M. Kundrotas. Tikitės meilės? Kokios? (9)

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Meilė svarstoma ir skirstoma įvairiai. Graikų kalbos žinovai teigia, jog šioje kalboje yra bent keturios sąvokos, lietuviškai verčiamos šiuo žodžiu – agape (dvasinė meilė, grindžiama aukščiausiu pasiaukojimo laipsniu), filia (draugystė, grindžiama bendrais interesais ir sentimentais), eros (jausminė ir kūniška aistra), storge (dažniausiai taikoma vėlyvesnei santuokinei meilei, kai aistra jau gali būti išblėsusi, bet išlieka pripratimas ir prisirišimas).

Meilė – bene labiausiai išaukštinta ir kartu – labiausiai pažeminta sąvoka. Dažnas šių laikų vakarietis vartoja tokius žodžius ar žodžių junginius, kaip „mylėtis“, „užsiimti meile“, „daryti meilę“, kalbėdamas apie zoologinį instinktą ir su juo susietus veiksmus, be jokio tauresnio idealo ar net kiek aukštesnio jausmo. Kartu teigiama, kad meilė – aukščiausias galimas santykis, Dievo sinonimas ir pagrindinė savybė, kad ji – aukščiau proto, pareigos, valios. Dėl jos esą galima padaryti bet ką. Ir bet kokia meilė – teisėta, kilni ir gerbtina.

Meilę galima skirstyti ir kitu požiūriu – į sąlyginę ir besąlyginę. Plačiąja prasme bet kokia meilė yra sąlyginė – mylimi šeimos nariai, nes jie – šeimos nariai, draugai, nes jie – draugai, kitaip tariant – kiekviena meilė turi tam tikrų sąlygų arba priežasčių. Bent jau tarp žmonių. Bet žiūrint siauriau ir tiksliau, sąlyginė meilė būna tada, kai mylime asmenį dėl konkrečių jo savybių – charakterio, intelekto, moralės, pastangų, veiksmų ar pasiekimų. Kai mylime sąlygiškai, daugiau ar mažiau sąmoningai pripažįstame, jog asmuo – vertas šios meilės.

Ar pastebėjote, jog dažnam paaugliui šiame gyvenimo etape draugų meilė tampa brangesnė už tėvų ar kitų kraujo giminių meilę? Tai – pirmas protiškai bręstančios asmenybės žingsnis į labiau sąlyginę meilę. Išankstiniai, likimo lemti ryšiai nusileidžia bendriems interesams, bendroms pažiūroms, bendroms vertybėms. Žinoma, kraujo giminių meilė taip pat gali būti sąlyginė – kai savo gimines mylime už tai, kad jie – geri, protingi žmonės, dalijantys gėrį savo šeimai, bendruomenei, tautai ar – išskirtiniais atvejais – visai žmonijai.

Tėvų meilė vaikams dažnai būna besąlyginė, bet tik tam tikru mastu. Juk retam tėvui ar motinai vis vien, koks bus jo vaikas. Jį, paprastai, tikimasi būsiant geru ir protingu žmogumi. Net kol vaikas tėra kūdikis be jokių moralinių ar intelektualinių savybių, ar dar tiktai gemalas įsčiose, tokia meilė gali būti sąlyginė, tiesa – su nuoroda į tolimesnę laiko perspektyvą.

Kai meilė – visiškai besąlyginė, kai pateisiname savo gimines ar draugus, kaip jie besielgtų, tokia meilė kertasi su sveiku protu ir tam tikru mastu – net su dora. Tiesa, kai kurios religijos kalba apie meilę net amoraliems žmonėms, bet ji skiriasi nuo absoliučiai besąlyginės meilės, nes amoralumas iš principo – smerkiamas, toks žmogus – vertinamas, tikimasi jo atsivertimo, taigi – ir tai iš dalies yra sąlyginė meilė tolimesnėje perspektyvoje.

Savo atžvilgiu dažnai tikimės būtent sąlyginės meilės. Mums svarbu, kad kiti pastebėtų ir pripažintų mūsų moralines ir intelektualines savybes, mūsų pastangas ir pasiekimus. Tai – kur kas brangiau, nei tie atvejai, kai esame mylimi tiesiog už tai, kad esame ar kad lemtis lėmė santykius, į kuriuos mūsų indėlis – nulinis arba grįstas kažkuo kitu, nei mūsų pačių savybės. Tik moraliai ar intelektualiai silpni žmonės laukia besąlyginės meilės, meilės bet kokiu atveju, ką besirinktume ir kaip besielgtume.

Šiais laikais meilė dažnai redukuojama į chemiją. Bet prisiminkite savo meilės pradžią antrajai pusei. Ar tikrai traukė vien fizinė išvaizda, kūno kvapas, veido bruožai ar šukuosena? O gal turėjo įtakos pirmas ištartas žodis, pirmoji mintis, požiūris į gyvenimą? Išnykus dvasiniams ryšiams dažna šeima skiriasi, nors fizinės savybės keičiasi kur kas lėčiau. Taigi, dažnas žmogus kitus taip pat myli sąlygiškai, net jei pats apie tai mažai tesusimąsto.

Visiškai besąlyginė meilė tarp žmonių gali būti pagrįsta tik vienu atveju – kai meilės objektas dėl proto atsilikimo ar ligos stokoja galimybių tobulėti moraliai ar intelektualiai. Gal nuskambės žiauriai, bet tokia meilė panaši į meilę šuniukui ar kačiukui. Ne tuo, kad žmogus, vis dėlto, sutvertas pagal Dievo paveikslą, tolygus gyvūnėliui, o pačios meilės pobūdžiu. Tokia meilė vargu, ar gali būti itin reikli. Ji daugiau pasako apie mus, nei apie Kitą. Ji – kilni, bet be verto atsako. Jos vertė – vien mūsų pačių tobulėjimas, be abipusio santykio.

Vienintelis, iš ko galime tikėtis vien besąlyginės meilės, yra Dievas. Jam vargu, ar galime ką nors duoti, ko jis iš tikrųjų stokotų. Vargu, ar galime jį kuo praturtinti. Visi prieš jį esame tiek intelektualinės, tiek moralinės amebos, kurių aukščiausios savybės ir didžiausi pasiekimai tėra, pasak senovės rašytojo, purvini skudurai. Dėl to Dievo meilė mums – besąlyginė, tuo tarpu mūsų meilė jam – sąlyginė. Jį mylime už tai, kad jis – geras ir išmintingas. Jis mus – dėl tos pačios ir kartu – skirtingos priežasties: nes jis – geras ir išmintingas. Ne mes.