V. Bagdonavičius. Vydūno metų užmojai, pasiekimai, svarba (0)

Lietuvos mokslų akademijoje 2018 03 22 vykusio Vydūno kngų vokiečių k. pristatymo dalyviai iš kairės: Detmoldo burmistras Raineris Heleris, Kun. Miroslavas Danys (Detmoldas), vertėja Irena Tumavičiūtė, Vydūno brolio dukraitė Brita Storost, Vokietijos ambasados Vilniuje atstovas Matijas Kobsas, Mokslininkų rūmų direktorė Aldona Daučiūnienė | Lietuvos mokslų akademijos nuotr.

Iš kairės: Detmoldo burmistras Raineris Heleris, Kun. Miroslavas Danys (Detmoldas), vertėja Irena Tumavičiūtė, Vydūno brolio dukraitė Brita Storost, Vokietijos ambasados Vilniuje atstovas Matijas Kobsas, Mokslininkų rūmų direktorė Aldona Daučiūnienė | Lietuvos mokslų akademijos nuotr.

Pranešimas Vydūno 151-ojo gimtadienio minėjime Vydūno metus palydėjus: žvilgsnis į ateitį Vilniaus Mokytojų namuose 2019 m. kovo 28 d.

Vydūno kūrybinio palikimo bei gyvenimo pavyzdžio svarbos suvokimas nebuvo išnykęs niekad, tik jis ne visada buvo pakankamai ryškus ir paveikus. Vienokių ar kitokių sukakčių proga jis pasireikšdavo daug akivaizdžiau negu kasdienybės tėkmėje. Per praėjusiuosius, 2018-sius, metus pažymint didžio tautos šviesintojo 150-metį jis reiškėsi ypač stipriai. Gana stipriai jis reiškėsi ir per kelias ankstesnes sukaktis, kurių pirmoji visuotinai pažymėta buvo mąstytojo 50-metis 1918 metais. Ypač iškiliai Nepriklausomoje Lietuvoje 1928 m. praėjo Vydūno 60-metis, kurio metu 1927 m. Pasaulinės rašytojų sąjungos PEN Klubo garbės nario vardą pelnęs kūrėjas buvo išrinktas ir Kauno universiteto filosofijos garbės daktaru. Po dramatiškos karo pabaigos kelionės iš Tilžės į Detmoldą atsigavęs mąstytojas ir rašytojas labai gražiai buvo pagerbtas jo 80-mečio proga Vokietijoje Augustdorfe lietuvių pabėgėlių stovykloje 1948 m. kovo 21 d. vykusiame minėjime. Buvo išleistas ir šiai sukakčiai skirtas Aleksandro Merkelio sudarytas straipsnių rinkinys „Vydūnas“ (Detmold, 1948). Vokietijoje įsikūrę

Mažosios Lietuvos lietuviai bei pabėgėliai iš Lietuvos didį savo tėvynainį 1953 m. vasario 26 d. gražiai palydėjo Amžinybėn. Ir po tų palydėtuvių lietuvių išeivijoje mąstytojas buvo nuolat prisimenamas, jo atminimas pagerbiamas jam skirtuose sukaktuviniuose renginiuose JAV, Vokietijoje, Australijoje. Ypač daug tokių pagerbimo renginių rengė ir kitaip Vydūno idėjų sklaidai pasitarnavo Čikagoje nuo 1952 m. veikiantis Vydūno jaunimo fondas.

1968 metais suėjus šimtmečiui nuo Vydūno gimimo, pro tautiškai aktyvaus tuometinio jaunimo tyliai vos pravertas duris jo dvasia grįžo ir į pavergtos tautos būtį bei sąmonę, o jis pats nuo tada kukliai, bet labai nuoširdžiai būdavo kartas nuo karto pagerbiamas. Jo idėjos kad ir visai nedidelės tautos dalies ne tik buvo priimtos ir suprastos, bet ir  pritaikomos rezistencinėje kovoje ar kultūrinėje veikloje. Jau ir trys dešimtys metų suėjo nuo to, kai 1988 m. vasarą prasiveržė Atgimimo ledonešis, o keli mėnesiai iki jo, tarsi jį pranašaudama, nuvilnijo pakilusi daugelio žmonių sielas atgaivinusi mąstytojo 120-mečio minėjimų sukelta vydūniškojo dvasingumo banga. Jau daugiau kaip ketvirtis amžiaus prabėgo ir nuo ypač gražiai 1993 m. paminėto mąstytojo 125-mečio, kurį laisva Kovo 11-sios Lietuva pirmą kartą pažymėjo jau kaip valstybinės reikšmės įvykį.

Tasai valstybinio svarbumo įvykis, kaip ir Vydūno palaikų grįžimas prieš 27 metus, ženklino ne tiktai gražiai atiduodamą pagarbą, bet ir esminį šio didžio žmogaus kūrybinio palikimo, gyvenimo ir veiklos žygdarbio sureikšminimą. Prisimenant mąstytojo mirties 60-metį 2013 m. tasai sureikšminimas įgavo tarptautinį pobūdį. Ši sukaktis buvo pažymėta ne tiktai Vilniuje surengta tarptautine konferencija „Vydūnas ir vokiečių kultūra“ bei to paties pavadinimo straipsniu rinkiniu vokiečių kalba, bet ir gražiomis iškilmėmis paskutinį prieglobstį mąstytojui suteikusiame Detmoldo mieste Vokietijoje. Tų iškilmių metu buvo atidengti Vydūnui skirti atminimo lenta ir paminklinis biustas.

Visais Vydūno pagerbimais siekta skatinti poreikį pažinti jo palikimo ir gyvenimo žygdarbio esmę ir prasmę, kad tasai pažinimas savo ruožtu žadintų troškulį kitaip gyventi, kitaip suvokti buvimo šiame pasaulyje paskirtį, kurios esmė – kiekvienam iš mūsų būti tautoje aiškia žmoniškumo apraiška ir tuo kitus tam žadinti. Buvo aiškiai suvokta, kad Vydūno palikimas tvinkčioja gyvu dabarties pulsu.

2018.03.21 Kaunas, paminklo atidengimas | Lietuvos mokslų akademijos nuotr.

2018.03.21 Kaunas, paminklo atidengimas | Lietuvos mokslų akademijos nuotr.

Dar besibaigiant XX amžiui, ne tik buvo tai suvokta, bet  ir imtasi konkrečių žygių, kad Vydūno idėjos taptų dabarties žmogaus savastimi, kad jos būtų prieinamos, primenamos, populiarinamos, kad pati Vydūno asmenybė ir veikla mūsų akyse būtų gyvas ir užkrečiantis tarnavimo tautai ir žmonijai pavyzdys. Tuo tikslu 1988 m. lapkričio 5 d. įsisteigė Vydūno draugija, pasiryžusi, kaip įrašyta jos įstatuose, įgyvendinti lietuvių tautos gyvenime Vydūno idėjas kaip vieną reikšmingiausių jos dvasinio atgimimo versmių. Per visus tris gyvavimo dešimtmečius ji tą atkakliai ir darė, ne tik palikdama daugybę to darymo pėdsakų, bet ir pasiekdama to, kad Vydūno palikimas šiandien tautoje yra suvokiamas, nors kai kam to labai nenorint, kaip ypatingo reikšmingumo dvasios lobis.

Nors šia linkme padaryta daug, tačiau toli gražu yra ne viskas, ko reikėtų, kad Vydūnas mūsų sąmonėje būtų pakankamai įsitvirtinęs ir visuotinai suvoktas kaip didžiai reikšminga, savo aktualumo nepraradusi dvasinė vertybė. Tačiau svarbiausia, šiandien yra tai, kad Vydūnas išniro iš Lietuvoje beveik 50 metų trukusios užmaršties ir bent kultūriškai aktyviosios tautos dalies akyse tapo tuo, ko nusipelnė savo veikimu ir darbais – viena iš ryškiausiai matomų tautos istorinių asmenybių. Vydūnas šiandien Lietuvoje yra žinomas ne mažiau kaip, pavyzdžiui, J. Basanavičius, S. Daukantas ar tarpukario Lietuvos prezidentai, daugybė gana pasižymėjusių šiandienos kultūros, politikos, visuomenės veikėjų. Nors, nėra ko slėpti, Vydūnas (beje, kaip ir daugelis kitų iškilių mūsų tautos asmenybių) nėra tiek visuotinai žinomas, kiek yra to vertas. Džiaugiantis tuo, kas pasiekta, kad Vydūnas grįžtų į mūsų kultūros apyvartą, kartu yra ir dėl ko apgailestauti.

Labiausiai dėl to, kad nors deklaratyviai net aukštų valdžios žmonių jis yra ir pagarbinamas, vis dėlto per vangiai (net ir tų garbintojų) einama prie jo palikimo lentynų, kad jo dramų statyti vis dar neišdrįsta teatrai, kad jo veikalai, nors ir leidžiami, tačiau per mažai ir per kukliai – bent savo išvaizda ir poligrafija jie labai toli atsilieka nuo daugelio prabanga dvelkiančių ne ypatingai vertingo turinio šiandienos leidinių. Tos leidybos neremia valstybė, ji bent keliolika pastarųjų metų vyksta visuomeninių organizacijų (faktiškai Vydūno draugijos) rūpesčiu bei rėmėjų (faktiškai draugijos dabartinio pirmininko Tomo Staniko) lėšomis. Tiesiog apgailėtinu nesusipratimu ar netgi akibrokštu reikėtų laikyti faktą, kad kažkieno ranka pakilo išbraukti Vydūną iš privalomų mokyklų programų, kuriose keletą metų po nepriklausomybės atstatymo buvo. Laimei, tas nesusipratimas aktyvios vydūnietės Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorės profesorės Aušros Martišiūtės- Linartienės pastangų dėka dabar pašalintas.

2018-siais  mąstytojo, rašytojo, kultūros veikėjo – Vydūno 150-mečio sukaktį kaip valstybinės reikšmės įvykį laisva Lietuva pažymėjo jau antrą kartą. Dar 2014 m. vasarą Vydūno draugija parengė šios sukakties programos projektą ir kreipėsi į RS Seimo Pirmininko pavaduotojos Irenos Degutienės vadovaujamą Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisiją su siūlymu 2018- sius metus paskelbti Vydūno metais.

Pasiūlymas buvo priimtas, ir minėtos komisijos teikimu Lietuvos Respublikos Seimas, primindamas visuomenei iškilios Vydūno asmenybės darbų ir idėjų reikšmingumą, filosofinio, literatūrinio, publicistinio palikimo svarbą šiandieninės Lietuvos visuomenės istorinės atminties ugdymui, vertybinių nuostatų formavimui, 2015 m. birželio 23 d. nutarimu 2018 metus paskelbė Vydūno metais. Atsižvelgdamas į šį nutarimą Lietuvos Respublikos Ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus pavedimu LR Kultūros ministras Šarūnas Birutis sudarė komisiją Vydūno 150-ųjų gimimo metinių minėjimo programos projektui parengti. Jos sudėtyje – atsakingi LR Kultūros, Švietimo ir mokslo, Užsienio reikalų ministerijų, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos, švietimo ir mokslo institucijų, Vydūno draugijos, kūrybinių ir kitų organizacijų atstovai, Vydūno draugiją Vokietijoje atstovaujantis jos garbės narys kun. Miroslavas Danys (Detmoldas), Klaipėdos, Pagėgių merai, Kintų Vydūno kultūros centro direktorė.

Komisija kreipėsi į visuomenę bei valstybines ir nevyriausybines organizacijas kviesdama teikti siūlymus minėtai programai.  2016 metų kovo mėnesį gautų siūlymų (tarp jų buvo daug Vydūno  draugijos pateiktų) pagrindu buvo parengtas ir Vyriausybei pateiktas programos projektas, kurį tų pat metų  gegužės 25 d. nutarimu Vyriausybė patvirtino. Pagal šią programą (čionai paminėsiu tik svarbiausiuos momentus) numatyta išleisti Vydūno rinktinius raštus, mokslinę monografiją, populiarią biografinę apybraižą, straipsnių rinkinį „Vydūnas Lietuvos ir užsienio mokslininkų akiratyje“, sukurti dokumentinę kino apybraižą, parengti išsamią bibliografiją, išleisti Vydūno gimtam kraštui skirtą Mažosios Lietuvos enciklopedinį žinyną vokiečių k., Vydūno istoriosofinį veikalą vokiečių k. „Septyni  šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“.

Lygiadienis ant Pučkorių piliakalnio 2018-03-25 | Lietuvos mokslų akademijos nuotr.

Lygiadienis ant Pučkorių piliakalnio 2018-03-25 | Lietuvos mokslų akademijos nuotr.

Numatyta pastatyti Vydūno paminklą Klaipėdoje, paminklinį biustą Kaune, įrengti Vydūno skverą Pagėgiuose, rekreacinius takus Šilutėje ir Kintuose, pastatyti memorialinį suolelį. Įsipareigota Pagėgių savivaldybės viešajai bibliotekai suteikti Vydūno vardą, vieną Pamyro viršukalnę pavadinti Vydūno vardu, išleisti sukakčiai skirtus proginę monetą ir  pašto ženklą, sukurti interaktyvų žemėlapį „Vydūno gyvenimo keliu“. Numatyta Šiaulių dramos teatre pastatyti Vydūno tragediją „Pasaulio gaisras“, surengti tarptautines konferencijas „Vydūnas: asmenybė, epocha, kontekstai“ (Šilutėje arba Klaipėdoje)  ir „Išvysti kitaip“ (Vilniuje), surengti kelias dailės ir fotografijų parodas, tarptautinį ekslibrių konkursą, tarptautinį meno plenerą „Vydūno erdvė, laikas, ženklai“, respublikinius mokinių rašinių bei trumpametražio filmo konkursus. Programoje taip pat – Vydūnui skirta teatro diena Lietuvos dainų šventėje, tarptautinis vargonų muzikos renginys Vilkyškiuose, chorines muzikos renginys „Vydūno daina“ Šilutėje, Mažosios Lietuvos vaikų ir jaunimo chorų šventė ant Rambyno kalno. Tai, kaip sakyta, ne visi, o tik ryškesnieji sukaktuvinės programos punktai.

Didžioji tos programos dalis buvo įgyvendinta arba baigiama įgyvendinti. Nors įgyvendinta ne viskas, tačiau sudėjus kartu, kas padaryta, ir kas nepadaryta, paaiškėja, kad per sukaktuvinius metus buvo padaryta gerokai daugiau negu numatyta programoje: pasirodė keli neplanuoti leidiniai (tarp jų  – Vokietijoje išleistas straipsnių rinkinys „Vydūnas ir vokiečių kultūra“, Vytauto Didžiojo universiteto  mokslininkų parengtas straipsnių rinkinys „Vydūno idėjų gyvastis“, Rimos Palijanskaitės monografija „Vydūnas: regėjimai, darbai, atradimai“, kelios Vydūno draugijos pirmininko Tomo Staniko rūpesčiu ir lėšomis fotografuotiniu būdu išleistos Vydūno knygos, Aleksandro Žarskaus parengtas Vydūno traktatas „Gimdymo slėpiniai“).

Neįvykusį  Šiaulių teatro „Pasaulio gaisro“ spektaklį kompensuoja novatoriški jauno klaipėdiečio režisieriaus Domininko Malajavo pastatyti ir ne uždaroje erdvėje parodyti  „Jūrų varpai“ (Priekulėje) ir „Ragana“ (Klaipėdoje). Detmolde (Vokietija), Čikagoje (JAV) bei įvairiose Lietuvos vietose įvyko keliolika minėjimų, atidarytos parodos (tarp jų ir užsienyje – Čikagoje, Karaliaučiuje, Tilžėje, Vasario 16–ios gimnazijoje Vokietijoje, Punske Lenkijoje), surengta daug koncertų, mėgėjų vaidinimų,  knygų pristatymų, įvyko  kelios į  programą neįrašytos konferencijos (tarp jų – net 3  LR Seime), girdėjosi kelios LRT radijo laidos, per Extra FM visus metus skambėjo „Vieno aktoriaus teatro“ vadovo ir režisieriaus Sigučio Jačėno rengtas keliolikos Vydūnui skirtų radijo pokalbių ciklas „Lietuvos giesmė“, kuriame pasisakė su Vydūnu susilietę Lietuvos mokslo, meno, kitų kultūros sferų veikėjai – Ramūnas Abukevičius, Bernardas Aleknavičius, Sigutė Augutienė, Vacys Bagdonavičius, Petras Bielskis, Arvydas Girdzijauskas, Gediminas  Jankus, Domininkas Malajavas, Tomas Kiauka, Algimantas  Kirkutis, Dainius Kepenis, Aušra Martišiūtė-Linartienė, Rima Palijanskaitė, Aldona Ruseckaitė, Tomas Stanikas, Juozas Šidiškis, Regimantas Tamošaitis, Rita Tarvydienė, Petras Venslovas, Aleksandras Žarskus ir kt.

Kaip minėta, kai kurių programos punktų nespėta, o kai kurių, deja, net nesiimta įgyvendinti. Dar nebaigta, bet tebeįgyvendinama leidybinė programos dalis – nėra dar numatytų Vydūno raštų tomų, rinkinio „Vydūnas Lietuvos ir užsienio mokslininkų akiratyje“, nauja medžiaga tebepildoma rengiamoji Vydūno bibliografija. Už mėnesio kito bus baigtas statyti paminklas Klaipėdoje. Deja, liko nepastatytas ir kažin ar bus pastatytas programoje numatytas spektaklis Šiaulių ar kuriame kitame teatre. Apmaudu, kad nesurengtas valstybinio masto iškilmingas minėjimas sostinėje.

Vydūno draugijos suruoštasis minėjimas Vilniaus rotušėj ar gražus iškilmingas renginys Kauno savivaldybės salėje po paminklinio biusto atidengimo  neprilygo valstybinio reikšmingumo renginiams, o priminė tegul nuoširdžius ir jaukius, bet vis dėlto eilinius mąstytojo gimtadienio paminėjimus, kokius minėtoji draugija rengia kasmet. Pasidžiaugiant daugybe puikių Vydūnui skirtos Teatro dienos renginių Dainų šventėje, tenka apgailestauti, kad tos dienos programoje niekaip nebuvo priminta apie Vydūną kaip pirmųjų lietuviškųjų dainų švenčių ir lietuviškojo mėgėjų teatro rengėją, dirigentą, režisierių, apie didžiulius jo nuopelnus šiose srityse.

Klaipėdos universitetas Vydūno sukakties proga netapo, kaip buvo sumanyta, jo vardo universitetu. Tikėkimės, kad atkaklesnių jo žmonių pastangų dėka dar taps. Beveik abejinga sukakčiai liko žiniasklaida, apmaudžiausia – kad ir kultūrinė spauda. Kaip išimtis paminėtinos gal tik dvi LRT radijo laidos. Aišku, apgailestauti dėl to, kas liko nepadaryta ar nesistengta padaryti, tenka. Tačiau to, kas padaryta viršijant programą bent kiekybiškai yra gerokai daugiau negu to, kas netesėta ar nespėta padaryti, tad didžiai nusiminti gal irgi neverta.

Vydūno viršukalnė | Lietuvos mokslų akademijos nuotr.

Vydūno viršukalnė | Lietuvos mokslų akademijos nuotr.

Žvelgiant į Vydūno metų vyksmo panoramą, norisi pamąstyti, ką tas vyksmas davė ir ar yra ne paviršinis, ne kiekybinis, o gelminis, kokybinis jo rezultatas. Tas rezultatas nuteikia nevienareikšmiškai. Savaime džiugu, kad gana daug kultūros ir švietimo įstaigų (kultūros centrai, bibliotekos, mokyklos, gimnazijos, mėgėjų teatrai) neliko abejingos reikšmingai sukakčiai ir pakvietė į kūrybinės išmonės nestokojančius Vydūno palikimo įprasminimui skirtus savo renginius, kurių per visą Lietuvą būta keliasdešimt. Tačiau tų renginių gausa savaime dar nereiškia, kad jų dėka platūs visuomenės sluoksniai buvo giliai paveikti Vydūno dvasios. To poveikio būta kai kur didesnio, kai kur mažesnio, tačiau ne visai tokio, kokio tikėjosi giliau Vydūno dvasios paliestieji.

Į mūsų gyvenimo realybę ir šiandieninio žmogaus vertybines orientacijas žvelgiant sunku tikėtis, kad didelę tų renginių lankytojų dalį būtų pavykę tąja dvasia stipriau užkrėsti. Tačiau žinojimo apie Vydūną, jo žygius ir išmintį plačiojoje publikoje tikrai padaugėjo. Ir tai yra gerai, nes tautos žmonių kultūriniame regratyje įsitvirtino vienas iš svarbesniųjų dar nepakankamai pažintų objektų ir taip gerokai praturtėjo istorinė atmintis. Bet galime kalbėti ir apie norėtąjį gilesnį Vydūno poveikį mūsų tautos žmogui. O jį labiausiai patyrė tie, kuriems su Vydūnu  ir jo išmintimi susiliesti tiesiog buvo būtina – režisieriai, vaidintojai, skaitovai, dainininkai, renginių scenarijų kūrėjai, t. y. tie, kurie Vydūno žodžiu, daina ar žiniomis apie jį stengėsi tiesiogiai prabilti į žiūrovą ar klausytoją. Renginių su daugybe atlikėjų  būta daug, tad ir sąlyčio su Vydūno dvasiniu palikimu mastas, pasakytume, buvo įspūdingas. Žinoma, vydūniškos šviesos negalėjo likti visiškai nepaveikti ir gausybė renginių klausytojų bei žiūrovų, nors gelminė tos šviesos pajauta greičiausiai tebus aplankiusi tik nedaugelį. Tačiau šiaip ar taip vydūniškoji šviesa buvo paskleista gana plačiai, ir kam jos reikėjo, su tuo ji susitiko.

Ypač reikšminga tai, kad didelę tų susitinkančiųjų dalį sudaro jaunimas, kuriam Vydūno idealai reikalingi tiesiog kaip kelrodė žvaigždė. Tuo požiūriu negali nedžiuginti tai, ką padarė jaunas režisierius Domininkas Malajavas ar mokytojo Alekso Bartninko vadovaujami Karaliaučiaus krašto (taigi, Donelaičio ir Vydūno žemės) moksleiviai. Jų kartu su  žymiausiais Lietuvos animatoriais Jūrate ir Valentinu Aškiniais sukurtas animacinis filmas „Vydūnas. Vaikystės varpų gaudesys“ ne tik subtiliai ir įtaigiai pasakoja apie mąstytojo jaunas dienas, bet ir kviečia žiūrovą  pasinerti į jo išminties gelmes ir jos šviesoje pamąstyti apie prieš akis atsiveriančio savojo gyvenimo prasmę. Vaikams suprantama kalba ir nuotaikingais vaizdeliais pateikta „Iliustruota Vydūno gyvenimo ir kūrybos  istorija“, kurią parašė Lina Mickutė, o nupiešė Birutė Bikelytė. Gražiai su Vydūnu jau keleri metai bendrauja Šiaulių Gegužių progimnazija, kurios koridoriai ir laiptinės tapo Vydūno gyvenimą ir išmintį atspindinčia galerija,  o pati jo išmintis dar ir kitomis formomis mokiniams perteikiama.

Gilų įspūdį paliko fotografų Lilijos Valatkienės ir Virgilijaus Jankausko daugelyje Lietuvos vietų bei užsienyje eksponuotos Vydūnui skirtų fotografijų ir fotokoliažų parodos, sudariusios galimybę ne tik geriau vizualiai įsidėmėti žmogiškuosius Vydūno bruožus, gyvenimo ar veikimo epizodus bei aplinką, bet ir pajausti iš užfiksuotos jo laikysenos, o ypač iš jo akių spindinčios šviesos galią, pamąstyti apie jo paliktų pėdsakų tautos būtyje prasmę. Edukaciniu požiūriu svarbus yra glaustai, bet įtaigiai apie Vydūną ir jo atliktą misiją pasakojantis Editos Mildažytės telefilmas „Išminties mylėtojas“. Bene reikšmingiausias įnašas į Vydūno, kaip išskirtinio mūsų kultūros reiškinio, pažinimą ir aktualumo išryškinimą – net dvi didelės apimties monografijos – V.Bagdonavičiaus ir A. Martišiūtės- Linartienės „Vydūnas“ ir R. Palijanskaitės „Vydūnas: regėjimai, darbai, atradimai“. Per jas abi ne tik ryškiai pasimato gerai dokumentuotai pagrįsta Vydūno gyvenimo ir darbų visuma, ją grindusios išminties gelmė, bet ir atsikleidžia jo kūrybinio palikimo didingumas, savitumas ir reikšmė ne tik mūsų, bet ir europinei kultūrai. Viena kitą papildančios minėtosios monografijos įgalina nuo Vydūno pagaliau nuimti  slėpiningumo skraistę ir kiekvienam norinčiam pažinti jį tokį, koks iš tikrųjų buvo – ne mitologizuotą, o realų. Beje šio knygos buvo pagrindinis žinių šaltinis kuriant beveik visų renginių ir abiejų filmų (tele ir animacinio) scenarijus.

Pašto ženklas, skirtas Vydūno 150-mečiui . Dail. Mikalojus Vilutis | Lietuvos mokslų akademijos nuotr.

Pašto ženklas, skirtas Vydūno 150-mečiui . Dail. Mikalojus Vilutis | Lietuvos mokslų akademijos nuotr.

Apžvelgę Vydūno metų vyksmą, galime pasakyti, kad tasai vyksmas esmingai pasitarnavo primenant tautai mąstytojo puoselėtos žmoniškumo kultūros svarbą, tos kultūros, be kurios stiprinimo ir turtinimo tolesnis mūsų kelias nuvestų ne į šventovę, o į dvasinę prapultį. Ir labai gaila, kad tame vyksme galingu akordu nesuskambėjo jį dar labiau sureikšminti galėjęs valstybinis minėjimas, kuris neįvyko ir kuriame savo žodį galėjo tarti, bet netarė nė vienas iš aukščiausių valstybės pareigūnų. Nešviečia taurioji Vydūno išminties šviesa ir šiandieninėse mūsų valstybės politinėse batalijose, kurios vyksta, deja, ne dėl kelio, vedančio į mąstytojo statytąją žmoniškumo šventovę.

Labai apmaudu, kad Vydūnui, kaip vienam iš didžiausių ir originaliausių mūsų tautos dramaturgų, pasaulinio lygio modernios filosofinės dramos kūrėjų net jo iškilios sukakties proga nei dėmesio, nei pagarbos neparodė joks valstybinis teatras. Tiesiog nykiai atrodo vieno iš žymiausių režisierių ir Kultūros ministerijos aiškinimasis dėl spektaklio statymui skirto ar neskirto  finansavimo peripetijų: anot režisieriaus, Vydūno dramos pastatymui nebuvęs skirtas specialus finansavimas, Ministerijos paaiškinimu, režisierius gavęs keliems pastatymams skirtas dotacijas, Vydūno nepasirinko pats. Apmaudu dėl abiejų subjektų, tiesiog pademonstravusių elementariausią abejingumą: jei režisierius nesiteikė vykdyti pagal sukakties programą numatyto įpareigojimo, ministerija galėjo jį bent priminti. Tačiau abiem dėl Vydūno nebuvo nei šilta, nei šalta.

Šitie nesmagieji Vydūno metų vyksmo momentai tarsi užduoda klausimą ateičiai: ar suveiks iškilios sukakties proga įvykusio tautos sąlyčio su Vydūnu pozityvioji galia taip, kad jai reiškiantis dvasinė kultūra taptų prioritetų prioritetas valstybės gyvenime, o abejingumas nusižengimams tai kultūrai tiesiog būtų neįmanomas? Atsakymas būtų toks: suveiks, jei visi stengsimės, jei Vydūną būsime ne tik suvokę protu, bet ir pajautę širdimi. Šiaip ar taip tikrasis vydūniškojo žmoniškumo renesansas savo valandos dar tebelaukia, o praėjusieji mąstytojo 150-mečio metai – pakankamai gilų įspaudą palikęs žingsnis į jį.

„Draugo“ šeštadieninis priedas „Kultūra“, 2019 m balandžio 13 d., nr. 15(43)

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: