E. Bičkauskas. Mes didžiuojamės tuo, kad Lietuva patikėjo mums atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę (43)

Egidijus Bičkauskas | penki.lt nuotr.

Egidijus Bičkauskas | penki.lt nuotr.

Nepriklausomybės Akto signataro Egidijaus Bičkausko kalba, pasakyta kovo 11 dieną iškilmingame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime Seime.

Mieli kolegos Signatarai,
Jūsų Ekscelencijos,
Seimo ir Vyriausybės nariai,
Gerbiami šio posėdžio dalyviai ir klausytojai,

stengiuosi prisiminti tą dieną prieš 29-erius metus ir įvykius iki jos.

Išvakarėse Sąjūdžio remtų kandidatų, jau išrinktų į Aukščiausiąją Tarybą, susirinkimas neabejojo – Nepriklausomybė turi būti paskelbta rytoj. Turime būti ryžtingi ir drąsūs. Pasaulis to laukia ir neabejotinai mus parems, pripažindamas mūsų atkurtą valstybę. Dėl to pasaulyje iš esmės niekam nekyla nei ginčų, nei abejonių. Tereikia mūsų ryžto ir apsisprendimo. Ir tik nedaugeliui to susirinkimo dalyvių, bene penkiems, prieš keletą dienų Maskvoje susitikusiems su JAV ambasadoriumi Maskvoje, buvo žinoma: tiesa lieka tiesa, vertybės vertybėmis, neginčytinos teisės – teisėmis, tačiau jokio mūsų paskelbtos Nepriklausomybės greito pripažinimo (o gal esant tam tikroms aplinkybėms ir iš viso pripažinimo kada nors) tikėtis pagrindo nėra. Prisimindamas tą dieną, atvirai pasakius, iki dabar nežinau, ar mano to susirinkimo metu pasirinktas aplinkybių, turėjusių sugrąžinti daugumą į realybę, nuviliančių ir mane, nutylėjimas buvo moralus.

Tuomet nebuvo laiko apmąstymams, o gal net iki galo suprastų žinių apie tai, kodėl gi tos pačios didžiosios demokratinės valstybės, daug dešimtmečių konstatavusios mūsų atrodytų neginčytinas teises į nepriklausomybę, t. y. neginčytinos vertybės pažeidimo faktą, dar II pasaulinio karo pabaigoje Jaltos ir Potsdamo konferencijose iš esmės pačios (kad ir be jų išreikšto noro) atidavė mus į Sovietų Sąjungos rankas. Nebuvo laiko ir pamąstymams, kuri svarstyklių pusė II karo pabaigoje turėjo nusverti – galimo karo tęsinio, atnešančio dar dešimtis milijonų aukų, ar Lietuvos nepriklausomybė, kuri mums buvo didžiausia vertybė, tačiau globaliam pasauliui tik viena ir ne pati didžiausia vertybė iš daugelio.

Tuo metu viduje buvo tik skaudu ir apmaudu.

Tik palaipsniui tapo suprantama didžiųjų, na, ir kitų laisvojo pasaulio valstybių veiksmų prasmė tą pačią mums svarbią 1990 metų kovo 11-ąją. „Ant kortos“ buvo statomas „didysis blogis“ – bolševizmas ir jo paties deklaruojama šio blogio ekspansija į visą pasaulį, ir dar branduolinė, ir galimybė nuo jo išsilaisvinti, ir šios galimybės, tuoj pat visais lygiais pripažinus Lietuvos siekius, galimas sužlugdymas. Nulėmė didesnę vertę didžiosioms valstybėms turėjusi galimybė pasiekti pergalę „šaltajame kare“. Neabejoju, jog pasirinkimas, žvelgiant ne iš Lietuvos, o iš didžiųjų valstybių interesų taško, taško, aprėpiančio didelę dalį žmonijos buvo teisingas.

Tuo metu atrodė kitaip.

Beje. Tik vėliau iki galo supratau, jog ir Nepriklausomybę mes praradome ne dėl kokių nors savo veiksmų (ar neveikimo), ne dėl kokios nors klaidingos užsienio politikos (nors jos, mano požiūriu, buvo irgi pakankamai), o tik todėl, kad būtent tokie, nepriklausomai nuo mūsų veiksmų, buvo tuometinių didžiųjų valstybių ar, jeigu galima taip pasakyti, didžiųjų tuometinių galių interesai. Na, greičiausiai turėjome gintis ginklu, bet tai tik daugiau garbės, o ne realaus vyksmo pakeitimo klausimas.

Manau, jog ir dabar grėsmės mūsų saugumui, nepriklausomybei kyla tiesiogiai ne iš mūsų, t. y. Lietuvos santykių su Rusija ar požiūrio į ją, arba tiksliau, ne vien tik dėl to, o iš didžiųjų pasaulio galių tarpusavio santykių ir galimų konfliktų tarp jų, kai siekiant jų išvengti ar juos sureguliuoti, gali iškilti klausimai dėl tam tikrų nuolaidų ar aukų.

Suprasdamas galimas konfliktines situacijas tarp šių galių puikiai suprantu, jog Lietuva nėra, nebus ir negali būti viena iš pagrindinių geopolitinių žaidėjų, tačiau, suprasdamas šių galių konfliktų pavojus būtent mums, nenoriu, kad Lietuva būtų tokių konfliktinių santykių viena iš žiežirbų ar katalizatorių. Viena ar kartu su kitais. Pati sau, ar kad ir nesąmoningai ar net norėdama įsiteikti ir vykdydama kitų valią ir sudarydama situaciją, kai ir dėl pačių mūsų veiksmų galime tapti derybų objektu ar vieta, kur spręstųsi pats konfliktas.

Mano požiūriu, mums mūsų nepriklausomybė yra ir bus pati didžiausia vertybė, nesvarbu kaip į ją bežiūrėtų didžiosios pasaulio galios. Labai rezervuotai vertinu mūsų vadovų pastangas iškvosti naujuosius galingųjų lyderius: ar galimo konflikto metu jis ar ji pasiryžę ginti mūsų nepriklausomybę. Viena vertus, bijau, kad tą lyderį mes statome į sudėtingą padėtį jo paties, galbūt, labai protingai konstruojamame politiniame lauke, kita vertus konkrečios aplinkybės, kaip užsiminiau anksčiau, gali padiktuoti visai kitus sprendimo būdus. Na, o bent man svarbiausia, ką gi reikštų to lyderio neigiamas atsakymas. Tai, kad tuomet mes patys savęs neginsime. Nemanau, kad dėl to turėtų kilti kokios nors abejonės ir tokioms mintims neturėtų būti sudarytos net prielaidos. Garbingas atsakas privalo būti ir bus, net tais atvejais, kai mums būtų prikaišiojama dėl didesnių, jų požiūriu, vertybių nepaisymo.

Istorinė patirtis rodo, kad vertybės, kurios atrodytų akivaizdžios ir svarbiausios mums, gali tokiomis ir nebūti ar būti gerokai mažiau svarbios, žiūrint į jas kitomis, ypač didesnėmis akimis. Vienaip ar kitaip nesinorėtų būti žaisliuku ar nurodymų vykdytoju didelių žaidėjų, kurie dažnai žaidžia pagal savo taisykles, rankose.

Kalbėdamas apie grėsmes mums vadinamomis įprastinėmis priemonėmis, netikiu, jog tarp mūsų įvardijamo kaip priešas politikų, galinčių priimti sprendimus, gali atsirasti bepročių, kurie, žinodami realų ginkluotės, gyvosios jėgos santykį ryžtųsi tyčiniam, o ne kokios nors klaidos, kad ir techninės, išprovokuotam konfliktui su Lietuva. Konfliktui neabejotinai iššauksiančiam susidūrimą su mumis ir mūsų sąjungininkais. Tiesa, dėl beprotystės, prisimenant kai kurių rusų ideologų sapne matytus svaičiojimus apie didžiąją Rusiją, manau, tuoj pat susilaukčiau prieštaravimų. Į tai atsakau – jeigu toks beprotis atsirastų, tai jokios atgrasymo, ginklavimosi priemonės taip pat neturi jokios realios prasmės.

Nebandau ginčyti skiriamos krašto apsaugai 2 proc. sumos (įsipareigojimus, net žodinius, reikia vykdyti), tačiau skeptiškai žiūriu į avansinius politinius pareiškimus dėl didėsiančių išlaidų ateityje. Kokios bebūtų tolesnės išlaidos savarankiškos gynybos prasme, jos nesukurs adekvatumo, o todėl, mano požiūriu, jos paprasčiausiai perteklinės.

Ar darydami tokius politinius pareiškimus, mes nestatome į keblią padėtį savo artimiausių partnerių Europos Sąjungoje? O gal tai darome sąmoningai ir paskatinti? Ar naiviai tikimės, kad didindami fizinės gynybos, karinės technikos apimtis, mes priversime oponentus atsisakyti to paties?

Manau, jog toks procesas, tai tik kaip pasaka be galo (geriausiu atveju), o blogiausiu – veda į tyčinio ar netyčinio (kad ir techninio) konflikto galimybę ir parodo mūsų politikų nepajėgumą ar tiesiog nenorą spręsti susidarančių situacijų politinėmis priemonėmis arba, o tai dar blogiau, tolesnę ir nekintančią politinę kryptį, beje, gal ir netiesiogiai, tačiau skatinant ta kryptimi eiti ir kitus.

Kalbant materialiai, jeigu taip būtų visko pertekusioje valstybėje, tai galima būtų vertinti kaip leistinus „suaugusiųjų žmonių žaidimus“, bet mūsų atvejis ne visai toks. Pozicijos lyderis, vertindamas naudą, kurią suteiks daugiau negu abejotinas referendumas dėl Seimo narių skaičiaus sumažinimo, įvardijo vieno kasmetinio vaikų darželio kainą. Aš kalbu ne apie vieną ir ne apie dešimtį, o šimtus tų pačių darželių, o tiksliau prarandamas galimybes investuoti į žmones – pagrindinį Nepriklausomybės garantą. Į žmones, kurie ne mažiau efektyviai, o mūsų sąlygomis gal ir rezultatyviau negu bet koks ginklas, bet kokiam agresoriui tiek žodžiu, tiek elgsena tartų – tai ne tavo, tai mano Lietuva.

Galbūt neribotai investuojant į kitų šalių karo pramonę, o per tai į mūsų ginkluotę (sakau neribotai, nes optimalaus skaičiaus taip niekas niekada ir nepasakė) kalba eina apie „didįjį pasienio mūšį“ sulaukus pagalbos.

Štai čia ir keliu sau klausimą, į kurį tikrai neturiu atsakymo.

Ar mes konstruodami savo politiką galime leisti prabangą rizikuoti savo nedidele teritorija, nedidele tauta ir jos išlikimu, suteikdami galimybes tam didžiajam mūšiui vykti būtent čia? Ar mes galime leisti prabangą, kurią galbūt turi didžiosios valstybės, didžiosios galios ir iš esmės kurių konfliktas ir būtų sprendžiamas?

Neturiu vienareikšmio atsakymo. Patriotinį-lozunginį atsakymą turbūt suformuluočiau labai greitai, o pasverto ir atsakingo, deja, kol kas neturiu.

Iš tiesų, kartais keliu net sau nepatogius klausimus. Kodėl, pavyzdžiui, būtent mes turėjome ekonominę blokadą, kodėl būtent pas mus vyko sausio įvykiai ir pan. Mes tai ištvėrėme, tuo didžiuojamės, bet…

Tai nėra nei susitaikėliškumas, nei vertybių, kurios gali būti pasiekiamos ir išpažįstamos nebūtinai tiesmukiškai, atsisakymas. Pamenu Islandijos ambasadoriaus Maskvoje tuoj pat po Lietuvos pripažinimo pasakytus žodžius: „Turi ateiti tas laikas, kai mažos valstybės darys didelę politiką“. Nuo savęs pridėčiau – išmintingą, santūrią, ne nuolankią, bet orią politiką.

Atviros ir, mano nuomone, būtinos diskusijos, atsisakant išankstinio oponento prirašymo į Lietuvos priešus, reikalingos, būtinos, tarp jų ir ypač čia, Seime.

Ar kaip apie visavertę diskusiją, ar iš viso kokią nors diskusiją, negūžčiojant pečių, galima kalbėti apie kad ir įstatymo tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir JAV Vyriausybės susitarimo dėl bendradarbiavimo gynybos srityje ratifikavimo priėmimą. Dokumentas svarstytinas ne tik politiniu, tačiau ir konstituciniu aspektu. Jo pateikimas, svarstymas ir priėmimas Seime užtruko lygiai 25 minutes, svarstymo ar priėmimo metu nepasisakė nė vienas Seimo narys.

Nekalbu apie paties ratifikavimo reikalingumą, ar ne, kalbu apie patį požiūrį į itin rimtą klausimą.

Atkurdami nepriklausomybę turėjome galvoje anuomet egzistavusią nepriklausomybės, suvereniteto sampratą. Keičiantis pasauliui keitėsi ir ši samprata. Klasikinės nepriklausomybės jau nebėra ir negali būti. Kai kur atiduodi, kai kur gauni. Gal net daugiau. Dabartinėmis sąlygomis esu Europos projekto šalininkas. Kaip objektyvios, neišvengiamos būtinybės jai tampant pasaulio galios subjektu ir konkuruojant su kitomis pasaulio galiomis. Šioje didelėje interesų ir ambicijų priešpriešoje Lietuva negali būti viena.

ES amorfinė, bejėgė, negalinti priimti sprendimų taip pat betikslė, o jos realus stiprumas neatsiras iš niekur. Jis gali atsirasti tik iš jos sudedamųjų dalių, taip pat ir iš Lietuvos.

Kur siekdami išsaugoti savo tapatybę bei unikalumą, jeigu norite – šiuolaikinę nepriklausomybę, mes turime užbrėžti raudonąsias linijas, kokiais etapais, ką galime paaukoti, o ko ne – tai iš tikrųjų neatidėliotino būtinumo, t. y. šiandienos klausimai, reikalaujantys išimtinių diskusijų ir sprendimų.

Tikiuosi, ne tokio pobūdžio, kaip, jeigu pamenate, buvo su „komjaunuolišku spartumu“ ratifikuojant čia Seime ES konstitucijos projektą, kuris dėl jo forsavimo aplenkiant laiką ir objektyvius procesus galėjo būti tarsi „peilis“ visam Europos projektui.

Gerbiami Seimo nariai, nenusišalinkite nuo pačių svarbiausių Lietuvos ateičiai politinių klausimų svarstymo ir, o tai ne mažiau svarbu, priešinkitės bet kokių barjerų statymui aptariant ir diskutuojant šiuos klausimus visuomenėje. Bendrą ir neginčijamą politinę kryptį jau turėjome.

Manau, jog šie klausimai neturėtų likti nuošalyje nei renkant Europos Parlamento narius, nei, juo labiau, Respublikos Prezidentą.

Nepretenduoju į tiesos monopolį, nepretenduoju į pasisakymą visų ar net dalies signatarų vardu. Savo politinėmis pažiūromis, taktikos ar net strategijos klausimais esame labai skirtingi.

Man prisimenant įvykius Kovo 11-osios išvakarėse, galbūt kai kam galėjo kilti abejonės, ar būtų toji Aukščiausioji Taryba priėmusi tokius sprendimus, jeigu būtų žinojusi, kad realų kitų valstybių palaikymą sulauks dar negreitai? Atleiskite už išsireiškimą – jeigu taip manote, manykime iš naujo. Taip. Neabejoju. Būtų. Nes tai buvo išmintingas, pasvertas ir būtinas tam momentui ir tai dienai sprendimas. Drąsos ir ryžto užteko ir kiekvienam atskirai ir visiems kartu.

Bene paskutinio susitikimo su kolega Romualdu Ozolu, vykusio ligoninės palatoje, metu, mes diskutavome, kokį praėjus tiek daug metų po Nepriklausomybės atkūrimo bendrą politinį pareiškimą galėtų padaryti kartu visi signatarai.

Supratome, jog bendras politinis sutarimas turbūt sunkiai įmanomas, tačiau vienas teiginys vis dėlto turėtų būti priimtinas:

„Mes didžiuojamės tuo, kad Lietuva patikėjo mums atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę“.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Šventės, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: