Šventasis Daubų ąžuolas | L. Litvinavičiaus nuotr.
Vieną darbo dieną, kai pavargau dirbti, nutariau aplankyti senolį Šventąjį Daubų ąžuolą, esantį Vilniaus rajone, netoli Dūkštų, Neries regioniniame parke, šalia Buivydų piliakalnio.
Oras buvo nuostabus, darbo laikas, todėl šiek tiek nustebau, radęs automobilį stovėjimo aikštelėje prie Buivydų piliakalnio. Pagalvojau, kad aš ne vienas toks.
Dar nepriėjęs iki ąžuolo, užuodžiau degančios cigaretės tvaiką, o priartėjęs, pamačiau keturių jaunuolių kompaniją. Du augaloti vaikinai ir dvi dailios merginos, šviesiaplaukė ir tamsiaplaukė. Vienas jaunuolis sėdėjo ant žolės, šviesiaplaukė mergina stovėjo šalia ąžuolo, o kiti du sėdėjo ant apsauginės tvorelės, kuria aptvertas Šventasis Daubų ąžuolas. Sėdintis ant žemės jaunuolis ir tamsiaplaukė mergina gurkšnojo alų iš butelių, visų rankose smilko cigaretės, ant žemės mėtėsi tuščias butelis, kamšteliai ir nuorūkos.
Nuotaika subjuro, bet pasilabinau su jais ir neiškentęs pasakiau:
– Čia negalima nei gerti nei rūkyti, čia šventvietė.
Sėdintis ant žemės jaunuolis norėjo pašokti, bet šalia buvusi tamsiaplaukė mergina uždėjo jam ranką ant peties ir sustabdė. Visi į mane sužiuro, kaip į ateivį, jaunuolis atsistojo nuo tvorelės ir kažką nusisukęs suburbėjo, lyg ir koks tavo reikalas, seni.
Įsivyravo nejauki tyla, jie nedraugiškai stebeilijo į mane. Tylą nutraukė šviesiaplaukė mergina, ji paklausė:
– O kodėl čia negalima? Mes juk nieko blogo nedarome.
Aš jiems paaiškinau, kad čia yra protėvių šventvietė, kad čia buvo atliekamos apeigos ir pan., bet mačiau iš jų išraiškos, kad jie nesupranta, apie ką aš kalbu. Tada, pamąstęs paklausiau:
– Ar jūs vaikščiojate į bažnyčią?
Abu jaunuoliai numykė, kad nelabai, o tamsiaplaukė mergina tarstelėjo, kad kartais nueina.
O aš mygau toliau:
– Bet žinote, kas vyksta bažnyčiose?
Išgirdau atsakymą – taip, ir dar paklausiau:
– Ar jums ateitų į galvą mintis nusinešti į bažnyčią alaus, cigarečių ir visa tai vartoti bažnyčioje?
– Na, ne, ten negalima – numykė nenoromis.
O aš tęsiau:
– Jūs dabar tą ir darote, čia ir yra mūsų protėvių šventvietė, bažnyčia, jei taip aiškiau. Todėl ir sakau, kad čia negalima nei gerti nei rūkyti.
Jaunuoliai susižvalgė tarpusavyje, pakėlė kamštelius, uždarė jais pusiau nugertus butelius, o šviesiaplaukė mergina ištarė:
– Atsiprašome, mes nežinojome ir nepagalvojome apie tai.
Jaunuolių priešiškumas kaip ir išgaravo, bet noras čia pabūti man praėjo ir aš nužingsniavau atgal. Nuėjus 100 ar 200 metrų, išgirdau bėgančių žmonių žingsnius ir sustojau. Mane prisivijo visa jaunuolių kompanija iš šventvietės. Stovėjau ir, jų laukdamas, galvojau, ko jie čia taip skuba ir ką darys.
Pribėgę prie manęs jie sustojo, visi atsiprašė, o abu jaunuoliai padavė rankas. Tada šviesiaplaukė paklausė:
– Ar galėtumėte mums papasakoti daugiau apie šventvietę, ąžuolą ir protėvius?
– Žinoma, galiu, jei tik įdomu.
– Įdomu, įdomu, – patikino jaunuoliai choru.
Mes visi grįžome atgal prie Šventojo Daubų ąžuolo ir ten ilgai kalbėjomės.
Atmosfera jau buvo draugiška.
Bendraujant pastebėjau, kad nei butelių, nei kamštelių, nei nuorūkų ant žemės nebuvo.
Vilnius, 2019.06.05
Reklama
Susiję straipsniai:
Parašykite komentarą