Č. Iškauskas. Tarp Lenkijos ir Lietuvos Taikos sutarties vis dar nėra… (37)

Česlovas Iškauskas | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Česlovas Iškauskas | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Visai neseniai Lietuva ir Lenkija šauniai pažymėjo 1994 m. balandžio 26 d. pasirašytos Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties 25-metį. Vyko iškilmės, pasakytos entuziastingos kalbos, pokšėjo šampanas.

Tiesa, kaip įprasta, svečiai iš Varšuvos nesibodėjo priekaištauti Lietuvai dėl „trijų raidžių“, dėl tautinių problemų lėto sprendimo, Seimo narė iš lenkiškojo flango – dėl mokyklinių egzaminų lenkų kalba, pliekė Lietuvos valdžią dėl atskirų sutarties straipsnių nevykdymo.

Bet kelkime kitą klausimą: ar ši deklaracija prilygsta Taikos sutarčiai tarp dviejų kaimyninių šalių? Juk jų tarpusavio santykių istorija, ypač 1920 m. Rytų Lietuvos okupacija, leidžia tvirtinti, kad tokia klasikinė formali sutartis buvo būtina. Kitaip sakant, tie santykiai, kaip niūriai tai beskambėtų, iki šiol karo stovyje…

Siūlau beveik prieš penkerius metus viešojoje erdvėje šia tema publikuotą ir dabar kiek paredaguotą straipsnį. Jis aktualus ir šiandien.

***

Sutikime, kad valstybių santykiuose yra svarbūs visi susitarimai, kurie padeda normaliai bendradarbiauti, išsaugoti stabilumą ir rimtį, užtikrinti taiką regione ar pasaulyje. Bet svarbiausia ir visa apimančia paprastai yra laikoma Taikos sutartis, kuri bent formaliai įteisina pozityvius santykius, nutraukia buvusius nesutarimus, sukuria sąlygas draugiškam kaimyniniam bendradarbiavimui.

Ir priešingai: nesant fundamentalios Taikos sutarties, yra laikoma, kad valstybių, ypač kaimyninių, konfliktas nesibaigė, karo stovis tęsiasi, o jų santykiuose tvyro įtampa. Ir tereikia mažos kibirkšties, kad tas konfliktas, tegul ir grynai diplomatinis, atsinaujintų. Klasikinis pavyzdys – taip ir nepasirašyta taikos sutartis tarp SSRS ir Japonijos. Dvišalių santykių pagrindu yra laikoma 1956 m. rugsėjo 19 d. Maskvos deklaracija, pagal kurią tarp SSRS ir Japonijos oficialiai nutraukta karo padėtis ir užmegzti diplomatiniai santykiai. Tada SSRS lyderis Nikita Chruščiovas užtikrino Tokiją, jog, kai tik bus pasirašyta taikos sutartis, bent dvi iš keturių Kurilų salų bus grąžintos Japonijai. 1993 metais buvo pasiektas dar vienas susitarimas, kuriame vėl žadama spręsti salų statuso klausimą. Bet – vežimas nė iš vietos. „Taikus“ karo stovis tarp dviejų valstybių tebetvyro…

Per visą Lietuvos ir Lenkijos santykių istoriją, kaip tvirtina „Wikipedia“, pasirašytos bent septynios svarbios sutartys. Dauguma jų apima LDK ir ATR laikotarpį. Galima pradėti nuo 1392 m. rugpjūčio 4 d. Jogailos ir Vytauto pasirašytos Astravos sutarties, pagal kurią Jogaila sugrąžino Vytautui Trakų kunigaikštystę ir kitas tėvonijos žemes bei dovanojo naujų. Tuomet Vytautas gavo teisę valdyti LDK su sostine Vilniuje ir tituluotis Lietuvos kunigaikščiu. Kartu jis oficialiai pripažino esąs Jogailos vasalas.

Paminėtina Gardino sutartis, sudaryta 1432 m. spalio 15 d. Gardine tarp Žygimanto Kęstutaičio ir Jogailos įgaliotinio, nes, 1430 m. nelauktai mirus Vytautui, susidarė įtempta politinė padėtis, nes Didysis Lietuvos kunigaikštis nepaliko įpėdinių bei testamento. Pagal šią sutartį LDK ir Lenkijos santykiai tapo dar glaudesni.

1413 m. spalio 2 d. pasirašyta Haroldės sutartis, susidedanti iš trijų aktų, siekė apsaugoti abi valstybes nuo Vokiečių ordino, o prieš tai, 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos pilyje tarp lenkų bajorų ir Jogailos sudaryta Krėvos unija sustiprino Lenkijos karalystę: vedęs sosto paveldėtoją Jadvygą Jogaila tapo Lenkijos karaliumi.

Vis dėl to svarbiausia iš šių septynių sutarčių buvo 1569 m. liepos 1 d. pasirašyta Liublino unija, kuri pagimdė Abiejų Tautų Respubliką, gyvavusią net 226 metus. Tai buvo viena sunkiausių vasališkų sutarčių Lietuvai, nes iš jos buvo atimtos didelės teritorijos ir labai apribotas suverenitetas, o bendrame Seime jai teko tik trečdalis vietų.

Bet prieš tai paminėkime dar Melniko aktą, sudarytą 1501 m. spalio 3 d. ir po 20 dienų patvirtintą netoli Varšuvos. Jame pakartotas LDK ir Lenkijos karalystės susitarimas, Lietuvoje sėdus į sostą kunigaikščiui Aleksandrui. 1401 m. pasirašytą Vilniaus – Radomo sutartį taip pat galima laikyti Vytauto ir Lietuvos bajorų pakartotinais įsipareigojimais būti ištikimais Lenkijos karūnai. Mažesnę reikšmė turėjo vadinamoji Dovydiškių sutartis (1380 m. gegužės 31 d.), sudaryta per tam tikslui surengtą medžioklę Užnemunėje tarp kunigaikščio Jogailos ir Vokiečių ordino. Neverta pamiršti gana keistos Kėdainių unijos, pasirašytos 1655 m. spalio 20 d. tarp Lietuvos didikų ir Švedijos karaliaus vietininko, nes Lietuva tuomet buvo užimta, o LDK turėjo išeiti iš unijos su Lenkija ir tapti Švedijos karalystės protektoratu.

Istorikai rastų dar keletą svarbesnių, ne chronologine tvarka pasirašytų Lietuvos ir Lenkijos susitarimų, bet laikas daryti šuolį per keletą šimtmečių – į 1920-uosius metus, kai tų metų spalio 7 d. Suvalkuose tarp Lenkijos ir Lietuvos buvo pasirašyta pirmoji tarpvalstybinė Suvalkų taikos sutartis. Ji galėjo tapti naujų reikšmingu pasiekimu tarpvalstybiniuose santykiuose po liepos 12 d. sudarytos Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutarties.

Lyginti šių abiejų sutarčių nėra prasmės: vieną jų lenkai sulaužė, net nepradėjus jai įsigalioti, gi antroji iki šių dienų liko kaip gerų kaimyninių santykių etalonas, nors, suprantama, bolševikai ją sudaryti turėjo savų ekspansinių motyvų: Raudonoji armija, vydama lenkus, užėmė dalį Lietuvos, ir po šautuvų durtuvais kilniaširdiškai liepos 15 d. perdavė Vilnių Lietuvai, nors lenkai Antantei reikalaujant taip pat jau buvo įsipareigoję tai padaryti, tačiau kartu ir reikalavo pasilikti dalį pietrytinės Lietuvos, į kurią jie vis tiek klastingai įsiveržė po trijų mėnesių.

Raudonoji armija iš Vilniaus pasitraukė tik rugpjūčio 26 d., kada Lenkija savo ruožtu perėjo į kontrpuolimą. Tą pačią rugpjūčio 26 d. į Kauną atvyko lenkų derybininkų delegacija. Lietuva ir Lenkija ėmėsi sunkių derybų dėl Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinių santykių. Deryboms nesisekant prasidėjo susidūrimai tarp Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių Suvalkijoje. Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijos, atvykusios į susidūrimų vietą, spaudimu nutrūkusios derybos buvo vėl atnaujintos ir baigėsi Suvalkų sutartimi. Lenkija sutartį pasirašė tik dėl didelio Tautų Sąjungos spaudimo, visą laiką ruošdamasi Lietuvos aneksijai.

Tiesioginiu J. Pilsudskio nurodymu spalio 9 d. karinį išsilavinimą carinės Rusijos armijoje gavęs Liucjanas Želigovskis su lenkų karių rinktine, imitavęs Vilniaus krašto gyventojų maištą, apėjęs demarkacinę liniją, nesunkiai užėmė Vilnių, kur tebuvo trys Lietuvos kariuomenės batalionai. Varėnos geležinkelio stočiai atitekus Lenkijai, Lietuva nebegalėjo atsiųsti greito pastiprinimo į Vilnių iš Suvalkų fronto. Jauna Lietuvos valstybė tarp abiejų sutarčių pasirašymo de facto nesugebėjo įsitvirtinti Vilniaus krašte, tačiau sustabdė tolesnį L. Želigovskio veržimąsi į Lietuvą, Lietuvos kariuomenei laimėjus kautynes prie Giedraičių ir Širvintų. Tolesnius karo veiksmus sustabdė Tautų Sąjunga, įtikinusi, kad konfliktą reikia spręsti derybomis. Tačiau Vilniaus problemos ir ji neišsprendė.

Bet sunkiai pasiekta Suvalkų taikos sutartis buvo sužlugdyta 19 metų, o gal ir iki šiandienos. Taikos su Lenkija nebuvo iki pat Antrojo pasaulinio karo. Rytų Lietuvos okupacijos sąlygomis 1936 m. buvo pradėtos Lenkijos ir Lietuvos derybos, kurios sekėsi sunkiai ir vainikavosi 1938 m. kovo 14 d. Lenkijos ultimatumu: arba Lietuva atkuria diplomatinius santykius, besąlygiškai atsisakydama Vilniaus krašto, arba Lenkija pasilieka sau teisę garantuoti savo valstybės interesus „savomis priemonėmis“. „Savų priemonių“ turėjo imtis prie Lietuvos sienų telkiama Lenkijos kariuomenė, kuri gviešėsi užimti visą Lietuvos teritoriją. Po 5 dienų, kovo 19-ąją, trims dienoms užvilkinusi atsakymą, Lietuvos vyriausybė vis dėl to priėmė ultimatumą…

Santykiai tarp dviejų šalių tarsi ir pagerėjo: gruodį Kaune buvo pasirašyta prekybos sutartis, plėtėsi kultūriniai santykiai, bet netrukus į tarptautinę areną išėjo du stambūs grobuonys – Sovietų Sąjunga ir Vokietija, tad Lenkijos ir Lietuvos taikos sutartis tebeliko dūlėti kažkieno stalčiuose.

***

Tik po pusšimčio metų Rytų Europos tautoms ir Baltijos šalimis, nusimetusioms sovietinės okupacijos naštą, atėjo nauji laikai. Iškart, žlugus pučui Maskvoje, 1991 m. rugpjūčio 26 d., Lenkijos premjeras Janas Kšyštofas Beleckis (Jan Krzysztof Bielecki) savo raštu pranešė Lietuvos kolegai Gediminui Vagnoriui, kad „Lenkijos Respublikos Ministrų Tarybos Prezidiumas priėmė sprendimą dėl pasirengimo užmegzti normalius tarpvalstybinius santykius su Lietuvos Respublika“. 1992 m. sausio 12-14 d. metu Vilniuje buvo pasirašyta „Deklaracija dėl draugiškų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo tarp Lenkijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos“ bei Konsulinė konvencija. Tai suteikė galimybę pradėti derybas dėl Draugiškų santykių sutarties tarp abiejų šalių.

Ir štai tuometiniai prezidentai Lechas Valensa (Lech Wałęsa) ir Algirdas Brazauskas 1994 m. balandžio 26 d. pasirašė „Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį“. Ji buvo pasirašyta 15 metų terminui, tad jau penkerius metus netekusi galios, tačiau jos 27 straipsnyje numatytas automatiškas pratęsimų dar 5 metų terminui skaičius, ir jis nėra ribotas. Taigi, tokių pratesimų penkmečiui gali būti ir vienas, ir dešimt. Jei sutarties kontrahentai jos valingai nesustabdys, ji gali veikti labai ilgai. Kita vertus, toks automatinis pratęsimas gali būti interpretuojamas laisvai ir palikti erdvės sutarties nesilaikymui…

Bet ar ji apima klasikinės Taikos sutarties sąlygas? Istorikas Algimantas Kasparavičius yra paminėjęs ne vieną abejotiną sutarties vietą, kuri, nesutarimams iškilus (o jų netrūksta ir šiandien), gali virsti pavojingo konflikto dingstimi.

Pavyzdžiui, anot istoriko, kad ir valstybių teritorija ir sienos reikalai, kurie šioje sutartyje apibrėžti gana painiai ir neaiškiai. Štai preambulėje apie valstybių teritorinį vientisumą pasakyta, kad šalys iškilmingai abipusiai patvirtina „viena kitos dabartinių teritorijų su sostinėmis Vilniumi ir Varšuva vientisumą dabar ir ateityje, nepriklausomai nuo jų sienų formavimosi proceso praeityje.“ Kokių „dabartinių teritorijų“, bendrų Vilniaus ir Varšuvos? Ši preambulės tezė yra beveik tobula abrakadabra, iš kurios nieko neįmanoma suprasti ir kurią galima skaityti, aiškinti ir interpretuoti kaip kam maloniau ar naudingiau, teigė A. Kasparavičius.

Kitaip sakant, minėtoji sutartis vargu ar atitinka klasikinės Taikos sutarties reikalavimus, nes joje nemažai landų savaip interpretuoti ir pateisinti galimas pretenzijas į teritoriją, vieną ar kitą objektą, į pamatinius valstybingumo atributus, tokius kaip kalbą, tradicijas, tautinių mažumų padėtį, politinių partijų tautiniu pagrindu veiklą ir pan. Ta laisva interpretacija šiandien sudaro sąlygas nesutarimams tarp Lietuvos ir Lenkijos.

Štai humanitarinių mokslų daktaras Kazimieras Garšva tarsi išskleidžia 16-ąjį sutarties straipsnį, kuris sako, jog „kiekvienas asmuo, priklausantis lietuvių tautinei mažumai Lenkijos Respublikoje ir lenkų tautinei mažumai Lietuvos Respublikoje, privalo būti, kaip kiekvienas pilietis, lojalus valstybei, kurioje jis gyvena, ir vadovautis jos įstatymuose numatytomis pareigomis.“ Autorius ragina liautis mulkinus Lietuvos lenkiškų mokyklų moksleivius bei rinkėjus, nerašinėti šmeižikiškų skundų, nusikabinti savo partijos iniciatyva iškabintus gatvių užrašus, nekaitinti padėties dalijamomis Lenko kortomis, neskatinti Penktosios kolonos ir t.t. Bet to lojalumo vietos lenkiškiems politikieriams aiškiai trūksta.

Tai, kad nuo 1920 metų nėra pamatinės Lenkijos ir Lietuvos Taikos sutarties, kad jos negali pakeisti „skylėtas“ prieš 25 metų pasirašytas įprastą deklaraciją atitinkantis susitarimas, atveria galimybes prieš Lietuvą nukreiptoms spekuliacijoms ir galimai ardomajai veiklai.

Galime džiaugtis, kad Rusijos keliamų grėsmių akivaizdoje atsirado tam tikro Vilniaus ir Varšuvos pozicijų bendrumo, kad nekyla valstybinės priešpriešos, bet tokia neapibrėžta padėtis („karo padėtis be karo“) negali ilgai tęstis. Dažnai formalūs dalykai įžiebia tikrą karą.

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , .

37 komentarai

  1. Romas:

    Geras ir reikalingas straipsnis.
    Dabar ne tie laikai, kada Lenkija užpultų Lietuvą. Todėl, pats laikas liautis nuolaidžiauti ir bendrauti paritetiniais pagrindais. Kai priekaištaujama dėl tų trijų raidžių ar kitų privilegijų, reikia paprašyti aiškumo:
    – Ko jūs norit privilegijų savo tautiečiams ar Lietuvos teritorijos?

    Jeigu jums rūpi tik tautiečiai svetimoje šalyje, tai pasielkit žydų ir vokiečių pavyzdžiu… Priimkit visus norinčius pasaulio lenkus į tėvynę Lenkiją. Tenai jie galės realizuoti visus 100% savo tautiškumo. O emigracijoje tai neįmanoma…

  2. Aistis:

    Nežianau, apie kokią taikią draugystę gali kalbėti Lietuvos žmonės su Lenkijos, kai mūsų šalyje nuo 1992 metų Vilniaus krašte ir dalinai Mažeikių krašte veikia Lenkijos prieškarinės Armijos krajovos pogrindiniai daliniai , finansuojami Amerikos lenkų 11 milijonų diasporos dosniai – KASMET PO 5 MILIJONUS DOLERIŲ IR PO 3 TONAS MEDIKAMENTŲ, kai Lenkijos Vyriausybė prie Varšuvos atkūrė Armijos krajovos diversantų mokyklą, kurioje kasmet pakviečiama tobulintis po 240 puslenkių iš Lietuvos pogrindinei veiklai Vilniaus ir mažeikių kraštuose.
    Šalia Armijos krajovos Amerikoje eikia ir Maršalo Huzefo Pilsudskio fondas, Harcerų ir Karalikiški fondai, kurie dosniai vikei ir , kiekvieną pavasarį Kovo mėnsio metu vykdo didžiules dešimtmilijonines dolerių rinkliavas, ir jomis remia Vilniaus krašto skautus- harcerus, katalikiškas bendruomenes, kokymo įstaigas ir net iš Lenkijos atsiunčiamus ir Vilniaus krašte apgyvendinamus pedagogus- KRAŠTO POLONIZATORIUS. Apie tai atvirai kalbama ČIkagos lenkų radijo laidose kiekvienais metais “SAVO KRAŠTŲ” RĖMIMO PINIGINIŲ RINKLIAVŲ MĖNESIO METU Mūsų saugumo tarnybos tikriausia miega, arba gerai “pateptos” viską tyliai praleidinėja pro ausis ir akis: dėl to per Laisvės metus nuo 1990 metų Vilniaus krašte žiauriai sumažėjo lietuviškų mokymo įstaigų(buvo 21:4) ,ir ypatingai padaugėjo lenkiškų (dabar 2:64). POLONIZAVIMO FAKTAI AKYVAIZDŪS. O mūsų valdžios vis NIEKO BLOGO NEĮŽVELGIA į NEIŠPASAKYTUS TAUTIŠKO AUKLĖJIMO PRARADIMUS .

  3. Romas:

    Aisčio pateikta informacija grėsminga. Lenkų žymiai daugiau ir savo ambicijomis jie nei kiek nenusileidžia rusams. Tik taktika kitokia. Bet baimintis, nuolaidžiauti – ne išeitis. Verčiau prisiminti amerikiečių posakį “koltas sulygina”. Kai vienas ambalas, o kitas menkas, bet abu turi koltus – jėgos tampa lygios.
    Čia aš kalbu apie ginkluotės techninę pažangą, apie masinio naikinimo ginklus. Jie sulygina… Bet tai, suprantama, kraštutinis atvejis, kaip paskutinė priemonė, kaip atgrąsimas.
    O šiaip, pirmučiausiai reikia numušti tas ambicijas. Tam tinkamiausia priemonė – taikus, paritetinis tautų sugyvenimas tarpusavio bendravime naudojant neutralią kalbą. Turiu omenyje – esperanto.

    • Tvankstas:

      Esperanto yra tolygu ‘įvairių genetinių kombinacijų ateities lietuviui'(Vytenis Andriukaitis).

      • Romas:

        Nesu tikras ką šiuo komentaru norėjot pasakyti, bet pasinaudosiu proga reklamai:
        Didelės (skaitlingos)Tautos, konkuruoja tarpusavyje ne tik ekonomikoje, karinėje srityje, bet ir tame kuri nacionalinė kalba taps labiausiai paplitusi, tai yra tarptautine. Didele dalimi, tai ir yra pergalė prieš kitas tautas be karo…
        Šiuo požiūriu, mes lietuviai neturime jokių šansų ne tik konkuruoti dėl pasaulinio dominavimo, bet ir apsiginti nuo – sulenkinimo, surusinimo ar auanglinimo.

        Neutrali kalba tarptautiniame naudojime – patikimiausia priemonė prieš nutautinimą. Ji visas Tautas, dideles ir mažas pastato į paritetinius santykius ir numuša didžiųjų nacijų ambicijas.

        • Tvankstas:

          Mes turime pavyzdį su Metodijaus krikštine ‘slavų’ kalba, kuria 863 m. buvo apkrikštyta Moravijos lietuviakalbė karalystė, prieš tai Bulgarija, dar gerai išlaikiusi lietuviakalbę trakų tarmę. 966 m. Didūna (Wielkopolska) priėmė katalikybę, bet kalbą perėmė iš Malopolska, kurią ši gavo 863 m. kaip Moravijos karalystės dalis. 985 m. benkartas Valadimiras apsikrikštijęs rėmėsi bulgarais ir graikais, kardu diegė tikėjimo kalbą ‘slavų’ ( nuo ‘sakalyba’ – vergų gaudymo sakalais).

  4. mvasionis:

    Lietuva turėtų sulaukti lenkų atsiprašymo ir tik po to tęsti taikos derybas. Be kitų niekšybių primintini 1938 metų kovo mėn. vilniškių šovinistų veiksmai. “Sto liat žije, kto litvinov bije!” rėkavo minia ir reikalavo pulti “na Kovno”. Tai nebuvo tik žodžiai. Per karą Armijos Krajovos gretose turėjo rastis nemažai šimtamečių, nes jie visame Vilniaus krašte ieškojo ir žudė visus, kuriuos įtarė esant lietuvius (vaikus, senelius, ištisas šeimas), atseit kai frontas artės į Vakarus, bus paskelbta, jog šis kraštas yra vien lenkiškas. Kai kurie išsigelbėjo tik todėl, jog “pasidarė” liankais, nes turėjo draugiškų kunigų išduotus suklastotus metrikus. Yra žmonių kurie net dabar nebegali atsikratyti tokių “lenkiškumo įrodymų”.
    Beje, iš trijų raidžių tik W reikia lenkų kalbai. Niekas kol kas dar nekalba apie diakritiškus ženkliukus ant raidžių bei kietosios L įvedimą.Tai, matyt, būtų tolesni reikalavimai, nes kitaip vis tiek autentiškų pavardžių užrašyti lenkiškai neįmanoma.

    • Tvankstas:

      Turime padėkoti gen. I. Černiachovskiui, kad matydamas etninį valymą nuo lietuvių, 1944.07.17 įsakė nuginkluoti AK Vilnijoje, narius internuoti, apmokyti ir išsiųsti į frontą lenkų divizijų kariais.

  5. Lietuva kaip valstybė, kaip valstybinio rango suverenas de jure nustojo egzistuoti 1385 m. sudarius Krėvos sutartį, pagal kurią Jogaila savarankišką kaip valstybę Lietuvą prišliejo prie Lenkijos karalystės. Lietuvos valstybės nebeliko, ji tapo Lenkijos karalystės kaip valstybės teritorijos dalimi. Jogaila Vytautą paskyrė šios teritorijos vietininku. Vasalavimas yra priklausomybiški santykiai tarp valstybių. Kadangi po Krėvos unijos Lietuva valstybės statusą prarado, todėl vadinti Vytautą Jogailos vasalu nėra teisinga. Tai būtų Vytautui per didelė garbė. Vytautas paliko tik Lenkijos karaliaus Jogailos vietininkas Lietuvoje, t.y. gavęs iš karaliaus teisę iki mirties ją valdyti kaip Lenkijos karalystės teritoriją. Taigi, ar ne laikas būtų Iškauskui liautis beletristiškai melavus Lietuvos istoriją sau ir jaunajai kartai ir ieškojus istorijoje vasalavimo Lenkijai faktų Smetonos valdyme, vedusiame Lietuvą į prapultį… Ir apskritai gal laikas būtų tų nelemtų istorinių sutarčių su Lenkija Lietuvai apskritai nesudarinėti, o jai pranešti, kas ir derėtų, kad tos senos istorinės dvasios 1994 m. sutaries, kurios pagrindu, kaip ir istoriniais laikais yra kišamasi į Lietuvos vidaus reikalus (trijų raidžių, pavardžių rašymas ir kt.), termino jam pasibaigus netęsia. Tai Lietuvai bene svarbiausia ką naujam Prezidentui nuvykus į Lenkiją pirmo vizito derėtų pareikšti.

    • Bartas:

      Tai reiškia, kad tik nuo Krėvos sutarties dienos Lietuvos Karalystė patapo ” kunigaikštyste”( LDK), o paskirti, Lenkų karaliaus , vasaliukai “Didieji Lietuvos Kunigaikštystės Valdovai” galima sulyginti su tskp pirmais sekretoriais .
      Dabar aišku kodėl Vilniuje įvykdyta baisi neteisybė, klastotė. Aš apie paminklą Karaliui Gediminui . Prieš ką jis lenkiasi. Kam kalaviją atiduoda? Karalius Gediminas nebuvo Lenkijos karūnos paskirtasis. JIs Karalius , o ne LDK kunigaikštis. Siaubas!!!
      Nuraminkit mane, sakykit , kad klystu.

      • Gediminas (jo paminklas) tai lenkistinės Lietuvos istorijos supratimo padarinys. Panašiai dabar dedasi ir su Vyčio paminklu ar buvo su jo atsiradimu tarpukario valstybės herbe…

        Kas dėl Gedimino – karalius jis ar LDK kunigaikštis, tai visų pirma šaltinių, kad jam valdant Lietuvos valstybė būtų vadinusis LDK vardu, kaip ir nėra. Kunigaikštystėmis sekant sena tradicija galėjo būti vadinamos teritorijos, kurias karaliai užvaldydavo jėga ar gražuoju ir prisijungdavo kaip priklausančias jų karalystei. Taigi laikantis tradicijos Gedimino valdymo metu Lietuvos užvaldytų Volynės, Kijevo, kitų žemių valdymui karaliaus Gedimino skirti vietininkai galėjo būti vadinami kunigaikščiais, o jų valdos kunigaikštystėmis. Pats Gediminas po karaliaus Vytenio valdymo ėmęs valdyti Lietuvos karalystę be abejonės buvo Lietuvos valdovas – jos karalius. Gi kalavijo padėjimas paminkle gali simbolizuoti jo politikos esmę, t.y. kad užvaldymai karine jėga baigėsi, ką ir matome iš jo laiškų… Lenkijos karalystės Gedimino laikas Lietuvoje net kvapo nebuvo…

      • Tvankstas:

        Krėvos sutartis 1385 m. yra 1835 m. klastotė, nepavykusi klastotė. Nusiraminkite. ‘Raštininkas’ nežinojo 1835 m., kad tai buvo 6902 m. nuo pasaulio sutvėrimo, o ne AD 1385, kas priimta nuo 1582 m. įvedus Grigaliaus kalendorių.

  6. Žemyna:

    Atrodo, prezidentė taip draugavo su Merkel, tačiau Vokietijos pavyzdžiu nepasekė.
    Vokietija neleidžia nė vienam, neturinčiam Tarptautinės teisės pripažįstamo dokumento, įrodančio jo lenkišką tautybę, mokytis lenkiškose mokyklose*.
    Visi privalo mokytis mokyklose valstybine kalba. Kiek girdime iš Lenkijos grynai vokiškos kilmės pavardžių. Ir čia visi jie „lenkai” – be kalbų. Tačiau mažesnėse už ją užsienio šalyse kaimynėlė „atsigriebia” – taiko visai kitokius kriterijus? O mūsų pseudopolitikai pasigardžiuodami tai ryja.
    ————-
    * Ar gal mokyklose?

  7. Kas dėl Grybauskaitės pozicijos Lenkijos atžvilgiu, tai visą laiką joje mačiau ir dabar matau daug apsimetimo. Imkime, kad ir neseniai vykusį 15 metų sukaties ES minėjimą. Kodėl tai minint neapsieita be Lenkijos atstovo dalyvavimo jame. Tai panašu į sovietinių laikų praktikos vyksmą tokiais atvejais, kuomet Maskva į Lietuvą siųsdavo savo atstovus. Savigarbos laikymosi valdžias santykiuose su Lenkija, esančias Grybauskaitės galioje, matau visiškai paleistas. Būtų didelis Lietuvos laimėjimas politikoje, jeigu naujasis Prezidentas nuo Smetonos laikų tęsiamą apsimetinėjimą santykiuose su Lenkija imtų ir išsklaidytų. Tapkime pagaliau laisvi ir savo dvasia.

    • Žemyna:

      Ar bent iš vieno iš reitingų trijulės tikitės pareiškimo, jog valstybinė kalba nebus derybų objektas? Aš – ne. O jau 3 dešimtmečius kumštį panosėje laikanti kaimynė ir toliau aiškina, jog neša kultūrą ir aukštesnę civilizaciją.

      • To pareiškimo radimasis gali priklausyti nuo to, ką patarėju tais klausimais pasirinks naujai išrinktas Prezidentas. Apskritai į visokius Lenkijos kaip ir Rusijos aiškinimus žmonėms reikia numoti ranka, – tuščias laiko gaišinimas. Svarbu užkirsti kelią Lenkijos kišimosi į Lietuvos vodaus reikalus veiksmams, o jų pagrindas Lenkijai yra 1994 m. sutartis. Jeigu tauta viešai imsis ją taršyti, tai tada ir Prezidentui neišeis tylėti… Tai va taip yra.

        • Žemyna:

          Tai tie, kas su tuo dokumentu bei visomis aplinkybėmis arčiau susipažinę, gal galėtų po truputį apmąstyti, derinti, rengti kolektyvinį kreipimąsi, kad laiku jį pateiktume – ne tada, kai bus po viskam, nes nežinia kada už tautos nugarų gali būti slapčia parengta ir pasirašyta sutartis (kaip kad slapčia buvo padovanotas visas Vilniaus šmotas – nepagrįstai, neteisėtai, pažeidžiant Tarptautinės teisės nuostatas dėl okupacijos metų „įsigyto” NT). Mažiau susipažinę galės irgi kaip nors prisidėti!

          • Taip, tos sutarties “taršymas” pirmiausiai turėtų tapti atitinkamų partijų politikos dalimi. Tačiau, kai partijos to nesiima, tai belieka organizuotis visuomenei, pasivadinant tarkim “1994 m. sutarties su Lenkija grupe”, kuri siektų, kad sutartis jos 5 metų terminui baigiantis Lietuvos valdžios toliau pratęsta nebūtų. Tai tautininkų darbas, tačiau iš jų jokio lietuviško veikimo negirdime – tik pavadinimas, kaip Smetonos laikais, lietuviškas belikęs. Taigi nenustebtume, jeigu vieną dieną išgirstume, kad jie, kaip ir tiktų, iš Lietuvos tautininkų persivadino sulenkintu pavadinimu “Tovtyniki na Litwe” …

  8. Skalvis:

    ” Tarp Lenkijos ir Lietuvos Taikos sutarties vis dar nėra…” Ir jos nebus, kol Lietuvą šokdins karo maro mafija, pagal Amerikos lenkų dūdelę.

  9. Žemyna:

    Įsigeidėm! Mūsų sumanioji kaimynė, patyrusi, kad net slapčiausi susitarimų protokolai (Molotovas-Ribentropas) kada nors randami,
    bei kad Lietuva yra klastinga sukčiuvienė, todėl net ir pagrobti bei naikinti jos dokumentai galiausiai kur nors pasaulyje išnyra (L. Mažylis),
    nusprendė nepasirašinėti su ja jokių įpareigojančių sutarčių, už kurių pažeidimą ji gali būti pasmerkta, kaip Kremliaus politikos tesėja.

  10. Tvankstas:

    Nuo 1791.05.03 konstitucijos Lenkijai daugiau nėra tokios šalies Lietuva.
    Lenkija nepasirašė, nepasirašo ir nepasirašys jokios Taikos sutarties su savo vaivadija Lietuva, nes tada neteks teisėtų savo reikalavimų išnykti Lietuvai.

  11. Suprantama, kad ta “Amerikos lenkų dūdelė” negrotų be finansavimo. Antai Lenkijos ministru buvęs Sikorskis skelbė, kad finansiniai donorai daugiausiai iš Amerikos jos “pūtimui” (kresų reikalams) 2012-13 metams sudovanojo, regis, net 1,39 milijardo dolerių. Apie baisių pinigų kišimą tiems reikalams užsiminė ir a.a. Giedroic’as. Taigi ne apie taikos sutartis nekaltu tonu derėtų kalbėti… Jeigu 1994 m. sutarties su Lenkija galiojimas baigtųsi, o tai baigti yra Lietuvos galioje, tada visi Lenkijos reikalavimai Lietuvai teisiškai būtų kišimasis į jos vidaus reikalus. Kada pagaliau įsisąmoninsime šį santykių su Lenkija aspektą ir kitiems išaiškinsime. Ir apskritai kam mums – Lietuvai, tapusiai laisvai, dėtis su svetimas žemes valdančia, taigi ne laisva Lenkija… Kam mums tiek vargo patyrusiems istorijoje per tarnavimus Lenkijai, vėl krautis jos bėdas ant savo pečių… Kam?!…

  12. Žemyna:

    Va, šįryt lenkų radijas gyrėsi savo įdirbiais Lvove. Vėl per bažnyčią „savus” ima, propagandai net Dievu naudotis nesibaimina. Dar gyrėsi, jog Lvove jų architektai daug namų pastatė, ir ne tik ten – visoje UA jų veiklos pėdsakų pilna. Suprask, kaimynės apetitas auga? Naujajam prezidentui gali tekti aiškintis, kad jis prezidentas, o ne kreso viršaitis?
    Tenka, pripažinti, jos kresuose (ir ne tik juose) jų pėdsakų tikrai palikta – gal kiek ir daugiau, negu kitų šalių, ir ne tik architektų. Kai eini Lvovo senamiesčiu, jautiesi, lyg Vilniaus gatvelėmis klajotum. Copy+paste. Pavartai kitų Europos miestų albumus, vaizdus internete – visoje Europoje pilna architektūrinių klonų tokių pat pastatų, kokių ir kt. jos miestuose yra. Bet tai rodo ne strateginės nuosavybės teises į visą Europą, o tik tai, kad meno ir amatų žmonės uždarbiavo, savo kūrinius klonavo visoje Europoje, o ne tik savo valstybių ribose. Visai įmanoma, kad ne tik savo, o ir kitų autorių darbų.
    Beje, kai kalbėjau su Lvovo, ar piečiau nuo jo gyvenančiais žmonėmis, ten daugiau Vengrijos jauti. Vengrai ne mažiau už lenkus keliavo. Ir Lietuvoje jų buvo nuo tada, kai visi europiečiai buvo į Vilnių pakviesti. O lenkai, kadangi arčiausiai buvo, gausiausiai pasinaudojo kvietimu. Ypač, jei savo šalyje uždarbių nepakako.

    • Koks tikslas čia to Lenkijos radijo retransliavimo… Kaip žinome, jos istorija yra labiausiai meluota…

      • Žemyna:

        Kaip ir taip. Todėl ilgą laiką jų nebeklausiau, kad sau sveikatos negadinčiau. Šiandien netyčia būtent tuo metu rankenėlę pasukiojau, kai jie pasakojo, kaip tęsia savo grobimų įteisinimo politiką, o jų „Dievo tarnai” ir toliau politikams klapčiukauja.
        O tai papildė ir mano anksčiau nepastebėtas straipsnis apie PL atrastą 2000 m.(!!!) senumo kapinyną. Žinoma, lenkų 🙂 . Bent jau taip tvirtina jų užrašas po nuotrauka:
        Starożytna Polska – Słowianie
        15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/sensacija-lenkijoje-atrastas-kapinynas-kur-kariai-laidoti-pries-2-tukst-metu-582-1065544?copied
        Prisiminiau ta proga kažkur skaitytą komentarą, jog yra mergaitės/vyrukai pagal iškvietimą, yra akademikų pagal iškvietimą. Tad belieka tęsti, jog jie vis dar turi „kunigų” pagal iškvietimą.

        • Tvankstas:

          Didūnoje (Wielkopolska) 966m. ir Garavadoje /Karpatoje (Malopolska) 863 m. atsirado slavai, tuo metu abi žemės vadinosi bendru Miškonės vardu, valdomos Miško ( Mieszko).
          Priimtas Polska vardas nuo 5 a. kronikose aprašomų tų kraštų žmonių bendriniu vardu ‘polensanus, lensanus’, paaiškinat juos kaip baudžiauninkų gentis.
          Tą vardą išlaikėme mes lietuviai, vadiname lenkais, Lenkija, ir madjarai, perėmę iš panonų ‘lengetni’ – lenkti, ir lengyel – lenkas, Lengyelorsag – Lenkija.
          Slowianie galėjo atsirasti dab. Lenkijos plote tik po 863 m. ir 966 m. krikštų, iki tol tebuvo tik lietuviakalbių genčių plotai, kas matoma vietovardžiuose, lenkų kalbos žodyno žodžiuose dar šiandien.

        • Rimgaudas:

          Žemynai: derėtų Starožytna Polska kapinyno “gyventojams” (nežinau kur jis yra) padaryti analizę JAV genetinėje laboratorijoje ir taip būtų gautas atsakymas, ar jie turi lenkų, ar baltų bazinį kodą. Gyviesiems genetinis “pasas” yra nustatomas pagal seilių analizę ir jis kainuoja apie 200 dolerių. Kauniečiai bent keletas tokius pasus yra išsiėmę ir rezultatais liko patenkinti. Bet, jeigu kapinyne analizė bus daroma jotvingių, skalvių, prūsų, sauluvių, pamedėnų arba sūduvių bazinėse teritorijose, tai vargu, bau, ten lenkišką kodą būtų galima aptikti.

          • Žemyna:

            Na, kas kerta šaką, ant kurios sėdi… 🙂

          • Žemyna:

            Feisbuko psl. – „Starożytna Polska – Słowianie“ .
            Gorzów Wielkopolski prie Oderio intako Vartos. Nuo čia kone ranka pasiekiamas Oderis, o tuoj už jo ir Berlynas.
            Tingėjau iki galo skaityti lenkišką Wiki psl. Kt. kalbomis užsimenama, jog iki 1945 m. miesto vardas buvęs vokiškas (Landsberg an der Warthe). O mūsų „strategiškoji” užsimena, jog jai ne viskas grįžo iš „jos istorinių”, t.y., nuo 950 m. apie 2,5 amžiaus valdytų žemių (na, porą dešimtmečių ilgiau, negu RU Krymą, tai gal ir tikrai priklauso 🙂 .
            O dėl DNR – kadangi būsimoji lenkų tauta užgrobė buvusias aisčių genčių žemes, tarp jų įsitarpavo ir su jais susimaišė, tai tokį DNR, ko gero, sudaro kokteilis. Nieko keisto, jei būtų ir mutavusi į kažką visai naują. Bet kad aisčių DNR irgi turi būti likę – neabojoju (juk gali būti, kad dar išlikę palikuonių šeimų, kurių DNR per visą istoriją su atėjūnų „nesikryžmino”)…

  13. Rimgaudas:

    Žemynai: pasižiūrėjau per google.lt ir oho kaip raudonai Starožytna Polska “Poland” užima ne tik suomius, baltus, ukrainiečius, baltarusius, plotus už Juodosios jūros ir t. t., bet, netgi Rusiją iki Uralo dengia. O aš vis galvojau, kad slavai nuo KIjevo Rūsios prasidėjo, bet ne nuo Lenkijos. Cūdai ir tiek. Susigėstų bent.

    • Žemyna:

      Štai tuo jie ir žavūs 🙂

      • Rimgaudas:

        Žemynai: kalbant apie DNR, tai faraono Tutanchamono Egipte DNR analizė rodo prabaltišką jo kilmę – tada likučiais grįžinėjome iš Šiaurinės Afrikos į atšilusią Europą gyventi prie Baltijos jūros toliau. Čia, turėdami savą santykį su Dievu, 9,6 tūkst. m. atgal Palangoje buvom pastatę struktūrinę astronomijos observatoriją, turėjome kuriamąjį santykį su Dievu. Aisčių (nuo aiti, eiti) ėjimą į Šiaurę nuo Viduržemio jūros kairėn ir dešinėn tūkstančių metų gausme lydėjo gentinės atšakos, virtę vėliau tautomis. Jos kirto mūsų kamieną, pešėsi tarpusavyje ir vergė kelyje pasitaikiusius baltus. Prieš 10 tūkst. m. pasaulyje buvo vos 2 mln. gyventojų, todėl nieko nėra nuostabaus, kad lingvistikos akademikas V. Toporovas ištyręs parašė, jog rusų kalba tėra lietuvių kalbos dialektas. Visi arba bent dauguma šviesios odos spalvos žmonių, išeitų, turi prabaltišką dugną, todėl kaip besistengtų lenkai, žodis Žečpospollita turi būti parašomas su LL dviem raidėm, o ne atvirkščiai, parodant dviejų, o ne vienos tautos egzistavimą Respublikoje.Dalindami ŽečpospoLLitos lietuvių bajorams už nuopelnus Lenkijai naujus ir vis naujus apdovanojimus, jie rodo savo kultūros “viršenybę”, blizgučiais vergdami mus, lietuvius aukštaičius, dzūkus, sūduvius, jotvingius, skalvius ir žemaičius – tuos, kurie toli iki Koperniko žinojo ir rodė, jog Žemė sukasi aplinkui Saulę, o ne atvirkščiai. Atsipeikėkime, Litos bajorai, partijų ir visuomeninių komitetų, mokslo, karinių institucijų ir draugijų vadovai ir balsuokime už Gitaną Nausėdą, kadangi nepriklausoma kandidatė Šimonytė mūsų šnekamosios kalbos raidyną nori keisti Lenkijos naudai nuo pirmojo lietuviško paso puslapio. Mes, nors esam biedni prieš lenkus, būkime sau ir pasauliui teisingi.

  14. Rimgaudas:

    Paskaitykime Vikipediją, kur rašoma apie Liublino uniją: lenkai reikalavo, kad Žygimantas Augustas, LDK Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius, skirtųsi su gražuole Lietuvos kunigaikštyte Barbora Radvilaite. Žygimantas Augustas davė priesaiką Lietuvai nemažinti jos teritorijos. ir dalyvavo sudarinėjant Abiejų tautų respublikos konfederaciją Liubline (1569). Čia lietuviai ypač griežtai gynė savo teises. Jie itin reikalavo sau visiško savarankiškumo, sutikdami tik su bendru valdovu. Jie sutiko atvažiuoti į bendrus Seimus, bet tik tada, kai bus reikalinga pačiai Lietuvai ir jokiu būdu nenorėjo išsižadėti savo atskiro Seimo. Žygimantas Augustas gyveno Vilniuje ir jo valdymo laikotarpiu tiek Lenkijoje, tiek ir Lietuvoje buvo toleruojamas protestantizmas, kuris sparčiai plito ypač tarp didikų. Visgi, lenkai nuo LDK įstengė atplėšti, nors konfederacijoje ir garantavo LDK žemių neliečiamumą, vėliau atplėšė nuo jos Pamedę ir kitas LDK žemes.
    Istorija pasikartojo per Želigovskį: nors su ką tik atsikūrusia Lietuva Lenkija buvo sudariusi amžinos taikos sutartį, lenkų armija per kelias dienas (tokio smūgio tikėtasi nebuvo) užėmė dideles Lietuvos teritorijas, kur Pilsudskis ant balto žirgo atjojo į Vilnių, PL pareiškus, kad taip jį išvadavo nuo bolševikų. Betgi, Vilnius nuo bolševikų mūsų buvo atlaisvintas liepos mėnesį, o Pilsudskis į Vilnių atjojo tik spalį?
    Ar lipame ant to pačio grėblio vėl? Reikia paskaityti komentatoriaus Aisčio (antras iš eilės) apgailestavimą, kad “Mūsų saugumo tarnybos tikriausiai miega arba gerai “pateptos” viską praleidinėja pro ausis”, jog suprastume, kodėl gerb. I. Šimonytė diskusijų su gerb. G. Nausėda metu pareiškė, jog lenkų reikalaujamą W, kai bus prezidentė, įrašytų į pirmą Lietuvos piliečio paso puslapį. G. Nausėda, tuo tarpu, įrašytų į antrą. Rinkėjams, tad, paliekame spręsti kuris, kandidatuojant į mūsų valstybės aukščiausią postą, būtų Prezidentas geresnis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *