Skirtumas tarp moterų ir vyrų atlyginimų lemia skurdesnę moterų senatvę (0)

socmin.lt nuotr.

Lietuvoje moterys statistiškai gyvena ilgiau nei vyrai, tačiau dėl moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumų dirbant bei sudėtingesnio šeimos ir darbo derinimo moterims dažniau gresia skurdas ir socialinė atskirtis senatvėje.

Lietuvos atotrūkis tarp moterų ir vyrų darbo užmokesčio 2017 m. siekė 15,2 proc. Savo ataskaitoje Lietuvai Europos Komisija pažymi, kad vyresnio amžiaus moterų, kurioms gresia skurdas ir socialinė atskirtis, dalis kelia susirūpinimą – atotrūkis nuo vyrų sudaro 20 proc.

Kitaip tariant, nors moterys pasižymi geresniais akademiniais rezultatais mokyklose ir universitetuose, tačiau per gyvenimą gauna mažesnį darbo užmokestį nei vyrai, dirba trumpiau dėl motinystės, dažniau slaugo vaikus ir sergančius artimuosius, todėl sumoka mažiau įmokų socialiniam draudimui, turi trumpesnį darbo stažą ir gauna mažesnes senatvės pensijas. Galiausiai, būtent moterys dažniau lieka vienišos senatvėje ir gaudamos menkesnę senatvės pensiją turi išlaikyti namų ūkį.

Apie tai buvo diskutuojama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Moterų informacijos centro ir Mykolo Romerio universiteto surengtuose verslo pusryčiuose „Kaip įveikti atlyginimų atotrūkį tarp moterų ir vyrų?“.

Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Eitvydas Bingelis sako, kad, remiantis Pasaulio banko skaičiavimais, kasmet dėl moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkio visi prarandame 160 trilijonų JAV dolerių – panaikinus šį atotrūkį  pasaulio šalių bendrasis vidaus produktas išaugtų dvigubai.

Skaičiuojama, kad apie 40 proc. pajamų nelygybės priežasčių sudaro pamatuojami veiksmai, likusioji dalis – diskriminacija lyties atžvilgiu, kuri grįsta stereotipais.

Mykolo Riomerio universiteto mokslininkės Ona Gražina Rakauskienė, Vaida Servetkienė ir Eglė Krinickienė atliko darbo užmokesčio ir pensijų atotrūkio tarp moterų ir vyrų priežasčių analizę. Šis darbas taps atspirties tašku planuojant tolesnius veiksmus šiems skirtumams sušvelninti.

E. Krinickienė sako, kad nors lyčių lygybė yra viešai deklaruojama Europos Sąjungos vertybė, vis dar stebina lėti jos įgyvendinimo tempai.

„Stereotipai vis dar gyvybingi. Lietuvos atveju Vilniuje stebiu palankias tendencijas jaunimo gretose, kai poroje gyvenantys jauni žmonės lygiai dalijasi vaikų priežiūra ir namų ruošos darbais, kad abu galėtų vienodai darbuotis ir kilti karjeros laiptais. Bet Vilnius – dar ne visa Lietuva. Turime provincijos miestelius, žmonės yra skirtingo išsilavinimo lygio ir skirtingos patirties. O juk lygios galimybės darbo rinkoje – tai kelias į mažesnį pajamų atotrūkį tarp lyčių, o ateityje – ir į vienodą, be atotrūkio, senatvės pensiją“, – sako mokslininkė.

Socialinės ir darbo apsaugos viceministras E. Bingelis mano, kad vien įstatymų šioje srityje nepakaks, jeigu visuomenėje trūks supratimo, kokia svarbi kiekvienam iš mūsų darbo užmokesčio atotrūkio tema.

„Segregacijai darbo rinkoje daug įtakos turi ir susiformavę stereotipai apie moterų ir vyrų vaidmenis tiek profesiniame gyvenime, tiek šeimoje, todėl stereotipų dekonstravimas, jų poveikio mažinimas tampa ypač svarbus. Galimybės derinti darbo ir šeimos įsipareigojimus reikšmingai padeda užtikrinti moterų ir vyrų lygybę darbo rinkoje. Ypač svarbu skatinti vyrus dažniau prisiimti įsipareigojimus šeimai – auginti vaikus ar slaugyti artimuosius, jei jie serga“, – teigia viceministras.

Viena esminių sąlygų lyčių lygybės užtikrinimui – darbdavių požiūris ir apsisprendimas netoleruoti nelygybės savo įmonėje. Pavyzdžiui,  „Swedbank“ 2015 m. patvirtino lyčių lygybės ir įvairovės politiką bei užsibrėžė tikslą panaikinti nepagrįstus darbo užmokesčio skirtumus tarp vyrų ir moterų, užimančių tas pačias pareigas.

Banko valdybos pirmininkė Dovilė Grigienė sako, kad per kelerius metus atotrūkis tarp moterų ir vyrų darbo užmokesčio už tą patį darbą buvo sumažintas iki 1 proc. bei pasiekta, kad banke dirbtų lygiai moterų ir vyrų vadovų visais lygmenimis.

„Lyčių lygybė tapo mums vertybe, kuria remiamės kasdien. Pavyzdžiui, mums jau yra visiškai įprasta kelti klausimą, kodėl konkrečioje diskusijoje arba renginio programoje pranešėjai yra vien tik vyrai arba vien moterys“, – pasakoja D. Grigienė.