M. Kundrotas. Kas vienija, o kas – skaldo tautines jėgas? (31)

Alkas.lt koliažas

Alkas.lt koliažas

Profesorius Vytautas Radžvilas, Europos Parlamento rinkimams subūręs savo vardo komitetą, paskelbė straipsnį, kuriame kratosi tautinių jėgų skaldytojo vaidmens, jį permesdamas varžovams dėl įtakos tautiniame politiniame lauke. Pirmiausiai – Arvydui Juozaičiui ir Gintarui Songailai. Gaila, kai galimi kolegos tampa varžovais, bet, jeigu jau taip susiklostė, tenka įvardyti realius faktus, dėl ko taip įvyko, ir atsakyti į klausimą: ką daryti?

Pirmiausia pabrėžtina, jog V. Radžvilo įkvėpti sambūriai „Pro Patria“ ir „Tautos forumas“ atliko šiuolaikinėje Lietuvos istorijoje beprecedentį tautinio švietimo ir ugdymo darbą. Iš visiško viešųjų erdvių užribio jie iškėlė tautiškąsias idėjas į daug platesnį informacinį lauką ir suteikė joms solidumo, kurį užtikrino intelektualios, akademiškos prieigos. Už tai šiems sambūriams ir asmeniškai jų kūrėjui – nuoširdi tautininkų padėka.

Vis dėlto čia tenka įvardyti ir tam tikras problemas. Pirmiausia – tautiškumas šių sambūrių atstovų retorikoje ir informacinėje sklaidoje kuo toliau, tuo labiau susietas su siauru konfesiniu interesu – vadinamųjų katalikų lefebristų idėjine platforma, atskiriant tiek protestantus, tiek baltų tikėjimo šalininkus, tiek laisvamanius. Be jokios abejonės kiekvienas žmogus ar organizacija turi teisę dėstyti savo religines pažiūras, bet kai organizacijos platforma tampa viena religinė srovė, jai tapatintis su visos tautos judėjimu yra pernelyg pretenzinga.

Antra rimta problema buvo radikalus ir ilgalaikis šviečiamosios ir ugdomosios veiklos atskyrimas nuo praktinės politinės veiklos, o konkrečiai – nuo partijų ir nuo rinkimų. Taip intelektualiausia tautiškų žmonių dalis, o pirmiausia – jaunuomenė, tiesiog nudrenuota nuo realios politinės įtakos erdvių. Koks galėjo būti to tikslas, tenka spręsti iš gretutinių ir vėlesnių šių sambūrių sprendimų.

V. Radžvilas ir jo sekėjai visą laiką stengėsi atsiriboti nuo ligtol veikusių tautiškų organizacijų ir grupių, vaizduodami jas, kaip radikalus ir marginalus, gebančius tiktai skandalintis, trypti okupantų vėliavas ir deginti oponentų nuotraukas. Patogiai užmiršti realūs darbai, kaip prigimtinės šeimos, valstybinės kalbos, socialinio teisingumo gynyba, o pirmiausiai – Žemės referendumas už tautos įgalinimą realiai valdyti valstybę. Tai, ką V. Radžvilo grupės skelbė teoriškai, jų kritikuojami žmonės ir jų grupės dirbo praktiškai.

Ypač didelių abejonių sukėlė V. Radžvilo ir jo komandos persimainymas, po ilgametės partinės bei rinkiminės veiklos kritikos suskatus kurti savo politinį junginį ir žengti į rinkimus. Tai būtų suprantama, jei būtų aiškiai pareikšta: ligtolinis mūsų kelias buvo klaidingas. Ar bent aiškiai įvardijus objektyvių aplinkybių kaitą, sąlygojusią tokį atsivertimą. Deja, kiek kartų užduoti šie klausimai, tiek kartų sulaukta tylos arba labai naiviai atrodžiusių išsisukinėjimų.

Iš to peršasi dvi alternatyvios išvados. Viena tikimybė – jog, visoje Europoje kylant tautinėms jėgoms, kai kas pamanė turį pakankamai potencialo užimti šią nišą Lietuvoje, užsimanę valdžios ar gerai apmokamos tarnybos. Antra tikimybė, gal net ir didesnė, kad, plintant tautinėms idėjoms, sąmoningai griebtasi projekto nusiurbti dalį balsų nuo tautiškojo konservatorių sparno, pirmiausiai – Audroniaus Ažubalio bei Rimanto Dagio, o taip pat – ir nuo Centro partijos. Trečią tikimybę – nuoširdų siekį suteikti Lietuvai tautišką mandatą Europoje – itin abejotina daro nuoseklumo stoka rinkimų atžvilgiu ir varžovų juodinimas.

Nuoširdžiam patriotui antraeilis klausimas, kas darys gerus darbus. Natūralu savo stovyklą laikyti geriausia, antraip liktų abejotina prasmė joje būti. Bet tokiu atveju lieka spektras: geras-geresnis-geriausias, blogas-blogesnis-blogiausias. O kai pateikiama tik juodai balta alternatyva – mes arba niekas – tai kvepia arba liguista ambicija, arba sąmoninga destrukcija.

V. Radžvilas savo straipsnyje teigia, jog A. Juozaitis su G. Songaila, įkūrę sambūrį „Lietuva yra čia“, suskaldė tautines jėgas, kurias – reikia suprasti – vienijo „Tautos forumas“. Labai savotiška logika. Jei „Tautos forumas“ būtų pirma reali tautiška organizacija, o kas nors šalia jos būtų įkūręs antrą, dargi be argumentų, kuo ši antroji bus geresnė, tokia logika pasiteisintų. Bet juk pats „Tautos forumas“ įsikūrė jau egzistuojant tiek politinėms, tiek visuomeninėms tautinėms organizacijoms – nuo tautininkų iki Lietuvos sąjūdžio.

Maža to. V. Radžvilo teiginiai, jog „Tautos forumas“ buvo atvira platforma vienytis visiems tautiškiems patriotams, skamba abejotinai, gal net veidmainiškai, bent dviem aspektais. Pirmiausia – tai gausūs ir labai kategoriški išpuoliai prieš ankstesnius patriotų sambūrius. Antra – garsieji V. Radžvilo laiškai bendražygiams, paviešinti Vitalijaus Balkaus. Šiuose laiškuose tautininkų atkūrėjas G. Songaila vaizduotas kaip koks Trojos arklys, konservatorių atsiųstas kompromituoti V. Radžvilo komandos A. Juozaičiu. Vargu, ar tai bent kiek dvelkė vienybe.

Nuoširdžiu idealizmu abejoti skatina ir pretenzijos tautininkams, kad jie siūlėsi – jei iš tiesų siūlėsi – tapti politiniu „Tautos forumo“ sparnu. Tai įvardyta instrumentiniais siekiais. O atėjus laikui pats V. Radžvilas su savo bendražygiais suskato kurti tokį politinį sparną. Natūraliai kyla klausimas: kam buvo kurtas „forumas“ – tautai ar V. Radžvilui ir jo kompanijai? Kodėl vienu atveju politinis sparnas įvertintas, kaip egoistinė pretenzija, o kitu atveju, mat, viskas tvarkoje?

V. Radžvilui sunku prieštarauti dėl A. Juozaičio „Istorinės klaidos“, tiek Sąjūdžio laikais, tiek net ir dabar Vytauto Landsbergio – Algirdo Brazausko alternatyvoje renkantis pastarąjį. Šių eilučių autoriui pačiam keliskart teko apie tai pasisakyti, kaip ir apie labai abejotinus A. Juozaičio rėmėjus, atvirai palaikančius Rusijos pozicijas. Dėl tokių įžvalgų iš itin uolių A. Juozaičio šalininkų teko sulaukti kaltinimų veikiant prieš A. Juozaitį ir net šmeižiant jį, tuo pačiu skaldant tautiškąsias gretas.

Iš tiesų vadovautasi tuo pačiu įvardytu principu: geras-geresnis-geriausias. Nuo pat prezidento rinkimų kampanijos pradžios iki paskutinių dienų kalbėta apie Naglį Puteikį, kaip pirmą iš geriausių kandidatų, o apie A. Juozaitį – kaip antrą. N. Puteikiui de facto atsiėmus savo kandidatūrą ir parėmus A. Juozaitį šių eilučių autorius taip pat išreiškė paramą A. Juozaičiui, tiek balsuodamas už jį pats, tiek suagituodamas savo bendražygius.

Vienaip ar kitaip tiek A. Juozaitis, tiek N. Puteikis realiais veiksmais įrodė vienybės siekį. A. Juozaitis atsisakė su savo komanda dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose V. Radžvilo grupės naudai. Deja, atsaku tapo ignoravimas, o po to – panieka ir dar intrigos, kiršinimas uždaruose laiškuose. N. Puteikis atsiėmė savo kandidatūrą prezidento rinkimuose A. Juozaičio naudai. Iš to matyti, kas eina vienijimo, o kas – skaldymo keliu. Kam svarbiausi principai, o kam – egoistinės ambicijos ar labai pragmatiški interesai.

V. Radžvilo komanda dažnai ir pagrįstai kritikuoja V. Landsbergio fenomeną Sąjūdyje, o po to – ir Tėvynės sąjungoje. Išties ryškiausias šio fenomeno bruožas – pretenzijos monopolizuoti patriotizmą, visus kitus pretendentus į šią erdvę įvardijant priešais ir kenkėjais. Deja, V. Radžvilo kompanija vis aiškiau tampa savo kritikuojamų konservatorių klonu, o gal net – karikatūra. Su daug mažesne vieša įtaka, bet tokiomis pat ambicijomis. Ne veltui plinta sąvoka: Profesorius Vytautas II-asis.

Kovoje dėl šių ambicijų griebiamasi net melo ir šmeižto, kaip Centro partijos atveju, priskiriant jai tokias pozicijas, kaip homoseksualizmo plėtros, masinės migracijos, Europos federalizacijos rėmimas. Tai visiškai prieštarauja tiek šios partijos programoms, tiek jos vadovų aiškiai ir viešai išreikštoms pozicijoms.

Dažna taisyklė – kuo teisesniu žmogus laiko save, tuo purvinesnius metodus taiko savo kovoje su priešininkais ar tiesiog – varžovais. Ne šiaip sau Jėzus Kristus labiau smerkė „teisuolius“ fariziejus, nei atvirus nusidėjėlius. Mat šie „teisuoliai“ buvo veidmainiai, mokantys kitus teisumo, o patys kupini ydų. Užtai apie juos pasakyta, jog to, ko jie moko, verta laikytis, bet jų elgesio geriau vengti.

„Mes arba niekas“ buvo prieštaringai vertinamo Mindaugo Murzos-Gervaldo šūkis. Kas atleistina paprastam vaikinui iš Šiaulių, mažiau atleistina intelektualams. Maža to. M. Gervaldas iš šio šūkio jau seniai išaugo. Šiandien jis jau kalba apie tautinių jėgų vienybę su lygiaverčių lyderių vadovybe. Taigi, jam savo išskirtinumo pozicija – jau praeitas etapas, o kai kurie intelektualai net ir šiandien lieka įstrigę šiame etape.

Kai agresyviausias ir arogantiškiausias V. Radžvilo komandos narys – Martynas Katelynas – sumanė perimti iš tautininkų ir tautiškųjų subkultūrų Kovo 11-osios eiseną, jos veteranai dar bandė kalbėtis, kad gal kaip nors reiktų susijungti. Į tai atkirsta tiesiai ir aiškiai: jokių susijungimų, gali būti tik jūsų prisijungimas prie mūsų. Į M. Katelyno renginį atėjo keli žmonės, pamatė šalia besibūriuojančią masę tautininkų renginio dalyvių ir išsiskirstė. Deja, užuot pasidarius išvadas iš savo klaidų, toliau bandoma urlaganų maniera vaizduoti „vierchus“.

Šalia triuškinamo pralaimėjimo praktinėje politikoje, surinkus mažiau balsų už savo nuolat puldinėtą realiausią varžovę – Centro partiją ir net už vieną žmogų – tautiškąjį konservatorių Audronį Ažubalį, akivaizdus ir intelektualinis krachas. Vienais ar kitais motyvais ypač sureikšminti Europos Parlamento rinkimai, pretenduojant nuo jų pradėti Tautų Pavasarį. Įvairių šalių tautininkai išties stipriai pagerino savo reitingus, bet iki kardinalaus perversmo – dar labai toli. Maža to. Susilpnėjo konservatoriai, o labiausiai reitingus pasikėlė kraštutiniai liberalai.

Taigi, tenka suabejoti V. Radžvilo ir jo komandos įžvalga. Tautų Pavasaris ir toliau priklauso nuo atskirų nacionalinių valstybių ir jų nacionalinių rinkimų. Tai matyti Lenkijoje, Vengrijoje, Italijoje, iš dalies – Latvijoje ir Estijoje, mažesniu mastu – Vokietijoje ir Ispanijoje. Šiame kontekste ypatingą reikšmę įgauna artėjantys Lietuvos Seimo rinkimai ir klausimas, ar iki jų susitelks tautinės jėgos.

Vargu, ar rasime tobulų žmonių, ypač – tarp politikų. Bet, jei matai žmogaus idealizmą, gali jam atleisti antraeilius skirtumus ar naivias klaidas. Yra geresni, yra blogesni.

A. Juozaičiui ir N. Puteikiui pareiškus apie vieningą veikimą, gal net – vieningą partiją, brėkšta viltis, jog didesnė dalis patriotų, pagaliau, susivienys. Didelė tikimybė, jog čia įsijungs ir senieji tautininkai su respublikonais, ir jaunalietuviai, ir daug patriotų, ligšiol buvusių tautinių partijų nuošalėje. Mažai abejonių, jog čia būtų laukiama ir V. Radžvilo komanda. Jei tik sugebės perlipti per savo ego ir tuo pačiu – paneigti, kad yra sistemos projektas.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: