G. Burneika. Klerikalinis globalizmas (35)

Alkas.lt koliažas

Alkas.lt koliažas

Klerikalinį globalizmą galima apibrėžti kaip siekį primesti tautoms vienos kurios nors religijos viršenybę. Krikščioniškajai ekspansijai apibūdinti orientalistas Audrius Beinorius vartoja sąvoką „kolonialistinis klerikalizmas“ [1], o filosofas Arvydas Šliogeris tai vadina tiesiog banditišku Žemės užkariavimu [2].

Šiai globalizmo rūšiai pakomentuoti pasitelksiu kito filosofo – Vytauto Radžvilo minčių, pasakytų pokalbyje su religijotyrininku Vytautu Ališausku, santrauką, pavadintą „Vyksta atviras Europos nukrikščioninimas“ [3]. Neabejoju V. Radžvilo nuoširdžiu noru pasitarnauti Tėvynei. Jo nuopelnai atkuriant Lietuvos valstybingumą, sąjūdinė veikla, kova prieš globalizmą, Lietuvos nutautinimą ir išvalstybinimą – didžiuliai. Tačiau vaisingą darbą varžo nenoras suprasti pačios krikščioniškosios pasaulėžiūros globalizmo.

Minėtos santraukos pagrindinė mintis – kairiųjų globalistų krikščionybei daroma žala viešajame politiniame gyvenime – sudaro įspūdį, esą pati krikščionybė yra tarsi nekaltas avinėlis, aukojamas ant tiesos ir teisingumo aukuro, o visas blogis kyla tik iš jos priešų. Tokios pozicijos laikosi dauguma šiuo klausimu pasisakančių krikščionių.

Neneigiu, kad „kairieji“ – blogis, tačiau krikščionims derėtų prisiminti, kad „kairė“ (marksizmas, bolševizmas, komunizmas, neomarksizmas) drauge su ateizmu iškilo kaip reakcija į judo-krikščionybę, pakraupinusią savo nusikaltimais žmoniškumui (kryžiaus karai, genocidas krikšto vardu, inkvizicija, eretikų laužai, raganų kankinimai ir t. t.). Be tiesioginio fizinio smurto, krikščioniškasis fanatizmas ne mažiau nuožmiai naikino dvasiškai, ideologiškai – visas kitas visų tautų pasaulėžiūras. Tokiu savo elgesiu judo-krikščioniškasis fundamentalizmas visiškai iškreipė dvasingumo sampratą ir sukompromitavo pačią Dievo idėją. Žmonėms, praradusiems tautines šaknis, senąją prigimtinę pasaulėžiūrą, iš atvirumo gamtai kylantį tikrovės jausmą, beliko griebtis dirbtinės pasaulėžiūros be Dievo, nes biblinis „Dievas“ visiškai prarado žmogišką veidą. Todėl A. Šliogeris bolševizmą pavadino tiesiog krikščionybės „vaikeliu“ [4].

Minėtoje santraukoje sakoma: „Pirmasis globalistinis projektas buvo Sovietų Sąjungos pasaulinės komunistinės imperijos idėja. Antrasis globalistinis projektas – JAV globalios demokratijos idėja. Trečiasis projektas – Europos Sąjungos integracija, arba begalinė europeizacijos revoliucija.“ Bet ar ne popiežiškoji Romos imperija verta pirmojo globalistinio projekto vardo? A. Šliogeris sako: „Globalizacija yra krikščonybės padarinys“ [5], tai „totali visuomenės kontrolė kuriant mašininio tipo imperiją su popiežiumi viršuje“ [6].

Pats V. Radžvilas pripažįsta: „Jeigu kalbame apie Europos Sąjungą ar Europos plėtrą apskritai, reikia pasakyti, kad viduramžių žmonės save laikė Vakarų krikščionija. Išskyrus saujelę intelektualų, viduramžių prancūzai, anglai ar vokiečiai net neįtarė, kad jie yra kažkokie tai europiečiai.“ Tik klausimas, ar iš viso viduramžių žmogus galėjo viešai pasakyti esąs ne krikščionis… Jis būtų apkaltintas apostaze (tikėjimo išsižadėjimu) – nusikaltimu Bažnyčiai ir gyvas sudegintas. Kuo buvo pateisinamas baltų tautų genocidas? Kaip tik tuo, kad neskubėjo pasivadinti krikščioniškomis.

Kaip dabar kairieji globalistai „prastuminėja“ europiečio tapatybę, taip klerikaliniai globalistai, tik daug nuožmiau ir per prievartą bruko krikščioniškąją. Bet šiuo metu kairieji juos „perspjauna“. Ar ne dėl to gerbiamas V. Radžvilas skundžiasi, kaip „1950 metais Europos bendriją formaliai įsteigė didieji krikščionys demokratai – Robertas Šumanas (Robert Schuman), Alčide De Gasperi (Alcide De Gasperi) ir Konradas Adenaueris (Konrad Adenauer)“ ir kaip „nuo maždaug 1955 metų Europos integracijos projektą į savo rankas perėmė tie, kurie šiandien vadinami kairiosiomis jėgomis“, kaip Europos vienybę „simboliškai iki 1806 m. reprezentavo Šventoji Romos imperija, kurią panaikino Napoleonas“, kaip „šiuolaikinėje Europoje atkakliai ir metodiškai iš visų viešojo gyvenimo sričių išstūminėjama krikščionybė“, kaip „būdamas valstybės tarnautoju ar apskritai viešoje erdvėje nebegali pasikabinti net kryželio“. Norisi paklausti: o ar galėjo viduramžiais globalistinėje katalikiškoje Šventojoje Romos imperijoje žmogus pasikabinti ką nors kita, be kryželio? Ar gal vietoj kokio krikščionių šventojo paveikslo arba relikvijos galėjo pasistatyti, pavyzdžiui, deivės Žemynos atvaizdą?

Krikščioniškasis globalizmas buvo ir, vos atgavęs galią, būtų nepalyginamai nuožmesnis, totalitariškesnis nei šiuolaikinis kairysis.

Toliau V. Radžvilas tvirtina: „Krikščionybė, be jokios abejonės, niekada nebuvo galutinai susipynusi su valstybe.“ Argi? Juk pats popiežiaus institutas apima ne tik religinę, bet ir politinę valdžią. Kaip visiems žinoma: „Vatikano valstybinis statusas aptartas 1929 metų Laterano susitarimu. Santvarka – absoliutinė renkamoji monarchija (teokratija). Monarchas turi aukščiausią įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę galią, kartu yra Romos katalikų bažnyčios vadovas.“ [7] Vatikanas turi visas valstybei būdingas institucijas, savo tarptautinę politiką. Šventoji Romos imperija (panaikinta Napoleono 1806 m.) buvo ir politinis darinys, kurio galva popiežius atstojo buvusios Romos imperijos imperatorių. Viduramžiais popiežius turėjo savo kariuomenę, kurią siuntė kardu ir ugnimi atversti tautas į „tikrąjį tikėjimą“ ir tuo prijungti jas prie savo Imperijos. Prisiminkime, kad ir karalius Mindaugas po krikšto turėjo atiduoti kryžiuočiams – vadinasi, Šventajai Romos imperijai – didžiulę dalį savo valdų.

Taigi, naujujų amžių kolonialistinis bei imperialistinis globalizmas paveldėjo savo „užmojį“ iš klerikalinio globalizmo, pramynusio jiems takus.

Toliau V. Radžvilas sako, jog krikščioniškos politinės teorijos „tikslas yra sukurti palankias sąlygas susiformuoti tam tikram moraliniam ir intelektualiniam žmogaus tipui“. Kas tai per „tipas“? Pasak Biblijos, krikščionys yra klusnių avių kaimenė, sekanti paskui savo vadovą (Jn 10, 2–3). [8] Jie jaučiasi Dievo išrinkti (Ef 2, 8) ir įpareigoti nešti „išgelbėjimą“ tautoms (Mt 28, 19-20; Apd 28, 28) – jų pravardžiuojamiems pagonims, gyvenantiems „be vilties ir be Dievo pasaulyje“ (Ef 2, 12). Tai globali pretenzija sukurti naująjį „išgelbėtą“ žmogų. Pasak A. Šliogerio, „Bažnyčia yra pirmoji socialinė mašina“ [9], kuri „pirmą kartą žmonijos istorijoje sąmoningai iškelia uždavinį sukurti totalitarinę visuomenę, totalitarinį žmogų“ [10]. Šv. Raštas sako, jog tėra vienas „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6; taip pat žr. Apd 4, 12), kuris pateisina bet kokias priemones ir dėl kurio naujajam žmogui leidžiama kitus prakeikti (Gal 1, 8, 9; 1 Kor 16, 22, pagal Kosto Burbulio vertimą), niekinti (1 Tes 4, 5; Mt 18, 17; 1 Kor 10, 20), netgi žudyti (Apr 2, 26–27; Joz 11, 14–15; Sk 31, 17 ir t. t.). A. Šliogeris apibendrina: „Pirmą kartą šitoks žmogaus sadisto orientyras buvo įtvirtintas Biblijoje: girdi, žmogus yra Dievo paveikslas, todėl jam viskas galima. Vadinasi, žmogus gali viską naikinti negraužiamas sąžinės ir be jokių sentimentų.“ [11]

Taigi, koks tasai naujasis „išganytasis“ žmogus, išugdytas klusnios kaimenės ir mesianistinio pranašumo jausmo, palaikomo niekinant visus kitus, prisidengus gailestingumo kauke? Frydrichas Nyčė retoriškai klausia, „ar neatrodytų, kad Europoje aštuoniolika šimtmečių viešpatavo vienintelis noras – padaryti iš žmogaus sublimuotą apsigimėlį“ [12]. Sublimacija, pasak „Tarptautinių žodžių žodyno“, – tai „potraukio, kurio negalima realizuoti, transformavimas ir realizavimas visuomenės sankcionuota veikla“. Žlungant judo-krikščioniškų institucijų pasaulinio dominavimo viltims, užmojis kurti „naująjį“ totalitarinį žmogų, naikinant visus kitaip mąstančius, transformavosi ir buvo realizuotas kitaip. A. Šliogeris, bolševizmą pavadinęs krikščionybės vaikeliu, atkreipė dėmesį į socialinės revoliucijos reiškinį.

Rusijoje valdžią paėmus bolševikams, minia, ką tik nuolankiai keliaklupsčiavusi cerkvėse, staiga ėmė jas griauti ir žudyti popus. Ar galėjo žmogus taip greitai pasikeisti? O gal dirva tam buvo iš seno paruošta? Du tūkstančius metų krikščionybės kurta „pavyzdinė“ visuomenė, „išvalyta“ nuo visų kitaip mąstančių „klaidatikių“, susilaukė jos verto įpėdinio – modernaus komunisto bei nacionalsocialisto. A. Šliogeris sako: „Taigi būtent krikščionių teologai įtvirtina agresyvų hominido santykį su gamta, su gyvybe“, „tai radikali nihilistinė pozicija, ir šiuo požiūriu visa krikščionybė ne tik pati yra nihilistinė, bet ir parengia kelią dar agresyvesniam technologiniam nihilizmui“ [13], kuris „tik pratęsia ir be saiko išplečia šitokios naikinimo nekaltybės arealą“ [14].

Dabartinei padėčiai Europoje apibūdinti išlieka aktualūs F. Nyčės žodžiai: „Aš norėjau pasakyti: iki šiol krikščionybė buvo lemtingiausia žmogiškosios puikybės forma. Žmonės, nepakankamai aukšti ir tvirti, kad galėtų formuoti žmogų kaip menininkai; žmonės, nepakankamai stiprūs ir toliaregiai. <…> Tokie žmonės su savo „lygybe prieš Dievą“ iki šiol sprendė žmogaus likimą, kol pagaliau išugdė sumenkusią, beveik juokingą padermę, bandos gyvulį, geranorišką, liguistą vidutinybę – dabartinį europietį…“ [15] Biblinės ideologijos pakirstomis prigimtinio tautinio tikėjimo šaknimis (Rom 11, 24) blaškomą liberalizmo bei atitrūkusio nuo žemės pseudohumanizmo vėjų.

Dar V. Radžvilas sako: „Krikščionybė nuo islamo skiriasi tuo, kad iš jos tiesiogiai nėra kildinamas koks nors konkretus teisinis kodeksas, kaip sharia teisė [lietuviškai šariatas], ir krikščionybė nenurodinėja, kokia konkreti politinė santvarka turi būti.“ Bet ar tikrai taip? Juk viena iš baisiausių Europoje baudžiavų Lietuvoje buvo įteisinta remiantis krikščionybe. Pati Bažnyčia turėjo baudžiauninkų ir žiauriai juos išnaudojo. Nes pati krikščionių „konstitucija“ – Biblija moko: „Kalbėk, kad vergai būtų visame kame klusnūs savo šeimininkams, stengtųsi jiems įtikti ir neprieštarauti“ (Tit 2, 9). Koranas irgi įteisina vergiją: „Išties tikintieji suklestės, <…> kurie saugo savo lyties organus ir apsiriboja tik savo žmonomis ir tuo, ką užvaldė jų dešinios (vergės), – juk dėl to nebus priekaištaujama“ (Sūra 23, 1–6; taip pat žr. 33, 50; 70, 29–30) [16]. O Suna (islamo pranašo gyvenimo istorija ir pamokymai) nurodo pavyzdinį elgesį su vergais. Tad argi nėra panašumo tarp krikščionybės ir islamo? Abu šventraščiai įteisina vergovę, kurią jų sekėjai, susidarius palankioms sąlygoms, nedelsia įgyvendinti.

Be to, tiek krikščionybė, tiek islamas yra abraomiškos religijos, nes kildinamos iš dviejų Abraomo sūnų, Izaoko ir Izmaelio (Pr 16; 17, 19–20; 21, 3). Iš Izaoko pirma kilo žydų tauta ir paskui iš jos – dvi religijos: judaizmas ir krikščionybė, o iš Izmaelio – arabų tauta ir islamas. Visos jos yra globalistinės, nes siekia globalaus viešpatavimo. Islamas šiuo metu savo plėtrai naudojasi kairiųjų globalistų, tokių kaip Sorošas, paslaugomis. Algimantas Lebionka rašo: „Politikos apžvalgininkės Pamelos Geler (Pamela Geller) teigimu, Sorošas siekia įgyvendinti globalistinę viziją, o islamizaciją mato kaip pasaulinės transformacijos, kurią nori pasiekti, šalutinį efektą.“ [17] Kovoje už globalizaciją pirmauja islamas.

Abi religijos, tiek krikščionybė, tiek islamas, skatina žudytis ir žudyti. Pagal Bibliją, reikia „aukoti savo kūnus kaip gyvą šventą, Dievui patinkančią auką“ (Rom 12, 1), o visus atsisakiusius paklusti biblinio Kristaus valdžiai, nužudyti jo akivaizdoje (Lk 19, 27). Korane (9, 111) sakoma: „ Iš tiesų Allahas nupirko iš tikinčiųjų juos pačius ir jų turtus už tai, kad jiems – Rojus! Jie kovoja Allaho kelyje, žudo ir patys žūsta. Toks jo pažadas ir įsipareigojimas Taurate (Toroje), Indžilyje (Evangelijoje) ir Korane.“ Tiesa, islamas pasiteisina, esą jo kova gynybinė, o krikščionybė savo ketinimų „išgelbėti“ visas tautas nuo gimtosios nuodėmės net neslepia.

Tiek krikščionybė, tiek islamas prasidėjo dviejose tautose – žydų ir arabų, todėl neišvengiamai neša ir diegia jų tautinę tapatybę. Krikščionybė padaro privalomą žydų tautos tradiciją, įkūnytą Biblijoje, o islamas – arabų, įkūnytą Korane ir sunoje. Kiekvienas, priėmęs bet kurią iš šių religijų, neišvengiamai persiima tų tautų mentalitetu, psichologija, papročiais, šventėmis ir tampa nebe savo protėvių palikuonimi, bet Abraomo (Gal 3, 29).

conatusnews.com nuotr.

conatusnews.com nuotr.

Krikščioniškojo globalizmo išprievartautų tautų tikintiesiems klerikalai Kristaus aukos pavyzdžiu du tūkstančius metų įteiginėjo, kad jie tėra pjovimui skirtos avys. Ilgalaikis savęs niekinimas, žeminimas davė rezultatų. Krikščioniškos tautos buvo paruoštos aukai – islamo invazijai, arabų tradicijai. Todėl daugelis jų nebegali jai pasipriešinti. Savo juodą darbą, žinoma, padarė ir pseudohumanistinis kairiųjų globalizmas, irgi sąlygotas krikščionybės. Taigi krikščionybė paruošė dirvą ne tik kairiesiems globalistams, bet ir kitam Abraomo sūnui Izmaeliui, savo broliui. Romos katalikų bažnyčia, įkalinusi save apsimestinio gailestingumo kaukėje, beatodairiškai remia imigraciją iš musulmoniškų šalių, nors gerai mato jos pasekmes. Nes juk tai biblinės tautos protėvio Izaoko palikuonys, globalizmo tarnai, vedantys Europos tautas kaip avis į savo giminaičio skerdyklą. Imigrantai iš musulmoniškų šalių – tai ne karo, net ne ekonominiai pabėgėliai. Tai naujieji okupantai. Pasak Džiulio Meočio, Il Foglio redaktoriaus, imigrantai atvirai Europai sako: „Vieną dieną visa tai bus mūsų“ [18].

Kaip vyksta klerikalinė globalizacija, ir kaip Izaokas (krikščionybė su visomis savo atšakomis) bendradarbiauja su Izmaeliu (islamu), galima pamatyti iš religinių bendrijų sąrašo, Lietuvoje pripažintų tradicinėmis. Nes tokiomis pripažįstamos tik Izaoko (Romos apeigų katalikai, Evangelikų liuteronų, Evangelikų reformatų, Evangelikų baptistų, Evangelikų metodistų, Stačiatikių ortodoksų, Stačiatikių sentikių, Judėjų, Karaimų, Graikų apeigų katalikų) ir Izmaelio (Musulmonų sunitų) religijos [19].

Jei tokios yra tradicinės Lietuvos religijos, tai kieno tradicijas mes puoselėjame? Gerbti kitas tradicijas būtina – tik ne savųjų sąskaita. Kodėl tradicine nepripažįstama tūkstantmečius gyvavusi, nuo visų priešų apsiginti padėjusi senoji prigimtinė lietuvių religija? Pasaulyje dabar yra apie 2,2 mlrd. krikščionių ir apie 1,9 mlrd. musulmonų. Drauge jie sudaro didesnę dalį žmonijos. Ar tai ne klerikalinis globalizmas? Be to, Izaoko ir Izmaelio šeimos ne visada pykosi (Per 16, 3-6). Abraomo laidotuvėse jie taikiai stovėjo greta vienas kito (Pr 25, 7–9). Tad visai įtikėtina, kad ir ateityje jie gali sutarti, ir Šventosios Romos imperijos likučiai kairiojo globalizmo grėsmės akivaizdoje vienysis su būsimuoju pasauliniu Kalifatu.

Kas gi vienija krikščionybę ir islamą, ne kartą nuožmiai tarpusavyje kariavusius? Ne tik neapykanta bedieviams ateistams, bet ir vadinamiesiems pagonims. Prisiminkime judo-krikščionišką Kristų, pranašavusį, kaip pagonys bus „sudaužyti tarsi moliniai indai“ (Apr 2, 26–27). O Korane (9, 5) sakoma: „O kuomet baigsis draudimų mėnesiai, tai žudykite daugiadievius, kur juos surasite, imkite į nelaisvę, apsupkite, statykite pasalas prieš juos kiekvienoj slaptoj vietoj! O jeigu jie atgailaus ir atlikinės maldą, ir duos zakiatą, tai paleiskite juos: juk Allahas – Atleidžiantis, Gailestingas“.

Įsiviešpatavus islamui, pagal šarijatą krikščionys, priešingai vadinamiesiems pagonims,  galėtų pasilikti savo religijoje, tiktai turėtų mokėti džizją – „pagalvės“ (apsaugos) mokestį už teisę išpažinti savo tikėjimą (Kor 9, 29). Ar sutinka globalistinė judo-krikščionybė su tokiomis sąlygomis? O kodėl gi ne? Juk tam, kad išsilaikytų geopolitinėje arenoje, Vatikanas  1929 m. buvo sudaręs konkordatą su fašistine Musolinio vyriausybe, o po keturių bendros veiklos metų, 1933 m., puikiai žinodamas, su kuo turi reikalą, – dar ir su fašistine hitlerine Vokietija. Tad su islamu, su kuriuo turi bendrą protėvį ir bendras globalistines pretenzijas, – vieni niekai.

Tad ar ne teisus A. Šliogeris, sakydamas, kad krikščioniškasis globalizmas „spjauna į visus tautinius ypatumus“ [20]? Jei žmogus, būdamas krikščionis, juos iš dalies išsaugo, tai tik dėl savo prigimtinio padorumo ir tik tiek, kiek nutolsta nuo biblinio mesianizmo.

Taigi, klerikalinis judo-krikščioniškasis gloobalizmas nėra nekaltas avinėlis. Tai aukuras, ant kurio aukojamos tautos.

Išnašos

[1] Audrius Beinorius. Sąmonė klasikinėje Indijos filosofijoje. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas   2002, p. 74.

[2] Arvydas Šliogeris. Virginijus Gustas. Pokalbiai apie esmes. Vilnius: Tyto Alba, 2013, p. 156.

[3] www.propatria.lt/2018/05/vytautas-radzvilas-vyksta-atviras.html

[4] Arvydas Šliogeris. Virginijus Gustas. Pokalbiai apie esmes, p. 35.

[5] Ten pat, p. 156.

[6] Ten pat p. 315.

[7] https://lt.wikipedia.org/wiki/Vatikanas.

[8] Jei nenurodyta kitaip, visur remiamasi Antano Rubšio verstu Senuoju Testamentu ir Česlavo Kavaliausko verstu Naujuoju Testamentu.

[9] Arvydas Šliogeris. Virginijus Gustas. Pokalbiai apie esmes, p. 332, 333.

[10] Ten pat, p. 315.

[11] Ten pat, p. 113.

[12] Frydrichas Nyčė. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1991, p. 370. 

[13] Arvydas Šliogeris. Virginijus Gustas. Pokalbiai apie esmes, p. 39.

[14] Ten pat, p. 113.

[15] Frydrichas Nyčė. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1991, p. 370. 

[16] Koranas: literatūrinis prasmių vertimas. Pataisytas ir papildytas leidimas, iš arabų kalbos verstas muftijaus Romo Jokubausko. Vilnius: Kronta, 2010, p. 294.

[17] http://lebionka.blogspot.com/2017/04/soroso-fondas-susmirdes-globalizmo.html.

[18] http://alkas.lt/2017/08/25/dz-miotis-musulmonai-sako-europai-viena-diena-visa-tai-bus-musu/.

[19] https://lt.wikipedia.org/wiki/Religija_Lietuvoje.

[20] Arvydas Šliogeris. Virginijus Gustas. Pokalbiai apie esmes, p. 315.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

35 komentarai

  1. Skalvis:

    Aš matau tik vieno simbolio – penkiakampės žvaigždės, ir tik vienos religijos – materializmo, įsiviešpatavimą. Amen.

    • Skalvis:

      Rimtai: visi nešioja skirtingas kaukes, bet visi tarnauja tam pačiam aukso Veršiui. Tai matau kasdien. Indusai, arabai, bele kas – išorė skirtinga, vidus tas pats. Kiekvienas naudoja savo įpatumus tik vardan materialinės savo gerovės. Tikėjimas mus suvienys. Materializuokimės.

  2. skaitytoja:

    Nestudijavau religijotyros, kad pajėgčiau ginčytis su straipsnio autoriumi, tačiau straipsnis padarė didžiulį įspūdį. Taip plačiai ir iš giliai užkabinta labai didelės pasaulio tautų problemos, atnešusios žmonijai daugybę karų, kurių priežastis glūdi po nekaltu, atrodo, krikščionybės vardu. Pasirodo prisidengus tikėjimu galima viską naikinti, griauti… Straipsnio autorius remiasi profesoriaus A. Šliogerio mintimis, gausiu panaudotos literatūros sąrašu, bei savo padarytomis išvadomis – tuo tik sustiprina straipsnio įtikinamumą.
    Mums daug reikia apie tai skaityti, mąstyti, o tai galėtų padėti susivokti ir atsakyti į daugybę klausimų: iš kur mūsuose yra toks noras ieškoti priešų tarp savų, kodėl tokia vienybės stoka bei susiskaldymas.

  3. Kęstutis:

    Pagarba… Straipsnis glaustas, išsamus ir aiškiai parodantys tikrąją krikščionybės “vertę”… Judaizmas, krikščionybė, islamas, komunizmas, fašizmas, liberalizmas (liberastija) to pačio medžio vaisiai…

    • Skalvis:

      Turite omenyje:”… pagaliau išugdė sumenkusią, beveik juokingą padermę, bandos gyvulį, geranorišką, liguistą vidutinybę – dabartinį europietį…“ ? Bet juk: ”Judėjimo „Lietuva yra čia“ atstovai Bundestage ieškojo atsakymo kaip apsaugoti Europos vertybes ” – kokios tos vertybės?!?

  4. Prašalietis:

    G. Burneika. Klerikalinis globalizmas.”..Šliogeris bolševizmą pavadino tiesiog krikščionybės „vaikeliu“..Minėtoje santraukoje sakoma: „Pirmasis globalistinis projektas buvo Sovietų Sąjungos pasaulinės komunistinės imperijos idėja. Antrasis globalistinis projektas – JAV globalios demokratijos idėja. Trečiasis projektas – Europos Sąjungos integracija, arba begalinė europeizacijos revoliucija.“… Po 28 metų “nepriklausomybės” nesuradusiems pasaulyje sau vietos ir išsivaikščiojusiems pseudovalstybinių darinių čiabuviams pradeda darytis “dėl visko kalta” krikščioniškoji religija ir komunistinės idėjos. Jiems Romos imperija kurta prieš mūsų erą, kai jokios krikščionybės nei komunistinių idėjų nebuvo, nėra taip vadinamas globalizacinis projektas su tikslu užvaldyti pasaulį. Anglijos, Ispanijos, Prancūzijos ir kitų viduramžių valstybių kolonijiniai karai vykę be jokių religinių iškabų taip pat šiandieniniams”tautiniams globalizmo žinovams” nėra tų valstybių siekimo valdyti pasaulį globalistiniai projektai…. ir t.t. Su tokiais šiandieniniais globalizmo supratimais šiandieniniai “išsilaisvinę tautiniai” čiabuviai gali tikėtis išlikti tik melsdamiesi ir prašydami juos “apsaugoti” nuo komunizmo, krikščionybės, globalizmo ir kitų -izmų bei jų tykančių visokių kitokių blogybių” šiandieniniam iš V.Lansbergio”išlaisvintos” Lietuvos miško papuvusio medžio išdrožtam “tautiniam rūpintojėliui”….

    • G.P.:

      Žaviuosi Jūsų kantrybe, kad skyrėte tiek savo laiko ir bakstelėjote pirštu bent į dalį čia surašytų nesąmonių 🙂

    • Lietuva lietuviams:

      Gero tono ženklas yra savo tautiečius vadinti čiabuviais? Pirmiausia tai išsivaikščiojo kristonys, kuriems jų religija nepadėjo įsitvirtinti ir išlikti Lietuvoj. Na taip, jeigu vadinsim prie seno tikėjimo grįžusius lietuvius “išsilaisvinusiais tautiniais čiabuviais”, tai jie čia ir išliks. Jiems priklauso ateitis. Jie patys apsisaugos, ir jų daugėja, nes tas tikėjimas yra tikras, už savus ir protėvius.

      • Prašalietis:

        “Lietuva lietuviams” su dideliu “tautiniu”liūdesiu tegalima pasakyti,kad kaip rodo istorija ir “tautinio senojo tikėjimo sugrįžimo perspektyvos”šiandieninėje nuo sveiko proto”išsilaisvinusioje”ir išsivaikščiojančioje Lietuvoje, niekas negali “parodyti”, kur pradingo”seno tikėjimo nepraradę ar jį susigrąžinę” Australijos Aborigenai, Amerikos Indėnai ir kitos “senų ir tikrų tikėjimų”tautos….

        • Hau:

          Su skirtingo intelekto ir skirtingos rasės grupėmis neteisinga lyginti. Japonai yra nepraradę seno tikėjimo, ar jį susigrąžinę… Nors jie ne tos pačios rasės, bet artimesni lietuviams už Australijos aborigenus. No, o su indėnais irgi nėra ką lygint. Lietuva juk atsilaikė prieš visą krikščionišką Europą maždaug 200 metų. Tuo tarpu, Amerikos indėnus vien ispanai ar anglai kiaurai perėjo.

          Ir kodėl jūs stengiatės trūks-plyš tą senąjį lietuvių tikėjimą pašiepti? Krikščionių dabar yra lygu apie 80%, komunizmą statančių tada buvo skaičiuojama gal 99%. Kai tokie skaičiai, galima ir išvadas daryti. O baltų tikėjimo yra tik berods 5000 žmonių (0,2%). Tai kai senovinio tikėjimo žmonių Lietuvoj padaugės iki 80% (tarkim, visi lietuviai, panašiai, kaip dabar krikščionių), tada ir įvertinsim. Ko jūs čia taip jaudinatės? 🙂 Juk be kažkokio tikėjimo ar religijos visuomenė negali. O globalizmas/liberalizmas matosi nepaveža… Ką jūs pats siūlote?

  5. Romas:

    Sklandžiai ir išsamiai, geras straipsnis. Anykščių žemė produktyvi… Sėkmės autoriui.
    Pagrindinė mintis, perskaičius straipsnį ta, kad dabartinė globalizacija jokia naujovė. Žmonija lipa ir lipa ant to pačio “grėblio”. Skirtingos formos, pavadinimai, bet esmė – ta pati.
    VIENYBĖ – kategorija dvasinė. Materija kitokia, čia atskirtis… O pasaulio didieji niekaip to neįsisavina.

  6. G.P.:

    Ar ALKAS nieko kvailesnio neberado, kad spausdina tokias “moksliškas įžvalgas”?

  7. Lietuva lietuviams:

    Blogiausia, kad Romos katalikų popiežius atvirai kviečia kuo daugiau migrantų musulmonų, spalvotųjų žmonių apsigyventi europiečių šalyse.

    • Jiems už tai mokama. Karitas finansuojama, kad globotų atbėgėlius.

      • Nusivylęs katalikas:

        Kažkada ( o taip pat ir dabar ) mes džiaugėmės, kad mūsų protėviai pasirinko tikrąjį – paties Dievo apreikštą katalikų tikėjimą. Praeis kokie du šimtai metų ir mes džiaugsimės, kad mūsų protėviai atsivertė į tikrąjį paties Mahometo apreikštą islamo tikėjimą. Ir būsim laimingi ir patenkinti. O žvelgiant iš filosofinių-fizikinių pozicijų, viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Turi konkrečią pradžią ir krikščionybė, ir islamas. Va tik prigimtinis tikėjimas kažkaip yra prigimtinis – be konkrečios pradžios.

        • Rimgaudas:

          Žynio kapas Donkalnio saloje (Biržulio ežeras) netoli Varnių, datuojamas 8,4 tūkst. m. atgal, pasako vieną iš konkrečių Prigimtinio tikėjimo pradžios datų (žr. archeol.dr. Vykinto Vaitkevičiaus ekskursinių kelių po Lietuvą medžiagą). Paskambinę iš anksto, galite ir aplankyti.

      • Lietuva lietuviams:

        Apie “Caritas” irgi šitą teko girdėt. Tokia veikla daug ką pasako apie jų religiją. Įdomu, kad teisingiausiai apie migraciją tos bažnyčios viršūnėje kalba kardinolas… negras iš Gvianos. 🙂 Nieko sau tikėjimas, Vakarus bando gelbėti juodaodis. Gal ir kilnu, bet ką ten baltiesiems bažnyčios vadams padarė?

    • Tvankstas:

      Kai popiežius ne kojas plaus ar bučiuos, bet Vatikane apgyvendins bent vieną tūkstantį išgriebtųjų prie Libijos krantų, įdomu kiek dar kviestųsi į Vatikaną po 1 metų bendrabūvio ?

  8. Iš tiesų:

    G.Burneikos šis analitinis-publicistinis straipsnis pateikė daug įdomių ir ,deja, vien neigiamų ,,globalistinės krikščionybės” vertinimų. Taip, krikščionybė padarė ir iš dalies retais atvejais daro klaidų ir dabar,bet žinotina .kad plečiantis krikščionybei ištisoms tautoms ,gentims ir valstybėms ši Kristaus religija pateikė aukštesnę civilizacijos pakopą. Graudu ir neleistina tai,kad Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai krikščionybė pritaikė kultūrinį imperializmą,-tiesiog ilgus šimtmečius buvo vykdoma arši polonizacija,užgrobtose Baltų ,Suomių-estų žemėse statomos cerkvės,taikoma rusifikacija pasitelkiant stačiatikybę,Kryžiuočių pagalba fiziškai naikinamos etninės gentys.Šis G.Burneikos straipsnis būtų kokybiškesnis ir vertingesnis,jeigu būtų pateikti ir teigiami krikščionybės vertinimai. Lenkija ir lenkų tauta krikščionybę tampriai susiejo su lenkiškumu,jos kultūra,valstybe ir tapo vos ne vienu kūnu ir siela , vadinama lenkiška katalikybe- Polska wiara.Nūdienos Lietuvoje vis labiau įsigali,deja, liberalkrikščionybė.

    • Kęstutis:

      “G.Burneikos straipsnis būtų kokybiškesnis ir vertingesnis,jeigu būtų pateikti ir teigiami krikščionybės vertinimai. ” – tokia mintis skamba kaip – žydų ir kitų tautų genocidas per II-ąjį pasaulinį karą turėjo ir savo teigiamų pusių… Gal jūs ir geriau tai žinote, bet tik tokių teigiamų tikslų nebuvo nei fašizme, nei krikščionybėje. O jei kas teigiamo ir atsitiko, tai visiškai atsitiktinai, netyčią ar dėl ne itin uolaus krikščionybės ar fašizmo uždavinių įgyvendinimo…

  9. Nusivylęs katalikas:

    Ir dar labai svarbu vienas dalykas, į kurį labai mažai kas kreipia dėmesio: kodėl tai, ką skelbė ir ko mokė Jėzus Kristus ( o mokė jisai kaip atrasti, pasiekti, suprasti, pažinti, suvokti ir t.t. Dievo karalystę ), taip mažai turi bendro su oficialiąja krikščionybe.

  10. Romas:

    Va šis klausimas (Nusivylusio kataliko) išties esminis.
    Turbūt aiškiausiai į jį yra atsakęs Ošo (vienas iš nušvitusių meistrų). Ir ne tik apie Kristų. O apie visus Didžiuosius. Ne tik tuos, kurių pasekėjai po Mokytojo mirties sukūrė naujas religijas, bet ir apie tuos, kurie liko nežinomi, bet nemažiau Didūs.
    Tai žmonės patyrę nušvitimą…

  11. Romas:

    Nepabaigiau atsakyti. Pasitaisau:
    Kristus, kiti Didieji buvo nušvitę (Mokytojai), o jų pasekėjai – ne. Iš to ir skirtumas…

  12. ....:

    Ką autorius siūlo?Gamtos garbinimas irgi religija.Silpnesnę religiją uzurpuoja agresyvesnė-islamas?

  13. Romas:

    Pasiūlimų kol kas nėra, bet gyvenimas ir be jų viską sudėlios. Visos religijos dalykas paviršinis, kaip banano žievė. O dvasingumas – vidinis turinys. Kiekvieno laisvė rinktis…

  14. Rimgaudas:

    10 tūkst. m. atgal visame Žemės rutulyje gyveno apie 2 mln.žmonių, dabar gyvena virš 7 milijardų – demografinis sprogimas yra akivaizdus. Seniausi žemėlapiai rodo sausus Antarktidos krantus ir tai reiškia, jog tarpledynmetis piko nėra dar pasiekęs. Kitos odos spalvos žmones gali jau gyventi šiauresnėse platumose be klimatinių nepatogumų, spaudžiant mus trauktis į Šiaurę. Kai vėl užeis ledynmetis, indoeuropiečiai pasijus laisviau, nes pasitrauks į pietus ir kiti. Tik, kiek jų bus ir kaip priims mus į atvėsusias šiaurines ir pietines Afrikos dalis abipus Pusiaujo, – klausimas kitas. Pakeliui bus tarpiniai atšilimai ir užšalimai (Lietuvos gamtinis pamatas, F. Kavoliūtė, VU), gali atsitikti kokia stichinė katastrofa: prieš 70 tūkst. m. Homo sapiens vos neišnyko, kai Tobos ugnikalnis Sumatros saloje į atmosferą išmetė 2800 kub. metrų medžiagų (Tiesa apie istoriją, Reader’s DIgest, London/2003). Po išsiveržimo (krateris 100 km) 6 metus tęsėsi vulkaninė žiema, kadangi stori pelenų debesys buvo užstoję Saulę. Negalime atmesti ir tęstinio Saulės pliūpsnio, kuris išjungtų visą elektroniką ir tuo pačiu, elektros, dujų, naftos, vandens, šilumos tiekimą, nekalbant apie tai, kad nebūtų įmanoma leisti raketas, valdyti tankus, laivus, lėktuvus, traukinius, nustotų veikti televizijos, radijo stotys, nebūtų spausdinamos knygos, kalendoriai ir agitaciniai plakatai, kviečiantys balsuoti už vieną ar kitą šalies Prezidentą. Jokie Dievai, žvelgiant į dangų, tada nepadėtų.
    Romuviečiai, nėra gamtos garbintojai, o yra žmones, ieškantys su gamta darnos, gerbiantys ją ir, jeigu kas, yra pasiryžę prisitaikyti, susikuriant gyvenimą naują ir vis naują. Kas dėl kitų tikėjimų – irgi gerai, kad jie yra, nes teikia dvasinę pusiausvyrą, naikina agresiją. Išvada: mums derėtų glaustis vienam prie kito, nes be numanomų kolizijų po vieną neįveiksime.

  15. Rimgaudas:

    Pataisymas: 2800 kub. kilometrų medžiagų.

  16. Getas:

    Šio straipsnio kontekste užduočiau klausimą: kodėl apie 7 amžių buvo sukurta Islamo religija ir kuri per 200-300 metų išsiplėtė iki Ispanijos Vakaruose ir iki Uralo kalnų Rytuose. Ypač stebėtina, kad kai krikščionybė įsitvirtino Romos imperijoje 300-400 metais po Kristaus, praėjus 300 metų iškyla Islamo religija ir staiga plečiasi aišku kariniu būdu. Kokioms jėgoms nepakako Įsitvirtinusios krikščionybės, kad ėmėsi kurti naują ir žiauriu būdu ją skleisti, ypač arabų žiaurumai pasireiškė Persijoje, kuri buvo stipri imperija su aukšta kultūra – mūsų brolių indoeuropiečių sukurta Azijoje. Tęskime diskusiją šiuo klausimu, kviečiu ir straipsnio autorių.

  17. Romas:

    Papildydamas Getą, užduodu analogišką klausimą, tik jau iš naujesnių laikų:
    Kokios jėgos dvidešimtojo amžiaus pradžioje, tuo pačiu laiku ir tuo pačiu (telepatiniu) būdų žmonijai davė ar pakišo dar du skirtingus ar net priešingus mokymus (religijas) – Agni jogą (gyvoji etika) ir Urantijos Knygą?

  18. Tvankstas:

    Perskaičius straipsnį, tenka pripažinti kaip sofistikuotą, pritempiant savam supratimui, nutylint daugybę svarbių įrodymų, tikriausiai nežinant net tokius esant.
    Net nesiruošiu ginčytis su pateiktais įvykiais, ištraukomis, tai buvo ar yra, kalbu apie platesnį ir prieštaringesnį akiratį, paremtą anksčiau minėtais įrodymų trūkumais.
    Pateiksiu mažą pavyzdį : bolševizmas, komunistas, nacionalsocialistas, kai nėra net įvardijamos tos tikrosios pačios šaknys, davusios kryptingai apgaulingą begalės žmonių apgavystę jau 171 metai.
    Remtis F. Nietzsche ? Tai jau klaida įrodymuose, žinant klyksmą “Dievas mirė” ir čia pat sekusį šaukiančiojo išprotėjimą – neigimas iš nusistatymo prieš akivaizdus, perdaug jausmingas.

  19. Gerb. filosofe,
    o kokia Jūsų nuomonė dėl ateinančio DEMOKRATINIO TRANSHUMANIZMO,
    dar kitaip vadinamo TECHNO-PROGRESIVIZMO –
    kaip XX-jo amžiaus tradicinės pramoninės visuomenės raidos tąsa XXI-jame amžiuje-
    link ŽMONIJOS BIOINŽINERIZCIJOS :
    Žmonija – neatskiriama darnios Žemės GYVOJO PASAULIO RAIDOS PROTAS
    ???

  20. Romas:

    Na čia aklavietė – IŠ DIDELIO RAŠTO…

    O jei pratęsti mintį iš kur skirtingos religijos, tai paprasčiausia versija būtų – iš skirtingų požiūrių. Neseniai mačiau tokią karikatūrą:
    Stovi du žmogėnai ir vienas ant kito šaukia (ginčijasi). Tarp jų, ant žemės didelis skaičius. Iš vieno pusės šis skaičius -6. Bet iš kito pusės, tai – 9…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: