O. Voverienė. Kiek lietuvių dar liko Lietuvoje? (28)

Ona Voverienė | LMA Vrublevskių bibliotekos nuotr.

Ona Voverienė | LMA Vrublevskių bibliotekos nuotr.

Mūsų kartos pareiga dabartinį mūsų kartos lietuvių fatalizmą pakeisti iniciatyva, energija ir veikimu, Tautos likimą imti į savo rankas, stoti į kovą nebedrebant. Demokratija atveria didžių galimybių pasireikšti Tautos iniciatyvai. Kai Tauta išmoks tomis galimybėmis pasinaudoti, tai ji taps nenugalima. Svarbu, kad kuo daugiau žmonių įsitrauktų į kovą už Tautos likimą, brangintų laisvę ir teisingumą, būtų tam pasiruošusi. Kazys Pakštas

Nors tie mąstytojo Kazio Pakšto žodžiai buvo pasakyti, jam vertinant prieškarinę Lietuvos tikrovę, jie neprarado savo svarbos ir mūsų dienoms, ir daugelio mūsų siekiams. Rašytojas Pranas Antalkis sovietinės okupacijos metais rašęs ir leidęs savo knygas, vienoje iš jų „Nematomas Vydūnas“ (K., 2013) prognozavo Lietuvos ateitį pagal lietuvišką patarlę „Trečias kartas nemeluos“. Beja, tą patarlę pritaikęs mūsų laikams. Knygoje jis rašė, jei sovietinė okupacija, Lietuvoje trukusi 50 metų, dar užsitęs 15-20 metų, tuomet nei lietuvių

Tautos, nei Lietuvos valstybės pasaulio žemėlapiuose nebeliks. Kadangi atgavus Lietuvos nepriklausomybę komunistinio CK pirmasis sekretorius Algirdas Mykolas Brazauskas ir jo grupė draugų – 23 komunistų partijos CK narių 1992 m. spalio 25 d., Lietuvoje atkūrė sovietinę santvarką ir valdžią, nors ir laisvą nuo Rusijos okupanto, „nemirtingoji komunizmo šmėkla“, nors ir pakeitųsi savo suknelę iš raudonos į žaliąją, tebevaldo mus iki šiol. To proceso vyksmą laikinai buvo pridengusi Vilties šydu Prezidentė Dalia Grybauskaitė, sukūrusi iliuziją, kad esame laisvi ir nepriklausomi nuo komunizmo šmėklos. Bet tai buvo tik iliuzija. Realybė išryškės pasibaigus jos kadencijai. Pranas Antalkis tai vertina, kaip istorijos vyksmo dėsningumą, kuris yra neišvengiamas, kai jį sukuria savo elgesiu pati Tauta.

Prieš „Aušrą“ Lietuvą graužė lenkiškas bajorų vėžys, prakeiksmą užsitraukęs išgarsėjusiuose Seimuose savo „liberum veto“ kaip ir dabartinėse Jungtinių Tautų asamblėjose. Tada lietuvių tauta mirė pirmą kartą. Beveik 500 metų Lietuva išnyko iš pasaulio žemėlapių, prispausta Lenkijos, po veidmainingu jos šydu, vadinamu LDK, ir  likusi tik carinės Rusijos imperijos pakraščiu, vadinamu Severno Zapadnyj Kraij Rossijskoi imperiji.

Atgavus Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. vasario 16-osios ir sukūrus Lietuvos Respubliką, kai jau Lietuvos žmonės pradėjo atkusti po begalinio skurdo, „Miesčionys vogtais pinigais pirko dvarus, rentė vilas, kortavo, rūkė, gėrė, net iš užsienio parvežtus svaigalus, paleistuvavo, kūrė sekso kultūrą, vos nepavydami amerikiečių ir džentelmenų anglų“. Didžiajai daliai pralobusiųjų Lietuva, jos idealai ir Tautos likimas mažai berūpėjo. (Veidas 1990, bal. 25, p. 3). Taip ir buvo Lietuva atiduota bolševikinėms ordoms be jokio pasipriešinimo ir be šūvio. Lietuva mirė antrą kartą.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę antrą kartą 1990 m. kovo 11-ąją, prof Vytautą Landsbergį teigiamai vertino 45,6 proc. lietuvių. (Miestiečiai ideologizuoja tarpukario Lietuvą // Lietuvos aidas. – 2007, kovo 9). Vadinasi, dar 2007-aisiais metais Lietuvoje dar buvo likę tiek lietuvių; kiti jau buvo arba komunizmo šmėklos garbintojai, arba svetimtaučiai, arba jau kraštutinai nutautėję, ir nužmoginti gyvūnai, nors ir ant aukščiausiojo gyvūnijos pasaulio klasifikacijos laiptelio, nes, kas yra žmogus be pareigos ir atsakomybės jausmo ir dvasios šviesos, – tai tik gyvūnas, kuris, kaip ir visi gyvūnijos pasaulio sutvėrimai tik valgo, tuštinasi ir dauginasi, rūpinasi tik savo buvimu pasaulyje.

Apklausose išryškėjo ir tikri Lietuvos politiniai priešai – jų net 31,2 proc. Įdomiausia, kad tarp tų Lietuvos tikrųjų priešų – buvo net 32 proc. teigiamai vertinančių komunistą-žmogėdrą Antaną Sniečkų, išžudžiusį 456 tūkstančius lietuvių Lietuvoje pokario metais, imtinai iki 1954 metų. Tai jie iki šiol ir tebegarbina komunizmo šmėklą. ((Apklausą – 500 didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų atliko skambučių centras „Fonitel“ // Ten pat).

Taigi šiuo atveju visiškai pasitvirtino E. Viting (E. Wittig) – Marcinkevičiūtės  teiginys, jog „Stalinas bent iš dalies vis dėlto įgyvendino tautų susiliejimo (slijanija nacij) projektą, pagal kurį jos turėjo pamiršti savo tapatumą ir palaipsniui virsti eurazine sovietine liaudimi. Akivaizdu, kad įvyko gilus lietuvių tapatumo skilimas – sovietų perauklėti „lituano-slaviški“ lietuviai savo vertybėmis ėmę laikyti tai, kas „lituanobaltiškiesiems“ lietuviams, išlaikiusiems europietiško pobūdžio nacionalinį tapatumą, be išlygų yra antivertybės. Kitaip tariant, vieniems okupacija buvo tragedija, o kitiems, atrodo, „liaudies gimtadienis“ (E. Vittig- Marcinkevičiūtė. Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba, kaip nužudyti valstybę , jos intelektualų rankomis // Delfi.lt. – 2012.05.30.)

Kad didžioji dalis dabartinių Lietuvos žmonių, ypač intelektualų, mąsto ir jaučia panašiai, kaip komunistų partijos nomenklatūra, nereikia ilgai įrodinėti. Ryškiausi pavyzdžiai ir rėksmingiausi rašeivos – tai Marius Ivaškevičius su savo romanu „Žali“ ir neva „filosofė“ Nerija Putinaitė, niekinantys visus ir viską, kas buvo geriausia Lietuvos istorijoje ir jos kultūroje.  Jiems dar vis paantrina nei piršto nago juodymu neprisidėjęs prie pookupacinės naujos nepriklausomos Lietuvos kūrimo Tomas Venclova, valgantis sočią amerikonišką duoną jau daug metų, ir Amerikai tarnaujantis, bet vis atvykstantis į Lietuvą mus pamokyti, kaip reikia mylėti savo Valstybės ir Tautos priešus.

Savo laiku Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona įvardijo didžiausią lietuvių tautos bėdą – jos nenorą būti lietuviu, pirmiausia išduodant savo kalbą: „Patys lietuviai nebuvo kaip reikiant ligšiol supratę savo kalbos teisių vertę. Užaugę Rusijos nelaIsvėje, nesijuto laisvi esą, bendraudami su kitomis tautomis, pasidavė netikriems demokratizmo obalsiams: būdami nuskausti, nekęsdami šovinizmo, bijojo būti patys apšaukti šovinistais, ir nejučiomis pasitarnavo svetimam šovinizmui. Daugumas išsigąsdavo tokių smarkių žodžių ir tuojau lenkdavo galvą prieš svetimtautį. Taip pat yra įsigalėjęs lietuviuose paprotys, kad vienam svetimtaučiui, mokančiam, bet nenorinčiam lietuviškai šnekėti patekus jų tarpan, visi ima svetima kalba kalbėti. Ta lietuvių ypatybė nėra kokias didelė dorybė, bet baikštuolio būdo savybė, pateisinama vien vergiškos buities liekanomis“ (Antanas  Smetona. Rinktiniai raštai. – K., 1990. – P.105 -106).

Deja, tas lietuviškasis servilizmas, kaip koks prakeiksmas lydi mūsų tautą visą šimtmetį, ir kaip kokia nuodinga gyvatė, nuodijanti mūsų sąmonę, atšliaužė ir į Nepriklausomą Lietuvą, atgautą 1990 metais. Atgavus Nepriklausomybę mūsų visos partijos niekada nesivadino nei lietuviais, nei tautininkais, o dangstėsi visokiais šydais, Tai „Tėvynės sąjungos“, tai „Tvarka ir teisingumas“ tai ideologiniais pavadinimais „socialdemokratų“, „liberalų“ , tai „centro“, taip slėpdami savo tautinę negalią ar net gėdą būti lietuviu. Lietuvių tautininkų sąjungai visada vadovavo, įtariu, kad ir dabar tebevadovauja, žmonės, turintys kažkieno užduotį neutralizuoti tą partiją, kad tik jos dori, patriotiški žmonės nepatektų į valdžios institucijas. Užtat lenkai nuo pat Nepriklausomybės pradžios eina į rinkimus, neslėpdami, kad tai Lenkų partija ir visada laimi, pradedant 1990-1992 ir baigiant 2016-2020 metų Seimo kadencijomis. O juk pasaulis Lietuvą – tik per tuos apibendrintus laimėjusių partijų pavadinimus pažįsta, vertina ir sprendžia apie Lietuvą.

Statistika rodo, kad Lietuvoje gyvena 84,4 proc. lietuvių, o rinkimų statistikoje lietuviai net neegzistuoja. Nėra nei vieno lietuvio, bent jau save oficialiai taip vadinančio, nei Seime, nei Vyriausybėje. Tuo tarpu kai Estijos Parlamente tautininkai turi 17 proc. nuo bendro Parlamento narių skaičiaus ir turi 19 vietų; latviai Latvijos Parlemente turi 13 vietų. Lietuviais vadina save tik Lietuvių tautininkų sąjunga, jungianti 3416 narių (tarp jų 1 300 respublikonų).

Tai ar tik tiek lietuvių ir beliko Lietuvoje? Tai kokia čia ta žemė – Lietuva? Išdeginta svetimtaučių. „Lietuva – be lietuvių“. Ir tai tik – dėl mūsų intelektualų ir patekusių į valdžią begalinio, bekraštinio servilizmo – didžiausios mūsų tautos valdančiųjų negalios. Gėda rašyti ir kalbėti. Dar didesnė gėda dėl tokio mūsų nutautėjimo su bet kokiu užsieniečiu susitikti ir prasitarti apie tokį mūsų tautos nuzombinimą, tarsi čia vien tik zombiai gyventų. Gal jau mirštame trečią kartą? Nes trečiasis kartas – juk būna galutinis. Neveltui ir patarlė sako – „Trečias kartas – nemeluoja“. Ir tai logiška – nes patys nenorime būti lietuviais?

Tik ar visi nenorime? Ar negalime, kaip tas pasakų avinėlis pasipurtyti ir atsikratyti vieną kartą tų, kurie nenori? Neabejoju, kad tarp paprastų žmonių yra nemažai nenutautintų dorų, ištikimų Lietuvos valstybei, patriotiškų lietuvių. Visada jų buvo. Daug jų pažįstu, pasikalbame ir pabėdojame, dėl tokio mūsų partiečių ir valdančiųjų elgesio. Problema ta – kodėl einame balsuoti? Juk tai – ne mūsų, ne lietuvių partijos, o katės maiše. Suprantu svetimtaučius. Jie ir balsuoja už uspaskichus, paleičikus, borisovus ir tomaševskius ir jų milijonus. Tomaševskininkai net pirštu rodo, pažiūrėkite – juk šioje teritorijoje, vadinamoje Lietuva, lenkai laimi visuose rinkimuose, o lietuvių – nei vardo, nei kvapo. Dėl to lenkai ir sudirigavo R. Šimašiui – nė už ką neįleisti į Vilnių lietuviško Vyčio ir toje aikštėje pastatyti „Bunkerį“, kaip Šimašiaus ir valdančiųjų aliuziją – jeigu mūsų neklausysite visus Jus, patriotus, sukišime po Žeme į bunkerį.

Tam ir kuriama Lietuvoje stribuomenė, kurios Šmėkla, laikanti rankose sušaudytą taikinį (kol kas dar popierinį) su užrašu „Gabrielius“ jau pasirodė ir Seime. Jau aktyviai veržiasi į Lietuvos valdžią ir vadovaujanti stribuomenei komunistinė valdžia Vytenio Andriukaičio asmenyje. Kas gali paneigti? Juk jokių dvasinių užkardų neturime. Reprezentacinėje Lietuvos aikštėje nėra jokio lietuvybės ženklo. Ji – baisi! Cementinė dykvietė. Paminklas miesto merui R. Šimašiui. Niekada, tokia siaubingai baisi nebuvo. Netgi sovietmečiu. Ir tai mūsų visų Seimų ir visų Vyriausybių valdymo viršūnė… O gal jiems Tomaševskis įsakė, o mūsų valdžia, įpratusi visiems okupantams pataikauti – tik klauso?

Artėja treji rinkimai – paskutinis tautiečių, kuriems brangi Lietuva, šansas išlikti ir išlaikyti savo Valstybę ir savo Tautą. Tik ar visi, bent jau tie, kurie dar save laiko lietuviais, suvoksime, kad tai mūsų paskutinis šansas: BŪTI ar NEBŪTI?

Kategorijos: Akiračiai, Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Komentuoti: jurgis Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: