E. Bičkauskas. Mes didžiuojamės tuo, kad Lietuva patikėjo mums atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę (43)

Egidijus Bičkauskas | penki.lt nuotr.

Egidijus Bičkauskas | penki.lt nuotr.

Nepriklausomybės Akto signataro Egidijaus Bičkausko kalba, pasakyta kovo 11 dieną iškilmingame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime Seime.

Mieli kolegos Signatarai,
Jūsų Ekscelencijos,
Seimo ir Vyriausybės nariai,
Gerbiami šio posėdžio dalyviai ir klausytojai,

stengiuosi prisiminti tą dieną prieš 29-erius metus ir įvykius iki jos.

Išvakarėse Sąjūdžio remtų kandidatų, jau išrinktų į Aukščiausiąją Tarybą, susirinkimas neabejojo – Nepriklausomybė turi būti paskelbta rytoj. Turime būti ryžtingi ir drąsūs. Pasaulis to laukia ir neabejotinai mus parems, pripažindamas mūsų atkurtą valstybę. Dėl to pasaulyje iš esmės niekam nekyla nei ginčų, nei abejonių. Tereikia mūsų ryžto ir apsisprendimo. Ir tik nedaugeliui to susirinkimo dalyvių, bene penkiems, prieš keletą dienų Maskvoje susitikusiems su JAV ambasadoriumi Maskvoje, buvo žinoma: tiesa lieka tiesa, vertybės vertybėmis, neginčytinos teisės – teisėmis, tačiau jokio mūsų paskelbtos Nepriklausomybės greito pripažinimo (o gal esant tam tikroms aplinkybėms ir iš viso pripažinimo kada nors) tikėtis pagrindo nėra. Prisimindamas tą dieną, atvirai pasakius, iki dabar nežinau, ar mano to susirinkimo metu pasirinktas aplinkybių, turėjusių sugrąžinti daugumą į realybę, nuviliančių ir mane, nutylėjimas buvo moralus.

Tuomet nebuvo laiko apmąstymams, o gal net iki galo suprastų žinių apie tai, kodėl gi tos pačios didžiosios demokratinės valstybės, daug dešimtmečių konstatavusios mūsų atrodytų neginčytinas teises į nepriklausomybę, t. y. neginčytinos vertybės pažeidimo faktą, dar II pasaulinio karo pabaigoje Jaltos ir Potsdamo konferencijose iš esmės pačios (kad ir be jų išreikšto noro) atidavė mus į Sovietų Sąjungos rankas. Nebuvo laiko ir pamąstymams, kuri svarstyklių pusė II karo pabaigoje turėjo nusverti – galimo karo tęsinio, atnešančio dar dešimtis milijonų aukų, ar Lietuvos nepriklausomybė, kuri mums buvo didžiausia vertybė, tačiau globaliam pasauliui tik viena ir ne pati didžiausia vertybė iš daugelio.

Tuo metu viduje buvo tik skaudu ir apmaudu.

Tik palaipsniui tapo suprantama didžiųjų, na, ir kitų laisvojo pasaulio valstybių veiksmų prasmė tą pačią mums svarbią 1990 metų kovo 11-ąją. „Ant kortos“ buvo statomas „didysis blogis“ – bolševizmas ir jo paties deklaruojama šio blogio ekspansija į visą pasaulį, ir dar branduolinė, ir galimybė nuo jo išsilaisvinti, ir šios galimybės, tuoj pat visais lygiais pripažinus Lietuvos siekius, galimas sužlugdymas. Nulėmė didesnę vertę didžiosioms valstybėms turėjusi galimybė pasiekti pergalę „šaltajame kare“. Neabejoju, jog pasirinkimas, žvelgiant ne iš Lietuvos, o iš didžiųjų valstybių interesų taško, taško, aprėpiančio didelę dalį žmonijos buvo teisingas.

Tuo metu atrodė kitaip.

Beje. Tik vėliau iki galo supratau, jog ir Nepriklausomybę mes praradome ne dėl kokių nors savo veiksmų (ar neveikimo), ne dėl kokios nors klaidingos užsienio politikos (nors jos, mano požiūriu, buvo irgi pakankamai), o tik todėl, kad būtent tokie, nepriklausomai nuo mūsų veiksmų, buvo tuometinių didžiųjų valstybių ar, jeigu galima taip pasakyti, didžiųjų tuometinių galių interesai. Na, greičiausiai turėjome gintis ginklu, bet tai tik daugiau garbės, o ne realaus vyksmo pakeitimo klausimas.

Manau, jog ir dabar grėsmės mūsų saugumui, nepriklausomybei kyla tiesiogiai ne iš mūsų, t. y. Lietuvos santykių su Rusija ar požiūrio į ją, arba tiksliau, ne vien tik dėl to, o iš didžiųjų pasaulio galių tarpusavio santykių ir galimų konfliktų tarp jų, kai siekiant jų išvengti ar juos sureguliuoti, gali iškilti klausimai dėl tam tikrų nuolaidų ar aukų.

Suprasdamas galimas konfliktines situacijas tarp šių galių puikiai suprantu, jog Lietuva nėra, nebus ir negali būti viena iš pagrindinių geopolitinių žaidėjų, tačiau, suprasdamas šių galių konfliktų pavojus būtent mums, nenoriu, kad Lietuva būtų tokių konfliktinių santykių viena iš žiežirbų ar katalizatorių. Viena ar kartu su kitais. Pati sau, ar kad ir nesąmoningai ar net norėdama įsiteikti ir vykdydama kitų valią ir sudarydama situaciją, kai ir dėl pačių mūsų veiksmų galime tapti derybų objektu ar vieta, kur spręstųsi pats konfliktas.

Mano požiūriu, mums mūsų nepriklausomybė yra ir bus pati didžiausia vertybė, nesvarbu kaip į ją bežiūrėtų didžiosios pasaulio galios. Labai rezervuotai vertinu mūsų vadovų pastangas iškvosti naujuosius galingųjų lyderius: ar galimo konflikto metu jis ar ji pasiryžę ginti mūsų nepriklausomybę. Viena vertus, bijau, kad tą lyderį mes statome į sudėtingą padėtį jo paties, galbūt, labai protingai konstruojamame politiniame lauke, kita vertus konkrečios aplinkybės, kaip užsiminiau anksčiau, gali padiktuoti visai kitus sprendimo būdus. Na, o bent man svarbiausia, ką gi reikštų to lyderio neigiamas atsakymas. Tai, kad tuomet mes patys savęs neginsime. Nemanau, kad dėl to turėtų kilti kokios nors abejonės ir tokioms mintims neturėtų būti sudarytos net prielaidos. Garbingas atsakas privalo būti ir bus, net tais atvejais, kai mums būtų prikaišiojama dėl didesnių, jų požiūriu, vertybių nepaisymo.

Istorinė patirtis rodo, kad vertybės, kurios atrodytų akivaizdžios ir svarbiausios mums, gali tokiomis ir nebūti ar būti gerokai mažiau svarbios, žiūrint į jas kitomis, ypač didesnėmis akimis. Vienaip ar kitaip nesinorėtų būti žaisliuku ar nurodymų vykdytoju didelių žaidėjų, kurie dažnai žaidžia pagal savo taisykles, rankose.

Kalbėdamas apie grėsmes mums vadinamomis įprastinėmis priemonėmis, netikiu, jog tarp mūsų įvardijamo kaip priešas politikų, galinčių priimti sprendimus, gali atsirasti bepročių, kurie, žinodami realų ginkluotės, gyvosios jėgos santykį ryžtųsi tyčiniam, o ne kokios nors klaidos, kad ir techninės, išprovokuotam konfliktui su Lietuva. Konfliktui neabejotinai iššauksiančiam susidūrimą su mumis ir mūsų sąjungininkais. Tiesa, dėl beprotystės, prisimenant kai kurių rusų ideologų sapne matytus svaičiojimus apie didžiąją Rusiją, manau, tuoj pat susilaukčiau prieštaravimų. Į tai atsakau – jeigu toks beprotis atsirastų, tai jokios atgrasymo, ginklavimosi priemonės taip pat neturi jokios realios prasmės.

Nebandau ginčyti skiriamos krašto apsaugai 2 proc. sumos (įsipareigojimus, net žodinius, reikia vykdyti), tačiau skeptiškai žiūriu į avansinius politinius pareiškimus dėl didėsiančių išlaidų ateityje. Kokios bebūtų tolesnės išlaidos savarankiškos gynybos prasme, jos nesukurs adekvatumo, o todėl, mano požiūriu, jos paprasčiausiai perteklinės.

Ar darydami tokius politinius pareiškimus, mes nestatome į keblią padėtį savo artimiausių partnerių Europos Sąjungoje? O gal tai darome sąmoningai ir paskatinti? Ar naiviai tikimės, kad didindami fizinės gynybos, karinės technikos apimtis, mes priversime oponentus atsisakyti to paties?

Manau, jog toks procesas, tai tik kaip pasaka be galo (geriausiu atveju), o blogiausiu – veda į tyčinio ar netyčinio (kad ir techninio) konflikto galimybę ir parodo mūsų politikų nepajėgumą ar tiesiog nenorą spręsti susidarančių situacijų politinėmis priemonėmis arba, o tai dar blogiau, tolesnę ir nekintančią politinę kryptį, beje, gal ir netiesiogiai, tačiau skatinant ta kryptimi eiti ir kitus.

Kalbant materialiai, jeigu taip būtų visko pertekusioje valstybėje, tai galima būtų vertinti kaip leistinus „suaugusiųjų žmonių žaidimus“, bet mūsų atvejis ne visai toks. Pozicijos lyderis, vertindamas naudą, kurią suteiks daugiau negu abejotinas referendumas dėl Seimo narių skaičiaus sumažinimo, įvardijo vieno kasmetinio vaikų darželio kainą. Aš kalbu ne apie vieną ir ne apie dešimtį, o šimtus tų pačių darželių, o tiksliau prarandamas galimybes investuoti į žmones – pagrindinį Nepriklausomybės garantą. Į žmones, kurie ne mažiau efektyviai, o mūsų sąlygomis gal ir rezultatyviau negu bet koks ginklas, bet kokiam agresoriui tiek žodžiu, tiek elgsena tartų – tai ne tavo, tai mano Lietuva.

Galbūt neribotai investuojant į kitų šalių karo pramonę, o per tai į mūsų ginkluotę (sakau neribotai, nes optimalaus skaičiaus taip niekas niekada ir nepasakė) kalba eina apie „didįjį pasienio mūšį“ sulaukus pagalbos.

Štai čia ir keliu sau klausimą, į kurį tikrai neturiu atsakymo.

Ar mes konstruodami savo politiką galime leisti prabangą rizikuoti savo nedidele teritorija, nedidele tauta ir jos išlikimu, suteikdami galimybes tam didžiajam mūšiui vykti būtent čia? Ar mes galime leisti prabangą, kurią galbūt turi didžiosios valstybės, didžiosios galios ir iš esmės kurių konfliktas ir būtų sprendžiamas?

Neturiu vienareikšmio atsakymo. Patriotinį-lozunginį atsakymą turbūt suformuluočiau labai greitai, o pasverto ir atsakingo, deja, kol kas neturiu.

Iš tiesų, kartais keliu net sau nepatogius klausimus. Kodėl, pavyzdžiui, būtent mes turėjome ekonominę blokadą, kodėl būtent pas mus vyko sausio įvykiai ir pan. Mes tai ištvėrėme, tuo didžiuojamės, bet…

Tai nėra nei susitaikėliškumas, nei vertybių, kurios gali būti pasiekiamos ir išpažįstamos nebūtinai tiesmukiškai, atsisakymas. Pamenu Islandijos ambasadoriaus Maskvoje tuoj pat po Lietuvos pripažinimo pasakytus žodžius: „Turi ateiti tas laikas, kai mažos valstybės darys didelę politiką“. Nuo savęs pridėčiau – išmintingą, santūrią, ne nuolankią, bet orią politiką.

Atviros ir, mano nuomone, būtinos diskusijos, atsisakant išankstinio oponento prirašymo į Lietuvos priešus, reikalingos, būtinos, tarp jų ir ypač čia, Seime.

Ar kaip apie visavertę diskusiją, ar iš viso kokią nors diskusiją, negūžčiojant pečių, galima kalbėti apie kad ir įstatymo tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir JAV Vyriausybės susitarimo dėl bendradarbiavimo gynybos srityje ratifikavimo priėmimą. Dokumentas svarstytinas ne tik politiniu, tačiau ir konstituciniu aspektu. Jo pateikimas, svarstymas ir priėmimas Seime užtruko lygiai 25 minutes, svarstymo ar priėmimo metu nepasisakė nė vienas Seimo narys.

Nekalbu apie paties ratifikavimo reikalingumą, ar ne, kalbu apie patį požiūrį į itin rimtą klausimą.

Atkurdami nepriklausomybę turėjome galvoje anuomet egzistavusią nepriklausomybės, suvereniteto sampratą. Keičiantis pasauliui keitėsi ir ši samprata. Klasikinės nepriklausomybės jau nebėra ir negali būti. Kai kur atiduodi, kai kur gauni. Gal net daugiau. Dabartinėmis sąlygomis esu Europos projekto šalininkas. Kaip objektyvios, neišvengiamos būtinybės jai tampant pasaulio galios subjektu ir konkuruojant su kitomis pasaulio galiomis. Šioje didelėje interesų ir ambicijų priešpriešoje Lietuva negali būti viena.

ES amorfinė, bejėgė, negalinti priimti sprendimų taip pat betikslė, o jos realus stiprumas neatsiras iš niekur. Jis gali atsirasti tik iš jos sudedamųjų dalių, taip pat ir iš Lietuvos.

Kur siekdami išsaugoti savo tapatybę bei unikalumą, jeigu norite – šiuolaikinę nepriklausomybę, mes turime užbrėžti raudonąsias linijas, kokiais etapais, ką galime paaukoti, o ko ne – tai iš tikrųjų neatidėliotino būtinumo, t. y. šiandienos klausimai, reikalaujantys išimtinių diskusijų ir sprendimų.

Tikiuosi, ne tokio pobūdžio, kaip, jeigu pamenate, buvo su „komjaunuolišku spartumu“ ratifikuojant čia Seime ES konstitucijos projektą, kuris dėl jo forsavimo aplenkiant laiką ir objektyvius procesus galėjo būti tarsi „peilis“ visam Europos projektui.

Gerbiami Seimo nariai, nenusišalinkite nuo pačių svarbiausių Lietuvos ateičiai politinių klausimų svarstymo ir, o tai ne mažiau svarbu, priešinkitės bet kokių barjerų statymui aptariant ir diskutuojant šiuos klausimus visuomenėje. Bendrą ir neginčijamą politinę kryptį jau turėjome.

Manau, jog šie klausimai neturėtų likti nuošalyje nei renkant Europos Parlamento narius, nei, juo labiau, Respublikos Prezidentą.

Nepretenduoju į tiesos monopolį, nepretenduoju į pasisakymą visų ar net dalies signatarų vardu. Savo politinėmis pažiūromis, taktikos ar net strategijos klausimais esame labai skirtingi.

Man prisimenant įvykius Kovo 11-osios išvakarėse, galbūt kai kam galėjo kilti abejonės, ar būtų toji Aukščiausioji Taryba priėmusi tokius sprendimus, jeigu būtų žinojusi, kad realų kitų valstybių palaikymą sulauks dar negreitai? Atleiskite už išsireiškimą – jeigu taip manote, manykime iš naujo. Taip. Neabejoju. Būtų. Nes tai buvo išmintingas, pasvertas ir būtinas tam momentui ir tai dienai sprendimas. Drąsos ir ryžto užteko ir kiekvienam atskirai ir visiems kartu.

Bene paskutinio susitikimo su kolega Romualdu Ozolu, vykusio ligoninės palatoje, metu, mes diskutavome, kokį praėjus tiek daug metų po Nepriklausomybės atkūrimo bendrą politinį pareiškimą galėtų padaryti kartu visi signatarai.

Supratome, jog bendras politinis sutarimas turbūt sunkiai įmanomas, tačiau vienas teiginys vis dėlto turėtų būti priimtinas:

„Mes didžiuojamės tuo, kad Lietuva patikėjo mums atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę“.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Šventės, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .

43 komentarai

  1. Jonas:

    Patikėjo… Bet kaip didžioji Lietuvos dalis nusivylusi…Tauta viską supranta. Nesugėbėjote sukūrti padorios valstybės. Ir jau sukate link Europos federacijos, savo žmonių negerbiate. Tik bankininkai ir stambiojo kapitalo atstovai jūsų draugai. O mums tie nusibodę makaronai ant ausų. Po kelių šimtų metų objektyvių istorikų būsite įvertiti ksip koks Žečpospolitos elitas.

  2. tomas mot:

    net komentarų nėra. Kaip šlykštu.

  3. Žemyna:

    „Mes didžiuojamės tuo, kad Lietuva patikėjo mums atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę”
    Ar daug kas iš tų, kas šiandien SAVE kelia, kaip svarbiausią tų laikų asmenybę, gebėtų štai taip padėkoti Tautai už tai, kad jais kaip savimi pasitikėjo, o patys ėjo gyvąja siena jų saugoti, kad niekas jiems nesutrukdytų užsimotų tikslų pasiekti?

  4. Vėjūnė:

    Pagarba autoriui . Tikėjau ir tebetikiu Jumis !!! Ir visiškai pritariu – Žemyna: ( 03.11 23:56 ).

  5. alkanaitis:

    teisingi žodžiai , pagarba Egidijui Bičkauskui ypač: Ar mes konstruodami savo politiką galime leisti prabangą rizikuoti savo nedidele teritorija, nedidele tauta ir jos išlikimu, suteikdami galimybes tam didžiajam mūšiui vykti būtent čia? Ar mes galime leisti prabangą, kurią galbūt turi didžiosios valstybės, didžiosios galios ir iš esmės kurių konfliktas ir būtų sprendžiamas?

    • alkanaitis:

      kam šie žodžiai keisti ar nepriimtini tegu dar kartą pasižiūri Sirijos miestų vaizdus.

        • jurgis:

          aha, drebėkit, lietuviai, nes už jūsų sienų rusų armada bruzda. Jokių ten pasiruošimų, jokių draugysčių su NATO ir JAV, jokių ten 2 ar 2,5 proc., nes Rosija galinga… O jai nusilenkit žemai, dar gintaro dovanų įteikit ir tarkite: trokštame su jumis draugauti ir net tapti jūsų dalimi… Tai Bičkausko perfrazuota kalba.

          • alkanaitis:

            jurgi, tu turbūt žinai , kad branduolinis ginklas yra pas geriausias naikinant priešą ir jo teritoriją, tai tu pamąstyk logiškai ar Lietuvoje pasidarytu saugiau ar nesaugiau jei NATO sąjungininkai atgabentu į lietuvių žemę branduolinį ginklą?

            • Laumėjantis:

              1. Kaip suprantu, ,,alkanaitis” buvo labai laimingas, kai Lietuvoje branduolinį ginklą buvo dislokavę maskoliai – pvz. Plokštinėje.
              2. Kad JAV Lietuvoje dislokuos branduolinį ginklą, o tada į šias bazes savo raketas nutaikys Rusija ir iš Lietuvos nieko neliks – tai tipiškas kremlinis gąsdinimas.
              3. O aš asmeniškai renkuosi geriau žūti branduolinio karo ugnyje, negu vėl būti maskolių vergu.

              • alkanaitis:

                Laumėjantis, turbūt žinai , kad jei kariauti tai geriau priešo ar svetimoje pvz. sąjungininko teritorijoje, gali ir grobio parsivežti… tai turėjai pasireikšti daug galimybių pvz ; pakariauti Sirijoje, Ukrainoje, vietų kur kariauti bus, tik nepraleis galimybių.O lietuvių žemėje lai būna taika pvz, kaip Šveicarijoje, per antrąjį pasaulinį karą, visur Europoje bombos sproginėjo, o tenai ramus , tylus gyvenimas vyko, žmonės statė naujus namus , gimdė vaikus

          • Leonora:

            aš irgi tą patį išgirdau, Bičkauskui labai susirūpinus darželiais. Tik tegul jis pasiskaito separatistų perbėgėlės Ukrainoje S. Driuk liudijimus, kaip kremlius rengia 100 tūkstančių desantą į Ukrainą su padirbtais dokumentais. Arba kaip kremliaus propagandistai Duginas, Žirinovskis, N. Platoškinas, N. Starikovas patologiškai meluoja, įrodinėdami, kad Lietuva visada priklausė Rusijai, net meluoja apie Žalgirio mūšį, kad esą Rusija jį laimėjo. Visa ta propaganda skirta Rusijos vidaus politikai, kad paruoštų rusus užpulti Lietuvą. Todėl neapsigaukime, klausydamiesi tokių a la politikų kaip Bičkauskas, nes visai tikėtina, kad taip susitaikėliškai mastant, galime sulaukti desanto iš Rusijos su padirbtais lietuviškais tapatybės dokumentais. Paskui bus sakoma, kad patys lietuviai sukėlė maištą, norėdami grįžti į Rusijos sudėtį.

    • Beje, nebūtų prošal tą mintį ir kiek pakonkretinus, tarkim tokiu faktu, kad antai girdisi, jog Lenkija rengiasi įsigyti tolimo veikimo raketas, kuriomis į ją skriejančius taikinius, be abjonės galinčius būti ir su atominiu užtaisu, galėtų mušti ir erdvėje virš Lietuvos. Tad čia jau kyla ir suvereniteto klausimai.

  6. Turbūt visiems jiems teisingiau būtų sakyti, kad didžiuojamės savimi, jog ranka nesudrebėjo, kai Lietuvai pavedus ir jos žmonėms gyva siena stovint pasirašėme Tautos Sąjūdžio atkuriamą Nepriklausomą Lietuvos valstybę.

  7. algimantas keina:

    Egidijui linkejimai

  8. Laumėjantis:

    Gana nejauku buvo klausytis Bičkausko kalbos. Kažkoks vergiškumo ir pragmatizmo mišinys. Tai jei jau taip mąstome, tai nereikėjo skelbti nepriklausomybės nei 1918 nei 1990 metais. Nereikėjo pokario metais eiti į miškus. Tai gal tada reikėtų dabar imti ir taisyti tas klaidas. Tiktai kažkodėl 1940 įsileista svetima kariuomenė elgėsi ne taip, kaip tikėjosi ją įsileidę. Praktika rodo, kad tokiuose dalykuose rezultatą pasiekia būtent tie, kurie imasi daryti neįmanomus darbus.

  9. Prašalietis:

    E. Bičkauskas. Mes didžiuojamės tuo, kad Lietuva patikėjo mums atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę… Kas tie buvo”mes”, kuriems gorbačiovinės perestroikos metu,”nieko nežinant” visagaliui KGB, “patikėjo atkurti Lietuvos nepriklausomybę”… Žinia, gorbačiovinės perestroikos pabaigoje visose sąjunginėse respublikose partinės ir KGB viršūnės strategai bankrutavusios gorbačiovinės politikos palaikymui inspiravo visokių pavadinimų liaudies sambrūzdžių atsiradimą perestoikai ir goračiovui remti. Lietuvoje buvo Sąjūdis, Ukrainoje ar Baltarusijoje vadinosi berods Ruchas ir t.t.Šie sambrūzdžiai buvo kuriami net ir Vidurinės Azijos respublikose. Kas buvo iš tiesų tie naujieji”tautiniai šviesuoliai”. “Atkūrimo darbus Lietuva patikėjo ir KGB to nematė” E. Bičkauskui, kuris buvo ypatingų bylų tardytojas, kuriam buvo patikima įkišti į cypę tikrus disidentus. Niekas nenori prisiminti kas ir kaip “tvarkė”Svarinską. Kiti “besididžiuojantys lietuviški kūrikai”-komunistinio idiologinio fronto darbuotojas, kuriam komunistų partija patikėjo dėstyti net aukštojoje mokykloje mokslinį komunizmą V.Lansbergis, Lietuvos komunistų partijos vadas A.Brazauskas, Lietuvos komunistų partijos centro komiteto Agitacijos ir propogandos skyriaus vedėjas Č.Juršėnas, komunistinių mokslų mokslininkė Grybauskaitė ir daug daug kitų buvusių profesionalių komunistų partijos,komjaunimo, KGB struktūrų vadovaujančių darbuotojų, kuriems savo laiku Komunistų partija patikėjo eiti atsakingas pareigas ir jie tais laikais savo dirbamose srityse su pasididžiavimu statė tarybinei liaudžiai komunizmą… Šie komunizmą statę”tautiniai šviesuoliai” sugeba visokiose santvarkose ir prie visų šeimininkų “pelnyti pasitikėjimą” ir ką nors”atkurinėti ar kurti”, todėl jie didžiavosi savo darbais tarybiniais laikais, didžiuojasi šiandieniniais darbais….

  10. LosAngeles:

    pamastymai ir pastebejimai geri. idomu buvo paskaityti…

    • Diedas:

      Įdomus kremlinams ir kiaulėms komunistams.
      Laisvam žmogui toks mykimas nevertas dėmesio.

      • Prašalietis:

        Ar tik pats nebūsi buvęs profesionalus drauge, šiandiena”nekiaulė, nekremlinis, o tautinis ir patriotinis nekomunistas” ar buvęs komunistinio ideologinio fronto darbuotojas kaip panelė Grybauskaitė, Linkevičius, V.Lansbergis, Č.Juršėnas ir t.t. ar užsislapstinęs 75 metams”nekremlinis, bet tautinis” KGB profesionalas laiku, kaip V.Lansbergis ar pačiu paskutiniu momentu kaip Grybauskaitė “pasitraukusi”iš vadovaujančių komunizmo statytojų pareigų Burokevičiaus komunistų partijoje į Brazausko”tautinių”komunistų partiją… Tokiems kaip Bičkauskui, V.Lansbergiui, A.Brazauskui, KGB kapitonui, buvusiam V.Lansbergio dešine ranka V. Čepaičiui,imant V.Lansbergiui Sąjūdžio perestroijkai ir Gorbačiovui remti valdžią šauniaisiais 1990 ir t.t.”nekremliniams komunistiniams nekiaulėms Lietuva”su KGB pagalba, ir “patikėjo” atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Ką jie “sėkmingai” Lietuvoje 28 metus ir daro…džiūgaujant ir plojant neišsivaikščiojusiems,persidažiusiems “tautiniais nekremliniais nekomunistais, diedams”…

        • Diedas:

          Norėtum tamsta, kad viskas atrodytų taip primityviai, kaip pats įsivaizduoji.
          Bet taip nėra.

          • Prašalietis:

            Na būtų įdomu paklausyti profesionalių komunistų ir KGB-istų “neprimityvaus transformavimosi į nekomunistus ir ne KGB-istus” sudėtingumų paviešinimo. Kiek suprantu,panelės Grybauskaitės komunistinio”transformavimosi sudėtingumas” buvo jos kovoti”maži karai už laisvę” iki pačios paskutinės akimirkos Burokevičiaus komunistinių platformininkų partijoje. V.Lansbergiui “lengvai ir paprarastai transformuotis”neleido Komunistų partijos jam patikėto daugelio metų dėstymas Konservatorijoje mokslinio komunizmo, kuris buvo būtinas įgyvendinant Komunistų partijos uždavinius formuojant tikrus komunizmo statytojus ir t.t. Būtų be galo įdomu sužinoti ir kitų”transformavimosi sudėtingumų” buvusiems šiandiena užsislapstinusiems 75 metams”tautiniams”profesionaliems KGB veikėjams,dar ir šiandiena besistumdantiems prie valdžios lovio ar jį aptarnaujantiems…

            • Leonora:

              Prašalieti, Vytautas Landsbergis ir D. Grybauskaitė įrodė savo lojalumą ir meilę Lietuvai, nuoširdžiai jai dirbdami – ir tai svarbiausia. O pats ką padarei, vietoj to, kad kenktum jai, kad ir rašydamas šiuos kremliui naudingus komentarus? Kremlinių kvapą aš jaučiu iš tolo, neapgausi.

              • Prašalietis:

                Tamstelės paminėti,nepaminėti ir užsislapstinę 75 metams profesionalūs komunistiniai ir KGB-istiniai”Lietuvos mylėtojai, labai mylėjo ir Tarybų Lietuvą” Tarybiniais laikais. Jie jau tada Maskvai įrodė, neprasčiau kaip šiandiena Briuseliui ir Vašingtonui, savo “tautinius sugebėjimus” būti lojaliais ir visiems dar tais laikais”įrodė savo begalinę meilę Lietuvai” dirbdami atsakingus ir vadovaujančius darbus komunistų partijos ir KGB-struktūrose. Todėl nieko nuostabaus, kad “jie gerai užuodžia”Kremliaus kvapą, kuris juos lydi ir lydės visur, net ir tualete jiems ten atliekant “komunistinius partinius reikalus”. Kaip rodo 28 metai, čia bejėgis ką nors pakeisti net ir Briuselio su Vašingtonu kvapas, kur šie veikėjai jau 28 metus stengiasi kuo daugiau “pasitrinti”. Daugumas eilinių žmonių per 28 metus turėjo progos suprasti,kad komunistai ir KGB-istai buvusiais nebūna, kad ir su kokiu komjaunuolišku įkarščiu ir uolumu jie savo darbus”Lietuvai bedirbtų”. Juos lydintis Kremliaus kvapas Lietuvoje gal kiek sumažės, kai jie ir jų palikuonys išnyks fiziškai ir apie šį komunistinį ir KGB-istinį kvapą Lietuvos žmonės skaitys archyvuose vartydami dokumentus ir skaitydami apie atitinkamų periodų jų”atliktus gerus darbus Lietuvai”….

                • Leonora:

                  Neturiu kantrybės skaityti Tamstos “paklodes”, tik tiek pasakysiu, kad Lietuvos žmonės žiūri į darbus, o ne į kalbas. Sovietmetyje okupantas gyrėsi išsijuosęs, o lietuviai juokėi, susiėmę už pilvų iš tų kalbų, ankedotus kūrė ir niekas netikėjo sovietų kalbomis. O dabar mes tikime savo lyderiais, nors ir šmeižia juos kremliniai kiek tik gali. Lietuvių patarlė sako, kad “šuns balsas į dangų neina” (t.y. kremlinių), o kadangi Jūs laukiate, kad lietuviai nustos mylėti savo Tėvynę ir pasiilgs sovietinio ubagyno, aš Jums atsakau kita patarle: “lauk šuneli, kol padvės kumelė”.

                  • Prašalietis:

                    Komunistiniais laikais”ne žodžiais ,o darbais labiausiai mylėjo Tėvynę”, dar ir šiandiena labai gerai užuodžiantys Kremliaus Kurantų kvapą, nes ši publika ir po šiai dienai eiliniams Lietuvos žmonėms juo “labai smarkai kvepia”, tai “tautiniai”profesionalūs komunistai ir KGB-istai. Šis kvapas jiems padeda dar “karščiau mylėti šiandieninę Lietuvą ir su neblėstančiu komjaunuolišku įkarščiu ir toliau dirbti jos labui “. Profesionalūs komunistai ir užsislapstinę 75 metams KGB-istai(dėdulės,studentai, šatrijos raganos,leonoros…) neblogai klestėję Tarybiniais laikais dirbdami atsakingus darbus Komunistų partijai ir KGB jiems patikėtuose Komunizmo statybos baruose, laiku persidažę”antikomunistais ir anti KGB-istais, kvatojasi, nes jie pasidarė raudonaisiais kapitalistais ir eilinių žmonių sąskaita jie šiandiena užklestėjo dar geriau nei Tarybinais laikais. Jie savo”nepakeliamu ir pavyzdiniu komunistiniu darbu” pasisistatė sau”tautinį” brazauskinį-lansberginį durnių laivą iš kurio tik per 28 metus skurdas išvijo milijoną tautiečių. Stalinas su tuometiniu vietiniu komunistiniu aktyvu nei nesvajojo apie tokius socialistinių įsipareigojimų viršinimus šioje srityje. Ką reiškia šiandieninių”nekomunistų ir ne KGB-istų”perimtas pokario tautinių komunistinių aktyvistų klasinių priešų tvarkymo darbo patyrimas.Šiai”tautinei”publikai “tautinė”komunistinė kumelė padvės ir Kremliaus kurantų kvapas išnyks, kai jie ir jų palikuonys iškeliaus iš Lietuvos žemelės paskui šiandieninį”patriarchą”,mokslinio komunizmo specialistą V.Lansbergį, jo anūką ir visus užsislapstinusius 75 KGB-istus pas juos mokinusius Leniną, Staliną, Burokevičių…

                    • Prašalietis:

                      P.S.Beje, panelė Grybauskaitė savo “lojalumu Lietuvai ir dideliais darbais Lietuvai ypač pasižymėjo mokslinėje srityje”. Čia ji “sugebėjo” savo”mokslinio darbo” rašyto gauti komunistinių mokslų mokslininkės vardą tema” pokario kolūkių kūrimo problematika ir liaudies priešų kaime nugalėjimas, susiveikti ir šiuolaikinės Lietuvos”nekomunistinį “tautinio socialinio mokslo mokslinį daktarės laipsnį…

      • LosAngeles:

        ai ai ai, kaip viskas paprasta pas dieda… paziurejes pro langa (o ir siaip apsidaires aplink) matau gerokai daugiau spalvu nei juoda ir balta. bet diedo juk neperkalbesi??? 🙂

  11. Romas:

    Sąjūdį , Ruchą, kitus nacionalinius judėjimus (pagal prachadimcą) inspiravo KGB ir komunistų partijos viršūnėlės. O nepriklausomybės paskelbimą, įstojimą į ES, į NATO irgi?

    • Prašalietis:

      “Tautinis”bičiuli Romuk,”tautiniai” komunistiniai vadai, jų sėbrai iš KGB ir kitų komunistinių struktūrų prie valdžios lovio išgyvena tik būdami sąjungose. Tad šiandieniniams”nekremliniams kiaulėms nekomunistams, nepriklausomybės kūrikams” pakeisti buvusią Tarybų Sąjungą į Europos Sąjungą buvo būtinybė siekiant užvaldyti tautinį valdžios lovį. Nors įstojimo į ES sąlygos buvo iškeltos tokios, kad Lietuva liko be pramonės, be atominės elektrinės ir t.t. Ko pasekoje durnių laivo keleiviai eurosojūzo sudėtyje “sėkmingai”užpirmavo pasaulyje ar Europoje pagal skurdą, savižudybes, susirgimus tuberkulioze ir sifiliu, išgeriamą alkoholio kiekį, emigraciją ir t.t. Štai tau ir lietuviškas”nacionalinis”judėjimas, ypatingų bylų tyrėjo Bičkausko, pseudoprofesoriaus V.Lansbergio, pseudomokslininkės Grybauskaitės ir kitų”Lietuvos patikėtinių”kurti nepriklausomybę sukurta “nepriklausomybė”Eurosojūze. “Nepriklausomoje”Lietuvoje ES ir NATO sudėtyje eurosojūzo direktyvos sudaro 80 procentų “nepriklausomos”Lietuvos įstatymų, rusišką rublį pakeitė vokiška markė pavadinta euru, rusiškus bankus pakeitė švediški, rusiškus tankus pakeitė vokiški ir t.t. Tad belieka su Bičkausku, Lansbergių šeimynėle, Grybauskaite ir kitais “nepriklausomybės kūrikais kartu pasidžiaugti” išsivaikščiojančia ir išmirštančia”nepriklausoma valstybe”, tautinių runkelių, kurdupelių, šunaujos, vatnykų,eurovatnykų ir t.t.”laisve, lygybe,brolybe,begaline meile partijoms ir vyriausybėms sukūrusiems jiems tokią šaunią tėvynę….”

      • Romas:

        Nieko. Jeigu jau išbridome iš tarybinio, rusiško sojuzo, tai atsilaikysime ir prieš europietišką.

      • Diedas:

        Va ir nusišvietė maskolių agitatorius.
        Pašalieti, keliuose portaluose ir po kiek kartų atkali rusiškų propagandidtų maldelę apie skurdą, savižudybes, tuberkuliozę ir sifilį, išgeriamą alkoholį,emigraciją, išsivaikščiojančią ir išmirštančią valstybę.
        Tavo gaspadoriams labai nepasisekė.
        Rusiją supa atsilikę prasigėrę………..t.t ir t.t. agresyvios, trukdančios gyventi tautelės, kurioms apdergti tinka viena ir ta pati giesmelė.
        Latvių ir estų “pašaliečiai” žodis žodin kas diena kala savo tautiečiams į galvas LYGIAI TĄ PATĮ, ką lietuviški rubliniai parsidavėliai mums.
        Tovarišč agitator, parodykit iniciatyvą, vemtelkit ant lietuvių ir savo asmeninę nuomonę. Žiūrėk prasiblaivęs praporas patebės, įvertins pastangas ir įteiks medalį.

        • Prašalietis:

          Matosi esi buvęs profesionalus Tovarišč, kuriam vyko “tautinė transformacija” iš profesionalaus komunistinio ar KGB-istinio veikėjo į “šiuolaikinį tautinį, sudėtingai” ir nelengviau nei Lansbergių Vytautukui, Linkevičių Linukui, Grybauskų Dalytei ir daugeliui kitų Tarybiniais laikais savo uoliu darbu užsitarnavusių vadovaujančius partinius ir KGB-istinius postus komunizmo statyboje. Šiems”tautiniams veikėjams”, kaip bandančiam pasveikti alkoholikui degtinė, visą gyvenimą sapnuosis Leninas su Stalinu ir Kremlius su savo kurantais. Kas liečia statistinius duomenis apie Lietuvos savižudžių skaičių, skurdą ir kitus buvusių komunistų ir KGB-istų vadovaujamos “nepriklausomos”Lietuvos pasiekimus, tai visa tai skelbia ES ir tarptautinės organizacijos. Na o pačiam, iki grabo lentos su siaubu sapnuosis buvę komunistiniai ir KGB-istiniai Tovariščiai, kurie, skambant Kremliaus kurantams, su mauzeriais ateina aplankyti komunizmo idealus išdavusių šiandiena”tautinių”komunistų partijos ir KGB soslūživcų, nes profesionalūs komunistai ir KGB-istai, ar jie užsislapstinę ar ne, buvusiais nebūna. Tą įrodo Bičkauskas,Grybauskaitė, V Lansbergis ir kiti “per sudėtingus moralinius skausmus ir kančias” transformavesi į tautinę “antikomunistinę”substanciją, kuri jau ne vieni metai su baime klykia”rusai ateina mūsų paimti”. Komunistiniai primityvūs propogandiniai prijomai, kad “tautiniai bičkauskai, grybauskaitės, diedai…”apie ES ir tarptautinių organizacijų, kuriose Kremliaus nėra nei kvapo, skelbiamą informaciją apie padėtis pasaulio šalyse, kur paskelbiami duomenys apie brazauskinės-lansberginės Lietuvos” pirmavimą “pasaulyje pagal savižudybes, “pirmavimą” Europoje pagal skurdą, susirgimus tuberkulioze ir sifiliu, išgeriamo alkoholio kiekį, emigraciją ir t.t. tėra tik “Kremliaus propoganda”, šiandiena kelia juoką ir mažaraščiui išsivaikščiojusio kaimo bernui ir rodo visišką profesionalių komunistų ir KGB-istų “transformavimosi į ne komunistus”fiasko. Ir čia yra bejėgis ką nors padaryti ne tik praporas, bet ir toks tautinio komunistinio proto gigantas,šiandiena taip pat “širdimi buvęs ir esantis didelis tautinis patriotas”, kaip buvęs Lietuvos Komunistų Partijos Centro Komiteto Sekretorius komunistinei ideologijai L.Šepetys, KGB pulkininkas ir didelis “tautinis rašytojas”Čekuolis, Perestroikinio sąjūdžio saulėtekyje buvusi V.Lansbergio dešinė ranka KGB kapitonas Virgilijus Čepaitis ir daug daug kitų žinomų ir užsislapstinusių šiandiena”provakarietiškų”komunistinių ir KGB-istinių draugų.

          • Prašalietis:

            P.S. Beje kad ir kaip besistengia” tautinis”Diedas sušokti komentavimo erdvėje anti rusišką tautinį patriotinį karo šokį, jam dar yra toli iki JAV inspiruoto banderinės Ukrainos buvusių profesionalių komunistų ir KGB-istų šokamo karo su Rusija šokio ….

            • Diedas:

              Gerai, pavarei tovarišč agitator.
              Lygiai kaip iš rajono kolūkin atvažiavęs partijos sekretorius.
              Bet kalba neišbaigta.
              Nepaminėjai, kad Amerikoj negrus muša.
              Negausi medalio.

              • Prašalietis:

                Nevaidink pačiam buvus tarybinio kolchozo peredaviku, kuris turėjo garbę kolūkio fermoje pamatyti partijos sekretorių ir gal būt, jam už gerą darbą ir socialistinių įsipareigojimų viršijimą,kolūkio pirminikas išrašė premiją ir partijos sekretorius, atėjęs į kolūkio dirbtuvę,Tamstai paspaudė ranką. Pagal įgytą tarybinių laikų išsilavinimą, kuris tau leido sužinoti, kad Amerikoje negrus muša,”tempi” užsitarnauti nebent iki kolūkio ar tarybinio ūkio mechanizatorių pakenčiamo “lygio”brigadininko pareigų…. Tokie nebent su džiaugsmu girdėdavo, kad į kolchozą atvažiavo rajono partijos sekretorius….

  12. LLA:

    spec bylų tardytojas, o buvusių nebūna, sakė, viena “kagėbistkaja” liliputka

  13. T0mas J.:

    Kalbėti apie Bičkausko asmenį ir jo biografiją – viena tema ir atitinkamas vertinimas (neigiamas, be abejo).
    Kalbėti apie Bičkausko kalboje išsakytas mintis – kita tema, išsakyta daug teisingų minčių. Kai valdžiažmogiai nusprendžia, kad į stipriausią pasaulyje gynybinį bloką įstojusiai Lietuvai neužtenka 10% biudžeto pajamų skirti gynybai, o reikia DAUGIAU – tai nėra nei normalu, nei teisinga.

  14. tiek:

    Signatarai padėjo parašus ant Akto.Faktas. Po “fakto” – prasidėjo nusikalstama prichvatizacija , t.y. visiškas nusisukimas nuo Tautos valios rinktis skandinavišką kelią . Taip pat faktas. Išvada – tikrai nėra kuom didžiuotis turimom pasekmėm : besąlyginio verslo garbinimu, didžiule atskirtim, ekonomiškai į emigraciją išgrūstu milijonu darbingiausių piliečių (tikrai dauguma jų ne baigti aukštųjų mokslų, ar šiaip pasižmonėti išvyko – mėgstamiausias nuopirktos “nepriklausomos” miglos pūtimo visuomenei fokusas:(,jau nekalbant apie šios valdžios organizuotą masišką ,kiekvienam iš lėktuvo skrydžio gerai matomu , Lietuvos miškų – šalies plaučių ,plynu kirtimu. Pridėčiau – valdžios nuosekliu lietuvybės puolimu pasireiškiančiu valstybinės kalbos statuso naikinimu, lituanistikos katedrų Vilniaus universitete panaikinimu, Lietuvos istorinės atminties ,kiekvienai valstybei charakteringų tautinių mitų griovimu, puolimu prieš valstybės pagrindą -šeimą ir t.t. ,etc…. Kuom didžiuotis ,signatare? Ar gerai miegi?

  15. Žemyna:

    03.22 laidoje „Atviras pokalbis”
    Kovo 11-osios akto signataras Egidijus Bičkauskas, politikos apžvalgininkas Mečys Laurinkus ir filosofas Vytautas Rubavičius – apie Lietuvos užsienio ir saugumo politiką bei diskusijas šia tema.
    ziniuradijas.lt/laidos/atviras-pokalbis/ar-viskas-gerai-su-musu-saugumo-politika?video=1

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *