O. Voverienė. Kada lietuviška liaudis taps lietuvių tauta? (5)

Profesorė Ona Voverienė LMA Vrublevskių bibliotekos balkone 2018 | LMA Vrublevskių bibliotekos nuotr.

Ona Voverienė | LMA Vrublevskių bibliotekos nuotr.

Tegul pavojaus supratimas sutvirtins Jūsų širdis patys sutvirtėję, tvirtinkit nusiminėlius, įtikinkit netikėlius, sujudinkit apsnūdėlius, taikykit susivaidijusius, mokykit neišmanėlius. Tegul visos jėgos susivienys bendrajam didžiajam savo ateities ir laimės gynimo darbui. (Vladas Putvinskis-Pūtvis. Raštai, 1993, p. 227)

Dabar Lietuvoje tautinių jėgų ir naujųjų liberalų, kurių ideologija įsivyravusi Lietuvoje, vyksta žūtbūtinė kova, pradedant Seimu ir baigiant visuomeniniais judėjimais. Mūsų valstybė, globalistų pastangomis nusilpninta, ir agresyviai jų puolama ir naikinama, atsidūrė ant pavojingos ribos, nes Tauta nukraujavusi fiziniu, moraliniu ir politiniu aspektais… Kaip jau rašiau ankstesniuose savo straipsniuose „Lietuva – tautų naikinimo Europoje avangardas (Voverienė Ona. Karštas komentaras. – 2018, geg 25 – birž. 8, p.6) Lietuva tapo Europos globalistų bandymų poligonu, siekiant įsitikinti, kiek reikėtų laiko, kad Tauta būtų sunaikinta galutinai ir negrįžtamai. Savo laiku vienas iš žymiausių lietuviškos tautinės ideologijos kūrėjų Vladas Putvinskis-Pūtvis rašė:

„Niekad nežuvo laisva tauta, pasiryžusi ginti savo nepriklausomybę. Istorija rodo Tautos mirties priežastis visuomet buvo vidaus liga, kuria susirgusi tauta pavergiama svetimųjų. O pati baisiausia vergija yra ta, į kurią einama laisvu noru, nes iš laikinos priverstinės vergijos galima išsivaduoti, o iš laisvu noru prisiimtos, sunkiau ištrūkti, kadangi trūksta dvasios pasiryžimo ir jėgos“ (Vladas Putvinskis Pūtvis. Gyvenimas ir parinktieji raštai. – Čikaga, 1973. – P.259). Iš prievartinės sovietų Rusijos okupacijos tauta, nors ir po penkiasdešimties metū buvimo vergijoje, pajėgė išsivaduoti. Bet ar pajėgs išsaugoti savo valstybingumą ir tautinį tapatumą savo noru lipdama į pasaulinio kapitalo kuriamą globalistų katilą

Globalizmas – viena iš tarptautinių santykių teorija, dažnai tapatinama su neomarksizmu ir net rusiškuoju komunizmu, yra struktūralistinė teorija, kuri iškelia ekonomiką, kaip pagrindinę tarptautinių santykių varomąją jėgą. Ekonominiu požiūriu silpniau išsivysčiusios šalys dabartiniame pasaulyje, valdomame kapitalistinių principų ir dėsnių, neišvengiamai papuola į turtingų pramoninių valstybių ekonominę priklausomybę, dažniausiai per politikus, tam procesui tarpininkaujančius. Globalizmo svarbiausias principas: ne politikai valdo ir priima sprendimus: sprendimų priėmimą lemia kapitalas. Šiomis dienomis, visuotinai ir viešai girdimas skandalas, kaip šis globalizmo eksperimentas buvo vykdomas Lietuvoje, MG Baltic, papirkinėjant ir valdant politikus,  bandant užvaldyti visą valstybę.

Kol kas, žinoma, tai vietinės reikšmės eksperimentas, kurio pasekmės jau nustatytos ir šimtatūkstantiniai valstybės nuostoliai dėl šio eksperimento suskaičiuoti. Gal ir išieškoti bus kada nors iš nusikaltusiųjų? (Kažin?)  Tačiau, jeigu tokį eksperimentą Lietuvoje sugalvos atlikti tarptautinis kapitalas, pasekmės Lietuvai ir jos ekonomikai būtų šimteriopai baisesnės. Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir čia prasidėjus globalizacijos vyksmui JAV politologas P. Bjukenenas perspėjo šalis naujokes, išsivadavusias iš sovietinės Rusijos okupacijos, kad į jas žengianti globalizacija pirmiausiai stengsis sunaikinti pavojingiausias užtvaras jos sėkmei – tautines valstybes ir tautines kultūras. Politologas Edvardas Krikščiūnas, dar 2008 metais, jau pamatęs į Lietuvą slenkančios globalizacijosa pirmuosius debesis, tada rašė: „Šioje didžiųjų tarptautinių monopolitijų finansuojama Europos tautų kosmopolitizacija, mus lietuvius užklupo nepasiruošusius… Dabartinė valdžia – Prezidentūra, didžioji Seimo dalis, Vyriausybės ministrai – nesirūpina tauta, nesaugo jos kultūros, išduoda tautos interesus.

Valdžios žmonės yra abejingi tautos reikalams arba yra kosmopolitai. Dabar demokratija Lietuvoje vis labiau silpsta ir įsigali milijonierių klanų valdžia. Mūsų tėvynėje demokratija virto oligarchiniu režimu. Lietuvos oligarchai „Maxima“, „Dujotekana“ ir kiti, nupirkę didžiausių politinių partijų vadus, tarnauja ne lietuvių tautai, o privačiam kapitalui (Edvardas Krikščiūnas. Kosmopolitinės Lietuvos istorijos doktrinos bruožai ir tikslai // Lietuvos aidas. – 2008, kovo 20, p. 1). Dar anksčiau filosofas prof. Vytautas Radžvilas rašė, kad Lietuvos politikoje 2002-ji buvo lūžio metai, – prasidėjo rimta politinės ir partinės sistemos krizė, kurią jis apibūdino taip: „Neatsakingo ir ne itin mąslaus balsavimo rezervas šį kartą jau buvo galutinai išsemtas, kai į politinę apyvartą buvo mesta paskutinė vadinamosios centro politikos idėja, kuri buvo realizuota per vadinamąją naująją politiką, o ši, kaip žinome, patyrė fiasko. Lietuvos politinė raida nuėjo tam tikrą ratą, arba ciklą, ir jis užsidarė. Nei Lietuvos rinkėjai, nei pačios politinės partijos nebegalės veikti ir mąstyti taip, kaip buvo įprasta anksčiau“ (Vytautas Radžvilas. Tauta ir Valstybė // Dienovidis. – 2002, Nr. 4, p. 80). Filosofo nuomone, didžiausia bėda Lietuvoje glūdi mūsų piliečių sąmonėje, atotrūkyje tarp tautinės ir pilietinės sąmonės, paneigiant, geriausiu atveju – visiškai ignoruojant pirmąją. Lietuvoje pradėjo dominuoti globalistinė sąmonė. Ypač pažeistas jaunimas. Juk rytais jau nebeįmanoma įsijungti radijo – išskyrus žinias, vien tik laukinių cypimas, kaukimas, staugimas, trenksmas, džergesys, vadinamas muzika, o lietuviško žodžio ar dainos, ar muzikos, atitinkančios šio žodžio prasmę, jau nebeišgirsi.

Kodėl taip greitai lietuviai pasidavė? Ir kodėl taip atsitiko?

Visų pirma todėl, kad mes esame valstiečių tauta, ir nors jau kelios kartos lietuviukų gimė ir užaugo urbanistinėje Lietuvoje, mentalitetas taip greitai nesikeičia. Todėl ir Vytauto Landsbergio romantizmas, susidūręs su jo politinio priešininko Algirdo Brazausko žemiškuoju buitiniu pragmatizmu pralaimėjo. Visais laikais, prie visų santvarkų valstiečiui užsidirbti pinigų visada buvo sunku. O kai pamatėme sūrį spąstuose – Europos pinigus – visi puolėme prie jų, kaip išalkusios pelės. Deja, pasinaudoti jais sugebėjo tik patys gudriausi, o mes likome, kaip ir buvome – patys didžiausi vargšai visoje globalistinėje Europoje. Užtat mūsų, gudručiai, pasišildę savo rankeles Europos pinigėliuose, tapo milijardieriais, milijonieriais, mūsų visų sąskaita jiems atsivėrė rojaus vartai pačioje Lietuvoje. O mes, mūsų vaikai ir anūkai, matyt, ir dar daug daug mūsų kartų – tapome pigia darbo jėga užsienio kapitalui, o pačioje Lietuvoje – blogiau, negu baudžiauninkais, tik vergais, iš gaunamų atlyginimų gebančiais tik pusbadžiu išlaikyti savo šeimas.

Filosofės Eglės Wittig-Marcinkevičiūtės nuomone, dar ir todėl, kad mūsų intelektualai išdavė mūsų tautą: 1) įtakingiausia inteligentijos dalis po Kovo 11-osios rėmė tas politines struktūras, kurios buvo susijusios su lietuvių bendruomenės ir valstybingumo naikinimu, be to, iki šiol daugelis nuo jų neatsiribojo; 2) nepalaikė žmonių, kovojusių už bendruomenės teises ir dėl to nukentėjusių, – taip atsirado didžiulis atotrūkis tarp intelektualinio ir moralinio tautos elito; 3) ideologiškai pagrindė ir įteisino reliatyvistinį požiūrį į sovietinį represinį režimą, smerkdami ir žemindami tuos, kurie jam priešinosi; 4) ir toliau plėtoja iš komunistinės istoriografijos perimtą negatyvų partizaninio karo vertinimą, nepaisydami, kad tai yra pavojinga pačiai valstybei, nes verčia abejoti lietuvių teise į valstybingumą (ryškiausias to požiūrio reiškinys Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Žali“, kurio autoriui paskirta 34 tūkstančių eurų Nacionalinė kultūros ir meno premija); 5) niekina ir menkina lietuvių Atgimimui nusipelniusias Asmenybes, arba abejingai tyli, kai tą daro kiti. Tada vidutiniokams pradeda atrodyti, kad veikti tautos labui neracionalu; 6) laikosi nuostatos, kad abejingumas esminiais nacionalinio tapatumo ir istorijos interpretavimo klausimais yra pati racionaliausia intelektualų laikysena; 7) teisingumo nelaiko valstybės ir ypač partijų elgesio ir sprendimų priėmimo svarbiausiu kriterijumi; 8) sabotuoja tautos pastangas ir teisėtą siekį kurti savo valstybę tautinę savo esme, paremtą europietiška tautinės valstybes samprata. Daugelis mūsiškių intelektualų drįsta tas pastangas viešai niekinti ir vadinti nacionalizmu, radikalizmu ir ksenofobija. 9) iki šiol neturi deramos, tausojančios istorinės tautos Lietuvos teisės savo žemėje, valstybinių santykių su kitataučiais ir jų bendrijomis (lenkų, rusų, žydų ir kitų tautybių), turinčių savo valstybes ir jų neturinčių, strategijos, o gal ir įstatymo (Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė. Nacionalinės etikos griuvėsiai arba kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis // Propatrialt.wordpress com. – 2012.05.03)

Globalizmo piktžaizdės 

Globalistų, kaip ir jų ideologinių protėvių iliuminatų, veiklos smaigalys yra nukreiptas į šeimos, tautos ir jos kultūros naikinimą. Iš čia ir dabartinės mūsų visuomenės negandos – seksualinis palaidumas, sugyventiniai, kaip baisiausių nusikaltimų Lietuvoje – žmogžudysčių ir vaikžudysčių lopšiai ir irštvos, tautos ir jos šimtmečiais puoselėtų vertybių naikinimas, krikščionybės, kaip visuomenės doros ugdytojos, absoliutus išgujimas iš visos ES politikos ir dėl šios priežasties piktadarių ir visokio plauko nusikaltėlių priveisimas visoje Europoje, įskaitant ir Lietuvą, visuomenės šlykščiausių ydų – homoseksualumo, narkomanijos, sukarikatūrinto dženderizmo, nomadizmo ir agresyvaus kriticizmo skatinimas ir toleravimas. Pastaruoju metu Europos globalizmas įgijo dar vieną, šalia išvardintųjų, pavojingą bruožą – psichologinio smurto, kai vienas iš žymiausių ES Parlamento veikėjų Dianis Pitelas (Dianni Pittella) viešai rėkia: „Reikia reformuoti ES taip, kad nacionalinės vyriausybės netrukdytų… ir imtis griežto atsako prieš Vengriją ir Lenkiją, norinčias paversti savo demokratijas neliberaliais režimais“ // Pro Patria- 2017.09.14). o pats viršų viršiausias viršininkas Europos Komisijos  pirmininkas Žanas Klodas Žunkeris (Jean-Claude Junckeris) 2017 m. lapkričio 10 d. visam pasauliui pareiškia „Nacionalizmai yra nuodai, neleidžiantys europiečiams dirbti kartu“ ( Tiesos-lt. – 2017.11.14). Lietuviškasis globalizmas paskutiniųjų trejų metų laikotarpyje, kaip tik tą, globalizmo šlykščiausią bruožą – psichologinį smurtą perėmė iš ES pirmiausiai, ir pradėjo jį taikyti prieš tautines patriotiškas bendruomenes.

Ryškiausias jo pavyzdys – Lietuvos valstybės vieno iš simbolių – Vyties išgujimas ir Lietuvos sostinės Vilniaus, aršiausių globalistų Kultūros ministrės ir Vilniaus miesto mero R. Šimašiaus pastangomis ir jų tarnybine valia. Žadėtas aukščiausiu valstybės lygmeniu iki Lietuvos Respublikos šimtmečio pastatyti Vilniuje paminklas pirmajam Lietuvos Prezidentui Antanui Smetonai, – iki šiol nepastatytas. Matyt, ir vienas, ir kitas svajojo Vilnių parduoti, kuriam nors itin agresyviam Lietuvos kaimynui, o mums, žiopliams lietuviams, įpiršti Šiuolaikinio meno kitą „šedevrą“, kaip ir surūdijusį kanalizacijos vamzdį Neries krantinėje, „Bunkerį“, visų mūsų suprantamą, kaip simbolį globalistų siekio – amžinai ištrinti iš Tautos atminties žuvusiųjų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atminimą, galutinį atminties nužudymą, o mūsų gyvųjų, kurių širdyse dar žybsi patriotizmo kibirkštėlė, kaip ir Stalino laikais, pakišimą po žeme, per „Bunkerio“ koridorių. Taigi, su tokia garbe į Tautos istoriją žengė buvusi ponia Kultūros ministrė, bei jos globėjas Seime, visiems žinomas, ir Vilniaus meras R. Šimašius.

Kam naudingas globalizmas ir kas jo siekia?  

Moksliniais ir žurnalistiniais tyrimais įrodyta, kad globalizmas, jo ideologija ir visa politika yra naudinga tik turtingiesiems. Kai Čekijos dešinioji partija „Laisva ir tiesioginė demokratija“ pradėjo aktyvią diskusiją dėl Čekijos išstojimo iš Europos sąjungos, pačią didžiausią reakciją, vos ne isteriją, sukėlė Čekijos verslininkai. 78 proc. Čekijos verslo bendrovių, o ypač labiausiai iš laisvosios vidinės ES rinkos laiminčios pramonės įmonės, tuoj pat pagrasino, kad net 28 procentai jų savo verslą tokiu atveju iškeldintų iš Čekijos kitur. Čekijos prezidentai – Vaclavas Klausas ir dabartinis M. Zėmanas visada garsėjo euroskeptiškumu. 2018 m. spalio mėnesį vykusiame referendume dėl Čekijos pasitraukimo iš ES, Čekijos milijardierius Andrėjus Babičas irgi buvo gana kritiškas ES atžvilgiu. Už Čekijos pasitraukimą iš ES pasisakė ir partijos „Laisvė ir tiesioginė demokratija“ vadovas japonų kilmės verslininkas Tomio Okamura. Svarbiausia tokio euroskeptiško požiūrio priežastis – ES vadovybės politika, įpareigojanti priimti migrantus. Kita – siekimo pasitraukti iš ES priežastis, kaip ir Britanijoje, taip ir Čekijoje – identiteto krizė.

Čekijai nuo seno puoselėjančiai savo tautinę europietiškąją tapatybę, turinčią gilias šaknis Europoje ir pripažinimą visame pasaulyje, ją prarasti visiškai nepriimtina, Pabuvusi ES nare, Čekija suprato, kad aukoti tautos tapatybę vardan ekonominės gerovės – yra neatsakinga ir išdavikiška (Viljama Sudikienė. Klestinti Čekija diskutuoja apie išstojimą iš ES // Lietuvos žinios. – 2018, kovo 28, p. 6),  juolab, kai suverenumo samprata Europos Sąjungoje yra išplauta, geografinės ribos – neapibrėžtos, politinė santvarka – nei dorai apmąstyta nei aptarta, nei praktiškai atskaitinga. ES, kaip tvirtina savo straipsniuose gerokai šiais klausimais „pasikaustęs“ žurnalistas Vladimiras Laučius – „ tai tik pusiau demokratinių  idealų ir pusiau oligarchinės tikrovės hibridas“ Amerikos mokslininkai įrodė, kad supervalstybės vykdoma galios politika gali tarnauti taikai, laisvei ir demokratijai. Gi Europa naudojasi šios galios vaisiais, bet nesiryžta būti lygiaverte jos kūrėja… Dabartinė Europa, kuriai stinga noro grįsti gėrį galia, nėra pajėgi įkvėpti gerų europiečių, kurie savo pilietiniu atsidėjimu taptų stuburu jos vertybėms. Europa be galios yra tiesiog pasmerkta neturėti pariotinio stuburo. Šį iš dalies atstoja nebent biurokratinis jos protezas (Vladimiras Laučius)

Lietuvos ateitis

Lietuva, jos valstybingumas ir tautos išlikimas dar nors šimtui metų, neturės jokios perspektyvos, jeigu artimiausiu laiku nebus atkurta tautinė Lietuvos valstybė su visa jos šimtmečiais kurta ir puoselėta tautinių vertybių sistema. Vladas Putvinskis-Pūtvis, išeidamas į Amžinybę, paliko mums savo testamentines mintis: „Tvirčiausias valstybės pamatas yra tautos gyvybė ir jos gilioji kultūra… Vienintelis Lietuvos išganymas – tai tautinės idėjos atgimimas. Jei ji neatgims, Lietuva žus. Tautos ateitis reikalauja, kad prablaivėtumėm į grįžtume į tautinę dirvą, tuo sugrąžindami pusiausvyrą ir tuo pačiu ir pačią valstybę sutvirtintume“ (Gyvenimas ir parinktieji raštai. – Čikaga, 1973. – p. 51).

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintos nuostatos, kad „Lietuvos valstybę kuria tauta, suverenitetas priklauso tautai, o valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika (Romualdas Ozolas. Ką reiškia ginti homoseksualų teises? // Lietuvos žinios. – 2010, bal. 13, p. 4). Tai kodėl, mes, Tauta, leidžiame tas nuostatas pažeidinėti visokio plauko partiniams globalistams? Ar tik ne todėl, kad 29-nerius metus kuriame Tautininkų partiją ir niekaip jos, kaip visaverčio lietuvių tautos dvasios židinio ir Tautos vedlio į jos ateitį, negalime sukurti? O tos partijos butaforija dabartinė Lietuvių tautininkų sąjunga įmigusi kietai ir neprabundamai miega jau trečias dešimtmetis… O gal ji jau ir miegos amžinai, kad tik tos partijos niša būtų užimta, kad niekas nevyktų? (Ona Voverienė.Ar Lietuvių tautininkų sąjunga įmigo laikinai… ar jau amžinai? // Karštas komentaras… – 2018, birž.8-22, p. 10,11). Beveik 30 metų nepriklausomoje Lietuvoje miegojusi lietuviška liaudis, nuolat nuodijama valdančiųjų, visokių margaspalvių partijų skleidžamu komunistiniu (dabar jau apsimetusiu globalistiniu) smegenų narkotiku, sunkiai, per didžiausias psichologines kančias einanti savęs ir savo tautos istorijos pažinimo keliu jau pradeda busti ir tapti Tauta. Jos didžiausia vertybė, šalia kultūros ir tikėjimo, yra idealistai, kurie pasirengę savo gyvenimą skirti, o jeigu reikės ir aukoti, pilietiškumui ir tautiškumui ugdyti, valstybei ginti.

Tokie idealistai, tai naujųjų laikų riteriai“ (Vladas Putvinskis-Pūtvis. Ten pat) Tokių riterių, ačiū Dievui, Lietuvoje jau turime ir kasmet jų randasi vis daugiau ir daugiau. Tačiau, dar nepakankamai, kad Tautoje ir valstybėje vyktų pozityvūs pokyčiai valstybės gyvenime ir Tautos likimuose… Vėl gi grįžtu prie mūsų racionaliausio mąstytojo Vlado Putvinskio-Pūtvio įžvalgų, kurios tebėra svarbios dabartinei Lietuvai: „Tautos gyvybės jėga yra stebuklingai didelė. Šimtas tūkstančių bet kurios tautos narių, susibūrusių apie tautinį sveiką žiburį, puoselėjantį Tėvynės meilę ir atsakomybę už ją, turi daugiau paslėptos potencijos, negu trys milijonai, nesirūpinančių savo sielos ir tautos žiburiu, nebojančių doros, savo fizinės sveikatos ir blaivybės“ (Vladas Putvinskis-Pūtvis. Ten pat).

Kada Lietuvoje atsiras  šimtas tūkstančių lietuvių, kuriems bus svarbu mūsų valstybės ir tautos likimas ir išlikimas? Kada lietuviška liaudis taps sąmoninga savo idėjomis, žodžiu, veiksmais ir galia lietuvių tauta?

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

5 komentarai

  1. >prof. O.Voverienei:

    Pateikėte giluminiai apmąstytas ir taikliai argumentuotas įžvalgas.Tai išties prasmingos mintys.Ačiū Jums,Gerb. tautiete .Leiskit šiek tiek papildyti: 1/ lietuvių gyvenimo ir elgsenos būdas nuo seno,deja, pasižymi pertekliniu nuolankumu ,,ponui” ir ypatingu žavesiu viskuo kas užsienietiška; tad netolimoje praeity smarkiai sulenkėjom,o dabar dideliais žingsniais skubam suanglėti,ypač tai ryškiai pasireiškia anglomanija akademinėje plotmėje ir muzikinės kultūros erdvėje; 2/ Lietuvos viešąją erdvę užvaldė absoliučiai ,,dičkė” nomenklatūrinė neoliberalioji žiniasklaida su Visuomeniniu transliuotoju LRT priešaky, kuri stipriai išplovė ir tolia skiedina tautiečių sielas ir protus,tad nūdien didžiąją visuomenės dalį sudaro individai žmonės/liaudis/, o ne tauta.Tik tauta sugeba sukurti valstybę ir ją nuolat stiprinti bei išsaugoti valstybės suverenitetą; 3/ iš dabartinių kandidatų į Prezidento postą absoliuti dauguma -išskyrus aiškią poziciją turintį A.Juozaitį – nepalaiko, deja,tautinės valstybėjos idėjos.
    Išvada: 1/būtina iš esmės pertvarkyti švietimo ir mokslo sistemą ,-jaunoji karta turi įgyti stiprią tautinę tapatybę; 2/ siekti informacinio balanso tarp neoliberalios ir nuosaikios dešiniosios vertybinės žiniasklaidos,ypač iš pagrindų pertvarkyti LRT ir LRT Tarybą taip,kad nebūtų vienos šleivos ideologijos atstovė.

  2. Getas:

    Kaimyninė imperija per šimtmečius švietimo sistemoje naudojo istorijos politiką, net buvo 19-20 amž. sukurta panslavistinė ideologija ir dabar ji tą daro. Kada prieš keletą metų siūlė tautiški istorikai įvesti Lietuvos istorijos politiką, Seimo nariai neoliberalai ir suliberalėję konservai pasipiktino ir to įstatymo net nesvarstė.
    Pasaulyje matome, kad pagrindinė minkšta kova vyksta tarp nacionalizmo-tautiškumo ir globalizmo bei jų įrankio neoliberalizmo. Išnyksta antagonistinės partijos paremtos kaire ir dešine ideologija.
    Dabar apie neoliberalų valdomą žiniasklaidą ir jos “keiksmažodžius”: “populistas”, o juk “populi” reiškia liaudis, o “nacio”- reiškia tauta. Neoliberalai nori tautas paversti liaudimi (kaip komunistai darė), tačiau visas patriotines, tautines politines partijas vadina “Populistais”, vadinasi jie “tepa kitus tuo kuo patys dvokia” Neoliberalai yra tikrieji populistai – liaudies ugdytojai ir tautų naikintojai.

  3. nuomonė:

    Nemeluokime patys sau. Lietuvoje nedarbas ir maži atlyginimai – štai dėl ko žmonės išvažiuoja. Globalistai kaip tiki pasiūlo duonos kasnį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: