E. Dzežulskis-Duonys. Ir aš noriu antros pilietybės (2)

Eligijus Dzežulskis–Duonys | asmeninė nuotr.

Eligijus Dzežulskis–Duonys | Asmeninė nuotr.

Artėjant Refendumui dėl daugybinės pilietybės, visi dėliojam „už“ ir „prieš“. Aš visa širdimi „už“. Tik yra viena esminis klausimas.  Net ne klausimas, o sąlyga: ar visi galėsime pasirinkti antrąją (kelias) pilietybę? Jei ne, tai kam tuomet balsuoti.

Aš irgi noriu kitų (klestinčių) šalių suteikiamių teisių ir apsaugos jos piliečiams be jokių rimtesnių įsipareigojimų tai šaliai. Kas gi nenorėtų? Kodėl tad išvykę svetur ir įgiję kitos šalies pilietybę gali ir toliau rinkti pilietybes, o gyvenantys vien čia taip ir likti visą gyvenimą su viena vienintele? Neteisybė! Ir šią neteisybę būtina kuo greičiau panaikinti, leidžiant ir vietinei faunai pasirinkti kurią nors iš kitiems leistinų pilietybių.

Lygiateisiškumas juk yra esminė nūdienos demokratijos sąlyga. Tad kokią antrą (o gal ir trečią) pilietybę galės gauti Lietuvoje gyvenantys lietuviai, balsuojantys „už“ daugybinę pilietybę?  

Tarkime, mane tikrai tenkina antros pilietybės pasirinkimas iš numatytų variantų. Euroatlantiniai kriterijai tikrai geriau negu kokie nors Afrouraliniai kriterijai. Gal kas ir norėtų įmantresnių ar egzotiškesnių šalių pilietybės, ką gi, teks palaukti kito referendumo.

Žinoma, dar yra vienas „bet“. Reikia, kad ta kita šalis, kurios pilietybę laisvai pasirinksime refendume, sutiktų ją duoti, t. y. realiai ją suteiktų. Na, čia tai jau valdžios reikalas dėl visko susitarti. Juk jie, ne mes, pradėjo pilietybių dalijimo vajų, tai tegu ir tariasi. Negi man, pasirinkusiam Amerikos, Anglijos ar Prancūzij0s pilietybę, dar reikės ir su tų šalių vyriausybėmis reikalų turėti. Ir kaip tai galėčiau padaryti.

Na, o jeigu taip atsitiktų, kad Lietuvos valdžia nei su kokia nors Anglija, nei su Vokietija ar Švedija nesutartų – ar dėl menkų derybinių gebėjimų, ar dėl įprastinio apsileidimo, ar dėl paprasčiausio nenoro. Tuomet išeitis galėtų būti finansinė išmoka kaip kompensacija už patirtą moralinę ir medžiaginę žalą. Dėl tokiu atveju išmokamų sumų (geriausia tūkstantinių) pasitikėkime (bent čia) viešosios nuomonės tyrimais.

Va kaip viskas paprasta. Tiesa, teoriškai. Tik dėl vieno dalyko abejočiau – turbūt neturėtumę leistis laisvai rinktis ir Lietuvos pilietybės, nors ji ir atitinka Euroatlantinius kriterijus: juk gali būti mažokai ją besirenkančių…

P.S. Baigiant rimtesniu akordu akivaizdu, jog daugybinė pilietybė diskriminuoja kai kuriose šalyse gyvenančius mūsų emigrantus. Kitaip tariant, žmonės neteisėtai ir nepagrįstai rūšiuojami pagal tai kokioje užsienio šalyje jie savo arba net ne savo noru atsidūrė. Išeitis ieškotina kitur.

Pirmas dalykas: būtina pradėti iš esmės tvarkytis savo valstybėje taip, kad žmonės iš jos masiškai nebėgtų ir nebūtų priversti galvoti apie kitas pilietybes.

Antras – pakankamai svariai atrodo siekis grąžinti Lietuvos pilietybę visiems, net ir ją dėl įvairiausių priežasčių  praradusiems, parvykstantiems gyventi atgal į Tėvynę, o ne leidžiant jiems, gyvenantiems kažkur už jūrų marių, įgyti vien čionykščiams taikytinų teisių be rimtesnių pareigų.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *