O. Voverienė. Tegul bus išklausyta ir Altera pars… (18)

Ona Voverienė | LMA Vrublevskių bibliotekos nuotr.

Ona Voverienė | LMA Vrublevskių bibliotekos nuotr.

Prezidentas yra valstybės vadovas, jis negali būti tik ūkininkas, arba tik teisininkas. Prezidentui neužtenka turėti vienos ar kitos srities diplomą – jis turi būti tikrai išsilavinęs, jo išmanymo diapazonas turi būti labai platus. Iš Prezidento tikimasi universalaus vaidmens, o tam reikia universalių kompetencijų. Algimantas Krupavičius

Šią savaitę prezidento rinkimuose išėjome į tiesiąją… Turime patvirtintus 9 kandidatus į Lietuvos prezidentus. Buvo ir dar daugiau. Iš kur berniukams ir mergaitėms tiek drąsos? Galima tik stebėtis susireikšminusiųjų skaičiumi Lietuvoje. Gerai, kad žurnalistė Aušra Lėka dar prieš gegužės pirmąją populiariai ir išmintingai paprotino kandidatus į Prezidentus, koks vis dėlto turėtų būti prezidentas, nors ir pagal pačius minimaliausius reikalavimus. Gal pradės mąstyti kandidatai į prezidentus bent jau kituose rinkimuose.

Prezidentas – tai valstybės vėliava, delegatas, kurį siunčiame į užsienius. Ar bent vienas iš esamų kandidatų moka bent dvi-tris užsienio kalbas, kaip mokėjo mūsų prieškario prezidentai ir premjerai ir diplomatai, baigę aukštuosius mokslus ir apgynę disertacijas užsienio universitetuose?

Viešųjų ryšių eksperto M. Katkaus nuomone, lietuviams svarbu ir jų delegato į užsienius išvaizda ir jo bendras išorinis vaizdas. Ar dėl kai kurių kandidatų mums nebūtų gėda, kad mus jie reprezentuotų užsienyje? Nežinau, nežinau… Dėl Valdo Adamkaus ir Dalios Grybauskaitės – man niekada nebuvo gėda.

Politologo A. Krupavičiaus nuomone: „Sutinkame pagal rūbą, išlydime pagal protą“. Ar visų kandidatų į prezidentus elgesys, pokalbio maniera, laikysena viešumoje, oficialioje ir laisvalaikiu, etikos suvokimas, pagaliau bendroji kultūrinė erudicija ir išmintis kritinėse situacijose atitinka prezidentinį lygmenį?

Ar turi kandidatas kompetencijos ir patyrimo kitose gyvenimo srityse, šalia savo profesinės veiklos?

Ar jis pakankamai žinomas visuomenei? Ar neturėjo priekaištų viešojoje erdvėje? Koks jo moralinis veidas? Kas žinoma apie jo socialinį jautrumą – tautai, spaudai, kultūrai, žmogui?

Politologo A. Krupavičiaus nuomone, „ Dabar reikia  prezidento, kuris galėtų suskaldytą visuomenę suvienyti, vesti į priekį. Lietuvai reikia socialinio teisingumo, socialinės gerovės prezidento, nes čia per daug skurdo ir nelygybės, socialiai pažeidžiamų grupių. Prezidentas turi atrasti svertus, kaip visuomenės gyvenimą padaryti teisingesnį socialiniu požiūriu. Reikia ne vizionieriaus, o socialiai jautraus žmogaus. Vizionieriaus reikia revoliucijų metu. O dabar reikia prezidento, kuris dirbtų konkretų darbą, pirmiausiai socialinio teisingumo ir gerovės kryptyse“ (Aušra Lėka. Po Prezidento kupolu // Lietuvos žinios. – 2019, bal. 30, p. 1,3)

Tai – pati populiariausia nuomonė – gerinti žmonių materialinę gerovę, kaip panacėją nuo visų negandų, pasklidusi beveik visoje viešojoje spaudoje. Sutinku, reikia ir šitą klausimą spręsti. Bet, man atrodo, kad jis ne pats svarbiausias, kurį turėtų spręsti Prezidentas. Tai – premjero ir socialinių reikalų ministro funkcija. Ne Prezidento. O Prezidentas turėtų formuoti ir patarti realizavimui idealistinius uždavinius, iš kurių svarbiausias turėtų būti – Tautos išlikimo ir jos ateities, santykių su tautinėmis bendruomenėmis ir mažumomis šalyje, jų ateities, jų kultūros ir švietimo klausimai ir pan.Prezidentas turėtų stengtis, kaip savo laiku rašė Vydūnas, subalansuoti visuomenės materialiuosius buitinius ir idealistinius dvasinius klausimus ir stengtis valstybėje išlaikyti jų pusiausvyrą, atitinkamai tarp tautos ir valstybės; tarp tautiškumo ir pilietiškumo; tarp kultūros ir gamybos bei ūkio; tarp būties ir buities. Tai – sunkus klausimas. Tik Prezidentui Antanui Smetonai buvo pavykę tą padaryti po 1936 m. rugsėjo 1 d. Ir kada jau atrodė, kad Lietuva pradeda  kilti į savo gyvenimo kalną ir gerovę prasidėjo jos negandos: okupacija, karas, komunistinis žmogėdriškasis istorijos tarpsnis, su šimtatūkstantinėmis tautos netektimis ir kraujo upėmis.

Įprasta manyti, kad kiekvienas laikas turi savo prezidentus: Algirdui Brazauskui buvo būdingas ūkininko įvaizdis. Tuo metu, kaip tik tokio ir reikėjo. Valdas Adamkus tapo prezidentu tada, kai Lietuvai reikėjo pradėti integruotis į demokratišką pasaulį, o mes to nemokėjome. Lietuvai tada reikėjo įtvirtinti vakarietiškus demokratijos standartus ir su juo mes tą padarėme. Dalia Grybauskaitė atėjo per ekonominę krizę ir žmonės tikėjosi, kad stipri, visoje Europoje pripažinta, ekonomistė ją suvaldys. Jos dalia nebuvo lengva: prabudo vienos artimiausių mūsų kaimynių Rusijos militaristinės aistros – Krymo okupavimas, Rusijos karas Ukrainoje – tauta patikėjo, kad stipri, valinga ir ryžtinga jos Prezidentė ir su ta sunkia užduotimi susidoros – sukurs Lietuvoje tokią gynybos ir saugumo padėtį, kuri apribos Rusijos militaristinius apetitus. Todėl ji ir buvo išrinkta antrajai prezidentavimo kadencijai, kaip patikimiausia šalies vadovė. Ir Tautos vilčių Prezidentė neapvylė. Po dešimties metų savo prezidentavimo ji palieka Lietuvą saugią ir ekonomiškai stiprią, kaip nei vienas kitas prezientas iki jos, sustiprinusi mūsų valstybingumo pamatus taip, kad jie dar atlaikys kelių, gal ir mažiau sėkmingų ir silpnesnių prezidentų kadencijas. Manau, kad tokio prezidento, kokia buvo Dalia Grybauskaitė, Lietuva dar ilgai nesulauks. Nematau horizonte.

Katkaus nuomone, po labai ryžtingos Dalios Grybauskaitės prezidentavimo, žmonės nori ramesnio, labiau taikančio prezidento, kad kitas prezidentas neturėtų būti toks stiprus ir toks griežtas, savikritiškas. (Aušra Lėka. Po Prezidento kupolu // Lietuvos žinios. – 2019, bal. 30, p. 1,3).

Įsibėgėjant ketvirtajai pramonės revoliucijai, kai kuo toliau, tuo labiau sunkų rankų darbą perima visokiausi mechanizmai, jau pradeda atsirasti laisvų nuo gamybos, jos vadybos ir rengimo rankų. O laisvų darbo vietų intelektualams neatsiranda. Formuojasi savotiška intelektualinė krizė, kai daugelis intelektualų, ypač filosofų, neapgynusių daktaro disertacijų, jau darbo neberanda. Objektyvūs visuomenės raidos dėsniai, jau daugelį metų primygtinai diktuoja, kad mūsų visuomenėje turi atsirasti daugiau darbo vietų kultūros visose srityse ir ypač moksle. Tačiau mūsų Vyriausybei tai nė motais: kai pritrūko kažkokioms materijoms pinigų, šiais metais iš kultūros biudžeto, ir taip labai vargano, dar nurėžė 6 milijonus eurų, taip dar labiau artindama intelektualinę krizę. Intelektualai inteligentiški, nuolankūs, ramūs, nors ir skurstantys, kenčia, depresuoja, nei mitinguoti, ginti savio teisių, nei daužyti Seimo ar vyriausybės langų, kaip tai darė vieną sausį darbo klasė, neina. Bet ar čia ne tik laikina išeitis?

Sunku nesutikti su vieno iš kandidatų nuomone, kad Lietuvos intelektualų bendruomenė dabar „yra pasodinta ant viešumo adatos, kaip ant narkotiko, ir dabar jau pasigendama Prezidento idealisto, kuris spręstų Tautos išlikimo problemą, nes Tauta, likusi be inteligentijos, neišvengiamai žūva. Tautos gyvybė – jos kultūroje.

Suprantame, kad toks Prezidentas yra visiškai nepriimtinas didžiajam Lietuvos kapitalui, nes toks Prezidentas gali kapitalą „prispausti“ atriekti storesnę riekelę nuo savo milijonų Lietuvos kultūrai. Mūsų kapitalas ypatingai gobšus ir nužmogėjęs, kas rodo, kad gausėjant turtui ir stiprėjant ekonomikai, laimingų žmonių Lietuvoje nedaugėja. Mūsiškiam kapitalui, sugrobus Tautos per visą jos gyvenimą uždirbtą turtą, tik ir terūpi jo paties kišenė ir kuo didesnis pelnas. Iš čia ir kandidatų į Prezidentus skirstymas net į tris kategorijas, visokiausiais būdais reklamuojant tik pačių ištikimiausių didžiajam kapitalui pirmąjį trejetuką – „superinį“, matyt, dar ir gerokai pamaloninamą didžiojo kapitalo.

Tikiu savo Tauta, išmintingai išrinkusia Lietuvos Prfezidente Dalią Grybauskaitę. Tikiu ir dabar, kad išrinks Prezidentą, tarnaujantį Tautai, o ne didžiajam kapitalui. Jis dar nėra pajudinęs nei mažiausio rankos pirštelio dėl mūsų, paprastų Lietuvos žmonių dvasinės  kultūros ir materialinės gerovės.

Kategorijos: Akiračiai, Lietuvoje, Lietuvos kelias, Naujienos, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .

18 komentarų

  1. valdas:

    perskaičiau.atleisk jai Viešpatie,vis tik amžius…

  2. Prašalietis:

    Ona Voverienė Tarybiniais laikais nuėjusi šlovingą “intelektualinio tobulėjimo”kelią nuo pašto-telegrafo operatorės, anglų kalbos mokytojos,VU valandinės dėstytojos iki ES sudėtyje laisvos Lietuvos VU Komunikacijos fakulteto Informacijos sistemų katedros profesorės gali sau leisti”profesoriškai pastebėti” A.Adamkaus ir D.Grybauskaitės “atitikimą” jos pateikiamiems”prezidentui būtiniems kriterijams”. Lietuvos prezidentai turi būti išsilavinę, apgynę savo disertacijas užsienio universitetuose,pokalbio maniera, laikysena viešumoje, oficialioje ir laisvalaikiu, etikos suvokimas, pagaliau bendroji kultūrinė erudicija ir išmintis kritinėse situacijose atitikimas prezidentinį lygmenį ir t.t. “Prof”Voverienę Onytę žavintis D. Grybauskaitės komunistinis”išsilavinimas”, tai jos apsigynimas “mokslinio laipsnio užsienyje” Leningrade dėka “mokslinio darbo”parašyto tema “Kolūkių kūrimo sunkumai pokario Lietuvoje”, kuris suteikė jai teisę pasidaryti komunistinių mokslų”mokslininke”, o1993 metais pasidaryti ir dėka komunistų buvusių tuometinėje valdžioje ir”lietuviškų socialinių mokslų daktare”. Kaip “prof” Voverienė Onutė “profesoriškai pamiršo” konkrečiai priminti Lietuvos eiliniams žmonėms, kokius “vakarieškus standartus įgyvendino Lietuvoje, kuriais džiaugiasi ir po šiai dienai Lietuvos žmonės”,per dvi prezidentavimo kadencijas “Fermeris, tapkinis”, 1944 metais Impulevičiaus parankinis,V. Adamkus… Tiesa, V.Adamkų gyvenimas privertė gerai išmokti vokiečių, anglų, lenkų,rusų kalbas… “Prof.” Voverienei Onutei “Manau, kad tokio prezidento, kokia buvo Dalia Grybauskaitė, Lietuva dar ilgai nesulauks.”…Eilinis Lietuvos žmogelis tegali atsakyti: Ačių Dievui, kad tokių buvusių “liaudies tarnų ir profesionalių draugų”kaip komunistinių aukštųjų mokyklų paruoštų komunistinių mokslininkų kaip D.Grybauskaitė, mokslinio komunizmo specialistas V.Lansbergis aukščiausioje valdžioje galų gale tikrai ateityje nebus, nes jie iškeliaus pas savo buvusius komunistinius mokytojus…. Kaip išeis anapilin ir visokios, visokie, tokie patys”prof.,dr. ir kitokie tautiniai intelektualai”, jau 28 metus liaupsinantys šiuos “persikvalifikavusius tautinius”komunistinius ir užsislapstinusius 75 metams KGB-istinius prie valdžios lovio besistumdančius “veikėjus”…..

  3. > Prof.O.Voverienei:

    Keistas straipsnis,kurio turinys pertekliniai persmelktas nūdienos liberalistine dvasia,deja. Kovo 11-oji Lietuva dar neturėjo stipriaus ir ištikimai atstovaujančio Lietuvai ir tautai Valstybės vadovo.Gerb.Profesorė be reikalo žavisi V.Adamkaus / ypatingai prolenkiškas/ ir D.Grybauskaitės prezidentine veikla,- tiesa yra ta,kad abu ištikimi neoliberalioms vertybėms perdėtai politinį ir vertybinį žvilgsnį kreipė / o J.E.Grybauskaitė tai aiškiai daro ir dabar/ į liberalmarksistinį Briuselį. Vis dėlto J.E. Prezidentė verta pagarbos,kad santykiuose su Lenkija ne keliaklupsčiavo ir tinkamai atstovavo Lietuvos interesams. Minėtame straipsnyje autorė nė žodio nepaminėjo,jog nomenklatūrinio neoliberalaus politinio sambūrio /klano/ įkyriai tautai brukami neva trys / Šimonytė, Nausėda , Skvernelis/ geriausi kandidatai į Prezidento postą yra įvairiaus atspalvio nūdienos Lietuvai nepageidaujamos ir iš dalies kenksmingos neoliberalios pasaulėžiūros ištikimi atstovai. O tai Lietuvos valstybei ir tautai netinkami politikai užimti Prezidento postą.

  4. Joana:

    Pritariu kiekvienam Prašaliečio žodžiui. Po tokių liaupsių apie tautai labai “nusipelniusią” prezidentę – gerklėje koktu

  5. Jurgis:

    geras Profesorės straipsnis: tokios prezidentės dar ilgai neturėsime… Paminėsite mano žodį (po penkerių metų)…

  6. Žodžio laisvė...:

    Matosi,kad tokių tekstų autoriai gerai ištreniruoti sovietmečio,tinka visiems valdžioje.Ponia Ona,nesutinku kad
    iš devynių kandidatų nėra tinkamo Lietuvai.Vienas tikrai yra – “Sąjūdžio” nesame pamiršę ir norisi tikėti,kad “Sąjūdyje”
    buvo nemažai dorų žmonių ir norisi,kad ir dabar atgimstantis “Sąjūdis” išvingiuos į teisngą Lietuvai kelią.Nesinori
    likti neviltyje.Miško broliai kovojo ir žuvo su mintimi,kad Lietuva kada nors bus Nepriklausoma Tėvynė.Jų viltys,nors jau be jų,bet tapo Laisva ir Nepriklausoma valstybė,tarp lygių ligi ir laisva.Privalome ją palikti ateinančioms kartoms
    su taikia padange ir kuriančią,tobulėjančia TAUTA,ne tirpstančia ir ne mažėjančia.

  7. Žodžio laisvė...:

    Jurgi,žinau,kad Sąjūdžio aušroje žodis “Sąjūdis” buvo kai kam keiksmažodis.Pasirodo, Sąjūdžio neapkentėjų išlikę iki šių dienų.Ar matei pats savo akelėmis kaip tas sąjudininkas ambalaui rankelę glostė?O pats
    iki šiol kieno rankelę glostai?Pasigirk.Kai aš niekam neglosčiau niekada tai iki senatvės murdausi nepritekliuose.
    Tik dabar sužinojau,kad ir invalidumą gali “gauti”,ir maisto paketą “gauti”,ir darbą “gauti už gražias akis,ir stažą
    galima buvo užsitarnauti įdarbinant tik darbo knygutę,o pačiam nedirbant.Ant melo ir apgavysčių valstybė netoli
    tenueina.Gal kada ir Lietuva stipriai įsitvirtins ant TIESOS pamatų.

    • Žemyna:

      Gal kas žiūrėjo pastarąją LRT TV laidą „Stambiu planu” su G. Arlickaite? Labai tiksliai apibūdino Sąjūdžio laikų inteligentiją, to meto nuotaikas, ateities įsivaizdavimą, to meto dvasią… Tokios tikrai neatkursi.
      Apmaudu, kad taip viską sudirbo „mokantys gyventi”, dirbę ranka rankon su kremliniais parteicais. Manau, kad žaibiškai ir neaišku iš kur atsiradęs masinis ginkluotas banditizmas, idealistų žudymas ir ūkio naikinimas (esą, mūsų gaminiai staiga niekam nereikalingi patapo) irgi iš ten buvo viskuo aprūpinamas ir koordinuojamas. Buvo įgyvendinamas visiško ekonominio ir moralinio sužlugdymo planas, po kurio ilgai negalima atsigauti. Juolab taip kardinaliai keičiant santvarką, kurios taisyklių niekas neišmanė, o senoji karta jau buvo jas užmiršus, praradus įgūdžius, ir jau fiziškai per silpna. O CK „patriotai” nesnaudė.

  8. G.P.:

    Ar galima būtų bent šiame interneto portale išvengti PANEGIRIKŲ p.Grybauskaitei? Jau yra filmas, jau yra knyga… Gal greitai ir paminklas ar oratorija bus sukurti… Tai negi negana?

  9. Gabrielė:

    Sakykit ką norit, bet pagal A. Krupavičiaus ir Vydūno apibūdinimus į prezidentus labiausiai tinka A. Juozaitis. O labiausiai netinka tie, kurie prie pinigų, nes jie taip sumaterialėję, kad jokiu būdu nesugebės subalansuoti idealistinių dvasinių ir materialinių buitinių klausimu. Visiems materialistams, bankininkams, finansininkas idealizmas senai tapęs pasityčiojimo objektu.

  10. Tvankstas:

    Kas gali įsivaizduoti išrinktą Izraelio prezidentu Obersturmbahnfürer SS Adolf Eichmann ?
    Lietuvoje po 10 metų prezidentavimo nepriklausomoje Lietuvoje į užtarnautą poilsį išeina M. Burokevičiaus bendražygė, viešai žinoma kaip Rusijos valstybės paslaptis.
    Liaupsinamąjį straipsnį sukurpė krikščionė demokratė, profesorė – ‘Atleisk jai Viešpatie, nes ji nežino, ką sako’.

  11. Šiandien 14 val., LRT radijas KLASIKA:

    Apie miškų naikinimą,
    apie naikinamus miesto želdinius, apie maniakišką sveikų, natūralių, gamtos tobulai suformuotų medžių naikinimą, jų keitimą sadistų sužalotais a la medžiais – kubais.
    Ar ne keista liberalo mero „saviraiška”?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *