L. Kalėdienė: Lenkų kalba Lietuvoje plito taip, kaip dabar plinta anglų (20)

Knygos „Valerijus Čekmonas: kalbų kontaktai ir sociolingvistika“ viršelio dalis | lki.lt nuotr.

Knygos „Valerijus Čekmonas: kalbų kontaktai ir sociolingvistika“ viršelio dalis | lki.lt nuotr.

Balandžio 18 d., 15 val., VU Filologijos fakulteto 115 a. (kur Mūzos, prie Krėvės auditorijos), bus pristatyta knyga „Valerijus Čekmonas: kalbų kontaktai ir sociolingvistika“. Knygą sudarė prof. dr. Laima Kalėdienė, išleido Lietuvių kalbos institutas, rengimą ir leidimą rėmė Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

Lingvistikos erudito prof. Valerijaus Čekmono (1937–2004) tyrimai buvo skelbti keliose šalyse, įvairiuose mokslo leidiniuos. Nuspręsta surinkti unikalius mokslo straipsnius ir išleisti atskira knyga, o publikacijas parengti taip, kad jos būtų prieinamos visiems. Knygos gale pridedamos išsãmios specialiai šiam leidiniui knygos sudarytojos L. Kalėdienės parašytos visų straipsnių santraukos, skirtos susipažinti su straipsnių turiniu, jeigu skaitytojams barjeru taptų kalbos, kuriomis straipsnius yra publikavęs pats V. Čekmonas ir kiti autoriai. Visos santraukos skelbiamos lietuvių (p. 847–943) ir anglų (p. 945–1056) kalbomis.

Knygą sudaro dvi dalys: pirmojoje skelbiami dvidešimt penki reikšmingiausi V. Čekmono straipsniai apie lietuvių, baltarusių ir lenkų kalbų sąveiką, apie sociolingvistinę padėtį daugiakalbiuose Lietuvos arealuose. Nemažai rašinių parengta su bendraautoriais. Antrojoje knygos dalyje pristatoma V. Čekmono mokykla: į rinkinį pateko dvylika jo mokinių ir bendražygių straipsnių. Pagrindinis šio straipsnių rinkinio sudarymo tikslas – atskleisti V. Čekmono sukurtą savitą baltų ir slavų kalbų sąveikos tyrimo bei interpretavimo metodologiją.

VLKK Kalbos politikos pakomisės narė prof. dr. Laima Kalėdienė | Alkas.lt, A. Rasakevičiaus nuotr.

Prof. dr. Laima Kalėdienė | Alkas.lt, A. Rasakevičiaus nuotr.

Apie šią knygą ir V. Čekmono darbus prof. dr. L. Kalėdienę kalbina Jonas Vaiškūnas.

Jonas Vaiškūnas:
– Ką tik pasirodė knyga „Valerijus Čekmonas: kalbų kontaktai ir sociolingvistika“, jūs esate jos sudarytoja. Apie ką ši knyga?

Laima Kalėdienė:
– Apie lietuvių, gudų ir lenkų kalbų istoriją, tarpusavio santykius ir sąveiką.

– Ką nauja Čekmonas atskleidžia šioje knygoje apie lenkų kalbą Lietuvoje?

– Čekmono mokslinės pažiūros dėl lenkakalbių arealų Vilniaus krašte kilmės visiškai sutapo su lenkų mokslininkės Halinos Turskos pažiūromis, skelbtomis dar 1939 m. Ši problematika kėlė ir tebekelia karštų ginčų, nes  yra susijusi su valstybės (ir ne vienos) politika. Sudėtingas buvo Turskos knygos likimas, bet ir Čekmono kelias į Lietuvos mokslo Olimpą ne ką lengvesnis: iki šiol Lietuvoje tebevyrauja požiūris tirti atskiras kalbas, o ne jų sąveiką.

– Jūs sakote, kad toks požiūris vyrauja, bet juk esama ir kitokio pobūdžio darbų?

– Taip, tai atsispindi ir šioje knygoje. Joje – per tris dešimtis reikšmingiausių prof. Valerijaus Čekmono (1937–2004) straipsnių, yra rengtų su bendraautoriais, kartais pasirašytų vien tik jo mokinių ar bendražygių – jie į rinkinį įtraukti todėl, kad, žinant, kiek savęs Čekmonas įdėdavo į bendrą darbą, buvo apsispręsta siekti atspindėti visumą tų kalbų kontaktų problematikos darbų, kuriuos sieja svarbiausias šios srities mokslinis Čekmono pasiekimas – originalus teorinis pagrindimas ir paties sukurta tyrimo metodologija.

– Kuo skiriasi Čekmono ir Turskos darbai?

– Čekmonas žengė toliau nei Turska: ji konstatavo ir įrodė faktus, o jis atskleidė mechanizmus, kaip kalbos plito, kaip jos veikė viena kitą, kaip beraščiai žmonės išmokdavo naują, kartais net ne vieną, kalbą.

– Yra žinoma, kad Turskos knyga buvo parašyta ir atiduota spaudai Vilniuje 1939 m., bet ji „paslaptingai“ dingo. Vieną nepilną egzempliorių po 40-ies metų Lietuvių kalbos ir literatūros institute rado bibliotekininkas Pranas Razmukas.

– Ir perdavė Lenkijos mokslininkams, juk čia buvo sovietmetis. Radinys 1982 m. buvo publikuotas žurnale „Studia nad połszczyzną kresową“ (t. 1, p. 19-121). Bet juo džiaugtasi buvo  trumpai. Nors tas atradimas suaktyvino Lietuvoje vartotos lenkų kalbos tyrimą, vyko daug ekspedicijų, bet Vilniaus universiteto Polonistikos centre jų duomenų nėra – jie išvežti į Lenkiją.

– Tai Čekmono kalbų sąveikos tyrimo teorija ir metodika nėra plačiai taikoma nei Lietuvoje, nei Lenkijoje?

– Ne. Nei jo, nei Turskos pateikta lietuvių ir lenkų sąveikos interpretacija nepopuliari. Juk Turska moksliškai įrodė, kad Lenkija 1920 metais buvo okupavusi etnines Lietuvos ir Gudijos žemes. O ir dabar nagrinėti, kaip Lietuvoje plito lenkų kalba, neretai laikoma nekorektiška, bent jau politiniu požiūriu.

– Bet juk Turska žvelgė ne tik į XX amžiaujs lietuvių ir lenkų kalbų santykius, ji narpliojo juos gerokai nuo seniau.

– Kaip ir Čekmonas. Jis organizavo Turskos knygos vertimą, pats parašė išsamią įžangą ir 1995 m. išleido atskira knyga. Beje, rusiškai, nes naiviai tikėjosi, kad skaitys tie, apie kuriuos ten rašoma, o nelietuviškai kalbantys rytų Lietuvos gyventojai tuomet orientavosi į rusų kalbą.

– Tai koks buvo lenkų kalbos kelias Lietuvoje?

Galima būtų sakyti, kad toks, kaip dabar anglų kalbos. Čekmonas, kaip ir Turska, buvo įsitikinęs, kad dėl politinio ir kultūrinio Lietuvos ir Lenkijos suar­tėjimo, pažymėto 1385 m. Krėvos unija, ir vėlesnio susijungimo į Abiejų Tautų Respubliką, 1569 m. įtvirtinto Liublino unija, ir prasidėjo kalbinis didesnės dalies LDK lietuvių ir stačiatikių lenkinimas: iš pradžių didikai, įkandin jų – juos mėgdžiojantys pa­siturintys bajorai, vadinamieji šlėktos, taip pat turtingesni miestiečiai, o nuo XVII a. – ir smulkieji šlėktos (nusigyvenę bajorai). Tuomet ėmė vyrauti požiūris, kad lenkų kalba – tai kilmingumo, t. y. šlėktiškumo, požymis, todėl imta vis daugiau kalbėti lenkiškai viešajame gyvenime, paskui ir buityje. Baž­nyčia plačiai propagavo idėją, kad „ka­talikas — tai lenkas“, o „lenkas — tai katalikas“. Kalbinis laisvų ir apsišvietusių LDK sluoksnių lenkėjimas išstūmė visų pirma pagrindinę kunigaikštystės valstybinę rašto kalbą — senąją gudų, dabar vadinamą rusėnų (apie XVII a. vidurį), paskui nebuvo įsileista ir besiformuojanti lietuvių bendrinė kalba (apie XVII a. pabaigą). Taip lenkų kalba tapo rašomąja ir bendrine kalba Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Abiejų Tautų Respublikos sudėtyje.

– Juk iki pat XX a. didesnė dalis sulenkintos ba­jorijos nesitapatino su etniniais lenkais.

– Tai patvirtina popu­liari XIX a. idėja, jog Lietuvos šlėkta esanti lietuviškos kilmės, bet lenkų tautybės (gente Lituanus, natione Polonus).

– Lenkų kalba Lietuvoje socialiniu požiūriu plito iš viršaus į apačią.

– Lenkų kalbos ekspansija į kaimus prasidėjo tik XIX a. Tuomet susiformavo trys nemaži uždari lenkiški arealai: Vilniaus, Kauno, Smalvų. Jie radosi daugiausia lietuviškose teritorijose, nebūta jokios tarpinės pereinamosios gudakalbės stadijos, priešingai nei dalyje kitų vadinamojo Vilniaus krašto vietovių, kur kaimo gyventojų lietuvių gudėjimas yra ne kas kita, kaip šimtmečius vykstantis procesas — ten lietuvių kalbą pamažu išstumia gudų tarmės.

– Kaip Čekmonas interpretuoja lietuvių ir gudų gyvenamas ribas?

– Kaip ir Turska, remiasi krikšto duomenimis. Pagal krikščionybės kanonus krikštytis galima tik vieną kartą, todėl jau apsikrikštiję stačiatikių apeigomis gudai per 1387 m. Lietuvos krikštą to pakartoti negalėjo (nors galima buvo tiesiog pereiti į katalikus). Riba tarp katalikų ir stačiatikių nebuvo aiški. Todėl jau vėliau, 1596 m. Bresto suvažia­vime, dalis Stačiatikių Bažnyčios hierarchų sudarė uniją su Katalikų Bažnyčia — pripažino popiežiaus valdžią ir gavo graikų katalikų, arba unitų, vardą. Ši unija buvo panaikinta tik 1836 m. (oficialiai – 1946 m.), tuomet daugumas Gudijos unitų perėjo į katalikus ir tapo naujakatalikiais. Mat paaiškėjo, kad Lietuvai gretimuose Gudijos šiaurės vakarų rajonuose esama ir gudų senkatalikių — gudakalbių gyventojų, niekada ne­buvusių nei unitais, nei stačiatikiais. Vadinasi, jų pirmtakai galėjo būti apkrikštyti tik kartu su visa Lietuva, o tai reiškia, jog Lie­tuvos krikšto metais jie buvo lietuviai. Tas pat pasakytina apie dabar gudiškai kalbančius katalikus Šalčininkų, Trakų, Vilniaus ir Švenčionių rajonuose: juk gyventojai čia tebėra senieji, tiesiog nuo XIV a. ligi šiol  lietuvių kalbos riba traukėsi vis toliau į šiaurę. Iš pietų Vilniaus kryptimi migruota tik po XIX a. pradžios cho­leros epidemijos.

– Ar esama moksliškai pagrįstų įrodymų?

– Ženklesnį gyventojų atsikraustymą iš kitų kraštų, tame tarpe ir iš Lenkijos, savo knygoje „Senųjų Lietuvos gyventojų antropologija“ 1988 m. moksliškai paneigė Gintautas Česnys ir Irena Balčiūnienė, atlikę paleodemografinius palaikų iš vėlyvojo feodalizmo (XIV-XVIII a.) laikotarpio tyrimus, remdamiesi milžinišku kiekiu kraniometrinių, ostiometrinių ir odontologinių duomenų.

 knygos „Valerijus Čekmonas: kalbų kontaktai ir sociolingvistika“ viršelis | lki.lt nuotr.

Knygos „Valerijus Čekmonas: kalbų kontaktai ir sociolingvistika“ viršelis | lki.lt nuotr.

– Kodėl taip seniai prasidėjo gudėjimas?

– Beveik keturis šimtmečius valstybinė LDK kalba buvo senoji gudų, dabar vadinamoji rusėnų, kalba. Ja parašytos valsty­bės konstitucijos — Lietuvos statutai (1529, 1566, 1588 m.), didžioji dalis Lietuvos Metrikos. Tą kalbą vartojo teismai, ja oficialiai buvo susirašinėjama didžiulėje LDK valstybėje. Todėl nieko stebėtina, kad lietuviai, gyvenantys greta gu­dų, savinosi jų šnektas ir vartojo prestižinę valstybės kalbą. Galima tvirtai teigti, kad lietuviai gudėjo lėtai ir nuo­sekliai. XIX a. į šiaurę nuo „senosios“ XIV a. etninės Lietuvos, dabartinėje Baltarusijoje, buvo Lituania propria, kurios nemaža dalis gyventojų arba visiškai nemokėjo gudiškai, arba buvo dvikalbiai — kalbėjo ir lietuviškai, ir gudiškai. Lietuvių kalbos tarmių salelių šioje teritorijoje yra išlikę ligi mūsų dienų – ties Gervėčiais, Pelesa, Ramaškonimis ir kitur.

– Tiesiog buvo sustojęs laikas?

– Tam tikra prasme taip. Čekmonas pabrėžia, kad istorijos duomenys rodo, jog pirmojoje XIX a. pusėje lietuvių (vienakalbių ir dvikalbių) gyvenamų vietų pietryčių riba buvo tokia pati, kaip ir XIV a., bet su dviem esminėmis permainomis:

  • susidarė toli į šiaurę nutįsęs gudakalbių gyvento­jų pleištas, kurio smaigalys siekė Vilnių;
  • lietuvių ir gudų paribyje susiklostė mozaikinės dvikalbystės ruožai: čia greta buvo ir guda­kalbių, ir lietuviškai kalbančių sodžių.

– Tai truko penkis amžius?! 

– Iki Abiejų Tautų Respublikos trečiojo padalijimo – taip. Nuo 1795 m. kraštai, atitekę Rusijai, patyrė žiaurų rusinimą, todėl buvo sužadinta tautinė kaimiečių savimonė.

– Kuo skyrėsi savanoriškas kilmingųjų lenkėjimas nuo kaimiečių lenkėjimo?

– Nemaža dalis nusigyvenusios šlėktos suartėjo su kaimiečiais, nes negavo Rusijos bajorystės dokumentų. Smulkėjo ir kilmingosios šlėktos dvarai, aplink juos augo viensėdžiai šlėktų kaimeliai bajorkaimiai, akalicos ir palivarkai. Daugybės ekspedicijų metu Čekmonas su mokiniais įsitikino, kad tarp kaimiečių ėmusi plisti lenkų kalba neišstūmė gudų kalbos, jos pasiskirstė „įtakos sfero­mis“: gudų darėsi namų kalba, o lenkų — „išorinio“ bendravimo kalba. Ir niekada niekur, nė vienoje autochtoninėje gudų vietovėje, nėra radęsi lenkų vienkalbystės, niekur gudų teritorijoje nėra susiformavu­sių lenkų kalbos salų, tik labai retai pavienės šeimos namie imdavo šnekėtis lenkiškai.

– O lietuviai pamažu gudėjo toliau?

– Lietuvių gudėjimas pakito XIX a. pabaigoje panaikinus baudžiavą: procesas kaimuose iš gai­vališko virto ekspansyviu, nes jį nulėmė visų trijų – lietuvių, lenkų ir gudų – kalbų socialinio statuso pokyčiai. Lenkų kalba tapo pasiturimo gyvenimo požymiu ir reiškė socialinį prestižą. Katalikų tikėjimas skatino kai­miečių lenkiškąją tautinę savimonę. „Prastoji“ šnekta (gudų) paribyje egzistavo kaip neoficialaus bendravimo kalba be rašto, kuria, tariant vienos pateikėjos žodžiais, „galima kreiptis tik į kiaulę, o ne į kunigą“. Ji buvo laikoma tik vietinės kilmės, „čionykštiškumo“, įrodymu. Bet lietuviškai kalbantiems gyventojams ji buvo artimesnė nei lenkų, nes tokių pačių kaimiečių, kaip jie patys. Būdama panaši į poniškąją lenkų kalbą, lietuviams ji tapo savaime suprantamu lenkė­jimo tarpininku.

– Lietuvių kalbos padėtis vis blogėjo?

– Visuomeninis pačios lietuvių kalbos statusas buvo žemas: rašto neturinti kaimiečių kalba, „nekatalikiška“, todėl tapo „tamsumo ir nekultūringumo“, „nelenkiškos“ tautinės savimonės požymiu.

– Tai tautinis atgimimas išgelbėjo?

– Taip, juk nuo XIX a. dešimtojo dešimtmečio prasideda lietuvių kalbos ir tautinės savimonės formavimosi ir Lietuvos valstybingumo idėjų epo­cha.

– Bet tuo pačiu prasidėjo ir vieša konfrontacija?

– Lietuvių ir gudų paribyje vietos bajorijos ir bažnyčios atstovai pradėjo pulte pulti lietuvių kalbą: į lietuviškas parapijas tyčia siųsdavo kuni­gus „lenkininkus“, kurie aiškindavo, kad „Ponas Dievas lietuviškai nesuprantąs“. Todėl Čekmonas linkęs polemizuoti su Turska, apibūdinusia XIX a. pabaigos ir XX a. pirmųjų dešimtmečių lietuvių kaimiečių gudėjimo procesą kaip itin gaivališką.

– Kodėl nuo XX a. pradžios į šiaurės rytus nuo Kauno pradeda vis aiškiau ryškėti dar vieno len­kakalbio Lietuvos arealo kontūrai? Kodėl etninės Lietuvos gilumoje?!

– Tai Liauda, kurią trilogijoje „Tvanas“ apie XVII a. kovas su švedais išgarsino Henrikas Senkevičius. Ten savo dvareliuose nuo seno gausiai gyveno smulkioji šlėkta – 1775 m. Vandžiogalos parapijoje buvo 66 % šlėktų ūkių, bet, kaip matyti iš 1897 m. visos Rusijos gyventojų surašymo, dar XIX a. pabaigoje anaiptol ne visi šlėktos kalbėjo lenkiškai: Kauno gubernijoje lietuvių kalbą gimtąja laikė 36,5 tūkstančio kilmingųjų bajorų iš 57 tūkstančių.

– Ar šis arealas susisiekia su Vilniaus lenkiškuoju arealu?

– Taip, Turska  nustatė, kad Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Kauno lenkiškoji sala jau buvo susifor­mavusi. Čekmonas pataisė, kad veikiau būta ne salos, o salyno su Vandžiogala centre. Mozaikinės lenkų ir lietuvių dvikalbystės zona pietuose sie­kė Kaišiadorių apylinkes ir vietomis susilietė su Vilniaus lenkiškuoju arealu.

– Tai įrodymas, kad lietuvių kaimiečių lenkinimas prasidėjo nuo XIX a. pabaigos?

– Šita kalbinė situacija yra užfiksuota Česlavo Milošo romane „Isos slėnis“ (Dolina Issy, 1955; lietuvių kalba išleista 1991 m., vertė Algis Kalėda). Svarbiausi lenkų kalbos skleidėjai tarp vals­tiečių buvo, be abejo, smulkieji sulenkėję šlėktos. Todėl Čekmonas daro prielaidą, nors Turska tai ir neigia, kad ir kitose lenkiškose salose yra buvę lenkiškai kalbančių „šlėktų centrų“.

– Bet Liaudos ir Vilniaus krašto lenkiškumas visai kitoks?

– Tik todėl, kad XX a. viduryje abu šie lenkiškumo židiniai buvo atsidūrę skirtingose valstybėse. Kryptingas gyventojų lenkinimas okupuotame Vilniaus krašte buvo virtęs smurtiniu. Tai reiškė, jog visa, kas lietuviška, ne tik „nekatalikiška“, „tamsu“, „neišlavinta“, „mužikiška“, bet ir „priešiška Lenkijai“.

– Ar Be Vilniaus ir Kauno XX a. dar būta kitų lenkiškų arealų?

– Turska nubrėžė tikslias XX a. ketvirtojo dešimtmečio dviejų lenkiškų arealų – Vilniaus ir Smalvų – ribas, o Čekmonas abu juos ištyrė amžiaus pabaigoje. Vilniaus arealas, vadindamasis Užneris, yra Neries dešiniajame krante maždaug tarp Kernavės ir Švenčionėlių.

– Kaip tie arealai formavosi?

Užneryje gana ryškiai išsiskiria trys ankstyvesnio lenkų kalbos išplitimo centrai: Buivydžiai, Giedraičiai ir Kernavė. Panaši situacija buvo ir Giedraičių apylinkėse.

– Mažiausiai žinoma apie Smalvų arealą?

– Dabar galima šnekėti tik apie lenkų kalbos liekanas viename kitame Smalvų arealo kaime, nes dauguma buvusio šlėk­tų centro gyventojų po karo išsikėlė į Lenkiją. Visoje ki­toje teritorijoje gyvena nemaža atsikėlusiųjų iš Baltarusijos.

– Dėl terminų. Tai kurią kalbą vadina „paprastąja“?

– Aptardamas įvairuojančius terminus Čekmonas nurodo, kad  Lietuvos kaimuose gyvenantys lenkai patys savo lenkų kalbą vadina „prastąja“ („po prostemu“), mokslininkai įvardija „prosty polski“. „Paprostu“ („po prostu“) patys gyventojai apibūdina visai kitą kalbą – vietinę gudų tarmę. Mokslininkai Lietuvos lenkų kalbą vadina „polszczyzna litewska“, Vilniaus lenkų kalbą –  „polszczyzna wileńska“, Lenkijos pakraščių (kresų) lenkų kalbą – „polszczyzna kresowa“ arba lenkų kalbos šiaurės rytų variantu – „polszczyzna pólnocnowschodnia“. Savų lietuviškų šio reiškinio įvardijamųjų terminų nėra, Čekmonas rekomenduoja vartoti Lietuvos (Vilniaus krašto) lenkų kalbos tar­mė, Vilniaus (lenkų kalbos) tarmė.

– Ar Vilniaus lenkų tarmė įvairuoja?

– Vilniaus lenkų tarmė turi keletą teritorinių atšakų — šnektų. Jų ypatybes lemia sociolingvistiniai veiksniai, pirmiausia jų vartotojų vienkalbystė ar dvikalbystė, kaimynystė su kitų kalbų šnektomis, gudų arba lietuvių substrato ir lenkų bendrinės kal­bos įtakos joms stiprumas. Skirtinas kultūrinis lenkų kalbos dialektas (le. dyalekt kulturalny) – Čekmono teigimu, juo dabar šneka kaimuose gyvenantys vietiniai lenkai, baigę 8-9 ar 11-12 lenkiškų klasių. Esama labai taisyklingai kalbančių bendrine lenkų kalba, dažniausiai tai tarpukariu iš Lenkijos atvykusiųjų palikuonys. Beveik neįvairuoja vienakalbių lenkų šnektos Užnerio areale, priešingai nei kaimynystėje gyvenančių lenkų–gudų dvikalbių lenkų kalba, kurioje gausu skolinių iš gudų kalbos. Čekmonas pažymi, kad šiaurės, šiaurės rytų ir pietvakarių lenkų šnektose, susisiekiančiose su lietuvių tarmėmis, ir dabar apstu lituanizmų, o vienur kitur vartojama beveik mišri, vadinamoji makaroninė, kalba: poszla do krautuwie silki kupič (lie. ‘nuėjau į krautuvę silkės pirkti‘), kur iš keturių žodžių du lietuviški.

Prieš dvidešimt ketverius metus (1995 m.) Čekmonas rašė, kad kol kas dėl to, kad yra praradę savo inteligentiją, Vilniaus krašto gyventojai lenkai orientuojasi į Lenkiją ir dėl visų nelaimių kaltina lietuvius. Jis tikėjosi, kad užaugs nauja karta, kuri pasijus esanti tikra šeimininkė, nesigėdys savo „čionykštiškumo“ ir sugebės perimti Lietuvos lenkų patriotizmo tradicijas didžiuotis tėvyne Lietuva. Kol kas tos tradicijos būdingesnės praeičiai – Česlovui Milošui, Tadeušui Konvickiui ir ki­tiems „kraštiečiams“ (krajowcy), kuriems Adomo Mickevičiaus žodžiai „Tėvy­ne Lietuva, mielesnė už sveikatą!“ nėra vien literatūrinė deklaracija.

Kategorijos: Istorija, Kalba, Kultūra, Lietuvoje, Literatūra, Naujienos, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: