Vilniečių ainių klubas primena primirštus Vilniaus miesto istorijos įvykius (1)

Šv. Ignoto g. 16 / Dominikonų g. 10. | vilnius21.lt nuotr.

Šv. Ignoto g. 16 / Dominikonų g. 10. | vilnius21.lt nuotr.

Balandžio 15 d. 18 val. (Šv. Ignoto g. 16 / Dominikonų g. 10) Vilniečių ainių klubo valdyba kviečia į atminimo lentos, skirtos Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto 100-mečiui paminėti, atidengimo iškilmes.  Lentoje įrašyti žodžiai: „Šiame name 1919-1931 m. dirbo Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas – Vilniaus krašto lietuvių veiklos centras“.

1918 m. paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, Vilnių valdė dar nepasitraukę ar atėję nauji šeimininkai. Vyriausybė dar nebuvo susiformavusi, todėl 1919.04.22 visuotinis lietuvių susirinkimas išrinko Laikinąjį Vilniaus lietuvių komitetą, turėjusį atstovauti lietuvius ir ginti jų teises. Padėtis buvo sudėtinga; dar vyko karas, reikėjo įtvirtinti nepriklausomybę, sekti tvarką viduje, ginti jauną valstybę tarptautinėse organizacijose.

1920 m. Vilniuje susikūrus Lietuvos valdžios įstaigoms, Komitetas nustojo veikęs. Tačiau dar tais pačiais metais L. Želigovskio kariuomenei atplėšus trečdalį Lietuvos ir prijungus jį prie Lenkijos, Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas atgijo. Jis tapo pagrindiniu Vilniaus ir Vilniaus krašto valdomuoju organu. Visus 19 okupacijos metų LVLK persekiojamas, trukdomas organizavo ir rėmė lietuviškas draugijas, šalpą, spaudą, švietimą ir kultūrinį gyvenimą. Jis buvo pagrindinė organizacija, atsakinga už visą lietuvišką veiklą ir gyvenimą Vilniaus krašte.

Name Dominikonų g. 10 LVLK veikė iki 1931 m. vėliau buvo priverstas keltis į kitas vietas.

Šio komiteto narys ir lietuvių tautinio judėjimo Vilniuje įkvėpėjas buvo dr. Jonas Basanavičius. Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, jis nepasitraukė į Kauną, o pasiliko su ištikimais lietuvybės gaivintojais Vilniaus lietuviais.

LVLK pirmininkais buvo: Mykolas Biržiška 1919.04.22-1922.02.05, Danielius Alseika 1923-28, ilgiausiai Komitetui pirmininkavo Konstantinas Stašys –1922, 1928.01.20 – 1937.02.16.

Atminimo lentos įrengimą parėmė: pagrindiniai rėmėjai – Kristina ir Vidas Mekšrūnai; rėmėjai: Lietuvos Infektologų draugija, prof. Arvydas Ambrozaitis;Vilniaus medicinos draugijos narys Algimantas Blažys; Vilniaus klubas: Alvydas Žabolis, prof. Alina Purienė, Viktorija Adomėnienė, Audra Baronienė, Šarūnas Birutis, Markas Zingeris.

Skulptorius vilniečių ainis Kristupas Vilutis.

Apie Laikinąjį Vilniaus lietuvių komitetą

Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas išrinktas 1919.04.22 Vilniuje visuotinio lietuvių susirinkimo, kuris pavedė komitetui atstovauti lietuvius ir ginti jų teises. Pirmąjį komitetą sudarė: M. Biržiška – pirmininkas, kun. J. Tumas Vaižgantas – vicepirmininkas, I. Jonynas- sekretorius, Pr. Tamošaitis – iždininkas, nariai J. Basanavičius, D. Alseika, Biržiškienė, S. Čiurlionienė, V. Matulaitis, O. Mašiotienė, A. Žmuidzinavičius.

Pasibaigus I Pasauliniam karui, komitetas daugeliui lietuvių padėjo reemigruoti į savąjį kraštą. 1919.04.27 LVLK atstovai M. Biržiška, Pr. Mašiotas ir Jonynas įteikė vyriausiajam lenkų vyriausybės komisarui P. Osmolskiui komiteto raštą, reikalaudami lietuviams žodžio, spaudos ir susirinkimų laisvės, prašė grąžinti užgrobtus lietuvių kultūros turtus: knygas, rankraščius, spausdinimo mašinas ir kt. Pateiktoje deklaracijoje komitetas išdėstė savo tikslus ir veikimo būdus: komitetas atstovaus ir gins Rytų Lietuvos lietuvių reikalus, tvarkys lietuvių draugijų veiklą, rems lietuvių švietimą, globos iš Rusijos grįžtančius lietuvius, teiks lietuviams reikalingus patarimus ir visokeriopą pagalbą.

1920 m. Lietuvos valdžios įstaigoms įsikūrus Vilniuje, LVLK nustojo veikęs, 1920.10.10 L. Želigovskio kariuomenei vėl užėmus Vilnių, lietuvių susirinkimas išrinko antrąjį LVLK, kurio pirmininkas buvo Pr. Augustaitis. Komitetas nutarė, kad Vilniaus krašto lietuviai turi boikotuoti rinkimus į Vilniaus lenkų seimą ir pranešė lenkų valdžiai, jog Vilniaus krašto lietuviai rinkimuose nedalyvaus

1922.01.20 vyko kratos ir suėmimai, atimtas LVLK antspaudas, tremiami, uždaromi į Lukiškių kalėjimą komiteto valdybos nariai.

1922.02.12 Šv. Mikalojaus parapijos salėje įvyko visuotinis Vilniaus lietuvių protesto susirinkimas prieš lietuvių persekiojimus ir trėmimus. Į ištremtų LVLK narių vietą išrinkti K. Stašys – pirmininkas ir kun. Vl. Jezukevičius.

LVLK nusiuntė Tautų Sąjungai raštą, kuriuo informavo apie Vilniaus krašto lietuvių persekiojimus, o taip pat dokumentą vyriausybei Varšuvoje, kuriame buvo suregistruoti lietuvių mokyklų ir spaudos persekiojimai, lietuvių įstaigų mėtymas, teisių atėmimas lietuviams gydytojams, provokacijos, suėmimai, tardymai, kalinimas, trėmimai iš Vilniaus krašto ir kt.

1923.05.27 komitetas gavo lenkų valdžios įsakymą išvažiuoti iš Vilniaus, bet LVLK nepakluso, o 1924 m. nusiuntė memorandumą Žmogaus teisių lygai Paryžiuje, kuri pasmerkė lenkų terorą užgrobtose Lietuvos, Gudijos ir Ukrainos žemėse. 1925.03.03 LVLK protestavo dėl sudaryto Lenkijos konkordato su Vatikanu, kuriuo sustiprinta lenkų įtaka Vilniaus ir Suvalkų krašto bažnyčiose. LVLK siuntė protestus Varšuvos seimo ir senato švietimo komisijai prieš švietimo ministro Grabovskio (Grabowski) ir Vilniaus švietimo globėjo Gonsiarovskio (Gąsiarowski) lietuvių gimnazijoms taikomus suvaržymus, protestavo dėl 36 lietuvių mokyklų uždarymo, prieš lenkų administracinės valdžios prievartą (piniginėmis baudomis ir kalėjimu) mokyti vaikus lenkiškose mokyklose. 1927 m. lenkų administracijai vykdant masinius lietuvių areštus, LVLK rinko aukas, šelpė kalinius, rūpinosi jų išlaisvinimu.

1927.10.05 protestuota uždarius lietuvių mokytojų seminariją ir 49 pradžios mokyklas.

1928 m. D. Alseikai pasitraukus iš komiteto, pirmininko pareigas perėmė K. Stašys. Jo iniciatyva LVLK 1928.05.25 įteikė memorandumą popiežiaus nuncijui Varšuvoj apie Vilniaus ir Lomžos (Seinų) vyskupijose lietuvių katalikų skriaudas. Jame buvo sužymėti faktai, kad Vilniaus kurijoje nėra nei vieno kunigo lietuvio, arkivyskupo

Jalbžykovskio (R. Jałbrzykowski) įsakymu grynai lietuviškose parapijose (Švenčionių, Adutiškio, Daugėliškio ir kt.), įvestos pamaldos lenkų kalba, lietuviai kunigai iškeliami į nelietuviškas parapijas, o į lietuvių parapijas skiriami nemokantys lietuvių kalbos.

Vilniaus vaivada L. Bocianskis 1935.12.20 uždraudė komitetui vadintis ligšioliniu vardu. Jis buvo pakeistas į Tautinį Vilniaus lietuvių komitetą (TVLK). Lenkų administracija darė kratas komiteto raštinėje ir įvarių organizacijų archyvuose, komiteto pirmininko K. Stašio bute. Pagrobta komiteto raštinės knygos, K. Stašio numizmatikos privatus rinkinys. Komiteto pirmininkas buvo uždarytas į Lukiškių kalėjimą, jam sudaryta byla. Rengdama nuotaikas būsimam 1938 m. ultimatumui Lietuvai, lenkų administracija šią bylą plačiai garsino lenkų periodinėje spaudoje. Tai buvo ne tiek K. Stašio, kiek Vilniaus krašto lietuvybės byla. Lenkų valdžia lietuvių tarpe norėjo nuslėpti bylos eigą, nes artėjant teismui, 1937.11. 04 sulaikytas didžiausias Vilniaus lietuvių laikraštis –

„Vilniaus rytojus“. Teismas K. Stašį nubaudė vieneriems metams sunkiųjų darbų kalėjimo ir 10 000 zlotų bauda. Administracijos įstaigos vėliau paskyrė ir 120 000 zlotų baudos už tariamai nesumokėtus pajamų mokesčius. Labdaros ir kitoms lietuvių draugijoms paskirti kuratoriai galutinai likvidavo lietuvių kultūrinius židinius. Likviduoto TVLK ir kitų draugijų atstovai 1938 įteikė memorandumą ministrui pirmininkui, pavaizduodami to meto lietuvių kultūrinę būklę, prašė leidimo veikti uždarytoms draugijoms. Memorandumą pasirašę asmenys buvo lenkų administracijos nubausti už tariamą lenkų valstybės įžeidimą.

Laikinajam Vilniaus lietuvių komitetui įvairiu metu vadovavo:

  1. Biržiška 1919.04.22 – 1922.02.05,
  2. Alseika 1923-28,
  3. Stašys 1922, 1928.01.20 – 1937.02.16.

Lietuvių enciklopedija T34, Bostonas, 1966.p 157-159

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Kultūros politika, Lietuvoje, Naujienos, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .

1 komentaras

  1. Č.Z.:

    Nepriklausomoje Lietuvoje maždaug prieš 15 metų dabartinis Švietimo ministras Švenčionijos žemėje su giltinės
    dalgiu “pasivaikščiojo” po kaimus ir nušlavė nuo žemės paviršiaus lietuviškas kaimo mokyklas,t.t.Sarių,kurioje tuomet mokėsi dar apie 70 vaikų.O naujai pastatytas didelis mokyklos pastatas liko be gyvybės ženklų kiaurais langais ir be durų.Vaikai buvo priversti važinėtis į Švenčionis apie 20 kilometrų .Bandžiau atvesti į protą rajono valdžią tuomet,
    bet “viešpačiai”ignoravo.Ar gi kam gaila svetimų vaikų.Dabar aplinkui kaimai visi be gyvybės ženklų.Lietuvos besme-
    geniai jau ne vieną dešimtmetį tuština Lietuvą.Matyt,Suslovo priesakai dar vis galioja…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: