A. Lapinskas. Apie Lietuvos lenkų rinkimines problemas (20)

Anatolijus Lapinskas | Asmeninė nuotr.

Anatolijus Lapinskas | Asmeninė nuotr.

Kovo 20 šalies žiniasklaida paskelbė, kad Valdemaras Tomaševskis Lietuvos prezidento rinkimams surinko 30 000 parašų. Per 10 jų rinkimo dienų! Tądien feisbuke parašiau, kad tokią sėkmę greičiausiai nulėmė prievartinis lenkiškų mokyklų mokinių tėvų mobilizavimas „bendram reikalui“.

Žinomas blogeris Aleksandras Radčenka tai patvirtino, savo publicistikoje tą „bendrą reikalą“ įvardijęs, kaip tautinių mažumų mokyklų priverstinį dalyvavimą lenkų partijos LLRA akcijose, o mokinių tėvams skiriant savo mokesčius tai pačiai partijai bei  pasirašinėjant V.Tomaševskio naudai.

Šią „parašinę“ istoriją smulkiai išnagrinėjo ir „Znad Wilii“ žurnalistė Evelina Mokšecka savo kovo 27 straipsnyje „Prievarta mokytojams – „solidarumo ir vienybės“ ženklas? („Przymus na nauczycielach oznaką „solidarności i jedności“?).

Beje, tas „solidarumas ir vienybė“ tapo vos ne pagrindiniu V. Tomaševskio kalbų akcentu. O Lietuvos taip pat ir Lenkijos spaudoje ne kartą buvo galima užtikti ir tvirtinimą, kad Lietuvos lenkai yra geriausiai susiorganizavusi lenkų bendruomenė pasaulyje(!).

Žurnalistė mini ne vieną pavyzdį, kaip vyksta tas „susiorganizavimas“. Štai lenkiškose mokyklose ir darželiuose prieš rinkimus iš tėvų prašoma atsinešti pasus ir pasirašyti už lenkų kandidatą, aišku, kokį. Neturint tą dieną paso, reikalaujama ateiti dar kartą jau su pasu. Dar daugiau, tėvai tiesiogiai ar netiesiogiai bauginami, kad nepasirašius gali nukentėti vaikas.

Vis dėlto E.Mokšecka abejoja, ar direktoriams ir mokytojams spaudžiant rinkti tuos parašus, bus pasiekta vienybė. Žurnalistė cituoja jos gautą laišką: „Pasirašiau, nes direktorius sakė, kad nuo to priklausys lenkiškų mokyklų aprūpinimas“…

Ir ne tik aprūpinimas. Tomaševskis gąsdina piktais lietuviais, kurie esą sunaikins viską, kas lenkiška. Žurnalistė kelia klausimą: „Ar ilgai gyvensime su tokiais šūkiais?“ Ir pati atsako: „Turbūt nebūtinai, apie tai liudija ir šių metų savivaldybių rinkimai“.

Žurnalistė dar primena viešai neskelbiamą faktą, kad mokyklos PRIVALO surinkti tam tikrą skaičių parašų, o jei to nepasiseka padaryti mokykloje, tai tų parašų rinkti mokytojai bus priversti vaikščioti po mokinių namus. Įdomus ar ne, mokytojų laisvo laiko praleidimas?

Yra ir drąsesnių mamų. Jos rašo: „Stalino epocha baigėsi, o aš jaučiuosi lyg joje gyvenčiau… privalomo pasirašymo dieną prie direktoriaus durų atsiranda eilė… Koridoriuje mokytojos klausinėja tėvus, ar jau pasirašė“. Tokia tvarka, matyt, yra įprasta lenkiškose mokyklose, bet žurnalistė mini ir rusiškas, kur Rusų aljansas irgi perėmė Lenkų partijos veiklos pavyzdį.

Pagaliau itin drąsus E.Mokšeckos pasažas: „Jei Lenkų rinkimų akcija ims prie manęs priekabiauti už pasinaudojimą anonimais, pateiksiu ir tikras besikreipusiųjų pavardes, su malonumu ateisiu ir į teismą“.

Anot autorės, kiekvienas Lietuvos lenkų bendruomenės narys turi turėti pasirinkimo teisę. Deja, jos girdėti vertinimai, tokie, kaip „Jaučiuosi kaip prie Stalino. Bijau apie tai kalbėti“ verčia suabejoti ta teise. Vis dėlto, žurnalistės rašinys baigiamas optimistine gaida: „Viskas priklauso nuo mūsų“.

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Komentuoti: Bartas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: