Nutarta Sukilimo vadų ir dalyvių pavardes rašyti trimis kalbomis (18)

Nutarta Sukilimo vadų ir dalyvių pavardes rašyti trimis kalbomis | lrv.lt nuotr.

Nutarta Sukilimo vadų ir dalyvių pavardes rašyti trimis kalbomis | lrv.lt nuotr.

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis pirmininkavo  1863-1864 m. Sukilimo vadų atminimo įamžinimo komisijos posėdžiui.

Vykdant Gedimino kalno šiaurinio šlaito tvarkybos darbus 2017 metų žiemą atrasti kapai identifikuoti kaip 1863-1864 m. Sukilimo vadų ir dalyvių, nubaustų mirties bausme Lukiškių aikštėje palaidojimai.  Rasta ir identifikuota 20 palaikų. Nerasti palaikai priskirtini Stanislovui Išorai, jų planuojama toliau ieškoti.

Anksčiau vykusiuose Komisijos posėdžiuose pritarta, kad atrasti sukilėlių palaikai būtų laidojami Senųjų Rasų kapinių Koplyčioje įrengtame kolumbariume. Laidojimo ir atminimo įamžinimo klausimai aktyviai derinami su Lenkija, šiemet šios šalies istorijos paveldo ekspertai vizito Vilniuje metu susipažino su Sukilimo vadų atminimo įamžinimo Rasų kapinėse projektu, kurį  įvertino kaip aukštos kokybės pavyzdį.

Nutarta įsiklausyti į Lietuvos istorijos rekomendacijas ir Sukilimo vadų bei dalyvių vardus/pavardes ant atminimo lentų vardus rašyti lietuvių, lenkų ir baltarusių kalbomis.

Valstybinės laidotuvės bus organizuojamos glaudžiai bendradarbiaujant su Lenkija, į iškilmingą ceremoniją  2019 metų rudenį ketinama pakviesti  Baltarusijos valstybinę delegaciją.   

Posėdžio dalyviams pristatyti  1863–1864 m. Sukilimo vadų ir dalyvių palaidojimo vietos Senųjų Rasų kapinių centrinėje koplyčioje (kolumbariumo) įrengimo projektiniai pasiūlymai, kuriuos parengė Vilniaus miesto savivaldybės įmonė „Vilniaus planas“.

Prisidėdamas prie laidotuvių programos, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus 2019 m. rudenį organizuoja renginių ciklą Sukilimui atminti. Pirmą kartą Lietuvoje bus eksponuojamas lenkų dailininko Arturo Grotgerio (1837–1867 m.) 6 piešinių ciklas „Lituania“ (unikalių kūrinių rinkinį sudaro du ciklai „Polonia“ ir „Lituania“- tai Lenkijos nacionalinė vertybė, saugoma  Krokuvos nacionaliniame muziejuje).

Taip pat vyks tarptautinė mokslinė konferencija „1863-1864 m. Sukilimas lietuvių, lenkų ir baltarusių istoriografijoje ir istorinėje atmintyje“ (dalyvauja Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos istorikai).

Lietuvos istorijos muziejus 2019 m. rudenį rengia parodą, skirtą Gedimino kalno archeologiniams kasinėjimams ir radiniams bei išleis knygą apie naujausius 1863-1864 m. sukilimo istoriografinius tyrimus.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvoje, Naujienos, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

18 komentarų

  1. Taip:

    Minėtus Sukilimo dalyvius būtina palaidoti garbingai,bet reikia suvokti ir šio Sukilimo esmę bei politinę ir tautinę reikšmę Lietuvai ir lietuviams,- Lenkija ir lenkai tai jau senokai suprato ir sėkmingai savo istorinių įvykių sampratą įpiršo lietuviams ir gudams.Tad, XIX a. ir nūdienos lietuviai -ypač daugelis įtakingų politikų ir inelektualų- vis vartoja Lenkijos istorinių įvykių vertinimus.Deja. Būtina suprasti,kad 1863/64 m. Sukilimas ,ypač tai liečia LDK žemes, tai buvo ,,lenkų sukilimas”,kurio pagrindinis politinis tikslas atkurti Lenkiją,kurios sudėtyje atsirastų ir lietuviškos bei gudiškos žemės.Apie Lietuvos valstybės atkūrimą nebuvo kovojama. Iškilmingai laidojant atrastus minėtus Sukilimo dalyvių palaikus elkimes valstybiškai ir politiškai garbingai atstovaudami savąjį istorinių įvykių vertinimą,o ne ,,strateginės” kaimyninės interpretacijas.

    • -.-.-:

      tamsta pats nelabai suprantate, kad tas “Lenkijos atkūrimas” buvo ir Lietuvos valstybės atkūrimas. Riečę Pospolitą sudarė dvi valstybės (“ponystos”) – Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, ir būtent tokios padėties atkūrimas atspindėjo tautos ir sukilėlių lūkesčius. Sukilimas buvo bendras abiejų tautų reikalas, nes pavieniui jo laimėti nebuvo jokių vilčių. Deja, bet nepavyko ir kartu.

      • Ko Lietuva amžiais, visais sukilimais siekė, matome iš Vasario 16-osios Akto, kuriuo buvo nutraukti visi buvę valstybiniai ryšiai su Lenkija. Lenkijos atkūrimas niekada nebuvo Lietuvos valstybės atkūrimu. Žinoma Jogailiško tipo žioplių Lietuvoje visais laikais nestigo, jų buvo ir 1863/64 sukilimo metu. Sukilimus Lenkija rengė lietuvių (LDK) karingumui, kuris buvo grėsmė – galėjo atsisukti prieš Lenkiją, nugesinti ir tam naudojo tokius pačius interesus turinčią Rusiją… Tokia yra sukilimų istorinė, politinė esmė.

        Be abejonės dalyvauti sukilėlių laidojime lygiomis teisėmis Lenkija nederėtų būti kviečiama, taip pat sukilėlių pavardės užrašytinos tik lietuvių kaip valstybinės kalbos raidėmis. Turėkime pagaliau savigarbos!…

        • -.-.-:

          kalbate apie gana vėlyvus, tik 20 amžiaus siekius ir jų išraišką 1918 m. Aktu, o ne ko Lietuva “amžiais” ir “visais sukilimais” siekė. Iki pat Riečės Pospolitos žlugimo Lietuvą tokio tipo valstybiniai ryšiai tenkino, ir veiksmų jiems pakeisti niekas nesiėmė (nebent iš nevilties Tvano metu), o ir nenorėjo, nes prieš Rusiją viena nebūtų atsilaikiusi.

          Iki dabar, turbūt, nesupratote, kad ne Karalius, Konstitucija, unijinė sutartis, ar kokios bebūtų kitos sutartys apsprendžia tautos likimą, o tik pati tauta, turinti savo valią (tiesą, ją tada sudarė tik kilmingųjų sluoksnis). Nei Lenkija okupavo Lietuvą, nei ją “apgavo”, nei Lietuva priklausė Žygimantui Augustui (ar kadaise Jogailai) nuosavybės teise – visus valstybės valdymo ar pertvarkymo klausimus sprendė pati tauta, siųsdama savo pasiuntinius į Seimą ir išsirinkdama sau valdovą, kuris jai dar ir pasižadėti, priimdamas _pacta conventa_ ,turėdavo.

          Taip kad, jei sukilėliai siekė atkurti Lietuvos valstybines institucijas ir tautos atstovavimą tokį, koks buvo anksčiau, toks valstybingumo lygis tolygus netgi dabartiniam Lietuvos savarankiškumui.

          Ką vadinate “Jogailiško tipo žiopliais”, tai tik pačiam, turbūt, ir aišku. Bent man neapsiverstų liežuvis Vytautą taip pavadinti, o ir Jogailą.

          • Dar Vytauto siekis karūnuotis Lietuvos karaliumi rodo, kad per Jogailą įvykdytas Lietuvos karalystės prišliejimas prie Lenkijos karalystės ir taip atliktas jos pažeminimas iki kunigaikštystės statuso Lietuvos didikų netenkino. Liubliniški santykiai netenkino Radvilų, Sapiegų, kitų didikų, o Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis 1794 metų sukilimo metu netgi buvo pakartas. Taigi Lietuvos valstybiniams ryšiams su Lenkija priešintasi netgi Katalikų bažnyčios hierachų. Beje, ir paskutinis Lietuvos atgimimo siekis prasidėjo ne 20, o dar 19 amžiuje. Žodžiu akivaizdu, kad, jeigu karalystės, valstybės atkūrimo nebūtų siekta amžiais, 1918 m. jos atkūrimo nebūtų buvę.

            Kas dėl paties “liežuvio neapsivertimo”…, tai tas bylotų jį easant lenkiškos dvasios…

            • O tas tavo brangus Vytautėlis ar ne mulkis? Užsimanė karūnos tik gyvenimo pabaigoje ? Prapylė Vorsklą, nors jei ten būtų pasielgęs protingiau o ne pasidavęs kvailoms ambicijoms, galėjo jau 1399 – 1400 metais užsidėt karūną.

              • “Vytautėlis” Lietuvai visiškai nėra brangus, jo gyvenimo pabaigos sumanymai neatperka jo viso gyvenimo tarnystės svetimai Lenkijai (Jogailai). Jį pažymėjau tik dėl to, kad pabrėžčiau atsakant į komentarą, jog net jis geidė nutraukti dėl Jogailos veiksmų atsiradusius Lietuvos valstybinius santykius su Lenkija.

            • -.-.-:

              nesutinku nė su vienu tamstos argumentu. Siekis karūnuotis buvo ne Vytauto, o jų abiejų sprendimas – kaip Vytauto, taip ir Jogailos. Jų valdymas pratęsė diarchinį valstybės modelį, būdingą Lietuvai, ir visus sprendimus jie priimdavo pasitardami. Tik tiek, kad, skirtingai nuo rusiškų žemių, Lenkijos nepavyko įkomponuoti į Lietuvos sudėtį, todėl buvo atlikta rokiruotė.

              Jei “liubliniški santykiai” būtų netenkinę įtakingų didikų, jų būtų ir nelikę. Tačiau tai, kad jie išliko, parodo, kad tas nepasitenkinimas būdavo nesunkiai numaldomas įvairiomis privilegijomis ir pan., arba sveikas protas neleisdavo Rusijos grėsmės akivaizdoje likti be Lenkijos užnugario (ar net su priešu užnugaryje).

              Vyskupas I.Masalskis – prieštaringa asmenybė (kaip paraudonavę mūsų tarpukario rašytojai ar koks K.Kubilinskas). Rūpinosi švietimo reikalais, buvo mecenatas, o politinėje veikloje atsiskleidė kaip Lietuvos išdavikas – Seimuose veikė Rusijos naudai, buvo vienas iš Targovicos konfederatų vadų.

              Dėl “lenkiškos dvasios”, tai matau, kad tamstai su logika nelabai sekasi. Iš tiesų manote, kad Vytautas yra “Jogailiško tipo žioplys”, o kas su tuo nesutinka yra “lenkiškos dvasios”? Originalus vertinimas.

              • Ką ir besakysi į tokias valkiotas nuvalkiotas “lenkiškos beletristinės dvasios” istorines lėkštybes, nebent pakartojus, kad paties “liežuvis lenkiškai apsivertinėja” ir tiek. Apie kokias nors logikas negali būti ir kalbos. Tą tik dar papildomai patvirtintų paties supermėgėjiška nuomonė dėl Vilniaus vysk. I. Masalskio asmenybės, prilyginant ją niekšiško K. Kubilinsko elgesio tipui, čia – tiesiog šizika…

                Ką ir besakysi į tokias valkiotas nuvalkiotas “lenkiškos beletristinės dvasios” istorines lėkštybes, nebent pakartojus, kad paties “liežuvis lenkiškai apsivertinėja” ir tiek. Apie kokias nors logikas negali būti ir kalbos. Tą tik dar papildomai patvirtintų paties supermėgėjiška nuomonė dėl Vilniaus vysk. I. Masalskio asmenybės, prilyginant ją niekšiško K. Kubilinsko tipui, čia – tiesiog šizika…

                • -.-.-:

                  argumentų, kaip supratau, neturite, o logiką iš principo atmetate kaipo tokią (ar gal kaip bedievių išmislą?), bet manote esąs liežuvio, psichinių ligų, o taip pat istorijos supermėgėjų atsijojimo nuo jos superžinovų specialistas, laisvalaikiu užsiimantis dar ir lenkiškų poltergeistų išvarymu. Kadangi atsakyti nesumetėte, kaip, o padorumo visai neatsakyti irgi pritrūko, tad beliko atsakyti “bile-triestikos” srautu su asmeniniais potapšniais, tiesa? Ir kaip, palengvėjo? Užuojauta, jeigu taip. Nematau prasmės tęsti diskusiją.

      • Arūnas:

        bet jie norėjo atkurti valstybę gegužės 3 konstitucijos dvasia, o ten buvo tik viena “ponystė”- Lenkija, o Lietuvai vietos nebuvo numatyta. Nesvarbu net ir tai, kad Lietuvoje ir Gudijoje prisimindavo apie buvusią LDK (Lenkijoje- ne), bet tai buvo tik romantiškas praeities prisiminimas. Todėl sutinku su Taip teiginiais

        • -.-.-:

          taigi, bet vis tiek jie (=mes) savo valstybę norėjo(-me) atkurti, o ne svetimą ir buvo(-me) pasiryžę už tai savo galvas padėti. Kotedžas, nors ir ne visiškai atskiras namas, bet vis tiek namas, ir tam tikra dalimi nuosavas.

          Be to, juk ne vienas sukilimas buvo – 3 kartos žmonių mėgino pakartoti tai, kas nepasisekė jų tėvams, o suburianti idėja, iš esmės, buvo ta pati.

  2. Žemyna:

    Lietuvoje talka buvo kitaip suprantama.
    Talkinu todėl, kad MAN to reikia, kad negaliu nepadėti ir neprisidėti, nes esu bendruomenės ar kt. sąjungos narys. Kai talka baigiasi, visi gražiai po SAVO pirkias išsiskirstome.
    Deja, turime dvi tokias kaimynes, kurių „talkos” pasiūlymą išgirdus reikia tik rėkt ir kuo toliau nuo jų „nesavanaudiškos pagalbos” bėgt. Jos laikosi principo „Čto tvojo, to i mojo, a čto mojo – togo ne trožj!”.
    Kad ir kokios tautybės buvo sukilėliai, gerbkime tai, net jei tai nebuvo jų tikroji tautinė kilmė, net jei buvo perkrikštai.
    Tačiau jų ASMENINIO pasiaukojimo bei jų narsos nepainiokime su jų politine priklausomybe, net jei jie ją patys pasirinko, ir nelaikykime kaimyninės valstybės jų žygdarbio savininke! Toji kaimynė čia niekuo dėta. Nors vieną kartą elkimės oriai. Nebūsime tol gerbiami, kol mūsų pačių savigarba neprivers jų bent kiek kukliau ir padoriau mūsų draugijoje elgtis.

  3. Antanas:

    Siūlyčiau dar rašyti lotyniškai, angliškai ir prancūziškai!!! O kodėl ne? Juk lotynų kalba Europoje viduramžiais buvo tarpvalstybinė valdovų bendravimo kalba, prancūzų kalba – diplomatų kalba, o anglų dabar yra pasaulinė bendravimo kalba. Dar gerai būtų ir kinų kalba užrašyti: jų ir pasaulyje yra daugiausia, ir Lietuvoje jų jau yra nemažai. Čia, jeigu ką, buvo angliškas humoras.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: