kai žmogus iš tikrųjų siekia tiesos, jo klaidos tėra laikini suklupimai kelyje į šią tiesą. O kai tiesa priimama dėl savanaudiškumo ar bukumo, prieš vidinį įsitikinimą ar tiesiog – be apmąstymo, pati priimta pozicija išlieka teisinga, bet santykis su ja – niekingas.

Itin dažnai pabrėžiama ir taip pat pernelyg absoliutinama krikščionybės ir pagonybės skirtis – klausimas, ar Dievas – vienas, ar jų yra daug. Čia galima prisiminti 82-ąją psalmę, kur sakoma: Dievas pakyla dievų susirinkime. Taigi ir Biblijoje galima rasti daug dievų, tiesiog vienas jų išskiriamas ir iškeliamas kaip aukščiausias ir pirmapradis.

Tiek krikščionių mąstytojas Gilbertas Keitas Čestertonas, tiek pagoniškųjų religijų tyrėjas Gintaras Beresnevičius sutiktų su įžvalga: kuo religija autentiškesnė, arčiau pirmapradžio tikėjimo, tuo gyvesnė joje pirmapradžio, aukščiausiojo Dievo atmintis. Jei priimame teiginį, jog visa žmonija kilo iš vienos šaknies, o tai patvirtina ir genetika, logiška manyti, jog iš pradžių būta vienos bendros religijos, kokia ji bebūtų buvusi.

Iš tiesų pirminės dievybės figūra – daug senesnė, nei pati Biblija. Nesvarbu, ar ši dievybė būtų suvokta panteistiškai, kaip visa persmelkianti dvasia (algonkinų Manitu), ar užgožta jaunesnių, bet aktyvesnių dievų (baltų Dievas, galimai tapatus jam Praamžius, Prakorimas, indų Djausas ar Pradžiapatis).

Lietuvos valdovas Gediminas sakė, jog Lietuvoje visi gali garbinti Dievą pagal savo papročius – tiek krikščionys, tiek pagonys – ir visi garbina tą patį Dievą. Griežtesnis krikščionis primins retorinį apaštalo Pauliaus klausimą: kaip galima lyginti Kristų su Beliaru? Priešiškiau nusiteikęs pagonis irgi vengs tapatinti savo Dievą su „kryžčionių“ Dievu. Tačiau tas pats apaštalas Paulius atėniečiams aiškino, jog jų aukuras „Nežinomam Dievui“ gali būti užuomina į jo skelbiamą Dievą.

Žinoma, naivu būtų tapatinti visus žmonijos dievus – jie pernelyg skirtingi tiek savo charakteriais, tiek biografijomis. Bet, jei priimame tezę, kad kažkada žmonija turėjo vieną ir tą patį Dievą – o būtent taip teigia Biblija – logiška manyti, kad kai kurios religijos galėjo išsaugoti atsiminimus apie jį, tegul ir miglotus.

Labiau evoliucionavusios religijos – Egipto, Mesopotamijos, klasikinės Graikijos, Romos – jau buvo praradusios šiuos atsiminimus. Tačiau pagonių filosofai nuo Sokrato iki Aristotelio ir toliau grynai savo protu priartėjo prie minčių apie pirmapradį ir vienatinį. Taigi, tiek istorinė atmintis, tiek proto raida veda prie to paties, kaip ir apreiškimo religijos – judaizmas, krikščionybė, islamas.

Krikščionybė iš esmės – tarpinis variantas, savotiškas tiltas tarp politeizmo ir griežtojo monoteizmo, kuriam atstovauja tiek judaizmas, tiek islamas. Dievas čia – vienas trijuose asmenyse, apimantis tiek asmeninę, tiek bendruomeninę dimensiją. Maža to. Krikščionybė mažina skirtį tarp griežtai antžmogiško Dievo įvaizdžio ir pagoniškosioms religijoms būdingų žmogiškų dievybių sampratų. Čia centrinė figūra – Jėzus Kristus – yra ir aukščiausias Dievas, ir žmogus, patyręs visus žmogaus būčiai būdingus išmėginimus, dėl to – artimas ir savas.

Ar krikščionybė ir pagonybė šiandien turi, ką viena kitai pasiūlyti? Tikrai taip. Krikščionybė jau pasiūlė išgrynintą gėrio ir blogio skirtį, kas suteikia tikslesnį moralinį kompasą. Ji pasiūlė atpirkimą, suteikiantį viltį išsivaduoti iš savo ydų ir pasiekti tobulybę. Galiausiai ji pateikė atvirą laiko sampratą, kas leido kilti pažangos idėjai, svetimai ciklinio laiko kultūroms. Pagonybė šiuolaikinę kultūrą gali praturtinti dialektika, skirtybių darnos idėja, atkurti prarastą žmogaus ryšį su kita kūrinija, gali sustiprinti pagarbą kitoms gyvybės formoms, o taip pat – suvokimą, kad kiekvienas iš mūsų – didesnės visumos dalis.

Taigi, įvairios religijos turi daug bendro, o kai kurie jų tarpusavio skirtumai suteikia galimybių vienai kitą praturtinti. Tai suderinama su nuoseklia pozicija, kad vienos religijos – teisingesnės už kitas, vertinant jų sistemas in corpore, tačiau kartu suvokiant, jog tiesos visuma glūdi tik pačiame Dieve ir bet kokia religija – net pati teisingiausia – turi tik jos fragmentus.

Kategorijos: Akiračiai, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , .

28 komentarai

  1. Romas:

    Labiausiai patiko pati pabaiga, paskutinio sakinio antroji dalis:
    “, jog tiesos visuma glūdi tik pačiame Dieve ir bet kokia religija – net pati teisingiausia – turi tik jos fragmentus.”

  2. Dainius Razauskas:

    O, Mariau, mano broli! Džiugini man širdį!
    Padaryčiau vieną esminę perskyrą: vienas dalykas – religinis santykis su kitu žmogumi, kitas dalykas – su Dievu, Dievybe, arba Aukščiausiąja Tikrove, kad ir kaip ją pavadintume.
    Jeigu įmanoma gerbti kito žmogaus širdį (sielą, dvasią, giliausiąjį nuoširdumą ar pan.), tai tada dėl antrojo dalyko galima ginčytis, mokytis, mąstyti, patirti ir dalintis atradimais tūkstantį metų! Dėl to sielos tik augtų ir švistų.
    Bet tai ir būtų tikra dvasios laisvė, kurią „vienintelės tiesos“ stabmeldžiai apšaukė „pagonybe“ (–:

  3. Kęstutis:

    Prie taiklaus, kaip visada, Dainiaus pasisakymo apie “teisingiausiuosius” pridėsiu dar vieną skirtybę. Tik ne tam, kad išsiskirtume ar lietuvis nuo lietuvio atsiskirtu, bet pamąstymui – Senasis tikėjimas visame kame tautiškumas, krikščionybė savo esme nutautiškumas… O šiaip Mariau pagarba, kad jau nebe pirmas straipsnis kai pamąstymai apie Senąjį Tikėjimą deramai pagarbūs…

  4. Žemyna:

    Kažin, ar Kūrėjui labiau juokinga, ar labiau pikta, kai žmonija pasirengusi visus kitus išskersti, kas tiki kitaip, nei jų karo vadas.

  5. paviršutiniškas supratimas:

    ir vėl

  6. senasis druvis:

    Šaunuolis Mariau ! Ir bėgs dabar lietuviškieji sentikiai pagonys biblijos skaityt, kad greičiau krikščionys ir pagonys ant Lietuvos žemės į vieną susilietų.
    O gal būtų teisingiau pasakyti, kad krikščionybė Lietuvoje ant pagoniškų pamatų smurtu pastatyta? O gal Tau su istoriniais faktais prastai?
    Viską supainiojai, kas buvo pirma ir kas antra…
    O šiaip tai man labiau patinka daug Dievų, nes po vieno Dievo seka bedievystė… Bet gerai, kad mąstai. Mąstyk ir toliau, brolyti. Dar ganėtinai jaunas esi. Kryptis – teisinga, tautiškumo ir savasties klausimuose be senųjų Dievų neišsiversi. Bent jau Lietuvoje.
    O šiaip tai patarsiu. Ar galima? Neišstudijuosi lietuviškos savasties iš knygų ir straipsnių, nepavyks. Teks giesmių griebtis, norint kažką suprast. O gal net pavyks ir išjaust… Susitiksim prie aukuro

  7. Rimgaudas:

    Esminis skirtumas tarp krikščioniškųjų ir pagonybės dievų yra galių supratime. Krikščioniškieji dievai galias turi danguje, o pagoniškieji – tiek danguje, tiek ir žemėje.
    Dangaus Aukščiausiąjį (Kuroną) kuris yra sukūręs Visatą su žvaigždynais, Paukščių taku, planetomis ir Saule, turi abu tikėjimai. Žemiškųjų dievų krikščionybėje nėra, tačiau pagonybėje yra. Pavyzdžiui, dievas Bangpūtis yra užsimaskavęs po žemo meteorologinio ciklono skraiste žemėje, dievas Aukštėjas slepia savyje aukšto oro slėgio technologiją, dievas Metha (Metai) slepia savyje paleoastronominio kalendoriaus, kuris, pavyzdžiui, eina ratu aplinkui ąžuolą, technologiją, deivė Žemyna yra dinaminės bioenerginės galios žemės paviršiuje reguliuotoja ir t. t. Plačiau neaiškinant seka, jog pagoniškas tikėjimas yra labiau žemiškas ir pritaikytas žmogui, negu tik dangiškas tikėjimas.

  8. Tad kuo gi skiriasi BALTŲ kultūros tikėjimas nuo kitų kultūrų tikėjimo? Tuo, kad BALTAI nuo seno garbino DIEVĄ SAULĘ, arba, Ledynmečiais, DIEVĄ MĖNULĮ! Taip šaltiniuose radosi dievas SAULIUS (SAULĖ), ir dievas MĖNAS- MANAS, MONAS ir t,t. Galiausiai, po ledynmečio, vyriškasis pradas gavo lietuviškąjį – MANO – MONO – MINO -MENO – AMONO VARDĄ! Raidė A, simbolizuoja Aukščiausiąjį Dieviškąjį pradą ! Nuo A – vėliau radosi – AUKSAS, Altorius, ANGELAS, Aleksandras ir t.t.

    • senasis druvis:

      Manau, kad žmonės Dievus atrado anksčiau negu raides. Todėl briedas yra iš raidės B, žinok.

    • ŽEMAITIS:

      Baltai nieko negarbino, jie tiesiog tame gyveno ir gerbė.
      Baltų tikėjimai – tai ne kažko garbinimas – tai elementari pagarba ir gyvenimas toje visumoje, jaučiant kad esi jos dalis.
      O garbinimą palikime teizmui.

      • Rimgaudas:

        Žemaičiui: “baltai nieko negarbino, jie tiesiog tame gyveno ir gerbė”. Tad, kame gyveno ir tebegyvena baltai? Žemės erdvėje, – atsakysite. Prie erdvės x, y, z koordinačių sistemos, Einšteinas pridėjo laiko t koordinatę, palyginęs ją su šviesos greičiu. Mokslas, tuo tarpu, rado dar keletą koordinačių su lygiagrečiais jame esančiais pasauliais. Kai mes žemės gyvybei darome poveikį, tai jis atsiliepia ir lygiagretiems pasauliams. Senieji, o ir dabartiniai romuviečiai baltai, kaimynų iš lygiagrečių pasaulių negarbino, nes jie gyveno ir gyvena tarpe jų, gerbė ir gerbia viską darnos tarpusavio santykiuose pagrindu. Pritariu jums, Žemaiti.

  9. Bartas:

    Jeigu žynys Lizdeika (pasak šaltinių) , o manau , kad žmogus išmintingas, perspėjo. Priėmę svetimą tikėjimą patys ir mūsų vaikai taps vergais. Tai koks mano reikalas , “būnant vergu “, lyginti atneštą svetimą ir savo tikėjimus.
    Jeigu katolikas daužo sau krūtinėn ,”aš kaltas, aš kaltas….” (amžina kaltė ir amžina kančia), tai pažiūrėjus iš šalies, kitaip ir nepagalvosi. Gal dar galima išgelbėti , jei greitoji pagalba nepavėluos. Nepalyginami gyvenimai ir tikėjimai.

  10. ŽEMAITIS:

    Nors senąjį baltų tikėjimą kažkodėl vis bandoma susieti su politeismu, tačiau jo esmė visai kita.
    Tai vėlyvų laikų (XIX a. pab. – XX a.) tyrinėtojai, per daug neįsigilinę sukūrė “Baltišką dievų panteoną”, taip priligindami mūsų prigimtinius tikėjimus (būtent – daugiskaitoje, nes kiekvienas gentinis junginys turėjo savo formas, kurios dar viduje nežymiai varijavo bendruomenių lygmenyje) senovės romėnų ir graikų politeistinėms religijoms.
    Iš tiesų jokio politeismo nebuvo. Veikiau panteizmas, kai tikima, jog Dievas yra Visata, o dievybės – tai tik tam tikros šios visumos apraiškos. Taigi, baltų tikėjimas buvo veikiau štai toks ir jį labiau reiktų sieti su šamanizmu, kitomis trancedentinės Dievo figūros neturinčiais tradiciniais tikėjimais ar net tradiciniu (klasikiniu) budizmu.

    Patys dabartiniai senųjų baltų genčių tikėjimų išpažinėjai yra savotiškai “suskilę” – vieni tikėjimo labiau ieško suvokdami jį kaip politeistinę formą (pirmiausia tai būdinga dabartiniam “Romuvos” barnduoliui).
    Tuo tarpu kiti – labiau suvokia kaip panteizmą – tai būdinga daliai tų pačių Romuviečių, o taip pat kitoms (mažaiu žinomoms) senujų baltų tikėjimų išpažinėjų grupėms, ar net individuliai jį praktikuojantiems.
    Mano požiūriu – jei tikrai ieškome senojų mūsų tikėjimo (pvz. žemaičių) esmės, tai reiktų labiau žvalgytis ne į Antiką ar induizmą, o labiau pasidomėti šamanizmu bei budizmu.

  11. ŽEMAITIS:

    Gerb. Mariau,

    DARAI ESMINĖ KLAIDĄ: Nesuvokus baltų tikėjimų esmės, negali jų lyginti su kitomis religijomis.
    Panteizmą sudėtinga palyginti su teizmu, nes tikėjimo esmė iš esmės skiriasi. Vienur dieviškumas suvokiamas per trancedenciją, kitur – per absoliučia visumą. Tad tai nesulyginama.
    Vienintelis kas juos jungia – tai tikėjimas į sielos buvimą ir jos amžinąją egzistenciją.

  12. Ei:

    Kristonims “objektyvi” tiesa yra tik tai, kas naudinga jiems patiems. Beveik kaip žydams. Kristonybė tai veidmainystė ir savanaudiškas fanatizmas, ne veltui iš vieno lizdo su arabų ir žydų religijom kilo. Biblija – debiliškos pasakos, kaip ir kiti tie testamentai, koranai ir panašūs kliedesiai. Ir tuo tikintys zombiai neturi jokios atjautos gamtai, kitoms gyvūnų rūšims. Šlykštūs padarai, žmogų išskiria aukščiau tik todėl, kad šitoms sektoms tai naudinga. Gali pasitarnaut sektai. O jei kiti gyvūnai negali, tai jie tik bedvasisi gyvuliai. Jei žmonės atsisako kristonių parazitų paslaugų, tai jie irgi jau tik gyvuliai, bedvasiai pagonys. O dabar kristonybė su visom bažnyčiom pavirto pederastų religija. Pradėjo liaupsint migrantus ir iškrypėlius. Mačiau kas Amerikoj darosi, tuoj ten homikų vėliavos ant kryžių plevėsuos. Taigi, nepakeliui mums su krikščionimis. Tegul susirenka savo biblijas ir varo dykumų laistyt. Kristo religiją reikia atmesti iki galo, kaip atgyveną ir kenkėjišką.

    O šitas trenktas Kundrotas rašo apie tai, ko išvis negali suprasti. Egzpertas, eik gydykis nuo pamišimo pirmiausia. Tikėjimo žodżio sektos auka, kodėl toks grybas išvis čia rašo?

  13. Gerbiamieji, TŪKSTANČIUS metų baltai- arijai gyveno ne tam, kad jų ainiai dabar beprasmiškai ginčytųsi – kas yra kas? Pirmiausia, ARIJAI- BALTAI turėjo AUKŠČIAUSIO LYGIO ŽYNIUS!!! Kurie, gamtoje vykusius procesus, nuolat stebėjo, mažiausiai per 500 000 metų! Tai liudija mano įmintas “ŠUMERŲ KARALIŲ” SĄRAŠAS! Tai liudija ir mums palikti epai “ILIADA” ir “ODISĖJA!! Žinau, atsiras tokių, kurie teigs – tai HOMERO kūriniai!? Tačiau žinokite – tai MELAS!!! Aklas žmogus tiktai perdavė pasauliui tai, ką buvo palikęs arijų-baltų KRYVIŲ KRIVAITIS VANDENORIUS!!! Gaila, kad mūsų laikų epų “ILIADA” ir “ODISĖJA” vertėjai, iš šių šaltinių IŠKASAVOJO VANDENORIAUS VARDĄ! Taip negailestingai sumenkindami mūsų protėvių milžinišką indelį į LIETUVIŲ KALBĄ ir PRAEITĮ (lot.- ISTORIJĄ) !!!

  14. Nusivylęs katalikas:

    Evangelijoje pagal Tomą yra užrašyti tokie Jėzaus Kristaus žodžiai: ,,77. Aš esu šviesa, kuri yra virš jūsų. Aš esu viskas; viskas grįš į mane. Perskelkite pliauską: aš esu ten; pakelkite akmenį, ten jūs rasite mane”. Taigi Dievas yra ne tik Danguje, tarp bažnyčios sienų, kryžiuje ar Šventajame Sakramente, bet ir ugnyje, šaltinyje, vėjyje, saulėje, duonoje, gintare, žaibe, augančiame ąžuole ir t.t. Ir tuo pačiu Dievas nėra šventas paveikslas, bažnyčios pastatas, kryžius ar rožančius. Dievas nėra ugnis, perkūnas, šaltinis, ąžuolo medis…

  15. SENIAUSIOS ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBOS DĖKA yra ATRASTI – TREČIASIS IR KETVIRTASIS ŽEMĖS AŠIES FIZINIAI JUDĖJIMAI! Dar daugiau! Dėka arijų-baltų šaltinių, sužinojome – KODĖL KLIMATAS KINTA?! Sužinojome – kas? ir kodėl? Žemėje vyksta? Kas? ir kodėl? vyks? – už 10-20- 50-100-500 – 1000 metų! Jeigu yra noras rasti atsakymą? – Kreipkitės į seniausius ARIJŲ- BALTŲ kultūros šaltinius, arba į mano knygas: “Perkūnas”, “Per praeitį į ateitį”; “Pažadinta praeitis”; “Praregėjimas”: ” Praeitis ir Ateitis”, “Tvanai- dievai- civilizacijos”.
    Mūsų protėvių garbei turiu pasakyti, kad – VISI ARIJŲ- BALTŲ ŠALTINIAI YRA UŽKODUOTI! Šį “RAKTĄ” galima buvo surasti tiktai įminus per 500 seniausiųjų kultūrų šaltinius! GARBĖ PROTĖVIAMS!!!

  16. Prašalietis:

    M. Kundrotas. Krikščionys ir baltų sentikiai: ar tikrai tokie skirtingi?rašo: Kaip įžvelgė šviesaus atminimo mąstytojas ir visuomenės veikėjas Kazimieras Uoka, pats išpažinęs baltų tikėjimą, dievai pagonybėje kartais gali būti blogi, o velniai – geri…XI a. krikščionių vyskupas Adomas Brėmenietis pagonis baltus vadino žmogiškiausiais iš žmonių, pačia geriausia žmogiškumo prasme. SUPRASK, VAIKŠČIOJANTYS “GYVI ŠVENTIEJI”.Toliau Kundrotas rašo: Apaštalas Paulius laiške Titui rašė, jog tyriems viskas tyra. Tai – provokatyvus teiginys…. Įdomu būtų sužinoti, kokiam polinkiui, pomėgiui ar tautiniam, seksualiniam ir t.t.veiksmui šis “Pauliaus teiginys” išprovokavo Kundrotų Mariuką. Kundrotų Mariuko straipsnelyje išreikšto “tautinio transendentinio suvokimo viršūnė” yra- “Pagonybė šiuolaikinę kultūrą gali praturtinti dialektika, skirtybių darnos idėja, atkurti prarastą žmogaus ryšį su kita kūrinija, gali sustiprinti pagarbą kitoms gyvybės formoms, o taip pat – suvokimą, kad kiekvienas iš mūsų – didesnės visumos dalis.” Čia ir Hegeliui su savo Dialektika, kaip ir Marksistinė-leninė filosofija savo priešybių vienybės ir kovos ir kitais skelbtais dėsniais, M, Kundroto dėka “Šiuolaikinė Pagonybė nušluostė nosį”… Kitos pasaulinės religijos, palyginus su šiandienos “lietuviška pagonybe, yra didelis tautinis nulis”…. Visi durnių laivo patriotiniai keleiviai žino, kad konstitucinės ir visokios kitokios dvasios yra tik “Pagoniškos ir tautinės”….

  17. Senis:

    Belaukiant Senojo baltų tikėjimo įteisinimo Seime, M.K. straipsnis yra tinkamas, tačiau ši diskusija, deja, mažinantis mūsų viltį. Juk reikia “įtikinti” įvairių pažiūrų žmones, taip pat ir Seimo narius (o ten juk ir Ž.Povilioniokas, ir kiti aršūs senojo tikėjimo niekintojai) tam tikromis bendrybėmis, “šiuolaikinės kultūros praturtinimu dialektika”…

    • senasis druvis:

      va va, gerai kad prisiminėt. Tik, norint įtikinti Seimo narius, ar jų daugumą, ar daugumos “ganytoją”, reikėjo mažiau lakstyt paskui Juozaitį (kuris neturėjo jokio šanso} ir daugiau remti Skvernelį, iš kurio savo veikla jūs balsus tiesiog atiminėjot ir metėt į niekur… Dabar bandykit įtikinti… “ganytojo” vietoj aš jūsų prašymą nukiščiau į stalčiaus dugną ir būčiau sau teisus. O diskusija čia kaip diskusija – blogiau būna…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: