D. Vaitkevičienė. Raudonas alus – baltų kultūros palikimas (0)

Alaus misa pilama į kubilą. | V. Vaitkevičiaus nuotr.

Alaus misa pilama į kubilą. | V. Vaitkevičiaus nuotr.

Kokios savybės leidžia laikyti alų geru? Skonis? Aromatas? Stiprumas? Sudėtis? Alaus žinovai galėtų pateikti visą sąrašą savybių, tačiau čia rašysiu tik apie vieną jų − raudoną spalvą, esmingą ir mitišką alaus požymį, siekiantį priešistorinius baltų kultūros laikus.

Iki mūsų dienų esame išsaugoję posakį „Kur saldu, ten gardu, kur raudona, ten gražu“. Raudona spalva kadaise sieta su grožiu, sveikata, gyvybe, energingumu, stiprumu. Raudona ir balta – tai senųjų juostų raštų ir drabužių siuvinėjimų spalvinis derinys. Taip pat tai spalva, kuri greta mėlynos,

buvo būdinga išeiginiams baltų drabužiams.

Šventiniu, apeiginiu laikytas ir raudonos spalvos gėrimas. Tai suprantame iš užuominų, išlikusių aludarystės technologijose ir liaudies dainose: „Ai dū dū dū, šiaudai be grūdų, darysma alų saldų raudonų“, „Už skobnelių sėdėjau, an alulio žiūrėjau: Aluli raudonas, Tu man gardus buvai“.

Darydamas alų geras aludaris dėdavo pastangas jį pagaminti kuo raudonesnį ir tamsesnį. To buvo siekiama įvairiais būdais. Norėdami raudonesnio alaus, aludariai jau džiovindami salyklą stengdavosi jį pagruzdinti. Alų galima paraudoninti ir sunkiant salyklo putrą per pasėsčius (filtrą, padarytą iš ruginių šiaudų juos misos tekinimo kubile suklojant ant medinių pagaliukų). Tuo tikslu pasėsčiams buvo imamas žalias alksnis, nuo kurio misa įgyja rausvą atspalvį, tamsėja. Naudoti ir kiti dažantys komponentai − pavyzdžiui, aviečių stiebai. Ten, kur buvo tradicija daryti keptinį alų (t.y. užplikintą salyklo putrą pakepinti krosnyje), jis savaime išeidavo tamsesnės spalvos.

Raudonumas buvo ne tik alui, bet ir midui pageidaujama spalva, tik apie tai mažai žinome dėl anksti sunykusios midudarystės tradicijos. Vinceta Zavadska (Wincenta Zawadska) receptų knygoje „Lietuvos virėja“ rašo, kad, norint raudonesnio (tamsesnio) midaus, į virinimo pabaigą galima į jį įkišti pusę svaro įkaitusios geležies. Midaus raudona spalva buvo gaunama ir kitais būdais – gamybos procese midaus misą skiedžiant uogų (aviečių, vyšnių) sultimis. Įdomu, kad net XIX−XX a., kai midų pakeitė degtinė, šventėms − krikštynoms, vestuvėms ar kitoms, ji tebebuvo dažoma raudona spalva. Gali būti, kad troškimas pagaminti raudoną gėrimą siekia priešistorinius laikus, kai Šiaurės Europoje šių gėrimų gamybai buvo naudojamos spanguolių, bruknių ir kitos uogos. Tai rodo archeologiniai atradimai Danijoje ir Švedijoje, kur geriamuosiuose raguose rasta gėrimų, pagamintų iš miežių, medaus ir uogų, likučių.

Pasėsčių darymas - girinėje (tekinimo kubile) išdėstomi mediniai pagaliukai. | V. Vaitkevičiaus nuotr.

Pasėsčių darymas – girinėje (tekinimo kubile) išdėstomi mediniai pagaliukai. | V. Vaitkevičiaus nuotr.

Senove dvelkia ir alksnio naudojimas aludarystėje. Kaip jau minėta, norint raudonesnio alaus, naudoti alksniniai pagaliukai, stipriai dažantys misą. Alksnis iš visų medžių išsiskiria tuo, kad, jį nupjovus, mediena iškart paraudonuoja, Lietuvių sakmėse alksnis siejamas su krauju. Sakmės byloja: kadaise, kai Dievas iš molio lipdęs visokius gyvulius, Velnias sumanė nulipdyti vilką. Tačiau niekaip negalėjęs jam įpūsti gyvybės. Kad vilkas atgytų, Dievas liepęs Velniui sakyti: „Vilke, vilke, papjauk velnią“. Vilkas atgijo, tačiau iš karto ėmė vytis Velnią, norėdamas jį papjauti:

Velnias tada bėgt, o vilkas duj velnią vyt. Velnias pribėgo alksnį ir lipa medin. Ir vilkas paskui jį. Velnias įlipo viršūnėn, vilkas tik kapt ir iškando užpentį. Kraujas iš užpenčio bėgt, bėgt ir užbėgo visą alksnį. Užtat dabar visi velniai be užpenčių ir alksniai nuo to laiko liko raudoni.

Kadangi alksnis dėl Velnio kraujo liko raudonas, išeitų, kad alus, dažomas alksniniais pagaliukais, yra gėrimas su krauju, kurį kadaise praliejo mitinė būtybė.

Kraujas kaip mitinis gėrimo komponentas žinomas ir skandinavų mitologijoje. Snorio Sturlusono (Snorri Sturlusono) „Jaunesniojoje Edoje“, surašytoje XIII a. pradžioje, pasakojama apie midaus kilmę iš išminčiaus kraujo. Kadaise dangaus dievai (asai) kovojo su žemės dievais (vanais). Po ilgai trukusio karo pagaliau stojo taika, o jai sutvirtinti asai ir vanai iš savo seilių sukūrė žmogų, vardu Kvasis (Kvasir), kuris buvo toks išmintingas, kad galėjo atsakyti į bet kokį klausimą. Kvasis keliavo po pasaulį ir mokė žmones išminties. Tačiau dvergai (nykštukai) jį nužudė, o kraują sumaišė su medumi ir padarė midų, kuris buvo toks stebuklingas, kad paragavęs kiekvienas tampa poetu arba išminčiumi. Šį midų po didelių pastangų dangaus dievams pavyko susigražinti į Asgardą, kur jis tapo dievų gėrimu, – dievas Odinas jį dalina dievams ir išrinktiesiems. Odino midaus paragavęs kiekvienas gali kurti giesmes ir eiles. Beje, Kvasio vardas etimologiškai susijęs su žodžių kvas „gira“ ir rodo ryšį tarp rauginto gėrimo ir dievybės.

Pasėsčių įrengimas: ant medinių pagaliukų klojami ruginiai šiaudai, o į tekinimo angą įsmeigiama šiaudais aprišta volė. | V. Vaitkevičiaus nuotr.1

Pasėsčių įrengimas: ant medinių pagaliukų klojami ruginiai šiaudai, o į tekinimo angą įsmeigiama šiaudais aprišta volė. | V. Vaitkevičiaus nuotr.1

Pasakojimas apie Kvasį turi šį tą bendro su lietuvių mitologija. Ir vienu, ir kitu atveju kalbama apie mitinės būtybės kraują. Tik germanams šis kraujas tampa šventojo gėrimo pagrindu, o lietuviams – alksnio savybe, kuri, kaip žinia, išnaudojama raudono gėrimo gaminimui. Abiem atvejais kraujo kaip gyvybės ar išminties šaltinio mitologija yra reikšminga. Tokia reikšminga, kad Lietuvoje šimtus metų buvo išlaikyta raudono gėrimo vertė, perduodama iš kartos į kartą.

Kategorijos: Akiračiai, Kultūra, Mes baltai, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *