M. Petrikaitė-Mažeikienė. Prisiminimai iš prarastos Lietuvos (4)

Žymioji tautosakos pateikėja iš Gervėčių krašto Marija Mažeikienė 2011-ieji. | A. Baltėno nuotr.

Žymioji tautosakos pateikėja iš Gervėčių krašto Marija Mažeikienė 2011 m. | A. Baltėno nuotr.

Ištraukos iš Gervėčių krašto šviesuolės Marijos Petrikaitės-Mažeikienės, g. 1923, prisiminimų rinkinio: Maniutės sąsiuviniai. Sudarytoja Saulė Matulevičienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2016. Skliaustuose nurodyti puslapiai.

Pradėsiu nuo mūsų prosenelio Mykolo Petriko, gyvenusio dar baudžiavos laikais, kaip tadu sakydavo – ponščiznos čėsai. Tais laikais kaimo žmonės buvo neraštingi, nemokėjo ir nesuprato kitų kalbų, tik savo gimtąją lietuvišką kalbą. Mūsų prosenelis Mykolas Petrikas skyrėsi nuo kitų savo gabumais, mokėjo gerai kalbėc lenkiškai, melscis iš maldaknygės ir net savo pavardę parašyc. Ponščizną ėjo lenkų ponams, ir, jei reikėjo kreiptis pas poną su prašymu, kalbėc cik lenkiškai, tai Girių kaimo žmonės, o dažnai ir kitų kaimų, būdami lietuviais, nesuprasdami ir nemokėdami lenkiškai, eidami su prašymais pas poną, kviesdavo Mykolą Petriką kaip vertėją. (60)

Mykolo Petriko anūkas Tamošius Petrikas turbūt buvo pati iškiliausia mūsų giminės asmenybė. Gervėčių kraštas tada buvo valdomas lenkų, Tamošius, tarnaudamas lenkų kariuomenėj, nusipelnė gauti Lenkijos aukštąjį apdovanojimą – kryžių „Virtuti militari“, bet sužinojįs, kad Lietuvoj organizuojama savanoriai, nepagailėjo to aukšto apdovanojimo, pabėgo iš Lenkijos kariuomenės į Lietuvą ir tapo Lietuvos savanoriu. (62)

Gervėčių kraštas randasi Baltarusijoje, tai senosios Lietuvos žemė, ir nors čia gyvena lietuviai dzūkai nuo Vytauto laikų, itų kraštų valdo kitataučiai. Ilgų čėsų buvo ruskojo provos. Po Pirmo pasaulinio karo iki 1939 metų čia tvarkėsi palėkai. Mozcicko [Ignacy Mościcki] ir Pilsucko [Józef Klemens Piłsudski] valdžia labai lenkino itų kraštų. Sulenkintos buvo visų pavardės, vertė visus imcie palskų tautybį, kas nesrašė palėku, buvo niekokis, kitos tautybės nerašė. Icie niekoki buvo be jokių provų, net žemės negalėjo pirkcie, jei kas pirkosi žemį, turėjo rašycis palėku. Seniau kas žemės turėjo daugiau, tas ir gyveno geriau, tai buvo nemažai bavotų. Ale dar daugiau biednų, katari parabkavo par bavotus.

Iš pradzių čia buvo lietuviškos mokyklos ir skaityklos. Mokyklosa tų niekokių vaikai galėjo dar mokycis savo gimtąja lietuviška kalba, ale 1932 metais uždarytos visos lietuviškos mokyklos ir po poros metų, 1934 metais, ir skaityklos, visa kas, kas lietuviška. Mokykla mokė cik pa polsku. Aš buvau baigusi 2 klases lietuviškos mokyklos. Kai nuvėjau mokycis lenkiškai vėl į pirmąją klasę, nieko nepažinau lenkiškai: nei kų sako mokytojas, nei kas užduota namon mokycis, tai mano ir kitų vaikų tėvus mokytojas šaukė mokyklon ir liepė, kad vaikams namie aiškintų lenkų kalbą – nei vienas vaikas nieko nepažįsta lenkiškai, ir jų negalima mokyc. (54–56)

Po Pirmojo pasaulinio karo Gervėčių kraštas buvo palėkų valdžioj, iki 1933 metų visuosa kaimuosa buvo lietuviškos mokyklos. 1931 m. nuvejom pirman skyriun, baigėm pirmų skyrių pilnai. Kitan skyriuj mokėmės cik lig Naujų metų. 1933 m., iškart po Naujų metų, palėkų valdžia aždarė lietuviškų mokyklų ir tam pačiam pastati įkūrė palskų, ir vėl iš pradžios ajom pirman skyriun mokycis pa polsku. (86)

Nemėgom tos svetimos kalbos ir vakarais bėgom į skaityklą pasimokyti lietuviškų eilėraščių, paskaityti pasakų. Už tai buvom griežtai baudžiami. Būdavo, vakare ateina lenkų mokytojas Vladislav Romanovski į skaityklą, pasižiūri, kurie buvome, o sekančią dieną paklupdo ant kelių visai valandai ir sumažina elgesio pažymį, tačiau tuo mūsų netabaidė. Mes vis tiek lankėm skaityklą, išsirašinėjom lietuvišką vaikų laikraštį „Aušrelė“ ir taip, dar maži būdami, kovojom už savo gimtąją kalbą. (91)

Sudegus lenkų kalbos mokyklai, skaityklos pastati įtaisė lenkiškų mokyklų, iš pradzių mokė cik lenkiškai, bet, pradėjus rašycie prašymus, kad leistų mokycis ir lietuviškai, lenkų valdzia pazvalijo per savaitį dzvi pamokas lietuviškas. Taip mokėmės lenkų mokykloj, o seradoj vienų pamokų ir penktadzienį – galėjom mokycis lietuviškai, bet mokytojo lietuviškos kalbos nebuvo, mokė lenkų mokytojas [Mečislavas] Gžybovskis, pats lietuviškai gerai nemokėdamas, ir mūsų nieko neišmokė. Teip ir užbaigiau pradinį 4 klasių mokyklų svecimu kalbu. Daugiau mokycis neteko.

Nors ir uždarius lenkų valdziai lietuviškas mokyklas ir skaityklas, gimtos kalbos ir dainų iš žmonių dūšių negalėjo išraucie, tai buvo labai gilios šaknys nuo dziedų, prodziedų ir nuo seniausių laikų užsilikį. Kadu ne cik Gervėčių apylinkėj, bet visur aplinkui buvo lietuviai, katari laikams bėgant išgudėjo ir išlenkėjo. Liko cik 15 kaimų lietuviškų – tai Miciūnai, Gaigaliai, Gervėčiai, Gudinykai, Gėliūnai, Mockos, Galčiūnai, Pelegrinda, Rimdžiūnai, Girios, Milcėjos, Knystuškės, Kerplošina, Petrikai ir Užupis. Šicie kaimai laikėsi scipriai savo gimtos kalbos, buvo susikūrusi šv. Kazimiero draugija, nupirkį buvo vėliavų su šv. Kazimiero abrozu, tai lenkų valdžia ir tos vėliavos bažnyčion pastatyc nepazvalijo, ir lietuviškai melscis, šv. giesmių nebuvo galima giedoc. Būdavo, kartais lietuviai užgieda lietuviškai, tai lenkai pradeda lenkiškai ir stengiasi nurėkc lietuvius. O tų vėliavų nuvežė į Vilnių ir pastacė šv. Kazimiero bažnyčion [šv. Mykolo]. Cik užėjus vokiečiams 1942 metais ta vėliava buvo atvežta Gervėčių bažnyčion, ir mergaitės, pasipuošį lietuviškais tautiniais rūbais, nešė jų procesijoj, ir pamaldos bažnyčioje buvo vienų savaitį lietuviškai, antrų – lenkiškai, teip meldziamės iki šiol (1991 m.).

1939 metais okupavus tarybų armijai mūsų kraštus, cik per plaukųlikom tų keliolika lietuviškų kaimų. Rusai pradėjo kurcie savo rusiškas mokyklas, lietuviai rašė prašymus, kad mokykloje būtų leista ir lietuviškos pamokos. „Jei norit lietuviškai mokycis, tai važiuokit Lietuvon.“ Ir 1940 metų pavasarį pradėjo surašinėcie, kas nori važiuocie [rašė rusų politrukai], nežinanc, ar mus Lietuvoje priims, ar ne. Susirašė beveik visi, kiekvianam kieme stovėjo vežimas su dzideli skryniu, susidėc turtui, kas kokį turėjo, ir laukėm tos dzienos, kadu lais važiuocie.

Tarybų sąjunga ruošė tuomet balsavimų, ir buvo atsiųsta kareivių agitpunktui saugocie. Tai jų vyresnysis savo gaspadoriui, par kurį gyveno, pranešė: „Mieli žmonės, netikėkit Stalino melams. Jūsų nenuveš į Lietuvą, jei nuveš, tai cik į Sibirų. Jūs skaitotės neprieteliai tarybų valdziai, jei bėgat nuo jos.“ Žmonės vieni kiciem ėmė pranešinėc, kap gali išaic, tai dauguma atsisakė važiuoc, prašė išbraukc iš sąrašo. Buvo tokių, kurie, netikėdami itom kalbom, vis dar laukė. Ir pagaliau vienų naktį – tai buvo birželį – pasigirdo baisus riaumojimas – tai ėjo tarybiniai tankai į Vilniaus pusę. Buvo jų daugybė, visų nakcį važiavo be pertraukų, suardė visų kelių. Kelias buvo padarytas iš nedzidelių akmenėlių, tai išvacaliojo kiekvienų akmenėlį iš vietos, nebuvo galima ne tik važiuocie, bet ir pėsčiam paraic, daug priraikė laiko, kol sutaisė kelių. Po kiek laiko sužinojom, kad Tarybinė armija okupavo Lietuvų, ir cie tankai ajo un Lietuvos. Visi tadu atsisakė to važiavimo, teip ir likom niekur nenuvežti.

Užejus tarybų valdžiai, apdėjo visus dzideliais padotkais, raikėjo duocie grūdai ir mėsa, sviestas ir kiaušiniai, o mūsų tuo metu šeima buvo dzidelė: 7 vaikai, dzirbo cik tėvas su mocinu, tai mes ir sau neturėjom užtektinai maisto, o tų padotkų visai nebuvo iš kur atiduoc. Tai kaip buvo niekas neduota, tai atvažiavo iš rajono darbuotojai ir iškratė mūsų visus kumpelius – iš maisto nekų rado, cik iškraustė iš skrynios linus, kuriuos mocina, augindama vienų paskui kitų vaikus, neturėjo laiko verpcie ir auscie. Iššukuodavo ir gražiai supindavo į kasas, ir dėjo į skrynių, sakydama: „Ažaugs mergiokės, tai prisverps ir visko prisiaus.“ Tai tuos linus įsakė tėvui vežcie už neatiduotą duoklę – nenuveši, būsi nuvežtas į Sibirų su visu šeimynu. Mocina pradėjo verkc, sakydama, kad jie neteisingai daro, ažsirinkdami paskucinius linus: „Nebus iš ko vaikams marškinėlių išausc, neduosiu tų linų.“ „Nutilk, motin, mes lenincai ir darom, kaip Leninas liepė, rytoj kad būtų viskas nuvežta.“ Mocina pradėjo balsu raudocie, paskum ją visi vaikai verkcie, tai vienas iš jų, kur buvo su šautuvu, atsistatė šautuvų ungi vaikus ir suriko: „Cylėkit, o tai pašaudzysiu.“ Vaikai rasikavojo – kas po lovu, kas po suolu, kas un pečiaus ir ilgų čėsų bijojo lenincų. Būdavo, kartais kap pradeda dūkcie per daug, tai motina sako: „Nustokit rėkauc – po kaimų lenincai vaikšto, atais, nėra ko duoc, tai atiduosiu jus visus, jei nenutilsit.“ Ir vaikai nutyla.

Atsidusom lingviau užėjus vokiečiams, tadu ir mokykla lietuviška įsikūrė, ir Gervėčių bažnyčion atvažiavo kunigas lietuvis, pavarde Gylys. Jis atsivežė nemažų bibliotekų lietuviškų knygų, tai jaunimas ajom, skolinom ir skaitėm lietuviškas knygas. Pamaldos bažnyčioj buvo laikomos ne cik lenkiškai, bet ir lietuviškai. Visur skambėjo lietuviškos dainos, žodžiu, atbudom kaip gamta po žiemos. (45–48)

Bet itep buvo neilgai, vėl iš rytų atslinko lyg audra Tarybų Sąjunga su visom bėdom ir nelaimėm, atnešė girtuokliavimų, nesantaikų ir sunkų gyvenimų. Pradėjo visus varyc kolchozan, visa kų iš žmonių atėmė – žemį, arklius, plūgus, klėcis ir kluonus, un galo ir vaikus – išvažinėjo kas verbovkon, kas miestuosan, sumažėjo visų šeimynos. Teip sužlugdė ir nualino kaimus, kaimuose liko tik pagyvenį žmonės ir pensininkai, o jaunimo beveik neliko. Kas miesti insitaisę dirba, jaunesni į mokslus irgi miestuosan važiavo. Mes, lietuviai, norėjom savo vaikus į Vilnių leisti mokycis lietuviškai, bet labai sunku buvo gauti pažymas iš valsčiaus ir iš mokyklos. Jei Baltarusijon ar Rasiejon – tai leido lengvai, dar ir įsitaisyc padėdavo, o Lietuvon labai sunku buvo išsireikalauc leidimų, tačiau Gervėčių apylinkės lietuviai visokiais būdais stengėsi kas per pažintis, kas per blatus vis ciek vaikus nuvežiojo mokycis Lietuvon. Marijampolio mokykloj, Vilniuje, Utenoje, Juknaičiuose mokėsi mūsų krašto vaikai. Pabaigį mokslus ir dirbc Lietuvoje liko, atvažiuoja pas mus su lietuvišku žodziu. Gerbiamas Alfonsas Augulis iš Pelegrindos kaimo, daktaras Stasys Trepšys ir Rimdžiūnų, Marijampolio mokytoja Jadvyga Ravaitienė iš Girių kaimo – tai mūsų krašto veikėjai, kurie mūsų neužmiršta ir koncertus iš Vilniaus atveža, ir ekskursijas organizuoja. Jie – mūsų pasidižiavimas. Buvo tokių, kurie išsiuntė vaikus mokycis į Baltarusiją ar Rusiją, jų vaikai atvažiavį jau šneka rusiškai, jau jie ne lietuviai. (51–52)

Po Pirmos pasaulinės vainos Vilniaus kraštų, kartu ir Gervėčių, okupavo Lenkija. 1921 metais okupantai uždraudė bažnyčioje lietuviškai giedocie ir suėmė kleboną Ambroziejų Jakavonį – po daugelio parapijiečių prašymų buvo paleistas. Arkivyskupas R. Jalbžykovski lietuviškas pamaldas sumažino lig vieno karto per mėnasį. 1926 metais, kaip lietuviai per Velykas užgiedojo „Linksma dziena mums prašvito“, lenkai ėmė giedocie lenkiškai: „Pėkėlnė mocė zvojoval“ [Piekielne moce zwojował „Pragaro galybę nukariavo“] ir užpuolė lietuvius. Lietuviai ėmė gincis, įvyko muštynės.

Arkivyskupas, sužinojįs apie muštynes lenkų su lietuviais, uždėjo bažnyčiai žėlabų, uždraudė giedocie ir lietuviškai, ir lenkiškai. Lenkai suprato, kad lietuvybės palaikymą remia klebonas Jakavonis, tai 1927 metais kleboną suėmė ir išvežė į Lukiškių kalėjimą.

Gervėčių bažnyčion atsiųsta du kunigai – lietuvis Danielius Buivys ir lenkas Romeika. 1928 metais kunigui Buiviui sakant lietuvišką pamokslą lenkai ėmė giedocie lenkiškai ir pamokslą nutraukė, moterį, kuri norėjo juos suraminti – apspjaudė. Arkivyskupo atsiųstas prelatas Savicki pranešė, kad nebus jokių pamokslų, o mišios cik čytocinės. Tais pačiais metais kunigas Danielius Buivys buvo iš Gervėčių iškeltas, iškeltas ir lenkas Romeika, jų vieton paskirtas lenkas [Kazimieras] Malinauskas.

Lietuviams dar labiau pasunkėjo. Malinauskas pamaldas laikė cik lenkiškai. Neunsilaidė bažnyčion šv. Jurgio ir šv. Kazimiero lietuviškos vėliavos. Gervėčių krašti lietuvių demonstracija savo kalbai ginti įvyko 1928 metais, kai arkivyskupas R. Jalbžykovski vizitavo parapijas.

Iš Zodziškių parapijos važiavo į Gervėčių parapiją. Kito kelio niekur nėra, važiuoc raikia per Rimdziūnų ciltų. Prie Rimdžiūnų cilto aukštų svecią pasciko lietuviai su juodom vėliavėlėm, giedodami giesmį „Palengvink vergiją, išgelbėkk žmoniją.“

Gervėčių lietuviai raikalavo, kad Evangelija būtų skaitoma ir lietuviškai, užsakai būtų skelbiami lietuviškai, kad metrikuosa nebūtų lenkinamos lietuviškos pavardės. Icie raikalavimai liko be atgarsio. Cik kas ketvirtų sekmadienį buvo leistos lietuviškos pamaldos.

Kai iš Gervėčių buvo iškeltas kunigas Malinauskas, jo vieton 1932 metais atvyko Stanislovas Chodyka. Šis naujas kelbonas mokėjo ir lietuviškai, bažnyčioj sumažėjo nesutarimų. Per Antrą pasaulinį karą klebono Stanislovo Chodykos padėjėju atvyko iš Lietuvos kunigas Jonas Gylys. Pasikeitė pamaldų tvarka, vieną sekmadienį lietuviškai, kitą – lenkiškai vyko bažnyčioje pamaldos. Kunigas Jonas Gylys atsivežė nemažai lietuviškų knygų, įkūrė lietuvišką progimnaziją, kų turėjo, dalijosi su kitais, padėdė vargšams, su jaunimu ir su vaikais mokėjo bendrauti, buvo visų mylimas ir gerbiamas.

Po Antro pasaulinio karo užvaldė Tarybų sąjunga. Tadu ir prasidėjo niokojimai bažnyčių. Kunigus vežė Sibiriun, bažnyčias pavertė klubais, sandėliais. Uždaryta buvo ir Gervėčių bažnyčia – abu kunigai ištremti į Sibirą. Daugiau nei metus komiteto nariai važinėjo visur, kad duotų naujų kùnigų, net tris kartus, net tris kartus važiavo Maskvon. Tik per dzidelius vargus Gervėčiuosan atvažiavo kunigas lenkas Juzef Zanievski – pamaldas laikė cik lenkiškai. Ir vėl komiteto nariai rašė prašymus, kad lietuviai galėtų melscis savo gimtąją kalba. (157–160)

Nujo Petrikų kaimo rytų pusėn buvo dzidelės balos – 200 su viršum hektarų, apaugį baltom kiminų samanom. Tos kiminų samanos buvo nepaprastos, josa nesiveisė niekokios grybelinės ligos. Morkas perdėsi kiminų samanom – iki pavasario išlieka sveikos ir negenda. Statydami namų, samanojo kiminų samanom – trynelės negraužė namo sienų. Cik baltosa kiminų samanosa auga uogos spalgenos. Kokis gražumas buvo prinokusių uogų – jų uogenojai laipiojantys, prisiglaudį prie samanotų baltų kuronėlių, nusagstyti raudonom uogelėm, tartum prašosi, kad jas rinktum. Buvo čia jų daugybė, visa apylinkė rinko dėl savį ir pardavimuo.

Až balų – miškas, pušynai ir beržynai, pilni visokių grybų. Ypač augo baravykai, beržynuosa – raudonikiai, rudenį – zeliankos. Baravykus dziovinom, zeliankas rūginom – prisdziovinam, prisrūginam daug, kad tektų visai žiemai.

1938 metais gyvenom lenkų okupacijoj, norėjo lenkų valdžia tas balas nusausinc. Buvo ir tadu razumnų žmonių, pasakė: „Iš to nieko gero nebus. Nusausins balas, prapuls uogos, grybai, až sausinimų uždės padotkus, kur ne cik mums, ale dar mūsų vaikams priseis mokėt už tai, kų žmogus pagadzino gamtų.“ Tų balų dalis priklausė Viktosinos, Girių ir Petrikų kaimams. Atvažiavo rinkcie parašų dėl sausinimo – nei vienas kaimas nepasrašė, Girių kaimo moterys su šluotom išlydėjo parašų rinkėjus, pašlavė jų ir sliedus. Liko balos, liko uogos ir grybai lig 1967 metų žmonių naudai.

Po Antro pasaulinio karo, nuo 1944 metų iki 1990 metų – Tarybų valdžia. Nuo 1952 metų pradėjo tvercie kolūkius. Visa žemė, pievos, miškai ir balos priklausė kalchozam. Tadu žmonių nuomonės niekas neklausė, kolūkio valdyba nutarė nusausinc balas, atvažiavo melioratoriai, daugiau nei 5 metus tįsėsi sausinimo darbai.

Kap sakė mūsų senoliai, teip ir išėjo – išnyko baltosios kiminų samanos, prapuolė uogos ir grybai. Iš pradžių augo viskas: sėjo morkas, burokus, bulves, kultūrinės pievos daug šieno davė, bet po keleto metų pradėjo derlius mažėc. Su laiku vėl rados dzyka žolė, usnys kap dagiliai, miške cik voveruškos – kitoki grybai retai pasrodzia. Nuo apsausinimo praejo 40 su viršum metų, dabar čia nieko gero neauga, taigi, gamtos keisci nemožna. (180–181)

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Istorija, Kalba, Kultūra, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Skaitiniai, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *