O. Voverienė. Lietuvos valstybė: lūkesčiai ir realybė (11)

Ona Voverienė | LMA Vrublevskių bibliotekos nuotr.

Ona Voverienė | LMA Vrublevskių bibliotekos nuotr.

Tyrimai rodo, kad valstybėje vyksta stipri vertybių kaita. Drauge su Nepriklausomybės Aktu į Lietuvą grįžta Pirmosios Respublikos dvasia… Nepriklausomybės kartos apsisprendimai koreliuoja su tarpukario Lietuvos žmonių nuostatomis, kur svarbu tarnauti didesniems tikslams, elgtis principingai, nestovėti abejingam, pasitikėti savimi ir pačiam imtis atsakomybės, užuot laukus, kad kas atneš pokyčius. Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Tvarkydama savo archyvą netikėtai atradau 1994 metais Kovo 11-osios dienos išvakarėse įvykusio Lietuvos intelektualų pokalbio konspektą ir pradėto tada rašyti straipsnio, bet taip ir neišsiųsto į viešąją spaudą, apmatus. Praėjus penkiolikai metų šis intelektualų pokalbis, pasirodo, liko svarbus, galintis paskatinti pamąstyti ar daug mūsų valstybės politinė, ekonominė ir socialinė padėtis pasistūmėjo į priekį nuo tada. Gal tik visi pasenome 15 metų. Bet ar turime šiandien kuo pasidžiaugti?

Minėtame pokalbyje dalyvavo šviesaus atminimo rašytojas Jonas Avyžius, rašytojas Kazys Saja, rašytojas Petras Dirgėla, istorikas Antanas Tyla, kultūrologas Krescencijus Stoškus. Kaip supratau pokalbį moderavo kultūrologas Darius Kuolys. Žodžiu, visi pokalbio dalyviai – mūsų tautos elito ryškiausias žiedas.

Dariaus Kuolio nuomone, tik niekaip nesuvokiu, ar jam pačiam tuo tikint, ar tik norint paprovokuoti kitus, prakalbus apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, tada atrodė, kad „Valstybė buvo laimėta valingomis visos Tautos pastangomis“, paneigiant tuometinių Sąjūdžio vadų vaidmenį valstybės atkūrime (Lietuvos valstybė: lūkesčiai ir galimybes // Lietuvos aidas. – 1994, kovo 12, p. 1,7).

Jam oponuojantis akad. prof. istorikas Antanas Tyla, remdamasis savo daugiamečiais Lietuvos istorijos ir broliškų mūsų tautų latvių ir estų istorijomis tvirtino, kad „Tautos valia visada ir visur būna įasmeninta, kaip ji gana aiškiai buvo įasmeninta ir Lietuvoje Sąjūdžio revoliucijoje“. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas antrą kartą 1990 metais visada bus siejamas su prof. Vytauto Landsbergio asmenybe ir jo vardu, taip kaip ir Pirmosios Lietuvos Respublikos sukūrimas ir jos įtvirtinimas tarp kaimyninių tautų ir valstybių yra siejamas su dr. Jono Basanavičiaus vardu.

Rašytojas Jonas Avyžius tada apgailesavo, kad ir šitos, antrosios Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimą, kaip ir Pirmosios Respublikos 1938-tieji metai apkartino ta pati klaida – tautinio ir valstybinio orumo praradimas, visų mūsų tautos nelaimių skaudi priežastis. 1938 metais mūsų tautos ir valstybės orumas buvo pažeistas priėmus Lenkijos ultimatumą, po kurio sekė jau ir Vokietijos ultimatumas, ir Rusijos ultimatumas, ir visa kita tragiška lietuvių tautai įvykių seka. Ištikimiausi Tėvynės sūnūs ir dukros tada verkė ir , tiesą sakant, keikė A. Smetonos vyriausybės šiaudadūšiškumą, o 1940 metais – raudojo ir Lietuvos vyrai prie karo komendatūrų, kad Lietuva atiduodama priešui bė šūvio. Lietuvis visada, visais laikais buvo pasiryžęs aukoti savo gyvybę už savo TAUTOS IR SAVO Valstybės garbę. „Tada būta didelio patriotizmo ir tikros meilės Lietuvai. Šiandien to nėra. Per penkiasdešimt okupacijos metų materializmas iš tautiečių širdžių išstūmė visas dvasines vertybes“, – kalbėjo šviesaus atminimo rašytojas Jonas Avyžius.

Jam pritarė kultūrologas K. Stoškus. Jis kalbėjo, kad „Nemažai daliai mūsų piliečių šiandien asmeninė nauda tampa svarbesnė už valstybės interesus. Savo nauda pirmiausia rūpinasi ne verslininkai, o valstybės pareigūnai“ (Ten pat).

Rašytojui Kaziui Sajai tada atrodė, kad didžiausias stabdis, kuriant dorą ir teisingą nepriklausomą Lietuvą ir jos ateitį, tada buvo neatkurtas teisingumas. Okupantų ir jų lietuviškų kolaborantų Lietuvoje buvo išžudyta šimtai tūkstančių žmonių ir „nėra nė vieno nuteisto, nė vieno įvardinto budelio, kankintojo, žudynių rengėjo… Į ką gali remtis, atsikurianti Lietuvos valstybė, jos teisė, kultūra, menas? Sumaišytos visos vertybės. Pasak F. Dostojevskio – viskas leista! Regime visišką visuomenės pakrikimą, visišką merdėjimą… Socialdemokratai tiesiog tyčiojasi iš visuomenės, iš tautos kančių istorijos, skiria į aukštus postus odiozines figūras. Ištrinta riba tarp gėrio ir blogio. Tai – didžiausia šiandieninio nusivylimo priežastis.“

Kultūrologas K. Stoškus tada diskusijoje bandė ieškoti argumentų, kurie galėtų ištrinti ribą tarp aukų ir jų budelių Lietuvoje. Jo manymu „Represijų rengimo centras buvo toli, ir kiekvienas esantis periferijoje, galėjo laikyti save arba auka, arba budelio įrankiu. Dabar visi turi tam tikrą pasiteisinimą“ (Ten pat). Tačiau, jis, nors ir nori situaciją šiek tiek švelninti, vis dėlto pritaria, kad žudynių ir trėmimų rengėjai ir žudikai turi būti teisiami. Kaip kriminaliniai nusikaltėliai.

Dr. Dariaus Kuolio nuomone, visos šios problemos, tarp jų ir moralinės turėtų būti sprendžiamos teisinėmis priemonėmis. Tačiau iki šiol nė viena Lietuvos Vyriausybė deramai to nesiėmė, nors politiniai kaliniai ir tremtiniai laikas nuo laiko reikalauja teisingumo atkūrimo. Istoriko Antano Tylos nuomone, pirmiausia būtina visais įmanomais lygiais, tarp jų ir valstybiniu, pasmerkti komunizmą ir jo nusikaltimus. „Jeigu mes to nepadarysime ir nusinešime tuos baisumus į savo saulėlydžius, tuomet juos perduosime, kaip savo neatliktą pareigą, ateinančioms kartoms“ (Ten pat)

Rašytojas Petras Dirgėla diskusijoje teigė, kad Lietuva jau daug šimtmečių nebepajėgia gintis savarankiškai.: „Ir štai V. Landsbergio užsienio politika. Tokios aktyvios politikos Lietuva nevedė nuo Mikalojaus Radvilos Juodojo laikų… Kovai už būvį valstybės politika turi būti ypatingai aktyvi ir remtis visomis priemonėmis: teise, morale, diplomatinėmis vingrybėmis. Gal tai drakoniška kova. Bet tai kova už išlikimą. Mūsų istorijoje dažnai susiformuodavo visuomenės sluoksnis, kuris imdavo tarnauti nebe savos, bet kitos valstybės interesams. Ir tai kartojasi“ (Ten pat).

Svarbiausia, kad kultūrologo K. Stoškaus diskusijoje išsakyta mintis tapo tikrove: „Anksčiau man atrodė, – tada kalbėjo kultūrologas, – kad didžiausias pavojus Lietuvai kyla iš visuomenės susipriešinimo, gręsiantis pilietinis karas. Dabar akivaizdesnė kita grėsmė – valdžios virtimas korumpuota grupuote, valdžios suaugimas su nusikaltėlių pasauliu. Visiškai sugriuvusi teisinė Lietuvos sistema.“ (Ten pat).

Praėjus 15 metų po šios diskusijos, Lietuvoje nedaug kas pasikeitė. Vietoje darbo liaudies išrinktų komunistų, Lietuvą valdo Seimo daugumoje kolchozinės nomenklatūros atžalos, savo valdymo metodais siekiantys atstatyti Lietuvoje kolchozų valdymo patyrimą, kolchozo pirmininko diktatorinį valdymo stilių, kai kolchozo pirmininko žodis būna paskutinis ir lemiamas. Nesiseka mums su Seimu. Ir jo rinkėjais. Kodėl taip yra ir kodėl taip atsitinka? Matyt, geriausias iš visų psichologų buvo žydų pranašas Mozė, vedžiojęs savo tautą dykumoje, kuri savo plotu, beje buvo nedidelė, 40 metų tam, kad jo amžininkų karta viskuo nepatenkinta ir niurzganti išmirtų, o atėjusi naujoji karta pradėtų savo valstybę kurti iš naujo.

Ačiū Dievui, kad dar turime Prezidentę ir jos kuruojamas Lietuvos valdymo sritis, kuriose jaučiamas ryškus proveržis ir pažanga, veiksmingai įtvirtinanti mūsų krašto valstybingumą: tai krašto saugumas ir mūsų kariuomenė, giriama už jos laimėjimus visame pasaulyje, Lietuvos užsienio politika, prof. Vytauto Landsbergio, prazidento Valdo Adamkaus ir ypač Prezidentės Dalios Grybauskaitės dėka, Lietuvą padariusių matoma, girdima ir žinoma visame pasaulyje. Kaip savo paskutiniajame metiniame pranešime, skaitytame 2018 m. birželio 12 d. minėjo Prezidentė, „Savarankiškesnė, atjaunėjusi ir objektyvesnė tampa ir teisėsauga, įvaldžiusi naujus teisinius įrankius kovai su korupcija“ (Prezidentės metinis pranešimas, 2018). Priešakines valstybės gynimo pozicijas pradeda papildyti tiriamoji žurnalistika. „bendromis jėgomis jau perbridome vietinius  „Rubikonus“, pažabojome gasprominius vėjus, apsigynėme nuo „Rosatom“ įtakų, juodosios buhalterijos, bankinių sukčių. Pradeda užsidaryti „paskolų dėžučių“, „dramblių pirkimo“ kontoros, įtartinų ryšių atsikrato valstybinė mokesčių inspekcija“ – savo pranešime pasidžiaugė Prezidentė. (Voverienė Ona. Lietuvos Respublikos šimtmečio didieji. Lietuvos Prezidentė apie šimtmeio virsmą 2018-aisiais metais // Lietuvos aidas – 2019, saus. 26, vas. 1, p.6).

Tačiau realybėje dar turime pakankamai ir tamsos salelių, ženklinančių visų pirma šios kadencijos Seimo valdymo laikotarpį. Pati didžiausia ir tamsiausia iš jų: valdančiųjų pamažu, iš lėto, bet užtikrintai stumiama į priekį „šliaužiančioji diktatūra“. Apie tai jau išdrįso prabilti ne koks nors politikos neišmanėlis, o didžiausius reitingus turintis rinkimuose į LR Prezidentus kandidatas Gitanas Nausėda, pabuvojęs LVŽS suvažiavime. Jis teigia, kad stebint suvažiavimą jį aplankė „svetimos gėdos“ jausmas, kai buvo „kirviu sukalta autoritarinės valdžios vertikalės kūrimo linija su inkrustuotu demokratijos „trupiniu“, išrinkus dar vieną pretendentą į LR Prezidento rinkimus“ (Gitanas Nausėda. Po LVŽS suvažiavimo Gitanas Nausėda nesusivaldė // Delfi.lt. -2019.01.27).

Prie šio laikotarpio tamsos salelių priskirtinas ir besikartojantis „Gretos sindromas“. Pasibaigus blogai surežisuotam spektakliui „Greta“, atrodė, kad tokios istorijos nesikartos. Deja, to neįvyko. Premjero ir  Prezidentės priešprieša, kuri tęsėsi net kelias dienas, kompromitavo pačią valstybę ne tik Lietuvos, bet jau ir užsienio mastu. Ir kas čia su tais mūsų valdžios vyrais darosi, kad jie neatsispiria mūsų gražuolių kerams, rizikuodami ne tik savo, bet ir visos valstybės prestižu? Ypač valdančioji Seimo dauguma „valstiečiai“. Matyt, per daug sočiai valgo. Visa tai patvirtina ir R. Karbauskio arši buvusi jo kova dėl Gretos su visuomene ir žurnalistais. Dabar Premjero lygis yra aukštesnis – aršus karas dėl socdarbietės Irmos su Prezidente. Šiuo atveju Prezidentė, visuotinu visuomenės vertinimu yra visu šimtu procentų teisi: Premjeras pataria gražuolę į ministres, neturinčią nė vienos dienos praktinio darbo aplinkosaugoje. Juokinga, jeigu nebūtų liūdna. Iš pasąmonės braunasi įvairios sąmokslo teorijos – kodėl taip yra? Ar tik ne todėl, kad už nepatyrusios gražuolės nugaros, būtų galima, tęsti buvusio Aplinkos ministro, iškirtusio brandžiausius Lietuvos miškus, net ir Labanoro girią, ir medieną išparceliavusio užsieniuose, pragaištingus darbus, nuskriaudžiant visų mūsų vaikų ir anūkų ateitį? Gal tokiu būdu ir žadama iškirsti per likusius dvejus metus visus Lietuvos miškus, ir Lietuvą palikti plyno lauko teritorija? Kas gali paneigti? Tokią mintį, kaip tik ir suponuoja tokia karšta Premjero reakcija į jo pasirinkimo atmetimą. O taip pat ir R. Karbauskio reakcija, pareikšta viešai.

Tiems, kurie domisi politika, kartais atrodo, kad gyvename šalia ugnikalnio, kuris bet kuriuo momentu gali išsiveržti: nesibaigiantys karai, pražudantys tūkstančius gyvybių Ukrainoje ir Sirijoje, „Iskanderų“ prigrūsta visa Kaliningrado sritis; pastaruoju metu ten dislokuota patobulinta naujos kartos tankų divizija, vyksta intensyvus informacinis karas, drumsčiantis jaunųjų kartų protus visame Baltijos regione, o Jungtinių  Tautų Saugumo Tarybos nei balso, nei veiksmo, nesigirdi ir nesimato. Lietuvai, laukiančiai artimiausiu metu dar trejų rinkimų, kai visas tautos ir visų politinių jėgų dėmesys bus nukreiptas į juos, tokia geopolitinė situacija itin pavojinga. Mums, Lietuvos moterims būtų daug ramiau gyventi po Lietuvos dangumi ir šalia ugnikalnio, jeigu rinkimų laikotarpiui būtų sušauktas Krašto apsaugos ir gynybos komitetas, kuris įpareigotų visas Lietuvos jėgos struktūras itin atidžiai budėti per visą tą neramų rinkimų laikotarpį, kol jis baigsis. Tokia yra mūsų dienų realybė

Savo metiniame pranešime, skaitytame Seime 2018 m. birželio 12 d., LR Prezidentė kalbėjo, kad į Lietuvą grįžta Pirmosios Lietuvos Respublikos dvasia. Lyginant Pirmąją (1918-1940) ir Antrąją (1990-2019) Lietuvos Respubliką, kas laimėta ir kas prarasta?  Metiniame Prezidentės pranešime buvo pasakyta: „Jeigu norime, ką nors pakeisti – keiskime dabar, nes tai vienintelis laikas, kurį Lietuva mums dovanojo“. „Lietuvos aidas“ prieškario Lietuvoje buvo tautinės minties laikraštis ir valstybės oficiozas. Jis toks išliko ir dabartinėje Lietuvoje. Todėl ir laikraščio redakcinė kolegija ir jo skaitytojai norėtų, kad Lietuvos valstybė taptų tautine demokratine respublika, gaivinančia ir puoselėjančia savo tautines vertybes, papročius, kaip gražus lietuviškas medis, kuris savo šaknimis skverbiasi į savo žemę ir savo tautinę kultūrą, o šakomis – į Vakarų kultūros šviesą. Tuo keliu jau pasuko daugelis į ES įeinančių valstybių – Lenkijos, Vengrijos, Čekijos, Slovakijos Respublikos. Spėjama, kad ir pati ES 2021 metais taps draugiškų tautinių valstybių sąjunga, ir taip bus išvengta bet kokių ES krizių.

Kategorijos: Akiračiai, Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Komentuoti: Algirdas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: