O. Voverienė. Tegul bus išklausyta ir Altera pars… (18)

Ona Voverienė | LMA Vrublevskių bibliotekos nuotr.

Ona Voverienė | LMA Vrublevskių bibliotekos nuotr.

Prezidentas yra valstybės vadovas, jis negali būti tik ūkininkas, arba tik teisininkas. Prezidentui neužtenka turėti vienos ar kitos srities diplomą – jis turi būti tikrai išsilavinęs, jo išmanymo diapazonas turi būti labai platus. Iš Prezidento tikimasi universalaus vaidmens, o tam reikia universalių kompetencijų. Algimantas Krupavičius

Šią savaitę prezidento rinkimuose išėjome į tiesiąją… Turime patvirtintus 9 kandidatus į Lietuvos prezidentus. Buvo ir dar daugiau. Iš kur berniukams ir mergaitėms tiek drąsos? Galima tik stebėtis susireikšminusiųjų skaičiumi Lietuvoje. Gerai, kad žurnalistė Aušra Lėka dar prieš gegužės pirmąją populiariai ir išmintingai paprotino kandidatus į Prezidentus, koks vis dėlto turėtų būti prezidentas, nors ir pagal pačius minimaliausius reikalavimus. Gal pradės mąstyti kandidatai į prezidentus bent jau kituose rinkimuose.

Prezidentas – tai valstybės vėliava, delegatas, kurį siunčiame į užsienius. Ar bent vienas iš esamų kandidatų moka bent dvi-tris užsienio kalbas, kaip mokėjo mūsų prieškario prezidentai ir premjerai ir diplomatai, baigę aukštuosius mokslus ir apgynę disertacijas užsienio universitetuose?

Viešųjų ryšių eksperto M. Katkaus nuomone, lietuviams svarbu ir jų delegato į užsienius išvaizda ir jo bendras išorinis vaizdas. Ar dėl kai kurių kandidatų mums nebūtų gėda, kad mus jie reprezentuotų užsienyje? Nežinau, nežinau… Dėl Valdo Adamkaus ir Dalios Grybauskaitės – man niekada nebuvo gėda.

Politologo A. Krupavičiaus nuomone: „Sutinkame pagal rūbą, išlydime pagal protą“. Ar visų kandidatų į prezidentus elgesys, pokalbio maniera, laikysena viešumoje, oficialioje ir laisvalaikiu, etikos suvokimas, pagaliau bendroji kultūrinė erudicija ir išmintis kritinėse situacijose atitinka prezidentinį lygmenį?

Ar turi kandidatas kompetencijos ir patyrimo kitose gyvenimo srityse, šalia savo profesinės veiklos?

Ar jis pakankamai žinomas visuomenei? Ar neturėjo priekaištų viešojoje erdvėje? Koks jo moralinis veidas? Kas žinoma apie jo socialinį jautrumą – tautai, spaudai, kultūrai, žmogui?

Politologo A. Krupavičiaus nuomone, „ Dabar reikia  prezidento, kuris galėtų suskaldytą visuomenę suvienyti, vesti į priekį. Lietuvai reikia socialinio teisingumo, socialinės gerovės prezidento, nes čia per daug skurdo ir nelygybės, socialiai pažeidžiamų grupių. Prezidentas turi atrasti svertus, kaip visuomenės gyvenimą padaryti teisingesnį socialiniu požiūriu. Reikia ne vizionieriaus, o socialiai jautraus žmogaus. Vizionieriaus reikia revoliucijų metu. O dabar reikia prezidento, kuris dirbtų konkretų darbą, pirmiausiai socialinio teisingumo ir gerovės kryptyse“ (Aušra Lėka. Po Prezidento kupolu // Lietuvos žinios. – 2019, bal. 30, p. 1,3)

Tai – pati populiariausia nuomonė – gerinti žmonių materialinę gerovę, kaip panacėją nuo visų negandų, pasklidusi beveik visoje viešojoje spaudoje. Sutinku, reikia ir šitą klausimą spręsti. Bet, man atrodo, kad jis ne pats svarbiausias, kurį turėtų spręsti Prezidentas. Tai – premjero ir socialinių reikalų ministro funkcija. Ne Prezidento. O Prezidentas turėtų formuoti ir patarti realizavimui idealistinius uždavinius, iš kurių svarbiausias turėtų būti – Tautos išlikimo ir jos ateities, santykių su tautinėmis bendruomenėmis ir mažumomis šalyje, jų ateities, jų kultūros ir švietimo klausimai ir pan.Prezidentas turėtų stengtis, kaip savo laiku rašė Vydūnas, subalansuoti visuomenės materialiuosius buitinius ir idealistinius dvasinius klausimus ir stengtis valstybėje išlaikyti jų pusiausvyrą, atitinkamai tarp tautos ir valstybės; tarp tautiškumo ir pilietiškumo; tarp kultūros ir gamybos bei ūkio; tarp būties ir buities. Tai – sunkus klausimas. Tik Prezidentui Antanui Smetonai buvo pavykę tą padaryti po 1936 m. rugsėjo 1 d. Ir kada jau atrodė, kad Lietuva pradeda  kilti į savo gyvenimo kalną ir gerovę prasidėjo jos negandos: okupacija, karas, komunistinis žmogėdriškasis istorijos tarpsnis, su šimtatūkstantinėmis tautos netektimis ir kraujo upėmis.

Įprasta manyti, kad kiekvienas laikas turi savo prezidentus: Algirdui Brazauskui buvo būdingas ūkininko įvaizdis. Tuo metu, kaip tik tokio ir reikėjo. Valdas Adamkus tapo prezidentu tada, kai Lietuvai reikėjo pradėti integruotis į demokratišką pasaulį, o mes to nemokėjome. Lietuvai tada reikėjo įtvirtinti vakarietiškus demokratijos standartus ir su juo mes tą padarėme. Dalia Grybauskaitė atėjo per ekonominę krizę ir žmonės tikėjosi, kad stipri, visoje Europoje pripažinta, ekonomistė ją suvaldys. Jos dalia nebuvo lengva: prabudo vienos artimiausių mūsų kaimynių Rusijos militaristinės aistros – Krymo okupavimas, Rusijos karas Ukrainoje – tauta patikėjo, kad stipri, valinga ir ryžtinga jos Prezidentė ir su ta sunkia užduotimi susidoros – sukurs Lietuvoje tokią gynybos ir saugumo padėtį, kuri apribos Rusijos militaristinius apetitus. Todėl ji ir buvo išrinkta antrajai prezidentavimo kadencijai, kaip patikimiausia šalies vadovė. Ir Tautos vilčių Prezidentė neapvylė. Po dešimties metų savo prezidentavimo ji palieka Lietuvą saugią ir ekonomiškai stiprią, kaip nei vienas kitas prezientas iki jos, sustiprinusi mūsų valstybingumo pamatus taip, kad jie dar atlaikys kelių, gal ir mažiau sėkmingų ir silpnesnių prezidentų kadencijas. Manau, kad tokio prezidento, kokia buvo Dalia Grybauskaitė, Lietuva dar ilgai nesulauks. Nematau horizonte.

Katkaus nuomone, po labai ryžtingos Dalios Grybauskaitės prezidentavimo, žmonės nori ramesnio, labiau taikančio prezidento, kad kitas prezidentas neturėtų būti toks stiprus ir toks griežtas, savikritiškas. (Aušra Lėka. Po Prezidento kupolu // Lietuvos žinios. – 2019, bal. 30, p. 1,3).

Įsibėgėjant ketvirtajai pramonės revoliucijai, kai kuo toliau, tuo labiau sunkų rankų darbą perima visokiausi mechanizmai, jau pradeda atsirasti laisvų nuo gamybos, jos vadybos ir rengimo rankų. O laisvų darbo vietų intelektualams neatsiranda. Formuojasi savotiška intelektualinė krizė, kai daugelis intelektualų, ypač filosofų, neapgynusių daktaro disertacijų, jau darbo neberanda. Objektyvūs visuomenės raidos dėsniai, jau daugelį metų primygtinai diktuoja, kad mūsų visuomenėje turi atsirasti daugiau darbo vietų kultūros visose srityse ir ypač moksle. Tačiau mūsų Vyriausybei tai nė motais: kai pritrūko kažkokioms materijoms pinigų, šiais metais iš kultūros biudžeto, ir taip labai vargano, dar nurėžė 6 milijonus eurų, taip dar labiau artindama intelektualinę krizę. Intelektualai inteligentiški, nuolankūs, ramūs, nors ir skurstantys, kenčia, depresuoja, nei mitinguoti, ginti savio teisių, nei daužyti Seimo ar vyriausybės langų, kaip tai darė vieną sausį darbo klasė, neina. Bet ar čia ne tik laikina išeitis?

Sunku nesutikti su vieno iš kandidatų nuomone, kad Lietuvos intelektualų bendruomenė dabar „yra pasodinta ant viešumo adatos, kaip ant narkotiko, ir dabar jau pasigendama Prezidento idealisto, kuris spręstų Tautos išlikimo problemą, nes Tauta, likusi be inteligentijos, neišvengiamai žūva. Tautos gyvybė – jos kultūroje.

Suprantame, kad toks Prezidentas yra visiškai nepriimtinas didžiajam Lietuvos kapitalui, nes toks Prezidentas gali kapitalą „prispausti“ atriekti storesnę riekelę nuo savo milijonų Lietuvos kultūrai. Mūsų kapitalas ypatingai gobšus ir nužmogėjęs, kas rodo, kad gausėjant turtui ir stiprėjant ekonomikai, laimingų žmonių Lietuvoje nedaugėja. Mūsiškiam kapitalui, sugrobus Tautos per visą jos gyvenimą uždirbtą turtą, tik ir terūpi jo paties kišenė ir kuo didesnis pelnas. Iš čia ir kandidatų į Prezidentus skirstymas net į tris kategorijas, visokiausiais būdais reklamuojant tik pačių ištikimiausių didžiajam kapitalui pirmąjį trejetuką – „superinį“, matyt, dar ir gerokai pamaloninamą didžiojo kapitalo.

Tikiu savo Tauta, išmintingai išrinkusia Lietuvos Prfezidente Dalią Grybauskaitę. Tikiu ir dabar, kad išrinks Prezidentą, tarnaujantį Tautai, o ne didžiajam kapitalui. Jis dar nėra pajudinęs nei mažiausio rankos pirštelio dėl mūsų, paprastų Lietuvos žmonių dvasinės  kultūros ir materialinės gerovės.

Kategorijos: Akiračiai, Lietuvoje, Lietuvos kelias, Naujienos, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *