Prezidento užkalbėjimas nuo puikybės (4)

100-reiksmingiausiu-ivykiu_istorineprezidentura.lt

Kaskart, kai kadenciją pradedantis prezidentas duoda priesaiką Tautai ir Tėvynei, iš atminties šulinio išnyra baltagalvė dėdienė su savo užkalbėjimais: kai sutiksi miške gyvatę, sakyk „paukštytė paukštytė“ ir ji tavęs nelies. Šitą jos priesaką atsimenu iki šiol, bet visuomet pirma mintis pamačius marguolę ta pati: gyvatė!

Kovo 11-osios Akto signataras Algimantas Norvilas, kadaise baigęs teatro režisūros mokslus Maskvoje (GITIS), teoriškai ir praktiškai yra susipažinęs su žodžio balsu galia, tad nieko keista, kad priesaikos aktą vertina kiek kitaip. Jo nuomone, prezidentas prisiekia ne tik Seimui,

valstybės piliečiams, bet ir Kažkam daugiau.

– Bet ar mes gerai įsisąmoniname, ką netrukus rinksime, – retoriškai klausia A.Norvilas. – Ar jaučiame atsakomybę dėl būsimo pasirinkimo. Juk rinksime žmogų, kuris turės atstovauti kiekvienam iš mūsų, mums visiems drauge ir mūsų valstybei Lietuvai; jis visam penkmečiui užduos toną mūsų gyvenimams. Tačiau prezidento rinkimų kampanija, mano akimis, yra tokia aptaki ir paviršutiniška, – sako jis, – kad nė neprilygsta merų rinkimams, kur bent galėjai tikėtis konkretaus atsakymo. Rinkiminiuose pretendentų į prezidentus debatuose, rodos, tiesiog vengiama pačių esminių klausimų ir slenkama buities temų bei šou (ar mėgsta barščius?) kryptimi. Jėtau mano, juk mes renkam pirmą žmogų valstybėje…

– Galėtume pajuokauti: jei pavyko anksčiau, pavyks ir dabar…

– Įsivaizduojat, jo žodis reikš ir mano žodį, ir jūsų žodį, jis visiems penkeriems metams nubrėš Lietuvos ateitį. Ir staiga mes matome tokį neapsisprendėlį: trupučiuką – į kairę, trupučiuką – į dešinę, turbūt nė nesuprantantį, kur jis beeinąs…

– Matyt, kur regi laisvą kėdę esant?..

– Dabar taip lengvai, lengvabūdiškai tarsi į vakarėlį einama į prezidentus. Žinoma, ir rinkėjai turi prisiimti savo atsakomybę, bet įsivaizduojat, kokia atsakomybė užguls išrinktąjį prezidentą? Jis turės šią suvoktį patvirtint priesaika, pasižadėdamas, be kita ko, „sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas, visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei“. Kokiems pečiams šitokia našta? Priesaika, inauguracija atsirado ne vakar, šie ritualai žinomi nuo Mesopotamijos ir priešistorinių laikų, kai, sakysime, gentis pašlovindavo naują vadą. Tai yra įšventinimas sunkiai ir atsakingai misijai. Ir prezidentas, tardamas priesaikos žodžius, taria juos ne tik aplinkinių, bet ir Aukščiausiojo akivaizdoje… Šiandien tik patys vulgariausi fizikai neigia esatį, vadinamą Dievu, Aukščiausiu protu, Absoliutu…

 – Galbūt ši aplinkybė svarbi tik tiems, kurie užbaigia priesaiką fraze „Telaimina mane Dievas“?

 – Tikintis ar netikintis, šiuo atveju nesvarbu. Žodis yra materialus, mintis yra materiali. Ji užsifiksuoja. Jos turinys, nuo to, tiki ar ne, juk nesikeičia, netikėjimas juk nesumažina prisiimtos atsakomybės prieš žmones ir, sakykime, prieš dievus svorio. Santykinai juk tas pat, kaip ir įstatymo atžvilgiu: žinai jį ar nežinai, bet jei pažeidei, atsakysi pagal įstatymą. Tai toli gražu ne lengvabūdiškas judesys: jei priesaikos netesėjai, nebūtinai atsakysi šiandien arba ryt, bet atoveiksmio būtinai sulauksi.

 – Esate tai patyręs? Jei neklystu, dukart esate prisiekęs..

 – Esu davęs priesaiką prie altoriaus, laikausi dar kažkaip (juokiasi) ir Atkuriamajame Seime. Garbės žodis, nesu nei kairysis, nei dešinysis, man Nepriklausomybė buvo ir tebėra svarbu. Ja kliedėjau nuo vaikystės, matyt, tėvo dėka, užtat tokie brangūs man yra kolegos signatarai. Mūsų priesaika buvo jaudinanti ir labai rimta. Mes tuomet jautėme pavojų, supratome, kad, jeigu kas, galime būti pasiųsti į Sibiro „gydyklas“.

Na, o tais laikais, kai tapau vienu pirmųjų laikinos prezidentūros darbuotojų, man teko prisidėti kuriant prezidento inauguracijos scenarijų ir dalyvauti pirmojoje ceremonijoje. Tiesa, tada dėl „berečių“ protestų Algirdas Brazauskas buvo įvestas pro šonines Arkikatedros duris. Inauguracijos mišios buvo aukojamos Valavičių (Karališkojoje) koplyčioje, paskui prezidentas vienas buvo nuvestas į požemius, kur palaidoti Lietuvos kunigaikščiai… Dėliodami scenarijų siekėme sakralumo, ir paskui prezidentas A.Brazauskas mums patvirtino, kad buvo momentų, kai tirtėjo visas viduje; ir mums, sėdintiems koplyčioje su prof. Arvydu Matulioniu, per nugaras ėjo šiurpas.

 – Klausimas tik: kas šiandien belikę šventa?

 – Viskas, kas buvo visada, per amžius.

 – Tai  – jums, bet žmonės baigia pamiršti, kas sakralu. Ir prezidentė, prisiekusi ištikimybę Konstitucijai, net nemirkteli, kai Konstitucinis Teismas ima ir paskelbia nesąmonę apie šeimos neutralumą dėl lyties…

 – Lietuvos Konstitucija, galima sakyti, gera, bet tas jos „dvasių ieškojimas“ atiduotas į grupės žmonių rankas; jie gali iškapstyti ką tik nori. Prezidentas A.Brazauskas, kiek atsimenu, buvo labai skrupulingas Konstitucijos atžvilgiu. O jeigu pagal prezidento priesaikos tekstą imtume ir pasvertume prezidentės Dalios Grybauskaitės veiksmus, paaiškėtų, kad iš tikrųjų nebuvo ji lygiai teisinga visiems. Manyčiau, kad po Brazausko Rolandas Paksas buvo geriausias prezidentas.

 – Betgi jo vardas siejamas su priesaikos sulaužymu.

 – Žinot, apskritai tarp tiesos ir teisingumo yra baisiai didelis atstumas, o kalbant apie Lietuvą jis nuosekliai didėja. Televiziniai generolai, analogiški vestuviniams generolams, kala ir kala savo konjunktūrinę propagandą, nors dėl tariamai sulaužytos priesaikos visi kukliai nuleidžia akis ir patyli…

 – Labai įdomu palyginti prezidentų inauguracines kalbas. Šit R.Pakso antras sakinys: „Jaučiu didžiulę atsakomybę Tėvynei ir Tautai. Jaučiu pagarbą ir dėkingumą visiems, kurių meile, pareigos suvokimu, auka ir darbu yra gyva Lietuva“. Šit Dalios Grybauskaitės pirmas sakinys (po kreipinio): „Atskirai norėčiau kreiptis į atkurtosios Lietuvos valstybės pirmąjį vadovą Vytautą Landsbergį, Ekscelenciją Prezidentą Algirdą Brazauską, Ekscelenciją Prezidentą Valdą Adamkų – ačiū jums už jūsų nuveiktus darbus šalies labui“… Tokie tad niuansai.

 – Prezidentas nulemia valstybės veidą. V.Adamkaus prezidentavimo laikais jis buvo ramus, tylus, mieguistas, D.Grybauskaitės laikais  – susiraukęs, atšiaurus, ypač kaimynų atžvilgiu … Kaime, kur turėjau sodybą, dažnai pasikalbėdavau su šviesaus proto močiute; ji tokių perliukų pažeria, tik laikykis. Vienąkart ji pavadino prezidentę Dalia Landsbergyte. Pamaniau, gal supainiojo pavardes, ne, sako, pasižiūrėk, kaip jie aidu kartoja vienas kito mintis. Ji teisi: ta pati abiem būdinga puikybė, arogancija. V.Landsbergio šešėlis dažnai net pačią prezidentę gožia. Nors pastaruoju metu senasis Landsbergis iš tikrųjų pradeda gražius žodžius sakyti apie meilę artimui ir panašiai, bet tai neveikia, tai jau nebeveikia, nes iš jo teliko vaikščiojanti puikybė. Kai Gabrielių paskyrė partijos pirmininku, ačiū Dievui, sakė močiutė, anūko vardas kaip arkangelo, galų gale jis ir atpirks senelio nuodėmes, bet kai sutikęs pasmalsavau, kaip su tuo atpirkimu, mostelėjo ranka: ta pati puikybė, tas pats pyktis.

Įsivaizduojate, kokį Lietuvos veidą būtume užprogramavę Nepriklausomybės pradžioje išrinkdami V.Landsbergį prezidentu? Juk jo dėka tas veidas ir šiandien nusėtas raupsais. Niekas Lietuvai nėra taip brangiai kainavęs, jokios prarastos gamyklos, laivynas ir pan., kaip šito žmogaus vidinė nešvara. Ką reiškia tokio lygio žmogaus teismo procesas dėl tvartelio, – ar tai švara? Ką reiškia Sajūdžiui suteiktos Norvegijos žmonių premijos, „Mažeikių naftos“ viražai… Galėtume tęsti ir tęsti.

Praėjusią vasarą turėjau laimės bendrauti su Arnoldu Riuiteliu, buvusiu Estijos AT pirmininku, prezidentu, jo jubiliejaus iškilmėse. Jos man paliko didžiulį įspūdį ir skyrėsi nuo mūsų Vytauto (ne didžiojo) jubiliejaus šventės Vilniaus filharmonijoje kaip dangus ir žemė. Estijoje nebuvo to šlovinimo ir pompastikos, vakaras skendėjo nuoširdumo ir paprastumo atmosferoje. Riuitelio užduotas tonas saugojo valstybę nuo intrigų, susiskaldymo, susipriešinimo, kuris Lietuvoje neišgyvendintas iki šiol. Labai norėtųsi, kad pagaliau Lietuvos veidas taptų šiltas, gražus, malonus visiems.

 – Tokiu atveju mums tektų pasidairyti kunigo.

 – Tikrai nesu nusiteikęs nė prieš vieną pretenduojantį į prezidento postą, bet man iki šiol neaišku, kodėl jie nori jame įsitaisyti. Iš narcisizmo ar tenkindami partijų ambicijas? Pabandžius įsivaizduoti, koks, mano akimis, turėtų būti prezidentas, išeitų toks trijų viename variantas: Justinas Marcinkevičius, Regimantas Adomaitis ir Romualdas Ozolas, įkūnijantys idealizmą, minties polėkį, išmintį ir sveiką lietuvišką pragmatizmą.

  – Tai reiškia, kad labiausiai pasigendate dvasingo žmogaus?

 – Pasigendu prezidento, kuris mus mylėtų, kuris mus visus, skirtingus tokius, visą amplitudę Lietuvos žmogučių gerbtų, stengtųsi dėl jų nuveikti ką nors gero. Prieš pasirašydamas įstatymą, gerai pasvertų, ar jis nesukels nepatogumų žmonėms, ar netsigręš prieš pačius silpniausius ir panašiai.

 – Jūs nepasigendate visų, anot jūsų, Lietuvos žmogučių atsakomybės už jų išrinktųjų veiksmus, vykdomą politiką ir pan. Kodėl jie nesipriešina valdžios užduotam tonui?

 – Ką, jūsų manymu, turėtų daryti šviesaus ir sveiko proto močiutė, apie kurią kalbėjau? Gal parašyti laišką prezidentei, Seimui? Kas jį skaitys, jei iki to jis bus mikliai pradangintas šiukšlių dėžėje. Jaunas žmogus, sakykime, gali išsisakyti socialiniame tinkle, bet paprastai žmonėms nekyla tokių minčių, jie veikiau raminasi fraze „o ką aš, žemės dulkė, galiu“.

Iš esmės tikro, o ne menamo ryšio, kuris egzistuotų tarp valdžios instancijų ir visuomenės, nėra. Jei mūsų aukštieji politikai sugebėtų taip bendrauti, jiems kaipmat kepurės nuo galvos nukristų.

Kita vertus, aš jums pasakysiu, koks baisus dalykas yra valdžia. Kai aš darbavausi Atkuriamajame Seime, posėdžių salę buvau praminęs „faraono kapu“, tiesa, tada dirbome nežiūrėdami, kas už Seimo langų – diena, naktis. Jūs pažiūrėkit, kokių puikių, padorių žmonių išrenkama į Seimą, ir kaip jie keičiasi ten patekę. Ką tik tapęs parlamentaras vaikšto palei sienas, koridorių pakraštėliais, o po mėnesio jau pamatysi einant pačiu viduriu išpūsta krūtine, – jam jau „užaugo ūsai“. Matyt, šis efektas pasireiškia visiems, išrinktiems valdyti.

Matyt, reikia dvasiškai stipraus žmogaus, kad jam nepasiduotų. Tokio prezidento ir linkėčiau Lietuvai – dvasingo ir psichologiškai stipraus.