V. Striužas. Triskart paniekintieji (9)

Partizanai | LGGRTC Genocido aukų muziejaus fondų nuotr.

Partizanai | LGGRTC Genocido aukų muziejaus fondų nuotr.

Pirmasis paniekinimas

Žuvę laisvės kovose arba nužudyti partizanai nudvasėjusių išvaduotojų – čekistų, stribų – būdavo sumetami į roges, sunkvežimius, arba tiesiog pririšami spygliuotomis vielomis, pasitaikiusiomis virvėmis prie ratų, vežimų ir kraujams varvant, teškant suvežami sutempiami į miestų, miestelių, aikštėse, prie stribų būstinių. Nurengus, numovus, geresnius drabužius, labiausiai odinius batus, žuvusių partizanų kūnai nudrebiami, numetami viešoms patyčioms, piktdžiugiškai priešams teigiant: štai, kas lauks visų, nesudėjusių ginklų, sukilusių, pasipriešinusių socializmo galybei ir komunizmo statybai. Tokiais veiksmais bolševikiniai okupantai ir jų talkininkai stribai šiurpindavo ir piktindavo Lietuvos gyventojus visą partizaninio karo laikotarpį daugelyje užgrobtos Lietuvos vietovių.

Pasitaikydavo retų atpildo išimčių. Liudytojai atmena, kaip sykį po kautynių stribai atvežė ir iškėlė Kaltanėnuose priešais stribyną nušautą partizaną ir kartu žuvusį stribą. Vieno stribo mama mėgusi tyčiotis iš žuvusiųjų, atlėkusi užšoko ant numestų kūno ir šokinėjusi. Kažkas pasakė, kad šoki ant savo sūnaus. Tuomet jau atpažinusi savo sūnų iškart apalpo.

Antrasis

Naktimis stribai išveždavo ir partizanų palaikus suversdavo nuošaliose žvyrduobėse, už kapų, į senus šulinius (Pandėlio m.; Biržuose; Jiezno m.; Anykščių m. ir kt.), sumesdavo į lauko išvietes (Biržuose; Lukšiuose ir kt.), mesdavo į tvenkinius, upes, ežerus (Varležeryje, Kupiškio m.; Grinkiškio dvaro tvenkiniuose; Radviliškio r., ir kt.), raistus (Panemunio mstl., Rokiškio r.; prie Švenčionių m.-Cirkliškio gyvenvietės; Labanoro mstl.; Šėtoje, Obelies upės senvagėje, Nevėžio senvagėje, Kėdainių r., ir kt.). Partizanų artimiesiems kartais pasisekdavo naktimis iš aikščių ištempti žuvusiųjų kūnus ir slapčia palaidoti  nuošalesnėse kapinaitėse arba kitų gyventojų (civilių) kapuose. Taip pavyko išnešti ir išvežti partizanų kūnus iš Šiluvos aikštės ir palaidoti Šiluvos senosiose kapinėse, Ančiškių kapinėse, dab. Biržų r., išnešti kūnai iš Biržų žvyrduobių) jie palaidoti pažįstamų civilių kapuose. Po kautynių ar iš niekinimo vietų išsineštus partizanų palaikus palaidojo ir Mikališkio senosiose kapinėse (Prienų r.), Sliepšiškio senosiose kapinėse (Anykščių r.), ir kitur. Partizanų kūnus suversdavo į Antrojo pasaulinio karo apkasus (Veiverių vad. Skausmo kalnelyje, vad. Partizanų kalvoje Salake, Zarasų r.), ir kt.

Normaliose, demokratinėse valstybėse, savų ar priešų žuvusieji kariai būdavo daugmaž pagarbiai palaidojami. Tačiau pagarbą žuvusiesiems visiškai pamynė bolševikinė teroristinė Sovietų Sąjunga. Gyvas ar žuvęs karys – buvo laikomas priešu. Pasitaikydavo ir carizmo gūdumoje žuvusiųjų niekinimo, ir dar seniau, kuomet kazokai sukilėlių kapus sulygindavo, sutrypdavo. Belaisvių kankinimą, žudymą, žuvusių, nužudytų karių, partizanų kūnų niekinimą labiausiai ištobulino čekistai, stribai.

Trečiasis (XX a. 7 deš. – 1989 m. ir 1990 m. – 2018 m.)

Trečiasis niekinimas prasidėjo dar sovietų okupacijos metais. Partizanų užkasimo-kapų vietose tyčia ar pasistengus sovietiniams architektams, arba nurodžius komunistinės valdžios valdininkams bei ideologams, pradėtos kolchozų fermų, gyvenamųjų namų kvartalų, kitokių pastatų statybos, (Pakerų k., dabar Plungės m., ir kt. ). Plungės r. – tai vienos įžūliausių, smerktinų statybų. Individualūs namai statyti iki pat  XXI a. 2-o deš. vidurio. Namai projektuoti ir statyti buvusiose žvyrduobėse. O jose  partizaninio karo metais stribai pakasdavo žuvusius partizanus. Pakeruose, dab. Plungės m., iš viso pakasta per šimtą partizanų. Vėliau iš tų žvyrduobių vežė žvyrą keliams taisyti. Kartu su kaukolėmis, kaulais. Dar vėliau jau pristačius ant palaikų liekanų namų, prireikė ir tvenkinio. Atkūrus nepriklausomybę, nebuvo Plungėje stiprių sąjūdininkų, kurie būtų sutramdę įžūlius rajono valdininkus, Laisvės kovos partizanų kapaviečių niekintojus. Pastarųjų atlapuose jau švietė trispalviai ženkliukai, o širdyse – siautė komunizmo statytojų kodekso, paprasčiau – stribiškos nužmogėjimo nuostatos. Skongalyje, Kėdainių r., nomenklatūriniai komunistiniai vadovai galbūt norėdami užstatyti partizanų užkasimo vietą pastatė vaikų darželį. Kadangi partizanų palaikai statant užtvanką buvo išmėtyti dideliame plote, užstatyta tiktai maža dalis užkasimo vietos. Bet Skongalyje statant darželį sunaikintos dar tenai buvusios ir senosios kapinės; tyčia ar iš nežinojimo pataikyta statyti ant kėdainiečių senųjų kapinių vietos.

Alytuje tyčia jau Lietuvos Atgimimo metais suprojektuotas ir ant dalies 1941 m. birželio sukilėlių ir vokiečių kapų pastatytas gyvenamųjų namų kvartalas. Aplinkiniai gyventojai vėliau kalbėjo, kad ant kapų pasistatę namus žmonės serga sunkiomis ligomis ir net miršta. Merkinės miestelyje ant maždaug pusantro šimto partizanų palaikų įrengtas mokyklos stadionas. Biržuose, Švyturio g., buvusiose žvyrduobėse, ant esančių partizanų užkasimo vietos ir kapų leidus statyti gyvenamuosius namus, praradę atmintį žmonės dar ir daržus įsirengė. Daržams žemė iki šiol naudojama ir Leipalingio mstl., vienoje iš partizanų užkasimo vietų. Ir kitose vietovėse.

Daugybė rūpestingų savivaldybių, kuriose dabartiniu laikotarpiu partizanų užkasimo vietos-kapai saugomi, partizanų laisvės kovos paveldas gerbiamas (Vabalninko mstl., Biržų r.; Jiezno m., Prienų r.; Marijampolės m.; Ignalinos m.; Švenčionių m.; Utenos r. sav.; Panevėžio r. sav.; Tauragės m.; Gerkiškių k., Pabiržės sen., Šėtoje, Kėdainių r., ir kitur.).

Vėliausios statybos. Viena tokių – istorinę atmintį netekusios Kėdainių savivaldybės administracijos suprojektuotos statybos. Ant Kėdainių vienos pagrindinių partizanų užkasimo vietos ir kapų, Skongalio gatvės gale, 2017 m. pradėtos miesto paplūdimio, kitaip – maudymvietės, žaidimų aikštelių, dviračių takų statybos.

Kokios nepaliaujamo partizanų, jų paveldo, niekinimo priežastys? Manyčiau, ne vien dėl gražios vietos, tai ir aplaidaus nesidomėjimo savo krašto istorijos praeitimi. Dar sovietų okupacijos metais ties ta vieta, Nevėžio upėje, pastatyta užtvanka. Partizanų palaikai stumdyti, išsklaidyti dideliame plote. 1989 m. Kėdainių tremtinių klubo rūpesčiu ten buvo pastatytas paminklas, ant kurio iškaltos toje vietoje užkastų žmonių pavardės. Dabartiniai Kėdainių savivaldybės atsakingi valdininkai nežino, nesidomi istorijos paveldu, arba tyčia vykdo darbus šioje teritorijoje. Kėdainiuose dirba vieni geriausių Lietuvos XIX-XX a. karo paveldo specialistų, sukaupusių gausybę sukilimų, nepriklausomybės ir partizaninių karų duomenų. Taip pat ir apie  partizanų užkasimo vietą Skongalio g., Kėdainiuose. Tačiau Kėdainių atsakingi valdininkai, rengdami projektus, neklausia jų nuomonės, nevertina kvalifikuotų specialistų žinių. Savo nekvalifikuotu ir aplaidžiu darbu naikindami istorijos – laisvės kovos paveldą, jie trečiąkart paniekina partizanus.

Partizanų užkasimo vieta-kapai yra Kėdainių m. archeologinėje vietovėje (unikalus kodas 5148, A 1813). Kėdainių savivaldybė administracija – maudymvietės sumanytojai ir projektuotojai – užsakė archeologinius tyrimus. Buvo iškasti šurfai, juose neaptikta senojo miesto liekanų. Tačiau ir archeologas Vytautas Juškaitis prieš tyrimo darbus nesidomėjo, nesurinko visų istorijos tikėtinų duomenų apie Skongalio gatvės gale susiklosčiusius visų laikotarpių kultūrinius sluoksnius. Todėl jo darytas įprastinis šurfavinmo metodas netinka partizanų užkasimo vietai. Tuo labiau palaikams, išstumdytiems po visą plotą iki pat Nevėžio upės. Kultūros paveldo specialistai pasitikėjo archeologo išvadomis ir maudymvietės projektą suderino.

Silpniausia šios paveldo išsaugojimo grandinės vieta – nėra Kėdainių r. savivaldybės ir kvalifikuotų Kėdainių istorijos specialistų ryšio, bendravimo, aiškinimosi. Savivaldybės darbų rezultatai akivaizdžiai rodo, kad prieš priimant svarbius sprendimus, elgiamasi visiškai neprofesionaliai ir vengiama tartis su ilgametę lokalių tyrimų patirtį sukaupusiais specialistais.

Pirmiausia, esant Kėdainių rajone gerai istoriniuose tyrimuose užsirekomendavusioms kultūrinėms įstaigoms, dešimtmečių patirtį turinčioms visuomeninėms organizacijoms, taip pat savivaldybės už paveldą atsakingai darbuotojai, išsamiau neišsiaiškinama kiek?, kokio? ir kur? Kėdainių krašto paveldo išlikę, esama.

Skongalio g. esančią partizanų užkasimo vietą ir kapus buvo rengiamasi įtraukti į Kultūros vertybių registrą, tačiau dar, kaip ir daugelio panašių kapaviečių Lietuvoje, nespėta įtraukti. O tai susiję ir su Lietuvos kultūros ministerijos, Kultūros paveldo departamento  ankstesnių vadovų per menku rūpinimusi Laisvės kovos paveldu.

Čekistai ir stribai žuvusius, nužudytus partizanus užkasdavo prie daugelio valsčių, apskričių NKVD-MVD-MGB būstinių, nuošalesnėse vietovėse. O pavyzdžiui, 1947 m. duomenimis, buvo 37 apskritys, 320 valsčių. Į kultūros vertybių registrą įtraukta maža dalis tokių išniekintų partizanų užkasimo vietų-kapų. Todėl labai svarbi savivaldybės paveldo darbuotojų atsakomybė, jų supratimas, domėjimasis ne tiktai registruotomis  kultūros vertybėmis, bet ir visu savo krašto paveldo palikimu. O neišsiaiškinimas, nesidomėjimas svarbiais istorijos laikotarpiais sukelia tokių  ir kitų tikėtinų, neregistruotų paveldo objektų sunaikinimą.

Tuo pačiu yra KPD sistemoje trūkumų: Kultūros paveldo departamentas, prieš išduodamas leidimus archeologams, nepaaiškina (bent iki šiol) apie visas tikėtinas tyrinėtinoje vietoje, neregistrines paveldo vertybes. Pats archeologas, kadangi neprivalėjo, nepasidomėjo, nesurinko visų laikotarpių istorijos duomenų apie  minėtą tyrinėtiną vietovę (Skongalio g., Kėdainiuose), KPD Kauno paminklosaugininkai pasitikėjo archeologu  ir suderino Kėdainių r. savivaldybės maudymvietės projektą (skaityti  žemiau esančias pastabas).

Dar iki 1989 m. Kėdainių „Tremtinio“ klubas, vadovaujant už istorinius tyrimus klube tuomet atsakingam Juozui Baniui, išsiaiškino, surinko  duomenis apie Skongalyje ir kitose vietovėse – Krakėse, Josvainiuose, Dotnuvoje, Surviliškyje užkastus partizanus. Kiekviena pavardė – atskiras tyrimas. Buvo aiškinamasi, kur kiekvienas iš paminėtų asmenų po žuvimo buvo numestas. Į Skongalį vežė Kėdainių Senojoje ir Jonušavos rinkose bei prie apskrities stribyno (dab.  Muzikos m-la) numestų partizanų kūnus.. Dar iki šiol nespėta ištirti prie Kėdainių valsčiaus stribyno, Šėtos g., buvusių niekintų partizanų užkasimo vietų. Dalis istorijos duomenų perduota į  Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą., tai – Slikių k. gyventojo Leono Naruševičiaus, Antano Naruševičiaus sesers Jadvygos Žukauskienės, Adolfo Naruševičiaus žmonos Stasės Naruševičienės atsiminimai, liudijimai, kraštotyrininkų J. Banio, V. Mataičio straipsniai  „Tremtinio“ laikraštyje, I. Meškausko knygos, straipsniai Atgimimo laikotarpio spaudoje ir kt., žurnalistai rašė apie Skongalio g. partizanų užkasimo vietą. Tie kapai buvo žinomi.

Kėdainiuose, Skongalio g. gale, prie Nevėžio upės, partizaninio karo metais  stribų ir čekistų užkasti  žinomų, išaiškintų partizanų palaikai: Albino Gusto; Alfonso Jurevičiaus; Jurgio Rapšio-Ajero; Antano Kriūno-Sakalo; Vinco Kriūno-Paukštelio; Broniaus Grincevičiaus-Vėjo; Kazimiero Šniutės-Savanorio, Beržo; Zenono Alaburdos-Patėvio; Elenos Alaburdaitės; Marijonos Alaburdaitės; Onos Alaburdaitės; Boleslovo Derbuto; Jono Gulbino-Lašiuko; Vlado Juškevičiaus-Kukučio; Jono Šimkūno; Liudo Virbicko; Jono Žilinsko-Tėvo; Boleslovo Kriūno-Jauniaus; Broniaus Misevičiaus; Jono Jankūno-Ungurio; Jono Kurševičiaus-Jogailos, Jokerio; Stasio Veriko-Pomidoro; Adomo Dautarto-Žvirblio; Genovaitės Dautartienės (Zdanavičiūtės); Vinco Mataičio-Latvelio; Boleslovo Šlekio-Kareivio; Juozo Aleksos-Pavasario; Andriaus Dociaus; Vytauto Juozo Jurevičiaus-Kovo, Leopardo; Antano Algirdo Kavaliausko-Dobilo, Šapelio, Jūreivio; Jono Pranaičio-Mindaugo; Jono Svetlausko-Rolando; Prano Ulinsko-Židūno; Vinco Ambraškos, Antano Bruzinsko; Mykolo Gėgžnos; Jurgio Januškevičiaus; Antano Jukštos; Kazio Kažukausko; Jono Lukmino-Sausio; Mykolo Mikalausko; Kazimiero Miliausko; Vinco Šato; Valerijono Šulco-Fausto; Vlado Šumskio; Alfonso Urbono-Linelio, Balandžio, Žilvičio; Jono Žiužnio palaikai.  Tikėtina – ir daugiau nežinomų, neišaiškintų partizanų palaikų.

Ar tik tokios pagarbos verti šie ir kiti  Kėdainių krašto – Lietuvos laisvės kovotojai? Ar kėdainiškiai liks patenkinti savo naująja maudymviete, vaikščiodami, ilsėdamiesi ant partizanų palaikų, tuo dar kartą juos paniekindami?

Pagarbiausia būtų šią Skongalio gatvės vietovę – partizanų užkasimo vietą-kapus, palikus saugotiną, apželdinus pievele, medeliais.

Dėl Kultūros paveldo departamento išduodamų archeologinių tyrimų leidimų trūkumų, skaityti kvalifikuoto istoriko Vaido Banio pastabas: [1]

Jau parengus straipsnį, Kultūros paveldo departamentas išsiuntė Kėdainių r. savivaldybei prašymą užtikrinti, kad  partizanų užkasimo vietoje-kapuose darbai būtų vykdomi prižiūrint archeologui. Taip pat savivaldybėms, KPD padaliniams išsiųstas neregistruotų žinomų partizanų užkasimo vietų-kapų sąrašas. Tuo pačiu šią kapavietę rengiamasi įtraukti į Kultūros vertybių registrą.

Valdas Striužas, Kultūros paveldo centro istorikas, Vilnius, 2019 m. vasario 27 d.


[1] Toks neprofesionalumas, kuris buvo padarytas Skongalio tyrimų metu, yra ir bus užprogramuotas ateityje, jei padėtis nesikeis. KPD ir anksčiau nereikalavo senamiesčių urbanistinėse zonose atlikti istorinių tyrimų. Tai yra vienas iš didesnių paveldo tyrimų defektų. Tačiau anksčiau didesnio darbo broko kartais pavykdavo išvengti, nes lokaliai reziduojantiems archeologams, ypač – dirbantiems muziejuose, šiuos tyrimus padėdavo atlikti vietos istorijos specialistai. Pastaruoju metu archeologinius tyrimus vykdant iš tolimiausių vietovių atvykusiems archeologams, šie jokiais istoriniais duomenimis nedisponuoja, juos surinkti reikiamos kvalifikacijos neturi ir jų rinkti nesivargina (nes – neprivalo). Tad KPD privalo taisyti situaciją, kad tokiais atvejais, kaip Skongalio, projekto vykdytojai turėtų užsakyti istorinius tyrimus, o archeologiją atliktų geriausiai konkrečių vietovių dalykuose nusimanantys specialistai. Priešingu atveju ir toliau paminklinio senamiesčio teritorijas žvalgys piliakalnių specialistai, nesidomintys, kad buvusiose pelkėtose vietovėse reikia ieškoti ne tik statinių, bet ir pokario paveldo.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Kultūros paveldas, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Ukrainos balsas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: