G. Burneika. Klerikalinis globalizmas (35)

Alkas.lt koliažas

Alkas.lt koliažas

Klerikalinį globalizmą galima apibrėžti kaip siekį primesti tautoms vienos kurios nors religijos viršenybę. Krikščioniškajai ekspansijai apibūdinti orientalistas Audrius Beinorius vartoja sąvoką „kolonialistinis klerikalizmas“ [1], o filosofas Arvydas Šliogeris tai vadina tiesiog banditišku Žemės užkariavimu [2].

Šiai globalizmo rūšiai pakomentuoti pasitelksiu kito filosofo – Vytauto Radžvilo minčių, pasakytų pokalbyje su religijotyrininku Vytautu Ališausku, santrauką, pavadintą „Vyksta atviras Europos nukrikščioninimas“ [3]. Neabejoju V. Radžvilo nuoširdžiu noru pasitarnauti Tėvynei. Jo nuopelnai atkuriant Lietuvos valstybingumą, sąjūdinė veikla, kova prieš globalizmą, Lietuvos nutautinimą ir išvalstybinimą – didžiuliai. Tačiau vaisingą darbą varžo nenoras suprasti pačios krikščioniškosios pasaulėžiūros globalizmo.

Minėtos santraukos pagrindinė mintis – kairiųjų globalistų krikščionybei daroma žala viešajame politiniame gyvenime – sudaro įspūdį, esą pati krikščionybė yra tarsi nekaltas avinėlis, aukojamas ant tiesos ir teisingumo aukuro, o visas blogis kyla tik iš jos priešų. Tokios pozicijos laikosi dauguma šiuo klausimu pasisakančių krikščionių.

Neneigiu, kad „kairieji“ – blogis, tačiau krikščionims derėtų prisiminti, kad „kairė“ (marksizmas, bolševizmas, komunizmas, neomarksizmas) drauge su ateizmu iškilo kaip reakcija į judo-krikščionybę, pakraupinusią savo nusikaltimais žmoniškumui (kryžiaus karai, genocidas krikšto vardu, inkvizicija, eretikų laužai, raganų kankinimai ir t. t.). Be tiesioginio fizinio smurto, krikščioniškasis fanatizmas ne mažiau nuožmiai naikino dvasiškai, ideologiškai – visas kitas visų tautų pasaulėžiūras. Tokiu savo elgesiu judo-krikščioniškasis fundamentalizmas visiškai iškreipė dvasingumo sampratą ir sukompromitavo pačią Dievo idėją. Žmonėms, praradusiems tautines šaknis, senąją prigimtinę pasaulėžiūrą, iš atvirumo gamtai kylantį tikrovės jausmą, beliko griebtis dirbtinės pasaulėžiūros be Dievo, nes biblinis „Dievas“ visiškai prarado žmogišką veidą. Todėl A. Šliogeris bolševizmą pavadino tiesiog krikščionybės „vaikeliu“ [4].

Minėtoje santraukoje sakoma: „Pirmasis globalistinis projektas buvo Sovietų Sąjungos pasaulinės komunistinės imperijos idėja. Antrasis globalistinis projektas – JAV globalios demokratijos idėja. Trečiasis projektas – Europos Sąjungos integracija, arba begalinė europeizacijos revoliucija.“ Bet ar ne popiežiškoji Romos imperija verta pirmojo globalistinio projekto vardo? A. Šliogeris sako: „Globalizacija yra krikščonybės padarinys“ [5], tai „totali visuomenės kontrolė kuriant mašininio tipo imperiją su popiežiumi viršuje“ [6].

Pats V. Radžvilas pripažįsta: „Jeigu kalbame apie Europos Sąjungą ar Europos plėtrą apskritai, reikia pasakyti, kad viduramžių žmonės save laikė Vakarų krikščionija. Išskyrus saujelę intelektualų, viduramžių prancūzai, anglai ar vokiečiai net neįtarė, kad jie yra kažkokie tai europiečiai.“ Tik klausimas, ar iš viso viduramžių žmogus galėjo viešai pasakyti esąs ne krikščionis… Jis būtų apkaltintas apostaze (tikėjimo išsižadėjimu) – nusikaltimu Bažnyčiai ir gyvas sudegintas. Kuo buvo pateisinamas baltų tautų genocidas? Kaip tik tuo, kad neskubėjo pasivadinti krikščioniškomis.

Kaip dabar kairieji globalistai „prastuminėja“ europiečio tapatybę, taip klerikaliniai globalistai, tik daug nuožmiau ir per prievartą bruko krikščioniškąją. Bet šiuo metu kairieji juos „perspjauna“. Ar ne dėl to gerbiamas V. Radžvilas skundžiasi, kaip „1950 metais Europos bendriją formaliai įsteigė didieji krikščionys demokratai – Robertas Šumanas (Robert Schuman), Alčide De Gasperi (Alcide De Gasperi) ir Konradas Adenaueris (Konrad Adenauer)“ ir kaip „nuo maždaug 1955 metų Europos integracijos projektą į savo rankas perėmė tie, kurie šiandien vadinami kairiosiomis jėgomis“, kaip Europos vienybę „simboliškai iki 1806 m. reprezentavo Šventoji Romos imperija, kurią panaikino Napoleonas“, kaip „šiuolaikinėje Europoje atkakliai ir metodiškai iš visų viešojo gyvenimo sričių išstūminėjama krikščionybė“, kaip „būdamas valstybės tarnautoju ar apskritai viešoje erdvėje nebegali pasikabinti net kryželio“. Norisi paklausti: o ar galėjo viduramžiais globalistinėje katalikiškoje Šventojoje Romos imperijoje žmogus pasikabinti ką nors kita, be kryželio? Ar gal vietoj kokio krikščionių šventojo paveikslo arba relikvijos galėjo pasistatyti, pavyzdžiui, deivės Žemynos atvaizdą?

Krikščioniškasis globalizmas buvo ir, vos atgavęs galią, būtų nepalyginamai nuožmesnis, totalitariškesnis nei šiuolaikinis kairysis.

Toliau V. Radžvilas tvirtina: „Krikščionybė, be jokios abejonės, niekada nebuvo galutinai susipynusi su valstybe.“ Argi? Juk pats popiežiaus institutas apima ne tik religinę, bet ir politinę valdžią. Kaip visiems žinoma: „Vatikano valstybinis statusas aptartas 1929 metų Laterano susitarimu. Santvarka – absoliutinė renkamoji monarchija (teokratija). Monarchas turi aukščiausią įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę galią, kartu yra Romos katalikų bažnyčios vadovas.“ [7] Vatikanas turi visas valstybei būdingas institucijas, savo tarptautinę politiką. Šventoji Romos imperija (panaikinta Napoleono 1806 m.) buvo ir politinis darinys, kurio galva popiežius atstojo buvusios Romos imperijos imperatorių. Viduramžiais popiežius turėjo savo kariuomenę, kurią siuntė kardu ir ugnimi atversti tautas į „tikrąjį tikėjimą“ ir tuo prijungti jas prie savo Imperijos. Prisiminkime, kad ir karalius Mindaugas po krikšto turėjo atiduoti kryžiuočiams – vadinasi, Šventajai Romos imperijai – didžiulę dalį savo valdų.

Taigi, naujujų amžių kolonialistinis bei imperialistinis globalizmas paveldėjo savo „užmojį“ iš klerikalinio globalizmo, pramynusio jiems takus.

Toliau V. Radžvilas sako, jog krikščioniškos politinės teorijos „tikslas yra sukurti palankias sąlygas susiformuoti tam tikram moraliniam ir intelektualiniam žmogaus tipui“. Kas tai per „tipas“? Pasak Biblijos, krikščionys yra klusnių avių kaimenė, sekanti paskui savo vadovą (Jn 10, 2–3). [8] Jie jaučiasi Dievo išrinkti (Ef 2, 8) ir įpareigoti nešti „išgelbėjimą“ tautoms (Mt 28, 19-20; Apd 28, 28) – jų pravardžiuojamiems pagonims, gyvenantiems „be vilties ir be Dievo pasaulyje“ (Ef 2, 12). Tai globali pretenzija sukurti naująjį „išgelbėtą“ žmogų. Pasak A. Šliogerio, „Bažnyčia yra pirmoji socialinė mašina“ [9], kuri „pirmą kartą žmonijos istorijoje sąmoningai iškelia uždavinį sukurti totalitarinę visuomenę, totalitarinį žmogų“ [10]. Šv. Raštas sako, jog tėra vienas „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6; taip pat žr. Apd 4, 12), kuris pateisina bet kokias priemones ir dėl kurio naujajam žmogui leidžiama kitus prakeikti (Gal 1, 8, 9; 1 Kor 16, 22, pagal Kosto Burbulio vertimą), niekinti (1 Tes 4, 5; Mt 18, 17; 1 Kor 10, 20), netgi žudyti (Apr 2, 26–27; Joz 11, 14–15; Sk 31, 17 ir t. t.). A. Šliogeris apibendrina: „Pirmą kartą šitoks žmogaus sadisto orientyras buvo įtvirtintas Biblijoje: girdi, žmogus yra Dievo paveikslas, todėl jam viskas galima. Vadinasi, žmogus gali viską naikinti negraužiamas sąžinės ir be jokių sentimentų.“ [11]

Taigi, koks tasai naujasis „išganytasis“ žmogus, išugdytas klusnios kaimenės ir mesianistinio pranašumo jausmo, palaikomo niekinant visus kitus, prisidengus gailestingumo kauke? Frydrichas Nyčė retoriškai klausia, „ar neatrodytų, kad Europoje aštuoniolika šimtmečių viešpatavo vienintelis noras – padaryti iš žmogaus sublimuotą apsigimėlį“ [12]. Sublimacija, pasak „Tarptautinių žodžių žodyno“, – tai „potraukio, kurio negalima realizuoti, transformavimas ir realizavimas visuomenės sankcionuota veikla“. Žlungant judo-krikščioniškų institucijų pasaulinio dominavimo viltims, užmojis kurti „naująjį“ totalitarinį žmogų, naikinant visus kitaip mąstančius, transformavosi ir buvo realizuotas kitaip. A. Šliogeris, bolševizmą pavadinęs krikščionybės vaikeliu, atkreipė dėmesį į socialinės revoliucijos reiškinį.

Rusijoje valdžią paėmus bolševikams, minia, ką tik nuolankiai keliaklupsčiavusi cerkvėse, staiga ėmė jas griauti ir žudyti popus. Ar galėjo žmogus taip greitai pasikeisti? O gal dirva tam buvo iš seno paruošta? Du tūkstančius metų krikščionybės kurta „pavyzdinė“ visuomenė, „išvalyta“ nuo visų kitaip mąstančių „klaidatikių“, susilaukė jos verto įpėdinio – modernaus komunisto bei nacionalsocialisto. A. Šliogeris sako: „Taigi būtent krikščionių teologai įtvirtina agresyvų hominido santykį su gamta, su gyvybe“, „tai radikali nihilistinė pozicija, ir šiuo požiūriu visa krikščionybė ne tik pati yra nihilistinė, bet ir parengia kelią dar agresyvesniam technologiniam nihilizmui“ [13], kuris „tik pratęsia ir be saiko išplečia šitokios naikinimo nekaltybės arealą“ [14].

Dabartinei padėčiai Europoje apibūdinti išlieka aktualūs F. Nyčės žodžiai: „Aš norėjau pasakyti: iki šiol krikščionybė buvo lemtingiausia žmogiškosios puikybės forma. Žmonės, nepakankamai aukšti ir tvirti, kad galėtų formuoti žmogų kaip menininkai; žmonės, nepakankamai stiprūs ir toliaregiai. <…> Tokie žmonės su savo „lygybe prieš Dievą“ iki šiol sprendė žmogaus likimą, kol pagaliau išugdė sumenkusią, beveik juokingą padermę, bandos gyvulį, geranorišką, liguistą vidutinybę – dabartinį europietį…“ [15] Biblinės ideologijos pakirstomis prigimtinio tautinio tikėjimo šaknimis (Rom 11, 24) blaškomą liberalizmo bei atitrūkusio nuo žemės pseudohumanizmo vėjų.

Dar V. Radžvilas sako: „Krikščionybė nuo islamo skiriasi tuo, kad iš jos tiesiogiai nėra kildinamas koks nors konkretus teisinis kodeksas, kaip sharia teisė [lietuviškai šariatas], ir krikščionybė nenurodinėja, kokia konkreti politinė santvarka turi būti.“ Bet ar tikrai taip? Juk viena iš baisiausių Europoje baudžiavų Lietuvoje buvo įteisinta remiantis krikščionybe. Pati Bažnyčia turėjo baudžiauninkų ir žiauriai juos išnaudojo. Nes pati krikščionių „konstitucija“ – Biblija moko: „Kalbėk, kad vergai būtų visame kame klusnūs savo šeimininkams, stengtųsi jiems įtikti ir neprieštarauti“ (Tit 2, 9). Koranas irgi įteisina vergiją: „Išties tikintieji suklestės, <…> kurie saugo savo lyties organus ir apsiriboja tik savo žmonomis ir tuo, ką užvaldė jų dešinios (vergės), – juk dėl to nebus priekaištaujama“ (Sūra 23, 1–6; taip pat žr. 33, 50; 70, 29–30) [16]. O Suna (islamo pranašo gyvenimo istorija ir pamokymai) nurodo pavyzdinį elgesį su vergais. Tad argi nėra panašumo tarp krikščionybės ir islamo? Abu šventraščiai įteisina vergovę, kurią jų sekėjai, susidarius palankioms sąlygoms, nedelsia įgyvendinti.

Be to, tiek krikščionybė, tiek islamas yra abraomiškos religijos, nes kildinamos iš dviejų Abraomo sūnų, Izaoko ir Izmaelio (Pr 16; 17, 19–20; 21, 3). Iš Izaoko pirma kilo žydų tauta ir paskui iš jos – dvi religijos: judaizmas ir krikščionybė, o iš Izmaelio – arabų tauta ir islamas. Visos jos yra globalistinės, nes siekia globalaus viešpatavimo. Islamas šiuo metu savo plėtrai naudojasi kairiųjų globalistų, tokių kaip Sorošas, paslaugomis. Algimantas Lebionka rašo: „Politikos apžvalgininkės Pamelos Geler (Pamela Geller) teigimu, Sorošas siekia įgyvendinti globalistinę viziją, o islamizaciją mato kaip pasaulinės transformacijos, kurią nori pasiekti, šalutinį efektą.“ [17] Kovoje už globalizaciją pirmauja islamas.

Abi religijos, tiek krikščionybė, tiek islamas, skatina žudytis ir žudyti. Pagal Bibliją, reikia „aukoti savo kūnus kaip gyvą šventą, Dievui patinkančią auką“ (Rom 12, 1), o visus atsisakiusius paklusti biblinio Kristaus valdžiai, nužudyti jo akivaizdoje (Lk 19, 27). Korane (9, 111) sakoma: „ Iš tiesų Allahas nupirko iš tikinčiųjų juos pačius ir jų turtus už tai, kad jiems – Rojus! Jie kovoja Allaho kelyje, žudo ir patys žūsta. Toks jo pažadas ir įsipareigojimas Taurate (Toroje), Indžilyje (Evangelijoje) ir Korane.“ Tiesa, islamas pasiteisina, esą jo kova gynybinė, o krikščionybė savo ketinimų „išgelbėti“ visas tautas nuo gimtosios nuodėmės net neslepia.

Tiek krikščionybė, tiek islamas prasidėjo dviejose tautose – žydų ir arabų, todėl neišvengiamai neša ir diegia jų tautinę tapatybę. Krikščionybė padaro privalomą žydų tautos tradiciją, įkūnytą Biblijoje, o islamas – arabų, įkūnytą Korane ir sunoje. Kiekvienas, priėmęs bet kurią iš šių religijų, neišvengiamai persiima tų tautų mentalitetu, psichologija, papročiais, šventėmis ir tampa nebe savo protėvių palikuonimi, bet Abraomo (Gal 3, 29).

conatusnews.com nuotr.

conatusnews.com nuotr.

Krikščioniškojo globalizmo išprievartautų tautų tikintiesiems klerikalai Kristaus aukos pavyzdžiu du tūkstančius metų įteiginėjo, kad jie tėra pjovimui skirtos avys. Ilgalaikis savęs niekinimas, žeminimas davė rezultatų. Krikščioniškos tautos buvo paruoštos aukai – islamo invazijai, arabų tradicijai. Todėl daugelis jų nebegali jai pasipriešinti. Savo juodą darbą, žinoma, padarė ir pseudohumanistinis kairiųjų globalizmas, irgi sąlygotas krikščionybės. Taigi krikščionybė paruošė dirvą ne tik kairiesiems globalistams, bet ir kitam Abraomo sūnui Izmaeliui, savo broliui. Romos katalikų bažnyčia, įkalinusi save apsimestinio gailestingumo kaukėje, beatodairiškai remia imigraciją iš musulmoniškų šalių, nors gerai mato jos pasekmes. Nes juk tai biblinės tautos protėvio Izaoko palikuonys, globalizmo tarnai, vedantys Europos tautas kaip avis į savo giminaičio skerdyklą. Imigrantai iš musulmoniškų šalių – tai ne karo, net ne ekonominiai pabėgėliai. Tai naujieji okupantai. Pasak Džiulio Meočio, Il Foglio redaktoriaus, imigrantai atvirai Europai sako: „Vieną dieną visa tai bus mūsų“ [18].

Kaip vyksta klerikalinė globalizacija, ir kaip Izaokas (krikščionybė su visomis savo atšakomis) bendradarbiauja su Izmaeliu (islamu), galima pamatyti iš religinių bendrijų sąrašo, Lietuvoje pripažintų tradicinėmis. Nes tokiomis pripažįstamos tik Izaoko (Romos apeigų katalikai, Evangelikų liuteronų, Evangelikų reformatų, Evangelikų baptistų, Evangelikų metodistų, Stačiatikių ortodoksų, Stačiatikių sentikių, Judėjų, Karaimų, Graikų apeigų katalikų) ir Izmaelio (Musulmonų sunitų) religijos [19].

Jei tokios yra tradicinės Lietuvos religijos, tai kieno tradicijas mes puoselėjame? Gerbti kitas tradicijas būtina – tik ne savųjų sąskaita. Kodėl tradicine nepripažįstama tūkstantmečius gyvavusi, nuo visų priešų apsiginti padėjusi senoji prigimtinė lietuvių religija? Pasaulyje dabar yra apie 2,2 mlrd. krikščionių ir apie 1,9 mlrd. musulmonų. Drauge jie sudaro didesnę dalį žmonijos. Ar tai ne klerikalinis globalizmas? Be to, Izaoko ir Izmaelio šeimos ne visada pykosi (Per 16, 3-6). Abraomo laidotuvėse jie taikiai stovėjo greta vienas kito (Pr 25, 7–9). Tad visai įtikėtina, kad ir ateityje jie gali sutarti, ir Šventosios Romos imperijos likučiai kairiojo globalizmo grėsmės akivaizdoje vienysis su būsimuoju pasauliniu Kalifatu.

Kas gi vienija krikščionybę ir islamą, ne kartą nuožmiai tarpusavyje kariavusius? Ne tik neapykanta bedieviams ateistams, bet ir vadinamiesiems pagonims. Prisiminkime judo-krikščionišką Kristų, pranašavusį, kaip pagonys bus „sudaužyti tarsi moliniai indai“ (Apr 2, 26–27). O Korane (9, 5) sakoma: „O kuomet baigsis draudimų mėnesiai, tai žudykite daugiadievius, kur juos surasite, imkite į nelaisvę, apsupkite, statykite pasalas prieš juos kiekvienoj slaptoj vietoj! O jeigu jie atgailaus ir atlikinės maldą, ir duos zakiatą, tai paleiskite juos: juk Allahas – Atleidžiantis, Gailestingas“.

Įsiviešpatavus islamui, pagal šarijatą krikščionys, priešingai vadinamiesiems pagonims,  galėtų pasilikti savo religijoje, tiktai turėtų mokėti džizją – „pagalvės“ (apsaugos) mokestį už teisę išpažinti savo tikėjimą (Kor 9, 29). Ar sutinka globalistinė judo-krikščionybė su tokiomis sąlygomis? O kodėl gi ne? Juk tam, kad išsilaikytų geopolitinėje arenoje, Vatikanas  1929 m. buvo sudaręs konkordatą su fašistine Musolinio vyriausybe, o po keturių bendros veiklos metų, 1933 m., puikiai žinodamas, su kuo turi reikalą, – dar ir su fašistine hitlerine Vokietija. Tad su islamu, su kuriuo turi bendrą protėvį ir bendras globalistines pretenzijas, – vieni niekai.

Tad ar ne teisus A. Šliogeris, sakydamas, kad krikščioniškasis globalizmas „spjauna į visus tautinius ypatumus“ [20]? Jei žmogus, būdamas krikščionis, juos iš dalies išsaugo, tai tik dėl savo prigimtinio padorumo ir tik tiek, kiek nutolsta nuo biblinio mesianizmo.

Taigi, klerikalinis judo-krikščioniškasis gloobalizmas nėra nekaltas avinėlis. Tai aukuras, ant kurio aukojamos tautos.

Išnašos

[1] Audrius Beinorius. Sąmonė klasikinėje Indijos filosofijoje. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas   2002, p. 74.

[2] Arvydas Šliogeris. Virginijus Gustas. Pokalbiai apie esmes. Vilnius: Tyto Alba, 2013, p. 156.

[3] www.propatria.lt/2018/05/vytautas-radzvilas-vyksta-atviras.html

[4] Arvydas Šliogeris. Virginijus Gustas. Pokalbiai apie esmes, p. 35.

[5] Ten pat, p. 156.

[6] Ten pat p. 315.

[7] https://lt.wikipedia.org/wiki/Vatikanas.

[8] Jei nenurodyta kitaip, visur remiamasi Antano Rubšio verstu Senuoju Testamentu ir Česlavo Kavaliausko verstu Naujuoju Testamentu.

[9] Arvydas Šliogeris. Virginijus Gustas. Pokalbiai apie esmes, p. 332, 333.

[10] Ten pat, p. 315.

[11] Ten pat, p. 113.

[12] Frydrichas Nyčė. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1991, p. 370. 

[13] Arvydas Šliogeris. Virginijus Gustas. Pokalbiai apie esmes, p. 39.

[14] Ten pat, p. 113.

[15] Frydrichas Nyčė. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1991, p. 370. 

[16] Koranas: literatūrinis prasmių vertimas. Pataisytas ir papildytas leidimas, iš arabų kalbos verstas muftijaus Romo Jokubausko. Vilnius: Kronta, 2010, p. 294.

[17] http://lebionka.blogspot.com/2017/04/soroso-fondas-susmirdes-globalizmo.html.

[18] http://alkas.lt/2017/08/25/dz-miotis-musulmonai-sako-europai-viena-diena-visa-tai-bus-musu/.

[19] https://lt.wikipedia.org/wiki/Religija_Lietuvoje.

[20] Arvydas Šliogeris. Virginijus Gustas. Pokalbiai apie esmes, p. 315.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Komentuoti: Lietuva lietuviams Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: