Palėpė: Lietuvos miestų vardai – Vilnius (2)

D. Rastenienės nuotr.

D. Rastenienės nuotr.

Mes toliau tvarkome savo palėpę ir šluostome dulkes nuo senų gerų knygų. Šį kartą pristatome dar vieną seniai išleistą Aleksandro Vanago knygą „Lietuvos miestų vardai“. Knygai 23-eji metai. Šie, 2019-ieji metai paskelbti vietovardžių metais, todėl knygą suaktualinti ypač svarbu:

Aleksandras Vanagas. Lietuvos miestų vardai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, 322 p. 

Aleksandras Vanagas (1934–1995) – daugelio lietuvių onomastikos darbų autorius. „Lietuvos miestų vardai“ yra paskutinė jo knyga, kurios mokslininkas nesuspėjo iki galo parengti spaudai. Knygą spaudai parengė habil. dr. Vitalija Maciejauskienė.

Miestų vardai, arba urbanonimai, yra mažai tyrinėti.

Autorius užduoda klausimą: „Tad kiek iš viso turime miestų vardų?“ Į šį klausimą nėra taip lengva atsakyti, nes pati miesto, ypač miestelio, sąvoka yra gana reliatyvi. Galima apytiksliai nurodyti apie 300 – tiek esama miestų ir miestelių. Tačiau šis skaičius yra apytikslis, nes gyvenviečių pavaldumas, jų administracinis statusas nuolat kinta. Lietuvoje išaugo daug gyvenviečių, kurios pagal dydį bei svarbą yra žymiai prašokusios nemažą dalį vietovių, tradiciškai vadinamų miesteliais. Šitaip pažiūrėjus į urbanonimus jų skaičius dar gerokai išaugtų.

Darbe vadovautasi trimis svarbesniais urbanonimų atrankos kriterijais: administraciniu, istoriniu ir urbanistiniu. Administracinis kriterijus – tai vadinamųjų miesto tipo gyvenviečių vardai. Istorinis – tai gyvenvietės svarba praeityje.  Urbanistinis kriterijus – tai tam tikra prasme papildomas, gal kiek mažiau svarbus kriterijus, jis būtinas tada, kai miesto ar miestelio dabartinis administracinis statusas nėra svarbus ir kai jo istorinė praeitis niekuo ypatingai nesiskiria, bet kai pati gyvenvietė svarbi urbanistiniu (architektūriniu ar pan.) požiūriu.

Ši kartą norime pristatyti Lietuvos sotinę, Vilnių.

Vilnius

Šiuo metu įsigalėjusi nuomonė, kad Vilniaus vardas pirmą kartą paminėtas 1323 m. Gedimino laiškuose Vokietijos miestams ir vienuolynams. Viename iš jų rašoma: in civivate nostra regia Vilna (mūsų karališkame mieste Vilniuje). Vadinasi, Vilnius tuo laiku jau buvo ne tik didelis miestas, bet ir sostinė. Suprantama, kad nuo miesto kūrimosi pradžios iki jo tapimo sostine turėjo praeiti daug laiko, bet kiek – nežinoma. Todėl Vilniaus įkūrimo data kol kas laikomi 1323 m.

Kartais spėliojama, ar ne Vilnius minimas viename anglosaksų dokumente, kurio sudarymo pradžia siekia X a. Vėliau į šį dokumentą įterptame „tautų sąraše“ skaitome „Wiolena and Vilna and Vala rices“ (rice čia reiškia „karalija, sritis“). Esama nuomonių, gal galbūt Wiolena ir Vilna yra mūsų Veliuona ir Vilnius, bet trūksta įrodymų, kol kas tai tik spėliojimas.

Po 1323 m. Vilniaus vardas istorijos dokumentuose minimas labai dažnai, pvz., ordinų kronikose: ante Vilnam 1365 m., Vilnee 1365 m, vor die Wilne 1367 m., Vilne 1377 m. in Vilna 1381 m., de Vilna 1382 m. Vilne 1390 m. Wilne 1414 m.

Kituose dokumentuose: to de Vilne 1323 m., Wilne 1397 m., Wylne 1398 m., Vilna 1387 m., в Вuлне 1421 m., на Вuлне 1430 m., у Вuлнu 1421 m., на Вuлнu 1430 m., во Вuльнu,к Вuлнu, городу Вuлнu, во Вuлнu, во Вuлне, княжени Вuлнu 1446 m., во Вuлню, к Вuлнu, uз Вuлнu 1446 m., в Вuлнu, к Вuлнu,  у Вuлнu, Вuлню, з Вuлнu XV a. pab. XVI a. pr. у Вuльнu 1510, у Вuльнu 1511 m., у Вuльнu 1513 m., у Вuльнu 1538 m.,  у Вuльни 1529, у Вилни 1542, do Wilnia 1554 m., Wilnie 1560 m., у Вuлнu 1592, Wilnie 1597, w Wilnie 1550–1552 ir t.t.

Taigi senųjų istorijos dokumentų lytis yra Vìlnia. Tai nėra atsitiktinumas ar klaida. Gyvojoje Rytų Lietuvos žmonių kalboje anksčiau buvo plačiai vartojama lytis Vìlnia (kirtis ant pirmojo skiemens balsio ì). Šitokios vartosenos dar pasitaiko ir mūsų dienomis (apie Ramygalą, Gelvonus, Šeduvą, Gervėčius ir kitur). Nėra abejonių, kad lytis Vìlnia – tikras gyvosios kalbos faktas. Latvių Vilna tai tik patvirtina.

Vardo kilmė – kilo iš upės Vìlnia. Šiuo vardu nuo seniausių laikų buvo vadinamas kairysis Neries intakas, kuris dabar dažnai pakeičiamas vardu Vilnelė – naujas vardas, pasidarytas iš lenkiškosios lyties Wilenka ar pan. Paaiškinti, kaip ir kada tai atsitiko, pagaliau, koks Vilnios santykis su Neries antruoju vardu Vilija, nelengva. Apie visa tai – kiek išsamiau.

Negali būti jokių abejonių, kad tikrasis upės vardas yra Nerìs. Jis nuo žilos senovės iki dabar vartotas ir tebevartojamas gyvojoje lietuvių kalboje, jį randame daugybę kartų užrašytą įvairių amžių istorijos dokumentuose. Ypač svarbu tai, kad Vakarų istorinė tradicija nuo pačių seniausių laikų pažįsta tik lytį Nerìs: Nerge – 1340 m., Nerga – 1361 m., Nerye – 1377 m., Nerye – 1388 m., Nerye – 1404 m. Ir t. t. Vigandas Marburgietis 1390 m. rašė: „Pons fit trans Nergam – „pastatė tiltą per Nerį“.

Atrodo, kad upės Neries lytis nesikeitė, Vilniaus ir tolesnių vietovių gyventojai lietuviai anksčiau vartojo lytį Nerìs. Istoriko M. Balinskio liudijimu, XIX a. pirmojoje pusėje kaimiečiai („wieśniacy litewscy, nad brzegami tej rzeki zamieszkali, niźej Wilna“) upę vadino Nerìs – rašo Niaris, Neris. Šią mintį patvirtina ir ta aplinkybė, jog Gervėčių lietuviai iki šiol upę vadina Nerìs. Vardo senumą rodo ir iš upės vardo Nerìs kilę vietovardžiai: Paneriaĩ (Aukštieji ir Žemìeji) Vilniuje, Paneriaĩ, kaimas Kaišiadorių ir Trakų r., Понары kaimas prie Neries Baltarusijoje, buvusiame Kiemeliškių valsčiuje (užrašytas, pavyzdžiui, 1873, 1874 m. dokumentuose). Kai kurie „Paneriai“ labai seni. Sakysim, Vilniaus Paneriaĩ paminėti jau 1390 m.: willam nostrum Ponary.

Taigi nėra jokių abejonių, kad lietuviai, tarp jų ir rytiniai, visu Neries paupiu anksčiau ar vėliau gyvenę į rytus nuo Vilniaus, iš seno vartojo lytį Nerìs.

Akivaizdu ir tai, jog vardas Nerìs yra lietuviškos (baltiškos) kilmės. Vandenvardžių su šaknimi ner- Lietuvoje yra ir daugiau: Nery͂s upė (Eržvilkas), Neretá upė (Papilys),  Ne̴͂rotas upė (Šilalė), Nerìnis ežeras (Kuktiškės) ir kt. Upių bei ežerų vardų šaknis ner- siejama su liet. nérti „staigiai lįsti“, leistis į vandenį; plaukti po vandeniu“, nerìs „bebras“ ir pan. Manoma, šaknis ner- galėjo turėti bendresnę vandens tekėjimo ar pan. reikšmę.

Daug sunkiau atsakyti, kaip ir iš kur atsirado vardas Vìlija.

Pirmiausia pabrėžtina, kad šią mįslę bandė įspėti daugybė tyrinėtojų, tačiau nesėkmingai. Net mūsų didysis kalbininkas K. Būga blaškėsi – pradžioje vardą Vìlija laikė baltišku, vėliau, patyręs, kad panašų vardą turi kai kurios upės į pietus nuo Pripetės, šios nuomonės atsisakė. Neįkando šio riešuto ir žymiausi baltiškų vietovardžių, aptinkamų į rytus ir pietus nuo šių dienų Lietuvos, tyrinėtojai V. Toporovas bei O. Trubačiovas.

Pirmiausia – ką rodo istorijos dokumentai.

Priešingai Vakarų tradicijai, Rytai (rytų slavai) nuo pačių seniausių laikų upę vadina Velja ar pan.: Велья (Ipatijaus metraštis, 1232,1237 m.,), по Велию реку (antroji XIV a. pusė), дворецъ ихъ за Велею (Lietuvos Metrika, 1493 m.) ir t. t. Tokia rašyba būdinga ne tik XIII, XIV, XV amžiams, bet ir vėlesniems laikotarpiams. Antai XVI a. Raginskio, Alšėnų, Krasinskio, Rumiancevo, Akademiniame, Archeologų draugijos, Vilniaus, Slucko ir Supraslio metraščiuose vardas užrašytas dešimtis kartų ir, rodosi, be išimčių tik su šaknimi vel-: на Вели, над рекою Велью, на реце Велие, на реце на Вели, по реку Велью, на реце на Вельи, к реце Велии, у Велию, у Велю, за реку Велю, на Вельи, по Велью ir t. t. Tai aiškiai rodo, jog upės vardo Vilija ankstesnė, pirminė šaknis buvo ne vil-, bet vel-. O gal vis dėlto galėjo būti atvirkščiai? Negalėjo, nes minėtuose šaltiniuose vietovardžiai, kurių šaknis tikrai buvo vil-, taip ir rašomi. Akivaizdžiausiai tai matyti iš tokių užrašymų, kur greta Veljos minimas ir miesto vardas Vilnius (jo ankstesnė lytis, kaip minėta buvo, Vilnia. Pavyzdžiui: на Вели – bet (miestas) Вилни (Rumiancevo metr.) на реце на Вельи, bet (miestas) к Вильни (Slucko metr.), к реце Велии – (miestas) Вилни (Vilniaus metr.,), за реку Велю, bet (miestas) Вилни (Archeologų draugijos metr.), по Велью, bet (miestas) Вилно, Вильню, Вилни (Akademinis metr.) Ypač svarbūs tokie užrašymai: где река Вильня упадывает у Велию (Archeologų draugijos metr.), где река Вильня у Велию впадывает (Krasinskio metr.), перешед реку Велю… над рекою Вильниею (ten pat), gdzie rzeka Vilna wpada w Vielyą (Olševo metr.), na vscie rzeki Vilni, gdzie w Vielyą wpadiva (ten. pat). Iš jų aiškiai matyti, kad upė Vilna įteka į upę Velją ir kad pirmasis vardas turi šaknį viln-, antrasis – vel-.

Nėra abejonių, kad upės vardas Велья ir pan. yra slaviškos kilmės, siejamas (A. Salio, V. Žučkevičiaus ir kt.) su senovės slavų kalbos būdvardžiu велья „didelė, didžioji“. Vadinasi, vienos, mažesniosios, per Vilnių tekančios upės vardas Vìlnia ankstesniuosiuose rytų slavų raštuose toks ir įsigalėjo, o antrąją, didžiąją (Nerį), rytiniai kaimynai pakrikštijo „Didžioji“ (Велья). Tai logiška, nes atspindi tikrąją padėtį – Velja (Neris) yra didesnė, Vilnia įteka į ją.

Ypač svarbu ir tai, kad vardo šaknis vel- gyvojoje baltarusių kalboje plačiai pažįstama ir mūsų dienomis (Велья, kartais Велля), nors oficialia lytimi laikoma Вiлiя. Abi lytys, ypač Вялля, yra dėsningai išsirutuliojusios iš ankstesnės Велья. Netgi miesto vardas Vileika (baltarusių Вiлеика) vietos žmonių dar ir dabar dažnai ištariamas Beлеика. Tad šaknies vel- pirmumu abejoti nėra jokio pamato.

Taigi dabar turime gana aiškų ir tikslų vardo Vìlija kilmės bei raidos vaizdą: rytų slavų Velja (iš sen. slavų велья „didelė, didžioji“) vėliau, pirmiausia lenkų raštuose bei gyvojoje kalboje, pavirtusi Wilia. Šią vardo lytį ilgainiui perėmė ir rytų slavai, ją ne kartą aptinkame ir vėlesnių laikų lietuvių raštijoje.

Gyvenamųjų vietų (miestų, miestelių, kaimų ir pan.) vardų daryba iš upių bei ežerų vardų lietuvių kalbai labai būdinga. Nereti ir tokie atvejai, kai upės ar ežero vardas tampa gyvenamosios vietos vardu be jokių žodžių darybos priemonių: Rùsnė, Dysnà – iš upės vardo Dysnà, Dūkštas – iš ežero vardo Dūkštas, Ãlovė – iš upės vardo Ãlovė ir t.t.

Taigi iš upės vardo Vìlnia radosi miesto vardas Vìlnia. Bet jis, kaip žinome, bendrinėje kalboje neįsitvirtino – jo vietą užėmė kitas šio vardo variantas Vìlnius. Jis taip pat nėra naujas – jį jau vartojo M. Daukša („Postilė“, 1600 m.), D. Kleinas („Gramatika“, 1653 m.) ir kt. mūsų raštijos pradininkai. Tad belieka pasiaiškinti, kokiu būdų greta ankstesnės lyties Vìlnia atsirado Vilnius. Nors čia ne viskas aišku, bet galima spėti, jog būta ne vienos priežasties. Pirmiausia, matyt, turėtume pabrėžti, kad vietovardžių galūnė -ius lietuvių kalbai gana būdinga: upių vardai Skrõdžius, Vãrius, Vyčius, Slankius, Skričiùs, Vin͂grius ir kt.; greta lyčių su galūne –(i)us tas pats vardas kartais gali turėti kito kamieno variantą: Rin͂gus – Ringà, Gilius- Gìlis, Bõšius – Bošà, Niedùs – Nie̴͂dis.

Tačiau svarbiausia priežastis, aktyvizavusi lietuvių kalbai būdingą kamieno kaitą (Vìlnia – Vìlnius), buvo Vilniaus vardo rašyba su galūne -o. Tokios lytys gana senos, pvz., Wilno 1382 m., Wylno 1397 m. ir pan.

Jų atsiradimo priežastys nėra visiškai aiškios. Greičiausiai jos susidarė lenkų kalboje kaip dėsningas baltarusių kalbos žodžių su nekirčiuota galūne a atitikmuo: brus. Стéцка – lenk. Stećko, brus. Адáмка – lenk. Adamko ir t. t. Vilniaus vardo lyčių su galūne -a žinoma iš seno ir daug: Vilna 1387 m., 1469 m., 1486 m., 1493 m. ir t. t. Taigi lytys su galūne -a lenkų kalboje pavirto lytimis su galūne -o. Tikriniai žodžiai, lenkiškai rašomi su galūne -o, gana dėsningai lietuvių kalboje gauna galūnę –(i)ius: lenk. Stańko – liet. Stan͂kius, Stan͂kus; lenk. Staszko – liet. Stãškius ir t. t. Matyt, šis slavų kalbų, visų pirma lenkų kalbos, tikrinių žodžių prisitaikymo lietuvių kalboje modelis bus prisidėjęs ir prie Vilnios virtimo Vilniumi.

Istorijos dokumentuose užfiksuota ir kitų Vilniaus vardo variantų. Ypač dažnai ordinų kronikos vartoja lytį be priebalsio n po l: Wille 1365 m., Die Wille 1377 m., contra Willam 1377 m., in Wyllam, Willen 1379 m., die Wille, czur Wille, der Wille 1379 m., von der Wille 1381 m., Willam castrum 1382 m. Ir t. t. Apskritai reikia pasakyti, jog ordinų kronikose lytys be priebalsio n po l yra dažnesnės už visas kitas.

Senieji raštai pažįsta ir dar vieną Vilniaus vardo variantą su priebalsiu d po l: fur die Wilde, die statt Wilde, fur die Wilde, vnd zur Wilde, zur Wilde. Visi šie užrašymai yra XVI a. pradžios kronikininko, plačiai panaudojusio dingusį Vigando Marburgiečio kronikos rankraštį C. Schütz‘o komentaruose arba prieduose. Todėl greičiausiai tai yra šio istoriko perdirbinys iš lyčių Wille, Willa ar pan. Lytis Wilde iš Vigando Marburgiečio kronikos vėliau pateko ir į kai kuriuos kitus raštus.

Parengė Beatričė Rastenytė

logo_srtrf (1)

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Kalba, Kultūra, Literatūra, Mes skaitome knygas, Saulės arkliukai, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: