G. Jakavonis. Bolševikinės griovimo kultūros įkaitai (7)

skulpturos_Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

I. Sidarevičiaus nuotr.

Kodėl šiandien, praėjus trims laisvės dešimtmečiams, tebekariaujame su sovietmečio skulptūromis, o kone kiekvienas sumanymas įamžinti Tautos istorijai svarbius įvykius ar valstybei nusipelniusius žmones supriešina visuomenę, įveldama ją į nesibaigiančius nevaisingus ginčus.

Apie tai prie „Žalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimo“ apskritojo stalo diskutavo žurnalistas ir kolekcininkas Vilius KAVALIAUSKAS, paveldosaugininkė Gražina DRĖMAITĖ, dailininkas Giedrius KAZIMIERĖNAS, filosofas Krescencijus STOŠKUS. Diskusiją vedė „žalgirietis“ Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Šį pokalbį paskatino vis įsiplieskiančios diskusijos, ką daryti su sovietmečio palikimu. Nepriklausomai Lietuvai jau 30 metų, tačiau griovimo vajus nesibaigia, o statyti taip pat neišeina. Dabar vėl kyla iniciatyvos griauti paminklą Petrui Cvirkai ir kad Salomėja Nėris buvusi tokia ir anokia, todėl ir jos įamžinimas nepelnytas. Atmetus visas politikas, poetė S.Nėris yra pripažintas mūsų genijus. Taip pat reikia prisiminti, kad rašytojas P. Cvirka tarpukaryje yra gavęs premiją už „Žemę maitintoją“. Nesuprantu, kam trukdė Žaliojo tilto skulptūros. O pastatyti ką nors mums labai sunkiai sekasi. Prisimenu tokį atvejį, kai garsus skulptorius iš Valkininkų Nerijus Kavaliauskas norėjo Jono Basanavičiaus skulptūrą padovanoti Varėnai, tačiau meras Algis Kašėta atsisakė. Gal, gerbiamas Viliau, jūs suprantate tuos procesus ir galite paaiškinti, kas pas mus vyksta?

V.KAVALIAUSKAS: Visos revoliucijos prasideda nuo griovimo, tačiau, manau, kad mūsų revoliucija jau turėjo būti pasibaigusi. Pirmasis paminklas, kurį Lietuvoje pastatė, buvo paminklas Gediminui Vilniuje. Galima diskutuoti geras jis ar negeras, gražus ar negražus. Skulptorius labai geras ir viskas atitiko, tačiau vis tiek visi nelaimingi, kad kažką pastatė. Man atrodo, kad buvo didelis pasiekimas, jog galų gale tai įvyko, kažką pastatė. Dabar vėl toks etapas, kad mes grįžtame prie griovimo. Skausmingas klausimas dėl tų tilto skulptūrų. Man labiausiai gaila skulptorių, kurie jas kūrė. Gal jų jau ir gyvų nėra, tačiau buvo garsiausi Lietuvos skulptoriai. Jie nebuvo atvežtiniai skulptoriai. Jie buvo mūsų, tai yra mūsų gyvenimas, kurį mes gyvenome. Koks buvo, toks buvo, negalime jo išbraukti iš istorijos. Kuo kalti studentai, darbininkai ir valstiečiai, kad jie atstatė Lietuvą po karo? Tikriausiai diskusija turėtų būti ne apie paminklus, o apie pačią visuomenę, kur mes einame, ką mes darome, kokią valstybę mes turime. Paminklai yra tik dalis, kuri išlieka. Išliks istorijoje kūrėjų karta, kuri tikrai yra geresnė nei griovėjai.

G.DRĖMAITĖ: Grįžkime prie tų paminklų, kuriuos griauna arba nori griauti. Man skaudu yra tai, kad esame lyg ir kultūringa tauta, lyg visi ir protingi, paėmus po vieną, bet kodėl niekas nesuvokia to kultūros paveldo, ant kurio stovi Lietuva. Juk kultūros paveldas yra vienas iš valstybės saugumo garantų. Galų gale Lietuva yra pasirašiusi labai daug konvencijų, Europos, pasaulio įstatymų, kuriuose pirmu sakiniu pabrėžiama, kad pasirašiusi valstybė įsipareigoja. Architektūros apsaugos konvencija, želdinių apsaugos konvencija – visur valstybė įsipareigoja, o mes gyvendami, tvarkydami savo valstybę, visiškai užmirštame šiuos įsipareigojimus. Gerai, kad prie mūsų niekas nekimba, nes kitu atveju mes turėtumėm atsakyti. Kalbant apie Gedimino paminklą Katedros aikštėje, archeologai kasinėjo būsimų Valdovų rūmų valdą ir archeologas Vytautas Urbanavičius iškasė išlikusį dviejų aukštų Valdovų rūmų sargo namelį. Mes taip apsidžiaugėme, kad būtų gerai jį atstatyti, tačiau jis yra penkiais metrais žemiau. Kadangi yra „užaugęs“ kultūrinis sluoksnis, reikėjo suvesti su Pilies gatve tą įėjimą ir būtų viskas gerai. Deja, šį sargo namelį užpylė cementu ir ant jo pastatė Gedimino paminklą. Tada amžiną atilsį profesorius Antanas Tyla pasakė, kad statome paminklą ant paminklo.

Valstybinė kultūros paveldo komisija savo laiku padarė didelę tarptautinę konferenciją „Nepatogus paveldas“. Vienas iš akcentų buvo Žaliasis tiltas. Juk Žaliojo tilto skulptūros kartu su visu tiltu savo laiku buvo įrašytos į kultūros paveldo sąrašą, registrą ir buvo saugomos valstybės. Meras, pats būdamas teisininkas, ėmėsi savivalės nukelti tas skulptūras, nepaisant, kad tai jam nepriklauso. Nuimti ar palikti, sprendžia kultūros ministras. Tai, kas padaryta, yra didelė gėda prieš Vilniaus miestą. Juk tai yra mūsų dailininkų darbai. Gal aš būsiu nepopuliari, tačiau duok Dieve, Viliumui Malinauskui sveikatos, kad jis sutiko priglausti tas skulptūras. Juk dailininkai įdėjo savo dūšią, savo supratimą ir juk tai yra mūsų visų istorija. Ne tiek daug mes turime ryškių kultūros asmenybių, kad galėtumėm švaistytis.

G.KAZIMIERĖNAS: Diskusijos pradžioje užsiminta, iš kur kilo kultūros griovimo ideologija. Šiaip kultūroje yra teigimo ir neigimo dėsnis. Yra tam tikros idėjos, kurios vėliau yra nuneigiamos. Paprastai paskui ateina priešingos idėjos ir vyksta dialogas. Jeigu nėra jokių kataklizmų, tai kultūra auga kaip „Napoleono tortas“. Yra vienas sluoksnis, paskui yra kitokia kultūra ir idėjos. Problema yra ta, kad pasikeitus ideologijai, estetikos idėjų kaitai, turi tuoj pat pulti griauti ir remontuoti. Reikia turėti išminties ir atvėsti nuo staigių revoliucinių judesių. Visi geri dalykai pasimato tik praėjus keliems dešimtmečiams. Kazimiro Malevičiaus viena iš idėjų yra tokia: Rubensą reikia sudeginti ir tų sudegintų kūrinių pelenai bus žymiai įdomesni nei jo tapyba. Toks yra radikalumas.

Beje, Misteris Fliuksas nieko naujo nesukūrė, o pasisavino, perėmė, faktiškai pavogė Malevičiaus idėją, Jurgio Mačiūno degtukų dėžutės, už kurią Artūras Zuokas sumokėjo 12 mln. litų, idėja yra lygiai tokia pat, kaip Malevičiaus – eini, pamatai meno kūrinį ir padegi. Nesvarbu, kas ten yra Leonardas da Vinčis ar Čiurlionis. Kai Venecijos bienalėje to nelaimingo lietuvaičio sunaikintas paveikslas, kuris buvo aplietas rūgštimi, pateikiamas kaip kultūros reiškinys, tai čia ir yra griovimo ideologija, ateinanti iš bolševikų ideologijos.

Bolševikų idėjos mutuoja labai įdomiai, tarsi kuriamas naujas pasaulis čia fliuksas, čia laisvė,  o faktiškai čia yra tos pačios idėjos, tik suvyniotos į kitą popieriuką. Bolševikų ideologija ir yra griovimas. Ne pradėti ir sukurti ką nors naujo. Diskutuoti turi kūrinys, o ne kūrėjo liežuvis. Noriu pasakyti, kad bolševikų ideologija dar tęsiasi.

G.JAKAVONIS: Praėjusiais metais teko lankytis Kinijoje, Konfucijaus šventykloje, kurią anksčiau buvo pavertę arklidėmis. Dabar Konfucijaus šventykla yra atstatyta, visi jo raštai pardavinėjami. Į kinus mes kartais žiūrime truputį iš viršaus, kaip į komunistinę šalį, bet net ir jie suprato, kad blogai daro. Tad kiek reikia laiko, kad atsikvošėtų tauta?

K.STOŠKUS: Mūsų pokalbis negalės įsibėgėti, kol nepaliesime politikų, ką jie siūlo dabartiniam mūsų gyvenimui, kuris ir taip šiandien yra gerokai suiręs. Jie mano, kad turi labai tvirtas nuostatas. Jie žino kryptį, žino kryptį į Europą, bet kažkaip praeina pro Lietuvą. Mes dabar pučiame vieną dūdą.

Smagu taip kalbėtis, bet norėtųsi įvertinti „kūrėjų“ nuopelnus. Ar nebūtų gerai, kad nugriauto paminklo vietoje uždėtumėm lentelę, pavyzdžiui, „sunaikino R.Šimašius“. Būtų bent faktas. O dabar tie žmonės jaučiasi kaip tinklalapiuose, kur verda anoniminės diskusijos. Visi drąsūs, gali sakyti ką tik nori.

Šovė į galvą mintis ir jis daro tai, kas jam šiandien politikoje yra patogu. Vadinasi, reikėtų jiems perkelti kokią nors atsakomybę, gal fiksuoti ją kokiuose nors raštuose, nes jie nesutiks, kad ant paminklų būtų užrašyta. Ateis nauji žmonės, tad kodėl jie negalėtų taip padaryti. Jeigu būtų užrašas: „Šioje vietoje buvo paminklas, o jį sunaikino tas ir anas“, manau, toks dokumentavimas stabdytų lengvabūdišką naikinimo ideologiją.

Dėl bolševizmo. Norėčiau įterpti, kad šalia bolševizmo yra labai žymus žmogus F.Nyčė. Kažkodėl inteligentai bijo kalbėti apie jį tiesą. Juk jis yra nihilistas. Pirmasis ir galingas Vakarų Europos nihilistas, pasisakęs prieš sustabarėjusią kultūrą, prieš visus tuos dalykus, kurie konservavo istoriją, kas atsirado po romantizmo. Jis atėjo su kumščiais. Juk jis visur propaguoja chuliganizmą.

Kas yra nihilizmas? Aš vadinu, kad tai yra trys „n“: neigti, niekinti ir naikinti. Bolševizmas įsitvirtino pas mus, o nihilizmas perėjo per Vakarų Europos inteligentus ir abi tos srovės susiliejo į vieną srautą, kuris Lietuvoje plinta labai pavojingais mastais. Jeigu būtų tik bolševizmas, tai gal būtų šiek tiek paprasčiau, tų bolševizmo neigėjų yra daugokai. Lietuvoje išniro cinizmas, nihilizmas ir chuliganizmas. Gali griauti, tu už nieką neatsakai.

Kur menas yra gerbiamas? Sąžinės apsivalymo Lietuvoje nebuvo. Galime padaryti visas nuodėmes, bandyti susprogdinti tiltą, užmušti niekuo dėtą žmogų. Viskas pamažu atsiveria, visi faktai aiškėja, tačiau, kad jie būtų pripažinti viešai, per institucijas, šito neįvyko. Teko prie tilto susitikti kitų šalių piliečius, jie klausinėja, kur dingo skulptūros, kada bus sugrąžintos.

Italijos atstovai teigė, kad pas juos niekas taip nedaro, todėl dar yra likusių ir autoritarinių laikų paminklų. Tai yra istoriškumo ženklai. Noriu pastebėti, kad griovimo manija eina per visas sritis. Pavyzdžiui, imkime mokytojus. Juk nuo pat pradžių buvo mokytojo etatai. Reforma suko ratais ir vėl sugrįžo prie to paties. Kiek gi galima griauti, juk reikės viską atstatyti, o atstatyti ne viską pavyks. Aistros pagautas žmogus pridaro kiaulysčių, bet jis paskui gailisi, sutinka. Reikėtų kažkokio prabudimo.

G.JAKAVONIS: Japonijoje, Kioto mieste, vaikščiojant po senamiestį, gidė ragino patrinti vienos skulptūros nosį, nes tai neša laimę. Šalia stovėjo kita skulptūra, klausėme, ar ir čia reikia patrinti. Mums buvo atsakyta, kad tai labai baisaus žmogaus skulptūra. Tuomet įsijungė lietuviškas mąstymas ir iškart iškilo klausimas, kodėl jie tos skulptūros nenugriauna. Sako, juk čia mūsų kultūros dalis…

V.KAVALIAUSKAS:
Dabar sėdėdamas galvoju, kad visa laimė, jog ne visos kartos yra griovėjai. Ar galite įsivaizduoti, kaip dabar atrodytų Vilnius, jeigu kas nors būtų sugalvojęs nugriauti baroką. Pradėjome kalbėti apie paminklus, tai paminėsiu ir apie Gediminą Lydoje.

Gavau iš Baltarusijos žinutę, parašiau laišką Lydos Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui, jis yra Baltarusijos Parlamento narys. Rašiau, kad mane labai sudomino ir mes norėtumėm atvažiuoti, paremti dvasiškai, o galbūt ir finansiškai. Gaunu atsakymą su nurodytu sąskaitos numeriu. Žinote, 95 proc. žmonių teigė, kad reikia paremti. Štai toks yra gražus dalykas. Jeigu jau patys nieko negalime, tai bent padėkime savo kaimynams.

Na, kad mes patys negalime, tai čia jau mūsų impotencijos dalykas. Turime tokių puikių menininkų, skulptorių, tai kodėl mes nieko nedarome? Aną savaitę buvau Ukrainoje. Tokia nuvargusi šalis kariaujanti ir vargstanti. Tačiau vaikštai po Kijevą ir pavydas ima. Yra toks skverelis, ten stovi paminklas Tarasui Ševčenkai. Jis ten pristatomas ne kaip rašytojas, o kaip dailininkas. Kijeve pristatyta mažų paminkliukų, o pas mus pradėjome kalbėti apie vieną paminklą ir sulaukėme atsakymo, – kiek čia galima tų paminklų statyti, visur „apsipaminklinsime“.

Jūs man pasakykite, ką mes tokio pastatėme? Nieko. Dar sugalvoja ir pateisinimą, kad čia nebereikia statyti, nėra kam statyti, nes nėra nusipelniusių ir pan. Buvau Vengrijoje, mažame miestelyje paminklų daugiau nei Vilniuje. Klausiu, kaip jie stato? Sako, susirenka komisija, susimetam pinigus ir statome. Paklausiau, kokį paskutinį paminklą pastatė. Sakė, žmogui, kuris pirmasis parašė romaną vengrų kalba. Tai ką, pas mus nėra kam statyti? Gal bent dabar bandykime grąžinti istorijai savotišką skolą? Gal iš tikrųjų romantizmas yra pavėluotas, bet juk žmonėms jis patinka.

G.JAKAVONIS: Varėnos rajone kaip nors reikėtų pažymėti 1863 m. sukilėlių žuvimo vietą, kur žuvo sukilėlių vadas Liudvikas Narbutas. Po kelerių metų mirė ir palaidotas jo tėvas, pirmasis Lietuvos istorijos autorius. Juk reikėtų kaip nors tai pažymėti, tačiau neįmanoma susikalbėti su vietos savivalda. Kaip merui nereikėjo J.Basanavičiaus paminklo, dabar nereikia ir šito. Buvau nuvažiavęs pas skulptorių Nerijų Kavaliauską, jis jau daro eskizą. Sako, pabandys ir tėvą, ir sūnų kaip nors bendrai pavaizduoti. Nerijaus žmona restauruoja lenkų laikais pastatytą paminklą. Sako, matė tas erdves, ragina daryti ką nors. Man kyla įtarimas, kad iš Vilniaus į rajonus ateina mada, jog nieko nereikia, net ir nemokamai…

G.DRĖMAITĖ:
Profesorius Stoškus kalbėjo apie mūsų savybes, tai dar norėčiau pridėti nekompetenciją arba diletantizmą. Pas mus jau seniai vyrauja absoliutus diletantizmas visi viską žino. Aš nesuprantu ir nemoku pakomentuoti, kokiu būdu Šiuolaikinio meno centrui galėjo patikėti Sapiegų rūmus, vieną iš iškiliausių mūsų laikų statinių. Buvo jau atstatomi, taip gražiai ištapyti, ir atidavė Kuizinui. Tiesiog trūksta žodžių.

Pas mus nėra nuoseklumo ir tęstinumo. Mes dabar turime naują kultūros ministrą. Aš labai šią asmenybę gerbiu ir tikiuosi, kad bus padarytas labai didelis žingsnis kultūros link. Mes negalime nei ko nors planuoti, pavyzdžiui, iki 2030 metų, nei ko nors tęsti. Ateina kiekviena nauja valdžia ir vėl viskas iš naujo, ar kalbėtume apie merus, premjerus ar prezidentus.

Ministras Šarūnas Birutis su visa komisija buvo nutaręs, koks ir kur bus J.Basanavičius, bet atėjo nauja ministrė, pakeitė vietą ir paskelbė konkursą…

Tęstinumas yra labai svarbu, jis turi būti. Užsiminiau apie Antakalnio Sapiegų rūmus. Ten yra didelis parkas, net išlikęs medis, įrašytas į gamtos paminklų sąrašą, o dabar visus medžius kerta… Reformatų skveras… Juk toje vietoje buvo kapinės. Mes net nežinome, kur buvo palaidotas S.Konarskis…

O kaip atsirado sukilėliai ant kalno? Man dar prieš 15 metų visi tie, su kuriais aš dirbau dėl Bernardinų kapinių ir kurie žuvo prie Smolensko lėktuvo katastrofoje, jau tada sakė: „Gražina, pasižiūrėk, pas jus ant kalno palaidoti sukilėliai.“ Sakiau, tikrai ne, iš kur jie ten bus. Kreipiausi į garsiausius archeologus, kurie sakė, kad tikrai ne. Dabar jau knygoje aprašyta legenda, kad naktį S.Konarskis buvo palaidotas Reformatų skverelyje. Dabar jau aiškina, kad jis palaidotas prie Santuokų rūmų. Pas mus nėra mokslinių tyrimų visose srityse ir paveldo, ir architektūros. Štai kur atvedė diletantizmas.

G.JAKAVONIS: Galite paaiškinti, kas su mumis darosi?

G.KAZIMIERĖNAS: Visų pirma, reikia dirbti ne laužtuvu, o galva. Aš prisimenu, kaip Sąjūdžio laikais griovė Kapsuko paminklą. Mačiau vieną Dailės akademijos filosofijos dėstytoją, traukiantį tą virvę. Ir dabar dar galvoju, kad ne taip filosofas turi dalyvauti revoliucijoje, nes „balvonų“ bus dar pilnos gatvės. Tačiau intelektualo, filosofo misija pradėti konstruoti žmogaus dvasią. Reikia nugriauti „balvonus“ ir monstrus mūsų sieloje.

Aš manau, kad toje įsivyravusioje griovimo manijoje, kuri eina su nyčišku neigimu, tik šiek tiek yra dangstomasi meile Lietuvai. O šiaip einama ir valstybiniu lygmeniu vykdoma Nyčės griovimo destruktyvi linija, kuri pagrindžiama didelėmis lėšomis, skirtomis meno rėmimui, kultūros premijoms, dėmesiui ir t.t.

Politikai blefuoja. Žodžiai visiškai neatitinka veiklos turinio, mus politikai apgaudinėja. Iš tribūnų kalbama vienaip, o veikiama visiškai kita kryptimi. Valstybėje yra labai daug darbų, apleistų vietų, kurias reikia tvarkyti. Tad pradėkime nuo to. Sovietizmas yra būtent tai, kad mes nematome to, ką reikia matyti ir sutvarkyti, bet skubame viską griauti. Spręskime normalias problemas.

Specialiai daromi konkursai, kad sužlugdytų geras idėjas. Mes turime puikius skulptorius. Mieste reikia ir abstrakčių skulptūrų, jos kontrasto principu gali būti senamiestyje. Visko reikia. Tačiau realistinis menas turi būti pagrįstas plastika, turi būti rimta skulptūra. Taip, kaip Gediminas Jakūbonis padarė Adomą Mickevičių, kuris glosto akį. Gal kam nors ir nepatinka, bet, aš manau, kad tai yra vienas iš paskutinių skulptorių, kuris padarė rimtą, plastika pagrįstą skulptūrą.

Ir mes dar turime tokių skulptorių: Gediminas Karalius, Dalia Matulaitė, turėjom Stanislovą Kuzmą. Tačiau specialiai yra daromi konkursai, kai per tris mėnesius reikia padaryti skulptūrą.

G.Karalius sakė, kad neįmanoma per tris mėnesius padaryti normalios Vyčio skulptūros čia nepaskubėsi, čia ne kelnės, kur pykšt pokšt ir pasiuvai. Turi būti profesionalo atsakomybė. Tokių žmonių Lietuvoje yra. Gražių minčių yra, kai skulptūras galima pamatyti visai kitomis akimis.

Pažiūrėkit į Grūto parką. Užuot sunaikinus tas skulptūras, įkūrė puikų parką, kur į tas skulptūras galima pažiūrėti kitaip. Galiu pasakyti, kad viską lemia pinigai ir nesąžiningi klerkai, „otkatai“ ir valstybėje įsivyravusi fliukso, negatyvizmo, neigimo ir griovimo ideologija, kuri įsitvirtinusi valstybės valdymo lygmeniu. Aš kalbu labai atsakingai ir galiu tai pagrįsti daugybe pavyzdžių.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Krescencijau, prisimename, kaip poetą Justiną Marcinkevičių puolė viena mūsų ministrė. Gal ir nekreipčiau šiandien į tai dėmesio, bet kai įsijungiu informacinę LRT laidą, tai būtent šiuos žmones ir matau komentuojančius tam tikrus įvykius. Jūsų kažkaip niekas nekviečia pakalbėti – nei Giedriaus, nei Gražinos, nei Viliaus. Tačiau atsiranda tokie pseudomeno žinovai, kurie visą laiką formuoja nuomonę. Numočiau ranka, jei tai vyktų komercinėje televizijoje, bet čia yra valstybinė televizija…

K.STOŠKUS: Tai tikrai yra problema ir gaila, kad tokių diskusijų nebūna. Tos permainos lyg ir prasideda, bet tik šiek tiek, galbūt dėl to ir jų nesimato. Reikia parodyti, kad žmonės, kurie neturi kompetencijos, negali valdyti valstybės. Ar gali kultūros politikai vadovauti žmogus, atėjęs visai iš šalies? Turi būti atsakingas už savo šalies kultūros išsaugojimą. Jeigu neturi jokio įsipareigojimo savo Tėvynei, savo kraštui, savo Tautai ir valstybei, tai į ką reiktų kreiptis mums? Į tuos, kurie dar nepraradę sveiko proto.

G.KAZIMIERĖNAS: Manau, kad mes blaškomės nežinodami ką daryti, šokinėjame nuo politikos prie kultūros. Tačiau galima konstatuoti faktą, kad gyvename baisiai sudėtingoje situacijoje globaliu mastu: ir Lietuvos, ir europiniu, ir pasauliniu mastu. Kitaip tariant, esame ant katastrofos ribos. Čia ir ekologija, ir branduolinė grėsmė, ir politika, ir nesprendžiamos migracijos problemos.

Tačiau vien tik kaltinti politikus yra neteisinga. Manau, kad visą tą problemų gumulą formavo ir kultūra. Mes kalbame apie kultūros laisvę, bet mes visiškai nekalbame apie kultūros atsakomybę. Kultūros žmonės turėtų apie tai ir galvoti. Nežinau, nuo ko ta griūtis prasidėjo. Žingsnis po žingsnio ir pradėjo formuoti tą kritinę, krizinę situaciją, kurioje mes dabar esame ir gyvename.

Laikas pradėti kalbėti ne apie kūrėjų laisvę, o apie atsakomybę, ką konkrečiai tu, brolau, šneki. Mums jau pabodo klausyti tų, kurie nuolat kritikuoja sovietinį meną. Tuomet duokite mums tikro meniškumo ir patriotiškumo pavyzdžių, parodykite mums, kaip reikia mylėti Lietuvą. Totalinė destrukcija vyksta iš valstybės tribūnų. Situacija yra katastrofiška.

V. KAVALIAUSKAS: Kokia valdžia, tokia ir atsakomybė.

G.KAZIMIERĖNAS: Nejaugi norėtum, kad eiliniai piliečiai iš gatvės išspręstų šias problemas? Yra paveldo ir kultūros organizatoriai, kurie gauna postus, gauna geras algas, todėl turi būti atsakingi už tą darbą. Čia yra ne moderniojo meno, ne tradicinio meno, o kultūros vadybos problema, jos nemokšiškumas.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Menas, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

7 komentarai

  1. T0mas J.:

    Pirmu pubikacijos sakiniu pateiktas geras klausimas, į jį ir atsakysiu.
    Nuolat Seime valdžioj buvo komunistai ir jų tarnai konservatoriai, pakaitom – bet tokie patys.
    Prezidento poste – vien TSKP nariai ir nekomunistas Adamkus, bet ir tas dalijo ordinus komunistams ir KGBistams, o nuo prezidento priklauso labai daug, TEISINGUMAS priklauso: pagal įstatymą prezidentas (niekada kas kitas, tik prezidentas) parenka VISŲ teisingumo įstaigų vadovų kandidatūras: STT, FNTT, VSD, Policijos, Prokuratūros ir apie 70-ies teismų (tiek jų yra Lietuvoj).
    Taigi kaip turėjome okupacijos metais komunistus valdžioj, taip ir po Kovo 11-os toliau tebeturėjom komunistus valdžioj.
    Tai kokie gali būti esminiai pokyčiai? Revoliucijos juk nebuvo! Komunistai nuo valdžios nebuvo nustumti ir okupacijos laikų valdančiąjai jėgai TSKP nebuvo užkirstas kelias patekti į atsikūrusios valstybės valdžios struktūras ir tokiu būdu nebuvo padėti pamatai teisingumui. Kolaborantai TSKPistai kaip buvo valdžioje, taip liko. Revoliucija – kai šalyje valdančioji jėga nuverčiama ir pasirūpinama, kad ji daugiau nesugrįžtų. Valdančioji jėga buvo Komunistų partija – Sąjūdis nestatė sau tikslo įvykdyti revoliuciją, Sąjūdis savo vadovybėje pats buvo pusiau komunistinis: Sąjūdžio Seimo Taryboje iš 35 narių pusė buvo TSKP bilietų šildytojai. Todėl ir praėjus nemažai metų po 1990 – valdžioje vis matėm daug komunistų – prezidentų, premjerų – TSKP narių: Brazauskas, Butkevičius, Paksas, Kirkilas, Grybauskaitė, Laurynas Mindaugas Stankevičius, Prunskienė, Šleževičius.
    1990 – 2018 m. ministrai TSKP nariai: Bernatonis, Šadžius , Šalaševičiūtė, A.Vinkus, Česlovas Vytautas Stankevičius, Rimantas Sinkevičius, Pranas Kūris, Vytautas Knašys, M.Misiukonis, B.Bradauskas, Jonas Prapiestis, Artūras Paulauskas, Povilas Gylys, Algimantas Matulevičius, Vladislavas Domarkas, Vytautas Einoris, Vidmantas Žiemelis, Algirdas Monkevičius, Sigitas Kaktys, Petras Baguška, Jurgis Brėdikis, Antanas Valionis, Petras Papovas, Zigmantas Balčytis, Rimantas Karazija, Evaldas Gustas, Aleksandras Vasiliauskas ir daugybė kitų. Daugybė, išvardinau tik dalį.
    Kodėl TSKPistai yra blogis? Todėl, kad tai žmonės, sunkiais tėvynei okupacijos metais stoję tarnauti PRIEŠUI, okupantui. Tai bailiai, kolaborantai.
    Bailys – ne kūrėjas.

  2. >G.Jakavoniui:

    Labai tikslios ir teisingos pastabos dėl Antakalnio Sapiegų rūmų atidavimo ,,Šiuolaikiniam meno centrui “,be to ,manau, pateiktos teisingos mintys dėl nekultūringo Varėnos mero Kašėtos sprendimo atsisakant paminklo Basanavičiui.Malonu,kad kritiškai pasisakote apie nepageidaujamą fliukso meną ir kertamus medžius Reformatorių skvere.Visa tai teisingos įžvalgos.Vis dėlto nuostabą kelia pašnekovų mintys apie okupacinio-tarybinio ,,paveldo’ išsaugojimą,- Gražina Drėmaitė nuo seno yra atkali ideologizuoto komunistinio meno sergėtoja ,deja.Manau,kad kaip tai teisingai daroma, pvz. kaimyninėje Lenkijoje, būtina pašalinti /negriauti/ visus komunistine dvasia dvelkiančius paminklus,atsisakyti tarybinių gatvių pavadinimų ir pan. Tai šis ,,paveldas” yra tautos sielos ir proto ,,šleivintojai”. Nejaugi pašnekovų sielose užsiliko tarybinio viruso likučiai?

  3. !!!:

    Jau kelintą kartą stebina gerbiamo K.Stoškaus pozicija,neseniai kliuvo jam šūkis,Lietuva lietuviams o dabar pagailo balvonų…

  4. Ateitis be praeities:

    Valdžioje išlikę komunistai stengiasi išnaikinti praeitį, kad po 75 metų neliktų praeities šleifo. Kuo didesnis buvęs komunistas, tuo aršesnis šiandieninis praeities niekintojas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: