M. Balikienė, V. Navickas. Raštai gatvės išminčių ir poetų (nuotraukos) (0)

Išmintingas sprendimas. | M. Balikienės nuotrauka. 2010 m. spalis.

Išmintingas sprendimas. | M. Balikienės nuotrauka. 2010 m. spalis.

Kartais, žingsniuodami tiltais, landžiodami po patiltes, tunelius ar žvalgydamiesi į asfaltuotą grindinį ir namų sienas, randame stulbinančių rašto darbų. Kas tos rašytinės keistenybės? Nejau gatvės išmintis, nejau kiemų ir paupių filosofija? Žmonės, netikėčiausiose vietose užrašantys mąslius žodžius, neįprastas mintis ar eilėraščių posmus, be abejonės, yra gatvės raštininkai. Kodėl jie taip daro? Ką norėtų pasakyti? Ir kam?

,,Kur dingo vasaros neskubumas?“ Užrašas ant Žirmūnų tilto. Nustebino ir privertė imtis mąstymo veiksmų: koks neskubumas? O ar vasara apskritai lėta ir kuo lėta? O kieno tada yra greitumas? Žiemos, pavasario? Ir štai jau klausimą nuo tilto turėklų narplioja smegenys… Pradžiai  randasi banali prielaida, kad vasara, ko gero, reiškia tingias atostogas. Kuomet Vilniuje ištuštėja gatvės ir kiemai, žmonės pasklinda po pajūrius, o tu vos ne vienas eini ištuštėjusiu Gedimino prospektu. Praeini pro skverelyje sulinkusią Žemaitę, palieki McDonaldą, leidiesi tolyn Centrinio knygyno, buvusio ,,Vaikų pasaulio” link, žengi per gatvę, aplenki Kudirką, tada Centrinis paštas ir taip tolyn – tolyn, vis pastebėdamas, kad žmonių aplinkui tiek mažai… Ir pats neskubi,  eini iš lėto, tavo diena tau poilsis, nes šiandien laisvadienis. Bet ar tai yra tai, ką norėjo mums pasakyti gatvės raštininkas? Gal užrašas  nesusijęs su metų laikais, gal jis reiškia ką kita? Gal tai šifras, pranešimas tiems, kurie jį žino ar gali iššifruoti?

Daugybė kitų mąslių užrašų. ,,Laimė yra apie santykius ir kiekių santykius“. Parašyta nerišliai, bet gal gili mintis? Na, gal ir nelabai gili. Skamba kaip ištrauka iš moteriško žurnalo, o gal serialo. Bet kas vis dėlto yra ta laimė? Susimąstai ir pagalvoji, kad žymiai lengviau būtų apibūdinti, kas yra nelaimė. Dažnam yra tekę apie laimę, gėrį, blogį, tiesą, netiesą tykiai pasvarstyti ar su draugais pašnekėti, tačiau keista matyti laimę, apibrėžtą ant stendo. Čia tikimės keiksmažodžio. Jis mūsų nenustebins, jis net neįžeis.

Nežinia, kokiu tikslu ir kodėl kai kas mėgsta vedžioti ant sienos garsių filosofų mintis, netgi lotyniškus posakius ir žinomų poetų eilėraščius. Ar gatvės raštininkai siekia apšviesti žmoniją? Skatinti domėtis abstraktesniais klausimais? Imtis grafičio praktikos? Vilniaus miesto savivaldybei iš tikrųjų buvo kilusi edukacinių grafičių idėja. Grafičiai ant asfaltuoto grindinio pagal valdišką užsakymą turėjo prosocialią paskirtį – lavinti gyventojus, kad jie žinotų ne tik, kur stovi „Maxima”, bet ir iš kur dygsta kultūra. Savivaldybė, ko gero, mėgdžiojo gatvės literatus, kurie taip daro nuo seno, tik galbūt neišsikėlę aiškaus tikslo, kad juos skaitantys žmonės sukultūrėtų arba ,,sumenėtų“. Kas žino, gal gatvės raštininkas sklandžią frazę brėžia vien todėl, kad ji įsiminė ir patiko? Tiesiog dėl to, kad graži mintis neturi būti nutylėta? Užrašo ją viešai, kad ir kiti pastebėtų, bet ne tam, kad it mokinukai iškaltume ir žinotume: ši mintis romėnų filosofo, kita ištrauka iš Česlovo Milošo, o štai dar ir Liūnės Sutemos. ,,Va, gal paskaitysit, gal bus jums įdomu?“, turbūt staiga nusprendžia kuris nors literatūros mėgėjas ir purkšteli aerozoliniais dažais poeto eilių ištrauką tiesiai ant sienos. Ir štai grynos poezijos posmas miestiečiams draugiškai pasiūlytas! Ir ne taip prikišamai, kaip valdiški grafičiai ant grindinio, į sostinės muziejus nemokamai ,,sumenėti“ vežantys autobusai ar troleibusai, apklijuoti Nepriklausomybės akto signatarų portretais. Šie rėkte rėkia: įsidėmėk datas, švieskis, kultūrėk ir net įrėmintas niūriausioje kasdienybėje pakeliui tarp darbo ir namų būk priverstas pamatyti mokslo šviesą. Savo tamsaus, į gilų butelį panašaus tunelio gale. Kai pėdinsi į Maximą, kai ieškosi akcijinės prekės, kai pirksi ir kai dirbsi, tu, kasos operatore, tu, konditere, tu, buhaltere, ir tu, šluotos vadybininke, –  kultūros bombą tau – į akis, į ausis, po nosim!

Valdiški žiupsneliai kultūros tikrai nėra bloga idėja, tik įsikūnija ji ne visai sumaniai ir mandagiai: per ryškiai matyti, kad mokslo, meno, literatūros gėrybės žmonėms brukamos kone per prievartą, užmirštant, kad siūloma prekė pigi. Na, peršama ji tarsi ir ne smurtu, bet vis tiek jautiesi priverstas neišvengiamai tuos oficialiai rekomenduotos kultūros lobius pamatyti. O ar daugelis, praūžus kultūrinimo štormui, užsidega noru sužinoti, susipažinti, skaityti? Kažin… Daugelis per daug paskendę rūpesčiuose, todėl suglaustom ausim ir primerktom akim mina pro šalį savais reikalais, o išgirdę klasikinės muzikos kūrinį, pvz., banke, vis tiek galvoja ne apie muziką, o toliau mintyje skaičiuoja  pinigus. Kas nežino, kodėl banko klientų aptarnavimo skyrius puošia pinigų medeliai? O kas žino, kokiu tikslu bankuose aidi klasikinė muzika? Bankų darbuotojai laisvalaikiu turbūt mėgaujasi popsu ir eina į turgų. Už ką jie darbe priversti klausytis to, kas, muzikos požiūriu, specialiai nelavintą žmogų dažniausiai ištinka tik per laidotuves? Tuo tarpu gatvės literatų idėjos yra nevaldiškos. Mes, skaitytojai, puikiai suprantame, kad gatvės raštininkai jas įgyvendina savo ir mūsų labui, neišleidę beveik nė cento. Na, nebent dažams, kadangi visuomenei naudingiems nevaldiškiems darbams nereikia nei projektų, nei užsakymų, nei nurodymų, nei ataskaitų.

Gatvės raštininkų darbus įprasta vadinti beprasmėmis teplionėmis. Kai kas juos iš nežinojimo priskiria ,,išviečių literatūros“ žanrui.  Tai klaida.  Tualetiniai grafičiai priklauso atskirai raštų rūšiai, kuri vadinama latrinalija. Kita vertus, gatvės literatūra kebli. Ypač lengva pasimesti gatvės raštininkų darbus liustruojančiam pareigūnui. Sunku turbūt kriminalizuoti išmintingas mintis, kai žinai, kad jų autoriai – žymūs poetai ir filosofai? Juk gatvės literatūrą iš esmės sudaro geros mintys netinkamose vietose. O gal kaip tik tinkamose? Gal pažintis su kultūra, išskaityta iš sienos, net saldesnė? Ypač suvokus, kad bauda, numatyta už nesankcionuotą viešosios erdvės okupavimą poetų ir išminčių žodžiais (suprask: už verslui grėsmingą gyventojų dėmesio atitraukimą nuo komercinės ar socialinės reklamos), šiuo atveju yra kultūros sklaidos kaina, o baudos rizika – varomasis tos sklaidos užtaisas.

Monikos Balikienės, Edvardo Balikos, Vytauto Navicko, Vykinto Šaknio ir Raisos Žovnos nuotraukos:

logo_srtrf (1)

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Saulės arkliukai, Skaitiniai, Subkultūros, Visi įrašai | Žymos: , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *