V. Deniušas. Kimbrų atėjimas (6)

A.G. Dekapas (1803–1860). „Kimbrų sutriuškinimas“ (1833). Luvras. Paryžius | wikipedia.org nuotr.

A.G. Dekapas (1803–1860). „Kimbrų sutriuškinimas“ (1833). Luvras. Paryžius | wikipedia.org nuotr.

Kimbrai – legendų ir tikros istorijos pasakojimų apipinta, kadais gyvavusi, reali tauta. Šios tautos žygiai, kurie tęsėsi ilgus šimtmečius, neliko nepastebimi ir dažnam praeities tyrinėtojui kelią didžiulį susidomėjimą bei begalinį norą įminti kadais kimbrų užmintas mįsles. Išmaišę visą Europos žemyną, jie laimėjo daugybę žūtbūtinių mūšių bei patyrė sunkius pralaimėjimus. Visur žengdami kaip užkariautojai, neretai patys kentė nuo stipresniųjų galios. Besistengdami išsaugoti savo išdidumą, elgėsi taip, kaip nesugebėjo nei viena kita tauta: buvo akiplėšiškai drąsūs, novatoriški ir avantiūristiški, nesibodintys dėl laisvės atsisakyti net savos tėvynės.

Daugelyje iš kraštų, kur žengė kimbro užkariautojo koja, apie juos buvo kuriami pasakojimai ir padavimai. Pačių kimbrų saugomos legendos persipindavo bei organiškai įsiliedavo į vietinį folklorą. Taip jau nutiko, kad vieni iš paskutiniųjų, kimbrų atėjimo galią pajuto rytiniame Baltijos jūros pakrantėje gyvenę baltai. Būtent apie tai, kaip pasikeitė vietos aisčių ir juos užvaldžiusių kimbrų gyvenimai bei, kur galiausiai baigėsi šios neramios tautos gyvenimas ir yra šis tekstas.

Antikos žinios apie kimbrus

Kimbrai (kimerai) – tai dar II a. pr. m. e. Jutlandijos pusiasalyje minima tauta ar tautinių grupių susivienijimas, kurie buvo gausiai aprašyti antikinių Romos imperijos šaltinių dėka vieno, tais laikais labai ryškaus įvykio. Maždaug 121 m. pr. m. e., greičiausiai, dėl kurį laiką užsitęsusio nepritekliaus ir bado, kimbrai ir kaimyniniai teutonai, šimtatūkstantine minia patraukė pietinio Dunojaus link, t. y. į Romos imperijos pasienį. Gerą dešimtmetį siautėję Romos ir besiribojančių su ja kaimyninių keltų žemėse, I a. pr. m. e. pradžioje, kimbrai grįžo atgal į Jutlandiją [1].

Tradiciškai kimbrai buvo priskiriami germanams, tačiau visa eilė užuominų liudija, kad kimbrai galėjo būti ir keltais, pvz.: kelionės link Dunojaus metu prie kimbrų jungėsi tik keltų genčių atstovai, kurie įgavo bendrinį ambronų vardą; žinomi kimbrų vadų vardai buvo keltiški (Boirikis ir Gezorikis); romėnai į kimbrų karo stovyklas samdėsi šnipus galus (keltus); Danijoje aptiktos su kimbrų gyvenamu laikotarpiu susijusios nuskandintų ežeruose/pelkėse dievų aukos (tarp kurių buvo aptikti ir žmonių paaukojimai) yra identiškos Anglijos keltiškų britų darytoms aukoms. Didelį susidomėjimą sukėlė Plinijaus Vyresniojo paliudijimas apie Šiaurės (Baltijos) jūrą, kuris originale skamba taip: „Philemon Morimarusam a Cimbris vocari, hoc est mortuum mare, inde usque ad promunturium Rusbeas, ultra deinde Cronium“/ „Pilemonas teigia, kad Morimarusam, kas kimbrų kalboje reiškia, mirusi jūra, kuri yra žemiau  Rubijaus [Rubono – Ventos] iškyšulio, [o prasideda] aukščiau Krono“ [2]. I a. rašęs antikos istorikas fiksavo faktą, jog kimbrams buvo žinomos „mirusios marios“ (morimarusam), t. o. dabartinės Kuršmarės ir Aismarės. Kalbininkai šį kimbrišką sudurtinį morimarusam žodį, kur mori – miręs/mirusios, o marusam – marios/jūra, lygina su dabartinių airių mur ir marbh bei valų mor ir marw kalbų žodžiais. Be to, gališkai žodžiai jūra/marios ir mirtis skambėjo mori ir maruo [3]. Šio sudurtinio žodžio palyginamoji analizė byloja du dalykus: kad kimbrai, galimai, išties buvo keltais, arba kad Plinijui tiesiog apsigavo ir užrašė gališką sudurtinį žodį, kuris vis tiek yra labai tinkamas apibudinti uždarus rytinės Baltijos jūros pakrantės vandens telkinius – marias.

Kimbrai baltų mitologijoje

Apie 46 tūkstančių kimbrų apsigyvenimą rytinėje Baltijos pakrantėje, mini XVI a. rašę autoriai, kurie savo žinias sėmėsi iš XIII a. vyskupo Kristijono parašyto pirmojo Prūsijos metraščio. Nors šis metraštis yra prarastas ir ilgą laiką laikytas netikru, tačiau šiuolaikiniai mokslininkai yra linkę manyti, jog šis metraštis išties egzistavo [4] ir jį tikrai yra skaitę XVI a. rašę Erazmas Stalla (Erasmus Stella), Simonas Grunau (Simon Grunau) ir Lukas Davidas (Lucas David) [5]. Gausiausiai kimbrų kelionė yra aprašyta S. Grunau 1526 m. išleistoje „Prūsijos kronikoje“. Šį savo darbą autorius pradeda skyriais, kurie perpasakoja minėto vyskupo Kristijono, neva iš Plocko kanauninko Jaroslavo gautą, keliautojo Dyvano (Dywonos) sukurtą aisčių žemių aprašymą. Slavų kalba, bet graikiškomis raidėmis rašęs bizantiškos Bitinijos (Bithynia) gyventojas, be tikslių duomenų apie Aismarių ir Kuršmarių geografinę padėtį, gamtą ir jų pakrančių gyventojus, vėlesniems autoriams paliko savo paties aisčių žemei suteiktą Ulmiganijos (Ulmigania)  vardą bei dabartinių Kuršių marių, tuomet vietinių vadinamų Hailibo pavadinimą.

Ryškiausiai Dyvano teksto autentiškumą patvirtina jo pateiktos žinios apie vis dar į Aismares įtekėjusį Kroną (Nemuną), kurios sutampa su šiuolaikiniu Lietuvos geologų teigimu, jog dar prieš 1200 metų Nemunas prieš Rambyno kalną suko pietų link ir per dabartinių Įsrutės ir Priegliaus upių slėnius įtekėjo į Aismares, Karaliaučiaus miesto vietoje [6]. Šį teiginį vizualiai patvirtina Google palydovo nuotraukos, kuriose aiškiai matyti senojo Krono upės slėnis, einantis nuo Kauno miesto iki santakos su Jūros upe bei prasitęsiantis per Įsrutės ir Priegliaus upių tekėjimo vietas. Taigi, stengdamiesi išlikti nuoseklūs, vyskupas Kristijonas bei keliais šimtmečiais vėliau rašęs S. Grunau, užfiksavo atėjūnų kimbrų legendą, su Dyvano pateiktais pavadinimais: ulmiganai, Ulmiganija ir Hailibo [7].

Aprašymą apie kimbrų atėjimą į vakarų baltų žemes, S. Grunau pradėjo nuo iki mūsų dienų neišsisaugojusių keliautojo Dyvano pateiktų liudijimų apie aisčius-ulmiganus iki iš savo laivų išsilaipinant dabartinės Gotlando salos gyventojams. Į tai, kad Dyvanas, kaip kad manė vyskupas Kristijonas, atkeliavo ne I a. pr. m. e., o VIII a. pirmoje pusėje, nurodo šie paties bizantiečio palikti faktai: (1) slavų (polavienų, mazovų, venedų) [8], jau gyvenusių kaimynystėje su aisčiais, įvardinimas, (2) kelionės nuo Konstantinopolio iki Baltijos pakrantės (nurodant tikslius viduramžiais gyvenusių tautų vardus) aprašymas, (3) realiausias laikas, kada viduramžių Bizantija galėjo domėtis „nežinoma Šiaure“ iki, kol patys šiauriečiai (variagai vikingai) nepradėjo puldinėti rytinę Romos imperiją. Šis graiko liudijimas nukėlė galimą mitinių kimbrų išsilaipinimą į vėlyvesnius laikus nei manė XIII a. rašęs Kristijonas, t. y. į VIII a. antrąją pusę arba į VIII a. pabaigą.

Svarbu, kad keliautojas užfiksavo ir kad VIII a. pradžioje Kronas (Nemunas) vis dar įtekėjo į Aismares, ir tai, kad legendoje minimos Hailibo marios išties buvo šiaurinėmis, o ne pietinėmis Sembos pusiasalio mariomis. Šie duomenys yra labai svarbūs, nes jie nukelia kimbrų išsilaipinimą ne į gausiai tuomet apgyvendintą Aismarių pakrantę, o, kaip ir teigiama mite, į nebegyvenamą arba retai kur begyvenamą, po naujai įtekėjusio Krono vandenų sukelto stichinio potvynio, šiaurinių (Kuršių) marių pakrantę.

Kitais žodžiais tariant, šiuo šaltiniu besiremiantis XIII a. dvasininkas, pats to nenorėdamas, savo aprašomų kimbrų atėjimą nuvėlina nuo VI a. į VIII a. vidurį, t. y. į tuos laikus, kuomet jau Kronas buvo paplovęs Rambyno kalną šlaitą ir įtekėjo į šiauriau Sembos žemių esančias Hailibo. Tuomet tampa aišku, kaip S. Grunau pateiktoje legendoje apie Brutenį ir Videvutį (Vaidevutį), kimbrų karaliui pavyko pastatyti savo Noytto pilį tarp Krono ir Hailibo vandenų (zwischen Crono und Hailibo)6.

Jeigu tai būtų buvusios Aismarės, tuomet pilis turėtų stovėti po vandeniu, tačiau jei kalbama apie Kuršmares, tuomet pirmojo kimbrų ir suvienytų ulmiganų (aisčių) valdovo rezidencija turėjo stovėti naujai susiformavusioje Nemuno deltos vienoje iš salų – kas tiksliai ir atitinka pateiktąjį „tarp upės ir marių“ apibrėžimą.

Labai svarbi yra ir vieta iš kur atkeliavo kimbrai. S. Grunau versijoje, kuri šiuo klausimu yra labiausiai nešališka, ulmiganų kolonizatoriai anksčiau gyveno Gotlando saloje, kuri tuomet vadinosi Kimbrų sala [9]. Ši (S. Grunau užrašyta) mito versija pateikia labai svarbią įvykių priešistorę, kuomet karingi gotai, įkūrę Gotingeno (Gottingen) miestą, atsibasto iki Jutlandijos pusiasalio, kurį jau valdo danų kunigaikštis Teodotas [10]. Pastarojo įtakoje gyvena maištaujantys kimbrai. Nenorėdamas turėti reikalų su gotais, danų valdovas pasiūlo gotų vadui Visbiui nusikariauti Kimbriją. Sumokėjęs išpirką, Visbis nuplaukia į salą ir iškelia kimbrams ultimatumą. Salėnų dvasininkas Brutenis išpranašauja tautau šlovę ir turtus naujoje žemėje – Ulmiganijoje. Taigi, 46 tūkstančiai kimbrų sulipo į laivus ir atvyko į menkai gyvenamą Ulmiganijos žemę [11].

Sulyginę gautą informaciją, galime konstatuoti, jog gausaus kimbrų (skandinaviškos kultūros žmonių) atėjimo reikia ieškoti Lamatos ir Skalvių istorinėse žemėse (naujosios Nemuno deltos rajone), kurtai nuo VIII a. vidurio iki IX a. pradžios. Remiantis legendos duomenimis bei religijotyrininko G. Beresnevičiaus išvadomis [12], kimbrų padarytos kultūrinės reformos, turėjo palikti ryškų pėdsaką ne tik vakarų baltų IX – XIII a. gyventose teritorijose, bet taip pat, ir krivaičių tikėjimą išpažinusių tautų žemėse. Kitais žodžiais tariant, turimi rytų Baltijos pakrantės archeologiniai duomenys turėtų patvirtinti arba paneigti įvykusius labai ryškius kultūrinius pokyčius, visų pirma, Lamatos-Skalvos, o taip pat Sembos bei likusių prūsų genčių užimamose teritorijose nuo VIII a. vidurio iki pat XIII a.

Aisčių pamarys ir Lamata ankstyvaisiais viduramžiais

Pasak archeologės Audronės Bliujienės: „Lamata ar Lamatos etnokultūrinė sritis dėl mažai ir nenuosekliais tyrinėtos, prastai išlikusios ir beveik nepublikuotos archeologinės medžiagos, atrodo gana paslaptingai. Taigi, ar Lamata – mikroregionas, kultūrinė ar etnokultūrinė sritis, ar galiausiai niekieno žemė tarp kuršių ir skalvių? … 1968 m. Adolfas Tautavičius, remdamasis sava archeologine medžiaga, išskiria Lamatą, o jo gyventojus lamatiečius jis laikė skirtingos kultūros nei skalviai žmonėmis“ [13]. Nepaisant to, kad archeologai iki šiol nesutaria buvo tokia Lamatos etnokultūrinė žemė ar ne, visgi, ištarus vardą Lamata, visiems yra aišku, kad kambama apie teritoriją tarp Minijos upės vakaruose, Nemuno deltos ir Šyšos upės pietuose bei, kylant iki šiaurinės Skinijos upės ribos, į šios, nuo XIII a. šaltiniuose minimos, teritorijos sudėtį patenka Tetenio, Veiviržio ir Agluonos upių baseinai.

Tačiau mums yra įdomu, ką gali mokslas pasakyti apie šioje teritorijoje ankstyvaisiais viduramžiais gyvenusių žmonių buitį ir papročius iki Kronui įtekėjus į Kuršmares (V – VII a.), nes prieš pradedant kultūrinio virsmo paiešką, privalome žinoti, kaip gyveno pamariečiai prieš šį virsmą. Taip pat svarbu yra išsiaiškinti ar yra galimybė apčiuopti, kokius nors liudijimus apie buvusius kontaktus su skandinaviškos kultūros žmonėmis iki VIII a. vidurio, nes tokių kontaktų buvimas lengviau paaiškintų įvykdytą kimbrų apsisprendimą ieškoti laimės ne bet kur, o visų pirma, Lamatoje ir Skalvos vakarinėje dalyje?

Visų pirma, būtina pakalbėti apie I tūkst. pradžioje vakarų baltų gyvenamoje pakrantėje įvykusius milžiniškus pokyčius. E. Jovaiša, pagrinde sekdamas I – IX a. laidosenos pokyčiais, pateikė detalų vakarų baltų plėtros skirtingomis kryptimis vaizdą [14]. Mokslininko teigimu, I – III a. vykdžius intensyvią prekybą gintaru su Romos imperija [15], aisčiai pietuose glaudžiai bendradarbiavo su Velbarko kultūros žmonėmis (gotais) bei aktyviai dalyvavo jų I – VI a., Juodosios jūros link, migracijos procese [16]. Tas pats aisčių judėjimas vyko ir šiaurės bei rytų kryptimis, ko pasėkoje pirmaisiais mūsų eros amžiais vakarų Lietuvos ir Latvijos pajūryje ėmė formuotis būsimųjų Kuršių Skalvių ir Lamatiečių proetnosai [17]. Taip pat, ši migracija sukūrė užnemunės, vidurio ir rytų Lietuvos kapinynų kultūras [18]. Rytų baltų žemėse, tarp Volgos aukštupio ir Okos upės bei Dniepro aukštupyje, iš atvykėlių galindų, vietos baltų ir gotų, susiformavo rytų galindų etnosas [19], kurio vėlyvesnės reemigracijos į seniau praeitas Brūkšniuotos keramikos kultūros žemes, užbaigė lietuvių etnoso formavimosi procesą [20]. Taigi, po kelis amžius varginusios emigracijos, vakarų baltų, ypatingai abiejų marių pakrančių žemės turėjo būti gerokai ištuštėjusios. Būtent tai ir pabrėžia A. Bliūjienė: „IV a. pab. – V a. pradžioje , matyt, Didžiojo tautų kraustymosi keliais paskui gotus patraukė ir dalis vakarų baltų. Šis procesas turbūt „užkabino“ ir vakarų Lietuvos kultūros su akmenų vainikais srities bei Nemuno žemupio žmones. IV a. pab. – V a. pirmoje pusėje gerokai ištuštėjo Sembos pusiasalis – sumenko Dollkeimo-Kovrovo kultūra; panašiai atsitiko ir Mozūrų regione.“ [21]. Kadangi gera vieta ilgai tuščia nebūna, todėl neišvengiamai į ištuštėjusias baltų žemes patraukė kaimyniniai germanai, kurie, kaip matysim, padėjo atkurti, Didžiojo tautų kraustymosi ir hunų siautėjimo laikais, tikėtinai, nutrauktus prekybinius saitus su vakarų ir centrinės Europos kraštais.

V – VII a. Sembos pusiasalyje ir palei Aismarių pakrantę kūrėsi polietninės gyvenvietės, kuriose, be vietos baltų, apsigyveno ir išeiviai iš vakarinės Baltijos jūros pakrantės, tame tarpe ir iš Gotlando salos. A. Bliujienė pastebi: „VI a. vidurys/antroji pusė – VII a. pr. Pietryčių Baltijos jūros regione yra naujų kultūrinių darinių formavimosi etapas. … VI a. antroje pusėje Ebliongo aukštumoje ir Truso [Drusens] ežero apylinkėse susiformavo polietninės sudėties politinė-teritorinė bendruomenė, kuriai turėjo priklausyti ir balta.“ [22]. Čia archeologė kalba apie Drūso uosto atsiradimo precedentą, kuris (uostas) neabejotinai tuomet tapo pagrindiniu, vis dar į Aismares įtekančio, Krono žiočių prekybos forpostu. Tačiau ryškiausias polietninių gyvenviečių įrodymas buvo atrastas 2016 m. Sembos pusiasalyje, Zelenogradsko srityje, šalia Romanovo (Pabėtų) gyvenvietės. Archeologai aptiko V – VII a. apie 750 palaidojimų turintį kapinyną [23]. Pagrindiniai kasinėjimai vyko 2017 metais ir jiems vadovavo Archeologijos instituto prie Rusijos mokslų akademijos mokslininkai Konstantinas Skvorcovas (Константин Скворцов) ir Aleksandras Chochlovas (Александр Хохлов). Kaip parodė kasinėjimai, čia buvo laidojami skirtingų luomų atstovai. Laidojimo paprotys liudija vietos baltų naudai (kūnai buvo laidojami nedegintini, neretai karu su žirgais), tiesa su pakitusia orientacija pagal pasaulio šalis. Tačiau įkapių analizė paliudijo tiesioginę skandinaviškos kultūros žmonių įtaką: į kapą buvo dedami vietos meistrų, bet skandinaviškoje manieroje pagaminta juvelyriška, buvo rasta geriamų ragų apskaustai su Gotlande ir Skandinavijoje paplitusia ornamentika.

Labai įdomus faktas, kad nemenka dalis įkapių yra siejamos su langobardais. Ši germanų gentis V – VII a. gyveno Elbės aukštupyje ir palei Dunojaus baseiną. Tai leidžia daryti prielaidą, kad aisčiai, skandinavų pagalba, „pohuninėje“ Europoje užmezgė naujus prekybinius ryšius su padunojaus langobardais. Įdomu ir tai, kad langobardai, kaip ir tų laikų baltai, šalia kario laidojo ir žirgus [24].

Labai panaši skandinaviškos kultūros žmonių įtaka fiksuojama ir V – VII a. Lamatoje. Visiškai šalia Šilutės, Rubokų kapinyne buvo atkastos taip pat ryškią skandinavų įtaką išgyvenusių lamatiečių kapai. Dalies kapų, kaip ir minėto Romanovo kapinyne, buvo pakitusi orientacija pagal pasaulio šalis. Štai, ką apie Rubokus rašo A. Bliujienė: „…skilimo procesą ir transformaciją į kitą kokybiškai naują kultūrinę situacija rodo Rubokų (Šilutės raj.) kapinyno V – VII a. medžiaga. … Rubokų kapinynas atspindi gana plačius šį laidojimo paminklą palikusios baltų bendruomenės tarpregioninius ryšius tiek pietrytiniame Pabaltijo regione, tiek su Gotlando sala ir vidurio Skandinavija. … Rubokų kapinyno laidojimo tradicijos su kultūrinei periferijai būdinga išraiška iš esmės tęsia vakarų Lietuvos kapų su akmenų vainikais tradicijas. … Rubokų V a. pab. – VI a. pirmos pusės kapuose rasta importinių radinių arba vietinių, bet gamintų remiantis naujomis tradicijomis, dirbinių. Plačiausiai žinomas dirbinys yra sidabrinis platusis geriamojo rago viršaus apkalas su šuoliuojančių briedžių atvaizdais ir geometriniu ornamentu, „pavadintu krintančiais vandens lašais“. Šis platusis geriamojo rago apkalas buvo rastas kape 39, kuris, atrodo, priklausė moteriai. Šis … ir kiti realistiniai zoomorfiniai motyvai ir baltų aplinkai nebūdingais geometriniais elementais dekoruoti apkalai, gali būti importuoti iš vidurio Skandinavijos ar Gotlando, kur panašūs geriamieji ragai žinomi vėlyvaisiais romėniškos įtakos laikais. … Rubokų kapinyno V – VI a. kapuose rasta nemažai stiklo karolių, matyt, gamintų rytinėse ir vakarinėse Romos provincijose, tarp jų „melifiori“ tipo karolių, kurių vienas rastas garsiame kape 39“ [25].

Panašūs radiniai aptikti tiriant skalvių žemei priklausantį, Nemuno žemupyje (Šilutės raj.), V – VI a. Vidgirių kapinyną [26]. Gausių svetimų gaminių aptikimas kapuose nebūtinai bylojo apie vien tik sėkmingai tuomet vykdomą prekybą. Archeologo Valdemaro Šimėno nuomone, tas faktas, kad šiame kapinyne nebuvo aptikta ankstyvesnių, senojo tipo palaidojimų bei įkapės, kurių dalis galėjo priklausyti raitiesiems klajokliams hunams, galimai liudija, kad visų, V – VI a. šalia Vidgirių kapinyno gyvenusių, žmonių kilmė buvo nevietinė [27].

Apie patirtą rytų klajoklių įtaką užsimina ir kiti Lietuvos archeologai (A. Tautavičius, V. Žulkis) [28]. Labai svarbu pastebėti, kad šiame kapinyne užfiksuotas vyriškos ir moteriškos lyties supriešinimas: vyrai tradiciškai guldomi galvomis į šiaurę, šiaurės vakarus, tačiau moterys laidotos į priešingą pusę [29]. Tai nebuvo fiksuota kituose to laikmečio kapinynuose. V – VI a. smailių kovos peilių-durklų paplitimas vakarų aisčių ir vidurio Lietuvos įkapėse [30], galimai, liudija apie tai, kad prekyba gintaru su Europa ir hunų siautėjimo laikais, nenutrūko, o tik iš vietinių aisčių rankų perėjo į hunų rankas [31]. Jau VI a. ją susigražina vietos baltų ir skandinavų polietninės kariaunos. Nepaisant to, hunai aisčių elito tarpe palieka labai ryškius kultūrinius pokyčius: visuomenėje išsiskiria karių luomas, kurio išskirtiniausiais požymiais vertėtų laikyti kumelių pieno, maišyto su krauju, gėrimas (tą minėjo Vulfstanas, Adomas Breminietis ir Petras Dusburgietis) [32]; aisčiuose, kaip ir tarp Azijos klajoklių tautų, prigyja raitųjų, o ne pėsčiųjų,   lankininkų kariauna [33]. V. Šimėnas taip pat nurodo, kad vakarų baltai, o ypatingai Lamatos ir Aismarių pakrantės gyventojai palaikė intensyvų ryšį su vidurio Lietuvoje gyvenusiais žmonėmis [34].

Bendrame kontekste regime, kad tiek Aismarių, tiek Kuršių marių pakrančių V – VII a. gyventojų pokyčiai yra labai panašūs: (1) jie vis dar išlaiko senąsias tradicijas, tačiau palaiko labai glaudžius ryšius su skandinaviškos kultūros žmonėmis (Gotlandu), taip pat, pastebima ryški raitųjų klajoklių iš Azijos įtaka, (2) įkapės liudija apie vykdytą prekybą su tolimaisiais kraštais, (3) be skandinaviškoje manieroje gaminamos vietos juvelyriškos, aptinkami Skandinavijoje naudojami apeiginiai ragai, (4) tai, kad Rubokų kapinyne ragas buvo įdėtas į moters kapą, galimai, užsimena apie vis dar Lamatoje V – VII a. išliekantį Žemės deivės kultą. Nepaisant panašumų su šalia Drūso ir Romanovo gyvenviečių aptiktais radiniais, Rubokai ir Vidgiriai turi ir savitą tendenciją, kuri, kaip matysime vėliau, galimai įtakos Brutenio ir Videvučio atliktą religinę reformą. Kalbame apie V – VII a. Nemuno žemupio glaudų ryši su vidurio Lietuvoje gyvenusiais žmonėmis: „VI a. pradžios vyro kape 41 [Rubokų kapinynas] rasta žalvarinė zoomorfinė segė, papuošta ataugomis, panašiomis į gaidžio skiauterę. Ši segė gaminama vietinių meistrų, jos stilistika įgavusi vietinių bruožų, būdingų Nemuno žemupio regionui ir centrinei Lietuvai. Tačiau segės konstrukcijos ir dekoro kilmė yra Didžiojo kraustymosi laikų Baltijos jūros pietinių salų ir pietryčių Pabaltijo aplinka [35]. Kitais žodžiais tariant, A. Bliujienė konstatuoja, jog vietos juvelyrai fiksavo ryškias tendencijas, kurios į Lamatą atėjo ne tik iš germaniškų kraštų, bet ir iš vidurio Lietuvos. Tai nekelia didesnės nuostabos, nes vakarų baltų glaudų prekybinį ryšį su rytų baltais (tame tarpe ir vidurio Lietuvos teritorija), dar nuo romėniško laikotarpio, patvirtina gausūs juvelyriškos ir kiti radiniai [36].

Mirusių deginimo paprotys ir mitologija

Religijotyrininkas G. Beresnevičius kimbrų Brutenio ir Videvučios padarytą religinę ir socialinę reformą [37] vienareikšmiškai sieja su kūnų deginimo papročiu ir tam sunku būtų nepritarti. Savo darbe mokslininkas taip pat aprašė kitus du su kūno deginimu susijusius baltų kultus: Sovijaus ir Šventaragio. Nepaisant to, kad Sovijaus mitas yra laikomas archajiškiausiu, G. Berednevičiaus manymu tarp jo ir Brutenio įvesto kulto tęstinumo nėra, t. y. abu jie skirtingais laikotarpiais reformavo, vis sugrįžtančią, Žemės deivės religiją [38]. Semiotiko A. J. Greimo nuomone tarp Sovijaus ir Šventaragio religijų neabejotinai yra testinis ryšys [39], tačiau jis neieškojo jokių sąsajų su Brutenio ir Videvučio lavonų kremavimo kultu. Ir jei G. Beresnevičius Sovijaus mitą nukelia į II tūkst. pr. m. e. [40], tai A. J. Greimo nuomone Sovijaus ir vėlesnio Šventaragio tikėjimai yra siejami su VI – X a. Lietuvos teritorijoje įvykusiais pokyčiais [41]. Bet kokiu atveju, abu mokslininkai Sovijaus įvestą palaikų deginimo kultą laiko pirminiu ir padariusiu didelę įtaką baltų kultūrai.

Sovijaus ugnies garbinimo tikėjimas, buvo aprašytas 1261 m. vakarų slavų metraštininko. Šiame mite Sovijus, atrasdamas naują laidojimo formą per kūno sudeginimą, „reformuoja“ senąjį Žemės deivės (deivės Motinos) kultą [42]. Pastarąjį mitą nuodugniai tyrė ir A. J. Greimas [43]. Semiotiko pateiktos įžvalgos apie tikėjimą į Žemės deivę bei jos sąsajos su jos simboliu šernu, visiškai neprieštarauja nei G. Beresnevičiaus ryškioms įžvalgoms apie pirminį deivės kultą, nei K. Tacijo I a. [44] nedviprasmiškam paliudijimui, jog aisčiai tikėjo į deivę Motiną (Mater deum), o jos šerno amuletas saugojo aisčių karius mūšio laukuose.

Esminis nesutarimas tarp šių dviejų mokslininkų slypi tame, kad: (1) G. Beresnevičius Sovijaus kulto atsiradimą nukelia į XIV – XIII a. pr. m. e., o A. J. Greimas į VI a., (2) savo ruoštu, semiotikas pateikia įtikinamą ryšį tarp Šovio (Sovij) ir Šventaragio mitų, tuo tarpu, kai religijotyrininkui atrodo, kad tiek Sovijus, tiek Brutenis ir Videvutis, kurių kultą Šventaragis tik patobulino [45], senąjį Žemės deivės kultą reformavo savarankiškai, tarpusavyje neturėdami jokių sąsajų. Galimai tiesos reiktų ieškoti kur tai per viduriuką.

Bandydami atmesti abiejų autorių radikaliausiai nuo bendrojo išvesties taško nutolusius teiginius, galimai, gautume ne tokią ryškią ir efektingą, tačiau labiau istorinei tiesai artimą išvadą. Kadangi Sovijaus ir Šventaragio mitai išties turi visą eilę atsikartojančių elementų (įpėdinio sūnaus ir mirštančio tėvo santykis, kūnų sudeginimas, žvėries aukojimas ir kt.), todėl šį religinį tęstinumą iškelsime į priekį (vidurį) ir laikysime esminiu atskaitos taku. Kimbrų Brutenio ir Videvučio kremacijos kulto sąsaja su vėliausiuoju Šventaragio kultu taip pat nekelia didesnių abejonių, todėl iš kitos centrinio taško pusės išvedamas simetrinis teiginys, kad kimbriškų dvasininkų propaguota religija buvo taip pat, pirminio Šovio tikėjimo, testinis virsmas, t. y. šie atėjūnai reformavo ne Žemės deivės kultą, o jau aptiktąjį vietoje ugnies garbintojų kultą. Tolimesnė išcentrinė sklaida nebepalieka didesnio pasirinkimo, kaip tik teigti, jog bemaž tūkstančio metų tarpsnis tarp archeologų fiksuoto pirminio (XIV a. pr. m. e. – VI a. pr. m. e.) ir antrojo (pradėjusio plačiai plisti nuo V – VI a.)  lavono deginimo papročio baltų žemėse, neišsaugo net teorinės galimybės kalbėti apie bet kokį religinį tęstinumą tarp šių ugnies garbinimų. Tačiau tai dar nereiškia, kad tikrai archajiškas sovicos kultas nebuvo grįžtamojo pobūdžio, t. y. šis kultas, atėjęs ir į rytinę Baltijos jūros pakrantę II a. pr. m. e., II m. e. a. galėjo „iškeliauti“ kitur, kur buvo kultivuojamas iki kol V a. vėl grįžo į baltų žemes. Suprantama skamba šiek tiek sudėtingai, todėl šiame straipsnyje į šią temą giliau nesileisime ir kol kas pasitenkinsime tarpine išvada, kad toks ankstyvas (II a. pr. m. e.) Sovijaus mito datavimas yra „nepriimtinas“. Tokiu būdu, lieka A. J. Greimo pateikta versija apie sovicos sklaidą VI – X a.

Tirdamas Sovijaus kultą G. Beresnevičius pateikia labai svarbią įžvalgą apie neišvengiamai subrendusį laiką „nureikšminti pastovumą“: „Deivės Motinos religijoje nuo seniausių laikų šerno hierofanija aptinkama pakankamai dažnai, ji netgi būtų viena pastoviausių. Sovijaus reforma tiesiog negalėjo jos nenureikšminti. … iškritęs iš Deivės Motinos erdvės, Sovijus nebegali kliautis jos eschatologija, atrodo, garantavusia atgimimą č i a – metempsichozę ar reinkarnaciją. … Velionis, vienu ar kitu būdu atiduotas nuolatiniam Deivės gimdymo ir regeneravimo vyksmui, vėlei neišvengiamai atgimdavo tarsi į gimdą implantuotas embrionas. Tačiau šią darnią nuolatinio mirties virsmo į naują gyvybę sistemą suardo Sovijaus precedentas“ [46].

Gerokai nuvėlinę sielų vedlio Šovio religijos atėjimą, bandysime labiau apčiuopti tuos laikus, kai statiškas ir pasyvus tikėjimas į pastovumo garbinimą nebegalėjo patenkinti didžiulės dinamikos ir permainų apimtos visuomenės poreikių. Tokiu būdu ne tik lengvai paaiškintume deginimo papročio būvimą kimbrų išsilaipinimo vietoje (Lamatoje), bet išvengtume dar vieno paradokso. Kalba eina apie XIII a. Malalos teksto nuorašo intarpe pateiktą nesutapimą tarp išvardintų sovicą išpažįstančių tautų užimamų žemių ir XIV – XIII a. pr. m. e. palaikų deginimo paprotį kultivavusių bendruomenių archeologų fiksuoto arealo. Žinoma, abiejų jų bendra jungiamąja buvo aisčių-prūsų kraštas. Tačiau II tūkst. pr. m. e. įsigalėjęs kūnų kremavimo paprotys tęsėsi nuo aisčių žemių vakarų-pietvakarių kryptimi, tuo tarpu, kai 1261 m. užrašytas tekstas [47] Šovio tikėjimui priskyrė vienareikšmiškai priešingos krypties tautas: jotvingiu, lietuvius, lybius (lyvius), jema ir daugelį kitų tautų, t. y. rytų, šiaurės rytų kryptimi nuo aisčių-prūsų gyvenusių tautų teritorijos.

Tikslumo dėlei reikia pastebėti, kad I – II a. pajūrio aisčiams ir Gotlando salos gyventojams buvo būdingas identiškas žmonių laidojimo būdas: palaikai buvo laidojami apdedant kapą akmenų vainikais, taip pat pasitaikydavo ir degintinų kapų. Šių teritorijų gyventojams įsitraukus į aktyvų tautų kraustymosi procesą, jau V – VI a. šiose teritorijose vyrauja tik griautiniai kapai [48].

Logiškiausia (bent jau kol kas) Sovijaus įvestą kūno deginimo papročio atsiradimą būtų susieti su V – VI a. karingo lietuvių etnoso susidarymo pradžia. Tiksliau tariant, toje vietoje, pro kurią nuo II a. iki VI a. pradžios nepertraukiamai vieni atėjūnai keitė kitus, o galą tam padarė tik jau pakitę sugrįžėliai – rytų galindai – ir galėjo iškilti poreikis melstis ir aukoti su karo dievo (požemių) ir šviesos dievo (dangaus) skirtingos prigimties ugnims [49].

Lyg apibendrindama ką tik išsakytą, archeologė Regina Volkaitė-Kulikauskienė pastebi: „Mirusiųjų deginimo paprotys Lietuvoje buvo žinomas dar prieš m. e. (naujajame žalvario amžiuje), bet nuo pirmųjų m. e. amžių jau visoje Lietuvoje vyrauja griautinis laidojimo būdas, t. y. mirusieji laidojami nedeginti. Tačiau apie I m. e. tūkstantmečio vidurį (V – VI m. e. a.) iš naujo pradeda įsigalėti mirusiųjų deginimo paprotys. Ypač sparčiai jis išplinta rytų Lietuvoje, minėtoje pilkapių srityje, tačiau tuo pat metu pasirodo ir vidurio Lietuvoje, plokštinių kapinynų srityje, tik skirtumas tas, kad čia šalia degintinių dar kurį laiką aptinkami ir griautiniai kapai, kurie laipsniškai mažėja ir galutinai užleidžia vietą mirusiųjų deginimo papročiui. VII – VIII a. ir vidurio Lietuvoje vyrauja jau degintiniai kapai. Vadinasi, šioje teritorijoje anksčiausiai išplito mirusiųjų deginimo paprotys, kuris I tūkstantmečio pabaigoje ir II pradžioje pasidarė vyraujantis. Iš čia jis plito į vakarus, jungdamas ir kitas gentis“ [50]. Šiose mokslininkės citatuose žodžiuose reiktų išskirti kelis svarbius teiginius: (1) naujausias mirusiųjų deginimo paprotys atsirado dabartinės rytų Lietuvos teritorijoje V – VI a., (2) neiškarto, bet palaipsniui jis plito ir į vidurio Lietuvą, (3) kūnų deginimo papročio plitimo vektorius ėjo iš rytų į vakarus. Tiesos dėlei reikia paminėti, jog su (3) teiginiu kategoriškai nesutinka archeologas Vladas Žulkus, kuris visuose savo darbuose kremacijos papročio sklidimo vektorių brėžia iš pietvakarių/pietų. Jei mokslininkas ir teisus, tuomet Sovijau mitinė informacija sunkiai koreliuoja su archeologiniais duomenimis. Gautųsi, kad Šovys buvo aistis ir jo religijos perėmėjas (vienas iš jam padėjusių vaikų), praleidus eilę baltiškų kultūrų, tapo rytų lietuvis, vėliau tikėjimas plinta vakarine kryptimi pas pamariečius ir tik nuo IX a. pradžios pasklinda po milžinišką teritoriją. Gauname labai kulto plitimo zigzagus, kurių mitinė informacija niekaip neįprasmino, nors kalba eitų apie keletą šimtų metų vykusį procesą. Tokia versija atrodo per daug apsunkinta ir kol kas sunkiai tikėtina.

Regime, kad iš R. Volkaitės-Kulikauskienės pasisakymo išskirti (1) ir (2) teiginiai tiksliai koreliuoja su mitine Šovio informacija be jokių papildomų nutylėjimų ir išlygų. Pasakojime sakoma, kad pradžioje visi Šovio vaikai jam nepritarė: nekepė išpjautų šerno blužnų, o jas suvalgė žalias, tokiu būdu jį išmesdami už tikėjimo ribų [51] [52]. Tačiau vėliau vienas, visgi padėjo tėvui. Galimai, mite kalbama apie reformuoto tikėjimo ne žaibišką, o palaipsninį plitimą: V – VI a. jis įsigali rytų Lietuvoje, vėliau, stiprėjant ir besiplečiant lietuvių etnoso galioms, sovica vis labiau įsigali vidurio Lietuvoje – Šovio sūnaus žemėje. Analogiškas žemių tapatinimas su sūnumis pastebimas ir Brutenio bei Viduvučio mite [53]. Pastarieji iš esmės buvo Šovio pasekėjais, todėl XIII a. krikščionio rašytas tekstas jų niekaip neišskyrė iš bendrojo sovicos konteksto.

Tačiau mums labai svarbiu dalyku yra ne tik (3) teiginyje nurodoma deginimo kulto plitimo kryptis, bet ir tas faktas, kad nei šiauriau gyvenę žemaičiai, žemgaliai ir vakariniai kuršiai, nei piečiau gyvenę sūduviai ir prūsai, V – VIII a. pradžioje mirusiųjų kūnų nedegino. V. Žulkus teigia: „Seniausių degintinių kapų aptikta Lamatoje. Ten jų atsirado VII a. pabaigoje, o VIII a. paplito.“ [54]. Turėdami glaudžius ir nuolatinius kontaktus su vidurio Lietuvos žmonėmis, lamatiečiai palaipsniui ėmė perėminėti ir jų krašte įsitvirtinusią naują religiją – sovicą.

Taigi, be svarbiausio patvirtinimo, jog V – VII a. aisčius gerai pažinojo skandinaviškos kultūros žmonės ir ypatingai gotlandiečiai, pagaliau turime pilną legendinių, religijotyros ir archeologinių duomenų sutapimą: VIII a. viduryje, kai Kronas nusisuko nuo Aismarių ir įtekėjo į Hailibo marias, intensyviai su rytinio Baltijos kranto žmonėmis bendravę Gotlando salos gyventojai, pirmieji sureaguoja į žinią, kad Krono žiotys tapo niekieno, todėl masiškai (46 tūkstančiai) išsilaipino Lamatos pamaryje, kur vietoje atrasto naujo kulto pagrindu, sukūrė ir ilgainiui išplėtojo krivaičių religiją.

Kronas

Minėdami staigų Krono upės nusisukimą nuo Aismarių į Hailibo, turime suvokti, jog tai buvo regioninio masto krizė. Dyvanas liudijęs, kad Vysla įteka į Krono vandenis [55], leidžia suprasti, kad Krono upė buvo kur kas vandeningesnė už pačią Vyslą, nes Aismarės nebuvo pavadintos atskiru vardu, o apibudintos, kaip Krono išsiliejimo vieta (Krono vandenys) į kuriuos įteka Vysla. Teiginį apie ženklesnį Nemuno vandeningumą vizualiai iliustruoja likęs didžiulis Krono upės slėnis. Toje vietoje, kur kadaise Kronas darė vingį į pietus, dar papildomai įteka ir Jūros bei Šešupės upės. Manoma, kad prieš nusitiesindamas į Hailibo marias Krono vandens lygis, lyginant su dabartiniu Nemunu, buvo 5-6 m. aukštesnis. Taigi, nesunku įsivaizduoti, kad vieną pavasario rytą, absoliučiai visą dabartinių kuršių marių pakrantė buvo apimta spengiančios tylos, kurią sudrumsti galėjo nebent tik bangų muša.

Norėtųsi atkreipti skaitytojo dėmesį į archeologų fiksuojamą nenatūraliai asimetrišką abiejų marių pakrančių apgyvendinimą ir į tai, kad tiek vakariau Vyslos besitęsiančioje Baltijos jūros pakrantėje, tiek šiauriau Klaipėdos, aptinkami nenutrūkstamą žmonių veiklą įrodantys artefaktai – pradedant nuo paleolito ir baigiant mūsų eros paskutiniais amžiais. Nemuno nusisukimas nuo Aismarių labai paprastai paaiškina šią archeologijos mokslo fiksuojamą anomaliją – visi mokslininkus dominantys atradimai jų kantriai laukia Kuršių marių dugne. To ryškiausias įrodymas – XIX a., kasant iš marių gintarą, aptiktas neolito laikus menantis gintaro dirbinių lobis – Juodkrantės lobis [56]. Šis neįkainojamas radinys buvo atkastas netoli kranto, maždaug, 2,5 m. gylyje  esančioje seklumoje. Aprašinėdamas Hailibo marias, Dyvanas mini, kad jos buvo tarp siūrių vandenų ir žmonių gyvenviečių. Taigi, VIII a. pirmoje pusėje (prieš pat nusisukant Kronui) rašęs graikas liudija, kad tuomet pakrantė buvo gyvenama(!).

Labai svarbi yra S. Grunau perteiktos legendos vieta, kur Brutenis ir Videvutis, idant jiems numirus neįvyktų žemės dalybų konfliktas, iš anksto dalino žemes valdovo vaikams [57]. Ši padavimo vieta ne būtinai fiksuoja faktą, kad iki kimbrų atėjimo žemių vardai buvo kitokie. Svarbiausia, ką perteikia legenda yra tai, kad atėjus kimbrams atsirado ir naujų žemių vardų bei galimai senų žemių naujas teritorinis suskirstymas.

Kalbininkai vieningai sutinka, kad viduramžiais buvus tradicijos aisčių genčiai susieti savo vardą su pagrindine pro jų žemę tekančia upe. Tarkim Barta nuo Bartos, Varmė nuo Varmės, Semba ir Nerija nuo semti, „apsemti užlieti“ () ir  nerti, „tai, kas išnirę“ [58]. Notanga, kalbininko V. Mažulio teigimu: galima suponuoti, kad liet. up. Nota (Žaslių apyl.) yra iš baltiško daiktavardžio *nata „srovė (sraunuma)“, iš kurio bus atsiradęs sufikso *-er- vedinys“ baltų dialektinis būdvardis *natera- „srovinga“ [59]. Žemė, pro kurios centrą kitados tekėjo Kronas, o vėliau, visgi, tekėjo srauniausia prūsų upė Prieglius, įgavo „Srovingos“ vardą. Būtent Notangoje, buvusiose Krono žiotyse, prieš pastatant Karaliaučių, buvo Tvankstos gyvenvietė. Pastarosios vardas taip pat susijęs su vandeniu – nuo žodžio tvenkti [60]. Nadruva, tai dar viena žemė, pro kurią anksčiau tekėjo Kronas. V. Mažulis jos vardą kildiną nuo žodžių ne ir dravus, t. y. mažos srovės, nejudrios upės apibudinimas [61]. Kitaip tariant, lyginant su buvusiais Krono vandenimis, pagrindinė Nadruvos upė Įsrutė, buvo nedravi. Skalva – žemė kurioje Kronas nuskėlęs Rambyno žemyninę kopą nusitiesino į Hailibo. Kalbininkas A. Salys pavadinimą sieja „su pr. *skalvo = liet. skala… (prie kurios) priklauso tos pačios šaknies liet. sleti, skilti, skaldyti ir gal net skalauti“ [62]. XIII a. paminėta Lamata – „*lamata- „(at)lauž(y)tas“ – daryba iš lietuviško daiktavardžio lamatas „tai, kas atlauž(y)ta“ [63].

Kiti prūsų genčių (Videvučio sūnų) vardai susiję su labiausiai pakitusiu aisčiu žemiu pakraščiu (Pagudė, Pamedė, Kulmas) arba su nuo seno atskirai laidosenai priklausančiais sūduviais ir galindais. Čia įdomu yra ir tai, kad prūsiškų Pamedės ir Pagudės žemių kildinimas iš Videvučio sūnų Pomezo ir Hogo, savyje saugo ir archajiškesnę milžinų mitų informaciją [64], ir senojo Žemės deivės tikėjimo simboliką (šernų medžioklės scena [65]). Kulmas (Chelmas [66]) buvo apibudintas labai detaliai, išskirtinai istoriškai. Galimai šis vardas prie legendos buvo prijungtas paskutinis. Taip pat svarbus faktas yra tas, kad Sudas [67] (sūduvis) minimas trečiu po Litpo (lietuvio) ir Samo (sembo). Sūduvių išskirtinumą yra papbrėžęs ir XIV a. rašęs P. Dusburgietis [68]. Tačiau tai jau kita tema.

Labai svarbus dalykas yra tas, kad savąją valdovišką Noytto pilį bei Krono vandenis Videvutis ir Brutenis visų brolių valia paskyrė ne kuriam nors iš sūnų, o anūkui iš Notangos Luoygo [69]. Galimai šį vardą derėtų skaityti, kaip Laigis, mat Notangoje buvo toks „Laigio kalnas“ (Laygegarbes [70]). Gal būt šis vardas yra susijęs su gyvuliško laigymo [71] (lakstymo, šokinėjimo) reikšme, bet jei mes atsižvelgsime į jo tėvo ir daugelio dėdžių „vandenišką“ vardų kilmę, tai galimai Laigio vardo išaiškinimą reiktų susieti su prūsišku žodžiu, kuris būtų artimas lietuviškam laigmenė – prasta, šlapia dirva [72] po kurią turi laigoti kaip gyvulys, kad neprasmegtum. Mat, tik susiformavusioje Nemuno deltoje, ypatingai pavasariais ir rudenį, buvo (ir tebėra) daugybė vietų, kur į šlapią gruntą buvo galima susmigti iki kelių.

Pačios Noytto pilis stovėjo prie pagrindinių į Hailibo nueinančių Krono vandenų. Manau, jos likučių reiktų ieškoti Vorusnės kaimo senųjų kapinaičių vietoje. Vokiškas War-russ – Senrusnė antrąją hidroimo sudedamąją dalį gavo nuo pagrindinės Nemuno atšakos Rusnios vardo. V. Peteraitis Vorusnės upelio vardą taip pat sieja su Rusnios upe: „Vorusnė – 4 km – minima 1735 Waruse (PRUS 214). – Iš liet. voras „senas“ ir Rusnė up.“ [73].

Žulkus pateikia ir kitą Vorusnės pavadinimo kiltį: „Apie Tilžę ir abipus Nemuno jau seniai pastebėti ypatingi vietovardžiai. Pagal Aschmann daugelis šių vietovardžių mena vikingus (variagus). Pzv.: Vorusnė (Warruβ), Swarren, Skulbetwarren, Palušvariai, Pilvariai, Leitvariai, Variškės, Vartuliškės, Warskillen. Var reiškia Wehr (įtvirtinimai, ginklai), esą variagai buvo ginkluoti žmonės, kurie su jūriniais laivais iš Švedijos per jūrą keliaudavo ir čia plėšikaudavo, bei prekiaudavo (Aschmann 1963). Šaknis var- gali būti siejama su švedišku vara, danišku vare, reiškiančiu prekę. Įtikinamo hidronimo su var išaiškinimo baltų kalbų pagrindu neranda ir kalbininkai (Vanagas 1981: 362-363)“ [74]. V. Žulkaus pateiktai skandinaviškai versijai antrina ir Rusnės saloje saugoma legenda apie tai, kad pirmosios salos gyvenvietės įkūrėjais buvo švedų vikingai.

Nepaprastai įdomi mite nurodyta priežastis, kodėl visų krivaičių žemių valdovai pritarė Brutenio ir Videvučio siūlomai Laigio kandidatūrai – nes jis labai mėgo žvejoti. Vertinant tai, kad senovės baltų pasaulėžiūroje žuvys buvo suvokiamos, kaip mirusiųjų žmonių vėlės [75] (kurioms, atėjus laikui, lemta grįžti į naujai gimusių kūnus), tuomet Luoygo visuotinis pripažinimas patyrusiu žveju, galėtų reikšti jo, kaip dvasininko iškėlimą į už krivaičių religijos plėtrą atsakingas pareigas. Žinant, kad vaidilučiais buvo renkami jau patyrę vyrai, galima spėti, jog naujųjų Krono žiočių valdovu tapo maždaug keturiasdešimtis Notangos krivaičių kulto atstovas.

Nepaisant vienbalsio brolių pritarimo, S. Grunau pasakoja, kad Barto palikuonys dėl to juto nuoskaudą ir net nevengė keršto Norangai: „ypač jie nesutarė su Notangos paveldėtojais, pridarė daug bėdos Luoygo, kuriam Vaidevutis paskyrė kažką tokio ypatingo…“ [76]. Galime tik spėti, jog šis konfliktas slypi Krono vandenyse. Į Bartą pasitraukusi giminė galėjo valdyti Krono vandenis iki jam nusisukant nuo Aismarių į Hailibo, todėl iš Vaidevučio ir Brutenio būtent jie labiausiai galėjo tikėtis šio ypatingo ir daug žadančio posto.

Krono ekonomika

Dar Kronui įtekant į Aismares, Drusens ežero pakrantėje VII a. buvo įkurtas prekybos ir amatų centras – Trūso (Drūso) uostas. Tai buvo polietninė gyvenvietė, kurios daugumą sudarė skandinaviškos kultūros žmonės, slavai ir aisčiai [77]. Jis buvo ne tik vienas iš pirmųjų paminėtų rašytiniuose šaltiniuose [78], bet, galimai, buvo senesnis ir už taip pat VII a. įkurtą kuršišką Grobinios prekybos ir amatų centrą [79]. Trūsas susiejo Vysla ir Kronu ėjusius prekybinius kelius su Baltijos jūra besitęsiančiomis prekybos gijomis. VIII a. viduryje Kronui nusisukus, jo galios ženkliai sumenko. Įvyko krizė, kurios atspindžius neišvengiamai privalėjo fiksuoti ir archeologai. A. Bliujienė pastebi: „Tačiau VII – VIII a. Sembos aisčių kultūroje pasireiškė gili etnokultūrinė krizė. VIII a. klestėjo Olštyno kapinyno grupė, kurią dėl neaiškių priežasčių ištiko krizė“ [80]. Visgi Trūsas vis dar buvo gyvybingas ir naudojamas užsienio pirklių iki X a. vidurio, kuomet jį galutinai nustelbė lenkų valdomas Gdansko jūrų uostas.

Kaip jau minėta, iš savo žmonių, gyvenusių polietninėse aisčių pakrantės gyvenvietėse, kimbrai (gotlandiečiai skandai) pirmieji sužiojo apie įvykusius gamtinius pokyčius. Naujų (niekieno) Krono žiočių užtikrintą ir ilgalaikį įsisavinimą galėjo garantuoti tik didžiulės naujakurių kolonijos įsteigimas. Tai, kad kimbrai nesnaudė, ryškiausiai liudija Kaup-Viskiautų uosto įkūrimo data. Šalia esančio kapinyno atsiradimas datuojamas apie 800 m. [81] Taigi, pats amatų ir prekybos centras turėjo būti įkurdintas dar VIII a. pabaigoje (iki ėmė mirti žmonės ir įsikūrė kapinės).

Galimai, dėl atsiradusio politinio palankumo kimbrų ir prūsų valdomam tiesiausiam prekybos keliui į Kijevo Rusią, Kronu/Nemunu keliaujantys prekių srautai [82] smarkiai pakeitė IX – XII a. vakarų aisčių, vidurio ir rytų Lietuvos žmonių gyvenimo būdą. Steigėsi smulkūs administraciniai centriukai (pilaitės), kuriuos išlaikė keli aplinkiniai agrarinės gyvensenos kaimai. Šie centriukai siejosi sausumos keliais su didesniais prekybos centrais (pilimis), o pastarieji turėjo tiesioginį ryšį su rytinėje Baltijos jūros pakrantėje įsisteigusiais tarptautinės prekybos uostais [83].

Žulkus pastebi: „Seniausi ankstyvųjų miestų daigai prekybinių emporijų pavidalu baltų žemėse pasirodė apie 800 metus. Dabartinėmis žiniomis iki 900 m. neagrarinio pobūdžio gyvenviečių bruožų galima rasti tik penkiuose baltų prekybos ir amatų centruose: prūsų Truso ir Kaup-Viskiautai, kuršių Apuolė ir Grobinia, multietniškoje Daugmalėje.“ [84].

Krono prekybinio kelio pranašumas prieš šiauriau ėjusias prekybos linijas: per Dauguvą ir per Naugardą, negalėjo neatsispindėti vietos gyventojų gerovėje. Apie prūsų ir kuršių turtus netiesiogiai ar tiesiogiai užsiminė IX a. Vulstanas [85] ir XI a. Adomas Breminietis [86]. Ekonominį prūsų ir kuršių pakilimą bei teritorinę plėtra mini V. Kulakovas [87]. Archeologas V. Žulkus teigia, kad: „Nuo X a. antros pusės iki XII a. vidurio kuršių žemėse pastebimas visuotinis kultūrinio ir ekonominio gyvenimo pakitimas. Tuo metu, kaip ir visoje Europoje, padaugėjo gyvenviečių ir gyventojų. Kaip tik XI-XII a. turėjo išaugti patys stambiausi ir reikšmingiausi pietų Kuršo centrai, kurie, naujai iškilę nustelbė kai kuriuos senuosius. Dar kartą situacija keitėsi XII a. antroje pusėje, kada sunyko kai kurie pajūrio prekybos centrai.“ [88].

Tačiau XI a. pradžioje Kijevui priėmus krikščionybę, prekyba Nemunu gerokai sumenko, o su pačiu Kijevu, ilgainiui, ir visiškai nutrūko. Į tai atkreipė dėmesį archeologė R. Volkaitė-Kulikauskienė: „I tūkstantmečio pabaigoje ir II pradžioje ypač išsiplečia prekyba su Senovės Rusia, kurioje stambiausias prekybos centras yra buvęs Kijevas. … Tuo metu rusų pirkliai buvo tarpininkai tarp Rytų ir Vakarų. … Nuo XI a. vidurio, kai buvusi Jaroslavo vienalytė valstybė susiskaido į visą eilę tarpusavyje priešiškų kunigaikštysčių, prekybos pobūdis iš esmės keičiasi. Kijevo vaidmuo pamažu ima mažėti. Ypač tai pastebima nuo XII a. vidurio, kai išauga prekybos reikšmė tokių miestų, kaip Novgorodas, Smolenskas, Polockas, Vladimiras prie Kliazmos ir kt.“ [89]. Pastarasis įvykis tiesiogiai atsispindėjo ir rytų Baltijos pakrantės žmonių gyvenime. Jautriausiai į prekybos su Kijevu nutraukimą sureagavo atėjūnai skandai (kimbrai), kurie iš aisčių žemės paprasčiausiai iškeliavo. Štai, ką apie tai rašo V. Žulkus: „V. Kulakovas, pastaruoju metu intensyviausiai tyrinėjantis senųjų prūsų kultūrą, mano, kad XI-XII a. sandūroje Prūsiją ištiko ženkli krizė. Didelė vietinės kariaunos dalis migravo į Novgorodą, Lenkiją ir vidurio Lietuvą. …  Tiesa, nuo XI a. pastebimas prūsų prekybos perorientavimas į Kijevo Rusią, XI-XII a. – prekybos santykių plėtojimas su lietuvių gentimis ir Nemuno aukštupiuose besikuriančiais rytų slavų centrais. … Sunku pasakyti, kiek pagrysti V. Kulakovo teiginiai apie prūsų politinės valdžios koncentraciją „žynių“ luomo rankose ir kariaunos išėjimą XI-XII a. … Jis manė, jog prekyba su Nemuno baseino centrais inicijuota IX-X a. buvo prūsų pirklių, kontroliavusių Kaup-Viskiautų prekybą, rankose. Kaup-Viskiautų prekybinio centro istorija leistų daryti kitokias išvadas. Viskiautų skandinaviškų pilkapių … chronologija yra IX a. pabaiga – XI a. pradžia, t. y. skandinavai pasitraukė iš Viskiautų XI a. pradžioje.“ [90].

Tenka sutikti su V. Kulakovo nurodytomis skandinaviškos kultūros žmonių persidislokavimo vietovėmis. Galimai su persikėlėliais kimbrais į Lietuvą pateko ir Palemono legenda, kurios artumą airiškam mitologiniam analogui tyrė religijotyrininkas G. Beresniavičius [91]. Rusų mokslininko teiginys, jog skandinavus valdė žyniai, pilnai atitinka vyskupo Kristijono XIII a. užrašytiems duomenims. Tačiau V. Žulkaus teiginys, jog visi šie pokyčiai įvyko ne XII, o XI a. pradžioje yra labiau pagrįstas. Maža to, jis pilnai sutampa ir su R. Volkaitės-Kulikauskienės pastebėjimu, ir su mūsų iškelta hipoteze apie Viskiautų ir Kijevo IX – XI a. prekybinio ryšio nutraukimo priežastis.

Brutenio ir Videvučio įvykdyta ne tik religinė, bet ir ekonominė krašto reforma gerokai pritraukė vietos ulmiganų gyvenimo lygį prie Vakarų Europos. V. Žulkus fiksuoja, kad X – XII a. buvo įvykdyta žemės ūkio reforma, kurios pasėkoje žemės ūkio sektorius imtas skirtyti į laukus, kaimus ir kiemus [92]. Sparčiai vystėsi gyvulininkystės ūkis. Pastarojo plėtrą ženklina degintinų kapų įkapėse randami dalgeliai [93]. Nuo X a. imančios populiarėti horizontalios audimo staklės, po truputį išstumia vertikaliąsias [94]. Šiame laikotarpyje namie lipdomus molinius puodus ima keisti žiestiniai. IX – XII a. degintinų kapų plėtra apima ne tik vakarų aisčių žemes, bet ir beveik visą dabartinės Lietuvos teritoriją, išskyrus žemaičių ir žiemgalių gyvenamas žemes [95]. Degintinų kapų įkapės (ginklai, papuošalai, keramika, dalgeliai, žirgų puošmenos ir kita) tampa standartizuotos [96]. Patys velionį palydintys daiktai tiesiogiai liudija apie aktyvią prekyba su tolimaisiais kraštais. Iš Vakarų Europos baltus pasiekė M, X, B, H ir U kalavijų geležtės[97], spalvoti metalai, juvelyriška ir pan [98], iš Rytų žemių – stiklo gaminiai, šiferio svarialiai [99], Damasko plienas ir arabiškos sidabrinės dirgemų monetos [100], kurios krivaičių buvo perkalamos į papuošalus. Pastarosios (dirhemos) yra gausiai randamos net šiomis dienomis dabartinėje Karaliaučiaus srityje.

Nuo IX a. krivaičių teritorijoje sparčiai išpopuliarėja plokštelinės ir pasaginės segės. Nors jos atkeliavusios iš Skandinavijos, tačiau, vietos meistrų dėka, atkartoja baltišką tradiciją ir užsienyje tapo atpažįstamos, jau kaip išskirtinai baltikiškos [101]. Žiedai, apykaklės, smeigtukai, ir galvos papuošalai, atrandami kaip standartinės IX – XII a. degintinų kapų įkapės [102].

IX – XII a. ištobulėja ir labai ryškiai pasikeičia karių įkapės. Greta kremuotų palaikų aptinkami skirtingų rūšių imautiniai ietigaliai [103], plačiai paplinta skandinaviški plačiaašmeniai kovos kirviai [104] bei kovos peiliai [105]. Greta kario įkapių atrandami ir vikingams būdingos svarstyklės su svarialiais [106]. Tai neabejotinai liudija, kad IX – XII a. baltai aktyviai dalyvavo vikingiškų vikių prekybinėje-grobikiškoje veikloje. Vietos žmonių aktyvų įsitraukimą į prekybą liudija atsiradę pirmieji vietiniai sidabriniai pinigai [107].

Apibendrinant šį skyrių būtų galima pacituoti A. Bliujienės padarytą išvadą: „Tvirtai galima teigti viena, kad vikingų laikais Lamata ir toliau išlieka gana plačių tarptautinių ryšių areale, toliau tebeegzistuoja prekybinis centras Nemuno žemupyje. IX – XIII a. Nemuno žemupyje ir Lamatoje buvus nemažus prekybinius centrus rodo šio regiono importuotų papuošalų, buities dirbinių, ginklų (E-H-I, M, X-Y tipų kalavijai), ginkluotės, žirgo aprangos, taip pat pirklių atributų (svarialių, svarstyklių) gausa. Pažymėtina, kad Daukšaičių kapinyne yra rasta vienintelė Lietuvoje Bizantiška moneta – varinis Nikiforo II Fokos (963-969 m.) folis“ [108].

Apžvelgus aukščiau pateigtus duomenis, galime drąsiai teigti, kad būtent krivaičių valdymo metu ne tik vakarų baltai, bet ir vidurio bei rytų Lietuvos gyventojai, dėka aktyvios prekybos ir įvykdytų kultūrinių bei agrarinių reformų, išgyveno ženklų ekonominį pakilimą. Sprendžiant iš aptinkamos ginkluotės galima spėti, jog IX – XIII a. baltų kariauną su skandinavų kariniais junginiais vienijo panaši ginkluotė, tačiau skyrė lankais ginkluota kavalerija, kurią baltai, matomai, paveldėjo dar iš V – VI a., jų tarpę galėjusių ištirpti, užkariautojų hunų.

Krivaičių tikėjimo sklaida

Kimbrams IX – XIII a. sėkmingai išplėtojus savo krivaičių religiją per šiaurės rytų kraštus (Kuršas, lyvių žemė, Lietuva ir Jotva), buvo pastebimas ryškus kultūrinis suvienodėjimas Krivių krivaičiui paklusniose teritorijose. Žinoma, ryškiausias tam įrodymas yra degintinų kapų išplitimas ne tik baltų, bet ir kaimyninėse žemėse. IX – XIII a. aptinkamų kremuotų palaikų arealas labai artimai koreliuoja su 1261 m. slavų metraštininko pateiktų sovicos tikėjimo aprašomomis žemėmis: „O didis šėtoniškas paklydimas, kuris įvestas į lietuvių giminę, ir jotvingius, ir prūsus, ir jemą, ir lybius, ir daugelį kitų kalbų [giminių; tautų], kurios sovica vadinamos“ [109]. Šioje citatoje pastebimas vienas svarbus dalykas – nepaisant to, kad metraštininkas rašė XIII a., nėra minimi, labai gerai po 1236 m. Saulės ir 1260 m. Durbės mūšių regione išgarsėję, žemaičiai bei palei Dauguvą gyvenę žemgaliai ir latgaliai. Šis nepaminėjimas galėtų būti traktuojamas įvairiai, tačiau mums yra svarbu tai, kad šios baltų tautos išliko labai konservatyvios ir kūnų deginimo paprotys į jų žemes beveik neprasiskverbė, ir tai tiesiogiai nurodo į jų išsaugotą ištikimybę senesniam Žemės deivės kultui. Gali būti, kad minėtos trys baltų tautos išliko tik dalinai nepriklausomos, t. y. panašiai, kaip legendoje minimi mazovai, šių kilčių vadai galėjo atlikti krivaičių dievams paklusnumą simbolizuojančią aukos ceremoniją, kad toliau gyventi taikoje su galingais tapusiais kaimynais. S. Grunau labai detaliai perteikė, kaip privalėjo pasielgti nukariautoji tauta: „Anthones sūnus Czanwig [Čanvigas] pasinaudoję proga, atžygiavo pas Brutenį ir Videvutį, paaukojo jų dievams, kuriuos prisiekė laikyti savo maloningiausiais dievais, ir paprašė leidimo savo nuožiūra paaukoti dievams auką, ir jie jam leido. Tada jis liepė atvirame lauke mirtinai nuvaryti baltą žirgą, o paskui jį sudeginti“ [110].

Dalinę ar pilną laisvę nuo krivaičių galėjo sąlygoti ir Dauguvos upe ėjęs galingas prekybos kelias į Rytų žemes, ir galimas patekimas į skirtingos kilmės variagų įtakos arealą. Kalbėdamas apie vakarinius žemaičių ir žiemgalių kaimynus kuršius, V. Žulkus pastebi: „Kuršą vikingų laikais galima laikyti skandinaviška provincija – šiaurinis Kuršas labiau įtakotas švedų, pietinis – danų. … Būtent tokia kuršių-skandinavų santykių forma siūlau interpretuoti rašytinių šaltinių žinias ir skandinaviškuosius elementus kuršių materialinėje kultūroje“ [111].

Jau minėjau, kad Brutenio ir Videvučio legendos dalyje, kur broliai dalina savo valdas sūnums, mitologinį pasakojimo lauką buvo įpinti, su išvardintomis žemėmis susiję, senesni padavimai ir sakmės. Štai vienas iš galimų senesnių legendinių intarpų, kurį dar papildomai padalinsime į atskiras dalis: „Pomezas (Pomese), vienuoliktas karaliaus Vaidevučio sūnus, stojo prieš savo tėvą ir krivį … (1) Jis gyveno palapinėje, ten kur jam labiausiai patikdavo, turėjo labai daug vaikų, ir jie visi buvo milžinai, kaip tėvas… (2) Šis Pomezas dėl savo išdidumo įsivėlė į nelaimę, susidūrė su Velidos (Welida), dabar, aš manau, tai vadinama Pomeranija (Pomern), kunigaikščiu. Tai atsitiko taip. Pomezo dukters vyras … labai mėgo medžioti, ir vieną žiemą, kai Vysla (Istula) buvo storai užšalusi, jis užklupo šernų bandą, kuri per Vyslą pabėgo į Vedijos žemes. Vaikydamasis šernus, jis pateko Viledos kunigaikščiui į rankas. Šiam per perkalbėjimą paklausus, kas atsitiko, Kvezinas [Pomezo žentas] tik pasijuokė, už tai Viledos kunigaikštis jį nužudė…“ [112].

Po standartinio Videvučio sūnau priesaikos intarpo, yra pateikiama (1) dalis, kuri savyje talpina atrodytų labai prieštaringą ir iš konteksto iškrentančią informaciją apie tai, kad Pomezas ir jo giminė gyveno palapinėse, kur jiems labiau patikdavo ir visi jie buvo milžinais ir iškart po to yra išvardinamos jo pastatytos pilys. Galima būtų teigti, kad ši legendos dalis talpina savyje senesnį, tuomet Pamedėje saugotą mitą. Regime, jog ši sakmė mus informuoja apie nevietinę-klajoklišką Pamedės didikų kiltį, kurios palikuonys milžinais vadinami ir dėl kadais buvusios jų didingos ir šlovingos praeities. Galimai, užsimenama apie tai, kad būtent Pamedėje nusėdo V. Šimėno V – VI a. aptiktieji hunų elito palikuonys. Vėliau vardijami Pomezanijos pilių vardai pabaigia dalies (1) mitinės informacijos pasakojimą ir perkelia į (2) dalį, kurioje pasakojami jau kiti, ne tokie ankstyvi įvykiai.

(2) dalis, greičiausiai, savy saugo padavimą apie jau krivaičių tikėjimo plėtrą į kitą Vyslos pusę. Vertinant šernų šeimą, kaip Žemės deivės išpažintojų simbolį [113] [114] [115], galėtume šią legendos dalį dekoduoti, kaip sėkmingą senojo  kulto atstovų persekiojimą pačioje Pamedėje ir du kart patirtas skaudžias nesėkmes krivaičių tikėjimą jėga primetinėjant Pamarių žemių (Viledos) gyventojams. Tik gavus neigiamą atsakymą iš dievų, Videvutis ir Brutenis nutraukia ugnies garbintojų kulto plėtimąsi vakarų pusėn. Šioje vietoje jau legenda, o ne archeologiniai duomenys patvirtina, kad sovicos kultas buvo išpažįstamas ne XIV – XIII a. pr. m. e., o kur kas vėlyvesniais laikais, nes tik II tūkst. pr. m. e. pabaigoje Pamariuose buvo išpažįstamas kūnų deginimo kultas, būtent todėl ir nenuostabu, kad ši teritorija nebuvo vardinama 1261 m. pateiktame tikėjimo paklydėlių sąraše.

Ta pati krivaičių religijos plėtros nesėkmė minima ir lenkų linkme. Šie įvykiai, dar nespėję pervirsti į pilnai mitinę formą, yra pateikiami legendoje apie Galindą [116] ir Kulmą [117].

Atsižvelgiant į tai, kad patys kimbrai buvo įvardinami, kaip pabėgėliai nuo danų įtakos, gauname, jog naujai gimusi krivaičių valgoma religija (tiksliau, reformuotas Šovio ugnies garbintojų kultas), patyrusi nesėkmes pietų ir vakarų kryptimis bei primigtinai vengdama Baltijos jūros pusės, savo plėtros potencialą galėjo realizuoti tik Šiaurėje ir Rytuose gyvenusių tautų sąskaita. Būtent tai ir buvo minima XIII a. metraštininko pateiktame sovicą kultivuojančių žemių išvardinime. Ir galimai, būtent su ta intencija didžiausios komunikacijos arterija – tarptautinės reikšmės prekybos kelias Kronu – buvo patikėti talentingiausiam to metų dvasininkui iš Notangos – Laigiui (Luoygo).

Tačiau, kad tolesnis kimbrų religijos plėtros išaiškinimas nekeltų papildomų klausimų, privalome grįžti prie jų atėjimo į naująją Nemuno deltą. S. Grunau pasakoja: „Brutenis (Brudeno) ir jo brolis Vaidevutis (Witowudo) su visais savo gentainiais, iš viso keturiasdešimt šeši tūkstančiai žmonių, sėdo ant plaustų ir perplaukė Krono, Hailibo vandenis … apsistojo ir saviškai statė pilis ir kaimus.“ [118]. Iš šio atpasakojimo regime, kad skandų (kimbrų) buvo daug ir kad jie šiauriniame pamaryje pastatė daug pilių. Ką gi apie tai sako mokslas?

Žulkus skirtingu laiku pateikia šiek tiek skirtingus duomenis. 1989 m., kartu su L. Klimka išleistoje knygoje „Lietuvos istorija. Lietuvos pajūrio žemės viduramžiais“, archeologas teigia: „Turint omenyje šiandien žinomus Lamatos paminklus, galima spėti, kad X – XIII a. čia galėjusios būti 36-38 gyvenvietes. Tad vienai gyvenvietei priklausytų 12~13 km2. Lamatoje galėjo gyventi iki 3000 žmonių.“ [119]. 2004 m. mokslininko monografijoje „Kuršiai Baltijos jūros erdvėje“ autorius nurodo nebe 36-38 gyvenvietes, o kad Lamatoje buvo 40-50 pilių. Tiesa, tenka pastebėti, kad ir pačią Lamatos teritoriją V. Žulkus šiek tiek praplėtė: nuo 800 km2 iki 900: „Lamatos teritorija buvo apie 900 km2 didžio, su tuo metu neapgyventomis marių pakrantėmis – virš 1000 km2. Dabar žinomi kapinynai ir piliakalniai leidžia spėti Lamatoje X – XIII a. buvus 40-50 pilių.“ [120].

Sprendžiant iš to, jog apie gyventojų tankumą autorius antrą kartą nieko neužsimena, galime spėti, kad greičiausiai jis taip pat šiek tiek pakito į didėjimo pusę. Bet kokiu atveju, kad ir 5000 gyventojų niekaip negali būti painiojami su 46 tūkstančiais naujai apsigyvenusių kimbrų ir plius dar bent keliais tūkstančiais ulmiganų.

Aprašydamas tipinę mažą to laikmečio Purmalių pilaitę [121], V. Žulkus teigia, kad tokia pilaitė buvo išlaikoma iki 10 smulkių kaimų. Taip pat, archeologas teigia, kad: Purmalių papilyje galėjo gyventi apie 30 – 40 žmonių. Į šį kelių dešimčių papilio gyventojų sąrašą be abejonės įėjo kunigaikščio/vado išlaikoma karių draugija bei patarnaujantis personalas. Pačioje pilyje turėjo gyventi asmens sargybiniai ir pati pilies savininko šeima – nemažiau 10 žmonių, o įskaičiavus kelių žmonų šeimą – apie 15-20 žmonių. Taigi, gauname, kad maža pilaitė savyje talpino vidutiniškai apie 50 žmonių ir laikė pavaldume 2-3 šimtus apylinkių gyventojų. Užpuolimo atveju į tokią mažą pilaitę turėjo sutilpti iki kelių šimtų vyrų, moterų ir vaikų, kartu paėmus. Taigi, jei padauginsime vidutinį Lamatos pilių skaičių (~ 45 vnt.) iš gauto mažos pilaitės „gynybinio“ vidurkio (300 žmonių), tai gauname, kad, tarkim, X a. Lamatos populiacija galėjo siekti apie 13500 gyventojų. Šis paskaičiavimas yra labai labai netikslus, tačiau visgi artimesnis mokslininko pateiktam Purmalių pavyzdžiui.

Profesoriaus pateiktas 3000 gyventojų skaičius yra išvestas iš šiai dienai žinomų palaidojimo vietų. Tačiau gausiai pritaikant pamario žemes ūkinei veiklai bei per eilę amžių plečiantis ir gausėjant gyvenvietėms, nemaža dalis kapaviečių galėjo būti negrįžtamai sunaikintos. Gali būti ir taip, kad dalis senųjų palaidojimų vietų dar nėra atrasta. Be to, greičiausiai, kimbrai tikrai didžiąja dalimi persikėlė į palankesnes prekybai žemes.

Taigi, jei kimbrus tolydžiai išdėstyti iki Rambyno kalno esančiose gyvenvietėse (palei Rusnios upę), Pilsote, Lamatoje, Nadruvos pelkėtoje pakrantėje, Sembos pusiasalio ir Neringos su Hailibo vandenimis besiribojančiose žemėse, papildomai atkreipiant dėmesį į Brutenio ir Videvučio išleistą įstatymą, kuris skelbia, kad pirma ulmiganų žmona turi būti paimama iš kimbrų tarpo [122], t. y. būti išvežama nuo Hailibo pakrantės, 46 tūkstančių skandų pasiskirstymas yra laikytinas labai net realiu. Tačiau, jei šie atėjūnai uzurpavo visą Kuršių marių pakrantę, tuomet ši teritorija turėjo įgauti naują vardą, kuris galimai ištrynė senuosius teritorijų vardus. Priminsime, kad Lamatos vardas paminėtas labai vėlyvai ir sietinas su ta pačia upėvardine kilme, kaip ir skalvių vardas, t. y. nuo XIII a. teritorijos vardas Skalva-Lamata, kilo nuo skilti [123], lamati [124]. Kaip vadinosi pati Hailibo marių pakrantės teritorija nėra žinoma. Bet šiuo atveju, mums svarbiau, kaip šis kraštas vadinosi jame dar gyvenant skandų kolonizatoriams, kurie XI a. pradžioje persikėlė į Rusios, Lenkijos miestus bei į Lietuvą. Šio atsakymo vertėtų ieškoti V. Žulkaus aukščiau nuskambėjusioje užuominoje apie tai, kad Kuršo žemė buvo dalinama tarp dviejų galių centrų: Danijos ir švedų vikingų. Taip pat, galėtų padėti ir archeologo nurodyta daniška Vorusnės vardo kilties versija.

Kimbrų žemės vardas

Grunau pasakojimą apie kimbrus pradeda priešistore apie karinguosius gotus bei jų sandorį su danų valdovu Teodotu: „Tuo metu Danijoje valdęs kunigaikštis Teodotas bijojo gotų ir, kai šie nusiuntė pas jį pasiuntinius prašydami už išpirką žemės, kur galėtų gyventi, jis jiems pasakė, kak jo šalyje esama sala Kimbrija (Cymbria), iš kurios juos [danus] išvijo gentis iš Skandijos, jų pykčiui ten pasilikusios ir nepripažįstančios Teodoto valdovu.“ [125].

Šis intarpas teigia, kad kimbrai gyveno Danijos šalyje, tačiau buvo įsivėlę į konfliktą su konkrečiu Danijos valdovu Teodotu. Sulyginus šią informaciją su V. Žulkaus pateiktais duomenimis, kad Aismarių aisčiai, Lamata ir pietinis Kuršas potencialiai galėjo būti danų galios įtakoje, galima teigti, jog kimbrai iš vienų danų žemių persikėlė į kitas. O tai reiškia, kad vietos ulmiganams, idant išvengtų klausimų dėl teisėtumo, atėjūnai galėjo prisistatyti dangiškaisiais vikingais. Kitais žodžiais tariant, greičiausiai, vietos aisčiams buvo paskelbta, kad Danijos valdovai, dievų jiems duota valia, naująsias Krono žiotis priskiria šiai danų atsiųstai giminei ar pan. Taigi, jei kimbrai buvo ne germanais, o keltais, šis melas turėjo po kurio laiko išaiškėti, ką greičiausiai ir liudija vėlesnių konfliktų su vietos gyventojais paminėjimas [126]. Ir čia jau mums prireiks profesoriaus V. Žulkaus pateiktos antrosios užuominos apie Vorusnės vardo kiltį nuo daniško vare – prekė. Tačiau Vorusnė yra sudurtinis žodis, kurio antrasis žodis rusnė, yra vienareikšmiškai sietinas su Rusnios upėvardžiu. Rusnia yra pagrindinė Nemuno upės atšaka ir prasideda nuo Rambyno kalno, kur Nemunas skyla į Rusnios ir Gilijos upes. Taigi, jei teigiame, kad kimbrai atėjo valdyti naujųjų Krono žiočių, kaip Danijos pasiuntiniai, tuomet ir Rusnios vardą turėtume kildinti ne nuo rusnoti [127], o nuo daniško žodžio. Koks tai galėtų būti žodis? Nuo XIII a. vokiečiai šią upę vadino vietinių tartimi ir dažniausiai fiksavo russ vardu. Tačiau nei danų nei švedų kalboje jokio russ ar rus žodžio nėra. Tačiau, jei įvertinsime baltų kalbų tradiciją germanišką žodį got tarti kaip gud‘as, tuomet tą patį balsio „o“ pakeitimą į „u“ galėtume pritaikyti ir vardo rus atveju. Taigi, gauname, kad upę ir jos išpilamus vandenis (marias) variagai kimbrai pavadino danišku Ros – „Pagyrimo“/„Girtinosios“ vardu. Pirmoji gi gyvenvietė, prie valdovo Videvučio Noytto pilies, gavo Vara-ros – „Girtinųjų prekių/Variagų girtinosios“ – pavadinimą.

Vėliau nuo pagrindinės upės vardo, vietinėje aisčių tradicijoje, įgavo pavadinimą ir kolonizatorių užimta Ros žemė arba, kaip tartų aisčiai Rusia. Taigi, „pirmoji“ variagiška Rusija, buvo įkurdinta keltiškų kimbrų, kurie gyvendami tarp vikingų germanų, neišvengiamai patys tapo skandinaviškos kultūros nešėjais. Bet nenuskubėkime per toli, o verčiau pasižiūrėkime, ką apie save IX a. amžiuje sakė patys ros žmonės – rosai/rusai.

Pirmą kartą Ros vardas buvo paminėtas 839 m. gegužės 18 d., „Šv. Bertino analuose“ (Annales Bertiniani), kai Bizantijos imperatoriaus Teofilio pasiuntinius lydėję asmenys (palaikius juos normanų vikingais) buvo įtarti šnipinėjimu ir sulaikyti, kol nebus patikslintos tikrosios jų atvykimo aplinkybės. Juos sulaikė Liudviko I Pamaldžiojo frankų imperijoje. Metraštininkas mini, kad vikingai turėjo Rytų Romos imperijos imperatoriaus rekomendacinį laišką jo kolegai Vakarų Romos imperatoriui. Štai, ką rašė metraštininkas: „…jie ir jų žmonės vadinami Ros (Rhos)… …jie priklausomi nuo Kagano… Minimame laiške jis [Bizantijos imperatorius Teofilis] prašo, kad maloningasis imperatorius [Vakarų Romos imperatorius Liudvikas I Pamaldusis] padėtų jiems [rosams] sėkmingai kirsti jo valdas“ [128].

Paminėtas rosų priklausimas nuo Kagano, reiškė netik tai, kad Kijevas IX a. pirmoje pusėje vis dar buvo priklausomas nuo Chazarų kaganato, bet ir tai, kad kimbrai buvo tarp įtakingiausių pirklių giminių Kijeve, o gal net ir valdė patį Kijevą.

Ahmadas ibn Rusta, X a. persų keliautojas ir geografas, savo knygoje „Nepaprastų brangenybių knyga“ mini rusus (Rus), jų prekyba su Volgos bulgarais bei chazarais. Arabo pateiktos žinios yra labai gausios, todėl, patogumo dėlei, suskirstysime į dalis: „(1) Kas liečia pačios Rusios, tai randasi ji saloje, apsuptoje ežero. Tai salai, kurioje gyvena rusai, apeiti užtektų trijų dienų: padengta ji miškais ir pelkėmis, jos žemė prasta (ligota), drėgna iki tiek, kad užtenka atsistoti ant jos ir ji jau dreba nuo vandens, esančio joje, pertekliaus.

(2) Jie turi karalių, kuris vadinasi rusų Kaganas. (3) Jie užpuldinėja slavus. Atplaukia pas juos laivais, išlipa, ima juos į nelaisvę ir veža parduoti chazarams ir bulgaras. Dirbamos žemės jie neturi, o minta tik tuo, ką atsiveža iš slavų žemės. (4) Kada pas kurį gimsta sūnus, tai jis ima apnuogintą kalaviją padeda prieš naujagimį ir ištaria: „nepaliksiu tau jokio turto, o turėsi tik tai, ką įgysi sau šiuo kalaviju“. (5) Neturi jie nei nekilnojamo turto, nei miestų, nei ariamų laukų; vienintelis jų pragyvenimas – prekyba sabalų, voveraičių ir kitais kailiais, kuriuos parduoda visiems norintiems; gautus užmokesčio pinigus užsikiša už tvirtų savo diržų. Rengiasi jie neišvaizdžiai, vyrai nešioja auksines apyrankes. Su vergais elgiasi gerai bei rūpinasi jų apranga, nes skolina juos prekiaujant. (6) Pilių jie turi daug ir gyvena jie plačiai. Yra svetingi ir gerai elgiasi su svetimšaliais, kurie prašo pas juos prieglobsčio. Na ir apskritai, su tais, kas dažnai pas juos lankosi, neleidžia saviems elgtis neprideramai. O jei, kas visgi, bando nuskriausti svetimšalį, padeda pastarajam ir jį gina.

(7) Jų kalavijai „suleimaiški“. (8) Kada prašo pagalbos, kuri nors iš jų giminių, į mūšio lauką išeina visi. Prieš priešą kovoja vieningai, kol nenugalės ir tuo metu tarpusavy nesikivirčija. (9) Jei kuris su kuriuo, ko nors nesutaria, tai kviečia tąjį pas valdovą prieš kurį ir teisinasi. Kada valdovas ištaria nuosprendį, tai vykdo tai, kas paliepta. Jei abi šalys lieka nepatenkintos nuosprendžiu, tai tuomet, jų ginčą turi išspręsti dvikova. Kieno kalavijas aštresnis, to ir viršus. Į šią dvikovą ateina abiejų pusių ginkluota giminė bei išsirikiuoja. Kada susiremia priešininkai ir kuris laimi, tas ir laimi ginčą pagal savo reikalavimą. (10) Turi jie žynių, kiti iš jų įsakinėja karaliui. Jie elgiasi taip, tartum būtų rusų viršininkai. Būna, kad liepia jie [žyniai] paaukoti jų dievui, kas tik jiems šaus į galvą: moteris, vyrus ar žirgus. Ir jei žyniai jau liepė, tai neišpildyti tokio įsakymo negalima niekaip. (11) Paėmęs žmogų ar gyvulį, žynys užmeta jam ant kaklo kilpą, kabina auką per baslį ir laukia, kol toji uždus ir sako, jog tai auka Dievui“ [129].

Ahmado Ibn Rustos rusų aprašymas yra labai išsamus, o vietomis net pribloškiantis. (1) dalyje yra pateiktas labai tikslus rusų žemės aprašymas, kuris iki smulkmenų atitinka Rusnės salos apibudinimą: ji yra prie veikiau ežero nei prie lagūnos (marių apibudinimas); ją galima apeiti pėsčiomis per tris dienas; X a. salą tikrai dengė miškai, krūmynai ir pelkės; jos gruntas yra „ligotas“ (žr. laigmenė), nes pavasariais ir rudenį žemės yra prisisotinusios vandens.

Dalyje (2) arabas, galimai, kalbėjo jau apie Kijevo Rusios kunigaikštį, kuris pilnai save galėjo vadinti ir azijietišku valdovo vardu Kaganas.

Rusų plaukimas laivais, kuris paminėtas dalyje (3), buvo labai realus, nes susisiekimas nuo Baltijos iki Kijevo ėjo upėmis. Į vergovę varomi slavai, visų pirma buvo lenkai, venedai ir galimai rytų slavai, kurių skirtingos kiltys vardinamos pirmajame rytų slavų metraštyje – „Būtųjų laikų sakmėje“ [130]. Tenka sutikti su teiginiu, kad rusai žemės nearė. Iš ties, X a. dirbamų žemių buvo ne daug, nes ne visos vakarų baltų žemės buvo tinkamos žemdirbystei, o ypatingai užpelkėjusioje marių pakrantėje ir Nerijoje, kur ir apsistojo kimbrai-rosai.

(4) dalis, kaip ir dalies (1) teiginiai randa savotišką atgarsį IX a. Anglijos pasiuntinio Vulfstano žodžiuose [131], kuris tiksliai aprašė, deja, ne gimimą, bet prūsų šermenis. Iš jų aiškiai matoma, kad prūsai gyveno labai turtingai, o vienam iš jų mirus, buvo prašvenčiamas ir pilnai pralošiamas jo turtas. Todėl, išties, savo sūnums kimbrai-rosai (kurie valdė ulmiganus-prūsus) neturėjo ką palikti, apart apnuoginto kalavijo.

(5) dalies informacija apie miestų nebuvimą labai tiksliai sutampa su aukščiau pateikta archeologine medžiaga. Nelabai aišku, ką konkrečiai arabas turėjo omeny sakydamas, kad rusai neturėjo turto? Jo paties pateikta informacija apie pelningą prekybą vergais ir kailiais, lyg ir prieštarautų šiam pareiškimui. Galimai jis kalbėjo apie ypatingos ištaigos objektus bei daiktus, kurie ne šiaip liudytų apie kurio nors iš rusų esamą perteklių, o garsintų tokį asmenį aplinkinėse žemėse. Tokiu atveju su arabu tenka sutikti, jog panašių turtų, kaip akmeniniai rūmai su milžiniškomis pirtims, šimtais vergų ir t. t., rusai iš tiesų neturėjo. Dėl ariamų laukų tenka pakartotinai sutikti – Hailibo pakrantėje įsitaisę rusai ariamų žemių išties neturėjo. Turėjo ulmiganai, tačiau kimbrai-rosai – ne. Ir tatai paaiškina kitas Ibn Rustos sakinys, kuris yra labai artimas XI a. Adomo Breminiečio paliktai informacijai apie tai, kad prūsai turėjo labai turtingus kailius, kuriuos užprekiaudavo kituose kraštuose [132].

Kartais net kyla abejonių ar tik arabas ne bus nusirašęs (6) dalies nuo IX a. rašiusio Vulfstano. Aprašinėdamas aisčių žemes, Anglijos karaliaus pasiuntinys nurodė, kad „Aisčių žemė (Eastland) labai didelė. Joje daug pilių, ir kiekvienoje yra karalius.“ [133]. Apie daugybę pilių rašoma ir pačioje legendoje. XIV a. rašęs P. Dusburgietis [134], jų nurodė daugiausiai. Taip pat apie jų pagalbą nelaimės ištiktiems ar svetingumą rašė ir Adomas Breminietis [135], ir tas pats P. Dusburgietis [136].

(7) dalis yra tiesiog teiginys, kad rusai turėjo arabiškus kardus. Ir tai yra pilnai tikėtina, nes X a. jie jau plačiai prekiavo su tokių kardų savininkais: bulgarais, chazarais, arabais, kariavo su pečenegais. (8) dalis pasakoja apie rusų vieningą reakciją į išorinį agresorių, kuri atrodo labai panaši į praeityje demonstruotą Prūsijos tautų vienybę. Prūsų vieningumą ryškiausiai paliudija XIII a. vykęs Prūsijos užkariavimas bei vėlesni jų sukilimai. Vadovauti kovai jie kas kart sau išsirinkdavo karo vadą (pvz., per Didįjį prūsų sukilimą vadu buvo išrinktas Herkus Mantas).

Apie tai, jog visus rusų nesutarimus turi spręsti valdovas, yra sakoma dalyje (9). Skaitant šį sakinį prieš akis iškyla E. Stelos užrašytos prūsų valdovo Videvučio žodžiai: „O prūsai, tenekyla jokių nesutarimų dėl dalyko, kurį svarstote savo tarpe, kad nebūtumėte kvailesni už savo bites. … Jūs, kurie tai kasdien matote, pasekite jomis kaip vadovais, paskirkite sau karalių ir pakluskite jo valiai, jis spręs jūsų ginčus, baus už žudynes, skirs bausmes už vagystes, saugos nekaltuosius, jis vienas turės galią teisti visus be jokios išimties.“ [137].

Apie nukentėjusio giminės (draugų) dalyvavimą ginčo sprendime, tiesiogiai užsimina dvyliktasis Brutenio įstatymas [138]. Jis skelbia, kad nekaltai nužudytojo pusė turi teisę atkeršyti arba pasigailėti. Taigi, jei dviese nutaria suremti kalavijus, tuomet, pagal dvyliktąjį įstatymą, abu konfliktuojančius atstovaujančios pusės privalo užtikrinti dvikovos sąžiningumą.

Dalyje (10) sakoma, kad kraštą valdo žyniai, kad jų valia yra nenuginčijama ir kad yra tokių (tokio) žynių, kurie turi galios įsakinėti netgi karaliui. Šios dalies informacija pilnai ir be jokių išlygų atitinka S. Grunau pateiktą informaciją apie Krivių krivaitį ir vaidilučius. XVI a. autorius rašo: „Klausydami šių ir panašių žodžių, jie sutiko ir savo papročiu Vaidevutį karūnavo karaliumi, o paskui karalius, su visais žmonėmis panoro savo brolį Brutenį turėti savo aukščiausiuoju viešpačiu ir pavadino jį Krivių krivaičiu (Crywo cyrwaito) – tai būsiąs jų valdovas po dievo“ [139]. Apie žynių gausą toliau liudija S. Grunau, kuris savojoje kronikoje jiems yra paskyręs atskirą dalį „Kokias pareigas turėjo vaidilučiai ir vadilutės“ [140]. Metraštininkas teigia, kad dar XVI a. prūsų tarpe buvo klausoma vaidilučių ir kad jie rengdavo slaptas pamaldas, kurių vienoje, per klaidą, teko sudalyvauti ir pačiam kronininkui [141].

Taip pat, S. Grunau tekstuose yra gausu žmonių ir gyvulių aukų aprašymo. Karo metu pagausėdavo belaisvių ir žirgų aukos [142]. Norėdami susitaikyti su krivaičiais, kaimynų valdovai, remdamiesi ketvirtu Brutenio įstatymu, meldžiasi krivaičių dievams ir aukodavo baltus žirgus [143]. Vyrų, vaikų ir moterų aukojimo atvejai yra aiškiai išdėstyti Brutenio paskelbtuose įstatymuose: 6, 7, 8, 9, 11 ir 13 [144]. Ta (10) dalies vieta, kur sakoma, jog žynio paskelbtas nuosprendis yra neginčijamas ir besąlygiškai įvykdomas, taip pat, visiškai atitinka krivaičių atvejį, nes krivis (vaidilutis) skelbdavo ne savo, o dievų valią, todėl nepaklūsti dievams buvo neįmanoma. Štai ką šia tema S. Grunau kronikoje sako pats kimbrų ir ulmiganų pirmasis karalius Videvutis: „Mūsų dievai yra atlaidūs, bet bijokite – jei jie ima baust mus už pasileidimą, sunku juos permaldauti. Jie rimti ir teisingi, ir jei jie kam nors, ką nors išpranašauja, taip ir įvyksta.“ [145]

(11) dalyje yra užfiksuotas vienas iš galimų aukojimo būdų. Kadangi krivaičių tikėjime pagrindiniai dievai buvo trys, o po Brutenio ir Videvučio susideginimo, jų tapo penketas bei, vėliau, šį penketą papildė ir šeštasis Kurcho dievas [146], todėl aukojimų būta visokių, nes skirtingiems dievams ir skirtingomis progomis buvo aukojamos skirtingos aukos. Šis skirtingas aukojimas, buvo atliekamas ir skirtingais būdais. Nepaisant nurodytos įvairovės, dažniausiai aukas dievams „perduodavo“ pats krivis (žynys). Manau, būtent tai, kad būtent paties žynio rankomis buvo įvykdomos aukojimo egzekucijos ir yra svarbiausias paliudijimo momentas, net ir tuo atveju, jei pats Ibn Rusta šiam sakiniui ir nesuteikė ypatingos reikšmės. Kad tai ne vien S. Grunau prasimanymai, galime įsitikinti perskaitę Jono Kanaparijaus Šv. Adalberto gyvenimo aprašymą. Jame žynio charakteristikomis pasižymintis Sikas pirmasis suduoda aukai (vyskupui) pirmąjį smūgį [147].

Apibendrinus visą arabo pateiktą tekstą, galime vienareikšmiškai teigti, kad Ahmado Ibn Rustos aprašytieji X a. rusai gyveno labai panašioje teisinėje ir socialinėje aplinkoje, kaip ir to paties laikotarpio prūsai. Tačiau jo nurodoma teritorija, iš kurios atkeliauvo rusai yra unikali ir, kas svarbiausia, iki smulkmenų atitinkanti tą vietovę, kurią VIII a. pabaigoje kolonizavo išeiviai iš Gotlando salos, skandinaviškos kultūros žmonės – kimbrai.

Jau aptarėme, kad žemė į kurią atsikėlė kimbrai gavo daniško žodžio ros vardą. Vietiniai ulmiganai jos pavadinimą tardavo savo tradicijoje – Rusia – tuo tarpu, kai kiti variagai ją vadino originalo kalba – Ros. Taigi, pavadinę naująjį Kroną Ros vardu, jo pildomi vandenys (buvusios Hailibo marios), greičiausiai, įgavo Rosų marių vardą. Šalia Videvučio Noytto pilies įkurdintą gyvenvietę, skandai pavadino pagal jos priklausomybę nuo upės ir ją valdančių prekeivių variagų vardo – Var-ros arba kaip tarė vietiniai aisčiai – Vorusnė. Visos kimbrų naujakūrinės gyvenvietės buvo išsidėsčiusios apie Rosų marias (ežerą), todėl šis naujas jų kraštas gavo Ros/Rusios vardą. Likusi Ulmiganijos dalis gavo po Rusios valdžia pakliuvusios teritorijos pavadinimą – Po-rusija – Prūsija. Šis aisčių žemės vardo virsmas taip pat fiksuojamas nuo ankstyvųjų viduramžių pabaigos – brandžiųjų viduramžių pradžioje.

Tai, kad Prūsai gyveno Rusios kaimynystėje pirmasis užfiksavo XI a. rašęs Adomas Breminietis. Jis rašo: „Trečioji, vadinamoji Semba, yra rusų ir lenkų kaimynystėje. Joje gyvena sembai, arba prūsai, labai žmoniški žmonės, skubantys į pagalbą tiems, kurie jūroje atsiduria pavojuje ar užpuolami piratų“ [148]. Aprašinėdamas pajūrio salas, Sembos pusiasalį (salą) vokietis įspraudė tarp dviejų su Baltija besiribojančių valstybių: tarp lenkų Vyslos žiočių ir Rusios valdomo Nemuno bei šiaurinių Ros marių.

Tačiau įdėmiau patyrinėjus XI a. autoriaus paliktą informaciją regime, kad jo paliktas pačios Rusios apibudinimas, iš pirmo žvilgsnio, nėra vienareikšmiškas. Labiausiai kliūna štai ši informacija: „Barbarai-danai todėl vadino Rusią (Ruzzia) Ostrogardu (Ostrogard), nes ji randasi rytuose ir, tartum turtingas sodas, pertekusi visokių gėrybių. Ji taip pat vadinama Hungardu (Chungard), nes anksčiau ten gyveno hunai (Huni).“ [149]. Neįmanoma nepastebėti akivaizdžios koreliacijos tarp šių Adomo Breminiečio žodžių ir aukščiau, Lietuvos archeologų pateiktų duomenų, kad vakarų baltų gyvenama rytinė Baltijos pakrantė buvo danų įtakoje ir kad anksčiau už danus ją valdė hunai.

Vieni tyrinėtojai Ostrogardą tapatina su Naugardu. Tačiau yra išlikusi tik viena skandinaviška Naugardo vardo versija – Holmgard. Ir jei danai Ostrogardo vardu vadino Naugardą, tuomet kyla klausimas, kodėl jie nurodo jo būvimą rytuose, o ne šiaurėje, kur ir radosi Naugardas? Pasak daugelio lingvistų, Ostrogardas yra kilęs arba nuo senosios skandinavų kalbos žodžio austr (rytai), t. y. buvo vadinama Austra-gardr (Rytų gardas/miestas), arba buvo suvokiamas, kaip runinių tekstų išsireiškimas, kurio reikšmė buvo austr i Gordum – „Gardinai/miestai į rytus“, nes skandinavams Rusia asocijavosi su Rytais, t. y. buvo tapatinama su žodžiu Austr (Rytai) arba su Austervegr (Rytų kelias) ir pan [150].

Nežinia, kaip ten barbarai-danai, tačiau panašu, kad pats Adomas Breminietis žodį Ostrodarg suvokė, kaip kelią, kuris užima nemažą atstumą. Iš autoriaus žodžių galime suprasti, jog vokiečiams Baltijos jūra dar buvo neištyrinėta ir jos užimamas plotas dar nebuvo gerai žinomas. Jis rašo: „Rytų jūra, arba Barbarų jūra, kitaip dar Skitų arba Baltijos jūra – tai viena ir ta pati jūra … šią jūrą, [žiūrint] nuo Vakarų vandenyno, atskiria Daniją nuo Norvegijos ir tęsiasi į rytus per nežinomą atstumą. (…) Danai gi tvirtina, kad šios jūros ilgis daugelių buvo nekartą patikrintas. Kiti, pučiant palankiam vėjui, per mėnesį pasiekdavo Rusios Ostrogardą“ [151]. Nurodomas vokiečio mėnesio atstumas pučiant palankiam vėjui iki Rusios Ostrogardo, prieštarauja pačiam autoriui, kuris vėliau teigia, kad: „Nuo Jumnos [Volino] keturiolika dienų plaukimo pučiant palankiam vėjui iki Rusios Ostrogardo, kurios sostinė (metropolis) yra Kijevas (Chive), pilnavertis Graikinos papuošalo – Konstantinopolio – varžovas“ [152]. Tačiau, jei mes suprasime, kad Ostrogardas turėjo dvi prasmes: ir miesto/gardo, ir kelio iki Kijevo, tuomet ši autoriaus pateikta kontraversiška informacija nustoja prieštarauti pati sau. Kitais žodžiais tariant, jei ne pats Adomas Breminietis, tai barbarai-danai, kurių pateiktais duomenis jis ir naudojosi, Ostrogardą suprato ir kaip konkretų „Rytų gardą“, iki kurio nuo Volino reikėjo plaukti dvi savaites, ir kaip „Gardinus Rytuose“, t. y. vandens kelią, kelionė iki kurių nuo Danijos truko dar dviem savaitėmis ilgiau. Šie „Rytų gardinai“ turi savo sostinę – Kijevą. Visiškai tikėtina, kad kalba eina ir apie konkretų Ostrogardą-miestą ir apie vandens kelią pro kitus miestus. Į šį apibrėžimą niekaip nepatenka Didysis Naugardas, nes vien tik kelias iki jo, tais laikais, užimtų iki mėnesio. Ką jau kalbėti apie tolimesnę kelionę, kuri, kaip ir pats Naugardas, radosi ne rytuose nuo danų, o šiaurėje. Šis dvigubas apibrėžimas labiausiai tiko tik Ros žemei bei Kronu ėjusiam prekybos keliui apibudinti.

Bet ką daryti su žinia, kad ir Holmgardas-Naugardas taip pat priklausė Rusiai? Ir čia į pagalbą vėl pasitelksime „Būtųjų laikų sakmę“. Adomo Breminiečio XI a. užrašytoje informacijoje išryškėja savotiškas Rusios žemių teritorinis trikampis, tarp: Kijevo, Ostrogardo ir Holmgardo. Svarbiausias Rusijos metraštis taip pat fiksuoja paradoksalų trijų Rusių būvimą vienu ir tuo pačiu laiku.

Pirmoji Rusia metraščio yra tapatinama su 852 m. Kijevą valdžiusiu Michailu: „6360 metas [852 m.], indikto 15 d., kada prasidėjo Michailo valdymas, ima pradžią Rusios žemės vardas. Nurodėme apie tai todėl, kad valdant šiam valdovui, užėjo Rusia ant karališko miesto [Konstantinopolio], kaip rašo apie tai graikų metraščiuose“­ [153].

Atroji Rusia buvo variagų ir radosi ji užjūryje nuo Naugardo žemių: „6370 metais [862 m.]. Išvarė variagus užjūrin ir nedavė jiems duoklės, ir pradėjo save valdyti, ir buvo tarp jų nesutarimo, ir pradėjo kariauti tarpusavyje. Ir tarė sau: „Paieškokime sau kunigaikščio, kuris mus valdytų ir teistų pagal teisę“. Ir išėjo užjūrin pas variagus – į Rusią. Tie variagai vadinosi Rusia, taip pat, kaip kiti [likę] vadinosi švedais, o kiti normanais ir anglais, o dar kiti gotlandiečiais – štai taip ir tie vadinosi. Ištarė rusams čiudai, slavai, krivaičiai ir vėsiai: „Žemė mūsų didelė ir turtinga, tačiau tvarkos joje nėr. Ateikite kunigauti ir mus valdyti.“ [154]. Galima būtų manyti, jog metraštininkas ką tai supainiojo ir variagų Rusia palaikė Michailo Rusią. Tačiau prieš naugardiečių išėjimą į variagų Rusią, yra pateikiama informacija iš kurios aišku, jog Naugardo žemės nėra Kijevo Rusios dalis ir tuo metu, apskritai dar nebuvo rusų valdžioje. Mat, skirtingų kilčių Naugardo žemių gyventojai, buvo užpulti užjūrio variagų ir mokėjo jiems duoklę: „6367 metais [859 m.] variagai iš užjūrio ėmė duoklę iš čiudų, ir iš slavų, ir iš merių, ir iš visų krivaičių. … Taip pat 6268 metais [860 m.] ir 6369 metais [861 m.]“ [155]. Tik sukilę ir išvarę variagus (istorikai šiuos išvarytuosius variagus tradiciškai priskiria švedų vikingams), šiaurės žemių gyventojai, deja nesėkmingai, pabandė gyventi savarankiškai, t. y., kaip sako metraštis pradėjo save valdyti. Tokiu būdu net trys faktai nurodo, jog Kijevas su Naugardo žemėmis nebuvo susietas valstybingumo saitais, nes 3 metų duoklės mokėjimas, savarankiškas sukilimas ir savivalda, įvyko be jokio Kijevo įsikišimo. Vėlgi ir tik, kai ėmė kariauti tarpusavyje, nutarė savarankiškai pasiieškoti sau valdovo iš tų pačių Baltijos variagų tarpo, bet ne iš Kijevo.

Po to, kai iš variagų rusų pakilo trys broliai su trimis savo giminėmis, Naugardo žemės buvo padalintos tarp šių trijų kunigaikščių, kurių vyriausiuoju buvo Riurikas: „Ir išsirinko trys broliai su savo giminėmis, ir pasiėmė su savimi visą Rusią, ir atėjo ir sėdo vyresnysis, Riurikas, Naugarde, o kitas, Sineusas – greta Beloozero, o trečias, Truvoras – Izborske. Ir nuo trijų variagų prasidėjo Rusijos žemė. Naugardiečiai gi – žmonės nuo variagų kilties, o prieš tai buvo slavais“ [156]. Regime, kad trečioji Rusia, buvo įkurdinta 862 m. ir siejosi ji vienareikšmiškai su šiaurinėmis Naugardo-Holmgardo žemėmis. Tai, kad šaltinis nurodo, jog kartu su trimis giminėmis pakilo ir visa Rusia, pilnai atitiko kimbrų charakterį. Galimai dar IX a. antroje pusėje, „lengvai pakylantys“ kimbrai-rosai, sudalyvavo dar viename masinime persikėlime.

Todėl gauname pilną atitikmenį tarp „Būtųjų laikų sakmėje“ užfiksuotų trijų skirtingų Rusių bei Adomo Breminiečio užrašytos informacijos apie tai, kad XI a. skandinavai po žodžiu Rusia suprato ir, apskritai, visą milžinišką teritoriją į rytus, ir konkrečią vietovę Ostrogardą bei pro ją praeinantį dviejų savaičių vandens kelią į rytų gardinus (austr i Gordum), ir šiaurinį Houlgardą-Naugardą, vykti į kurį apsimokėjo vien dėl brangiųjų kailių, ir pačią, pietuose esančią, Kijevo Rusią, kur Kijevas buvo visų išvardintų Rusių sostinė (metropolis) bei pilnavertis Graikijos papuošalo – Konstantinopolio – varžovas.

Iš ką tik pateiktos informacijos matome, kad pati X – XI a. aprašoma „triguba“ Rusia, nors ir turėjo vieną sostinę, tačiau buvo nevienalytė: (1) su Baltijos jūrą ir pirmine variagų Rusia, Kijevo Rusią siejo siaura sausumos rankovė, kurioje radosi Krono ir Pripetės upėmis ėjęs prekybos kelias, (2) su šiaurinėmis žemėmis, kurias valdė Naugardas, Kijevą siejo analogiški vandens keliai, kilę stačiai į Šiaurę, (3) variagų Rusią (Ostrogardą) su šiaurinėmis žemėmis rišo Baltijos jūros prekybinės magistralės. Tokiu būdu regime, kad net ir plačiąją prasme X – XI a. Rusia neužėmė visos gigantiškos teritorijos, su daugybe skirtingų tautų, o tik ją apėmė, apjuosdama savo galių gijomis. Kitos gi tautos jai mokėjo duoklę, į ką ir nurodo rusų metraštis: „Štai kas tiktai kalbėjo Rusioje slaviškai: polianai, naugardiečiai, poločėnai, dregovičiai, sėveriečiai, bugiečiai, praminti taip todėl, kad sėdėjo Pabugėje, o vėliau ėmė vadintis volyniečiais. O štai kitos tautos, kurios moka duoklę Rusiai: čiudai, mėriai, vėsiai, muromai, čeremysai, mordviai, permiai, pečiorai, jamiai, lietuviai, žiemgaliai, kuršiai, narviai, lyviai – šie kalba savo kalbomis…“ [157].

Rusios vardas, kuris dar VIII a. pabaigoje, buvo tik mažos srities aisčių pakrantėje pavadinimas ir užsienio keliautojams menkai arba išvis nebuvo pažįstamas, jau X – XI a. tapo žinomas Europoje ir už jos ribų. Žinoma, visų pirma Kijevo miesto dėka, nes jo puiki geografinė padėtis leido jam vienam užimti tarpininko, tarp Šiaurės ir pietų kraštų, vaidmenį. Savo galia jis greitai pavijo turtingiausią Vakarų civilizacijos miestą Konstantinopolį. Todėl nenuostabu, jog pirmosios variagų Rusios vardas pato niekam nežinomas ir ilgainiui, išvis nebenaudojamas. Taigi, kimbrų krivaičiams užvaldžius prekybos kelius Volgos ir Dniepro upėmis, bei išgarsinus Kijevą, Rusios vardas asocijavosi jau tik su Kijevo Rusia.

Ir tai visiškai nenuostabu, nes Baltijos rytų pakrantėje nebuvo didelių miestų tradicijos, mat miestams steigtis reikėjo trijų dedamųjų: (1) išvystytos prekybos, (2) turtų koncentracijos turtingų žmonių rankose ir (3) šio turto dauginimo per jo paveldimumą. Mėgdami gerą gyvenimą, tačiau vengdami turto paveldimumo (greičiausiai dėl religinių sumetimų), rusai ir vakarų baltai galėjo išpildyti tik pirmąsias dvi sąlygas. Todėl, nepaisant gausybės pilių, kurios nuskursdavo pilies savininkui mirus (per iki pusės metų trukusias šermenis, kurias aprašė IX a. Vulfstanas [158]), vietos žmonės negalėjo išvystyti nieko panašaus į Rytuose ar Vakaruose esančius miestus. Kijevą gi, kaip ir patį Naugardą, krivaičiai atsikovojo nuo švedų variagų bei tokiu būdu paveldėjo vietoje susiklosčiusią santvarką ir kitokį požiūrį į turtą bei luomus.

Kaip jau minėjome, Nemuno delta bei pats Nemuno prekybos kelias X – XI a. tapo, lyg ilga Kijevo Rusios rankovė į Baltijos jūrą. Būtent šios rankovės „anga“ ir buvo danų vadinama Ostrogardu, o nuo „angos“ vardo ilgainiui ir pati rankovė buvo įvardinama tuo pačiu Ostrogardo vardu, nes taip buvo labai patogu vadinti daugybę žemyninių gardinų su kuriais buvo prekiauta per pajūrio Ostrogardą. Šį Ostrogardo sugretinimą su anga pasirinkome neatsitiktinai, nes, galimai, būtent į šią „angą“ X a. pabaigoje atvyko misionierius Adalbertas, kuriam, greičiausiai, Vorusnės valdytojas pareiškė: „Mus ir visą šią karalystę, kurios angoje mes esame, valdo bendri įstatymai ir vienodas gyvenimo būdas“ [159]. Būtent apie šią Rusios „angą“ kalbėjo sembus aprašinėdamas Adomas Breminietis. Šią Rusios vardo tradiciją, kalbant apie Nemuno deltą, užfiksavo ir XIV a. pradžioje rašęs P. Dusburgietis, savo kronikoje teigdamas, jog prūsai gyveno Rusijos kaimynystėje. Metraštininkas rašė: „Nemunas – taip pat upė, prasidedanti Rusios valdose, o prie  Klaipėdos pilies bei miesto įteka į jūrą, ji taip pat atskiria Prūsiją nuo Rusios, Lietuvos ir Kuršo“ [160]. Mūsų nuomone, čia regime paslėptą autoriaus gudrybę. Vieną vertus, vokietis nurodo Nemuno geografiją nuo jos ištakų Juodojoje Rusioje (LDK žemėse) iki pat žiočių (Nemuno vandenų) pabaigos Klaipėdoje. Regime, kad XIII a. Nemunas nuo ištakų iki jūros tekėjo išskirtinai pro Lietuvos didžiosios kunigaikštystės žemes. Tačiau, greta pateikiama kontraversiška informacija apie šiaurines Prūsijos kaimynes, kurios radosi už Nemunu ėjusios sienos: Rusia, Lietuva ir Kuršas. Žinant, kas Skalva XIII a. priklausė Lietuvai ir kad tik marios (Nemuno vandenys) skyrė Kuršą nuo Prūsų, tuomet gauname, kad prie marių, tarpe Skalvių ir Kuršių, Petras Dusburgietis siūlo paieškoti dar vienos Rusios. Greičiausiai šios Rusios kilmė autoriui nebuvo žinoma, tačiau šis vardas XIII – XIV a. vis dar buvo naudojamas greta Lamatos vardo. Kaip ten be būtų, metraštininkas dar porą kartų sąmoningai pasinaudoja šia užuomina kalbėdamas apie „Skomanto Rusią“, aprašydamas 1281 m. kunigaikščio pasitraukimą į Lamatos Skomantus (Rusią) [161] bei papildomai paryškindamas kilmingo Ruseinio ir Skomanto personalijų tapatumą per išgelbėtą švenčiausiosios mergelės Marijos bei jos sūnaus paveikslą [162].

XVII a. parašęs „Disetacija apie kuršių ir žiemgalių senąją bei naująją valstybę“ Bernhardas Johanas Niresijus, kuris beje save kildino iš Kuršo, rašė: „šias žinias … Livonijos kronikos pirmoje dalyje, 1 b lape, pateikia Balthasaras Russowas. Ten jis pasakoja … kad kuršių gentyje taip plačiai paplito magija, jog iš viso pasaulio, labiausiai ispanai ir graikai, ten vyksta ištarmių. Graikais šis autorius laiko rusus, kadaise buvusius kuršių kaimynus“ [163]. Greičiausiai, B. Russowas žinių apie kuršių kaimynus rusus sėmėsi iš mūsų jau nekartą linksniuoto Adomo Breminiečio, kadangi XI a. vokietis buvo užrašęs: „Išgirsti orakulų pranašysčių žmonės čia atvyksta iš viso pasaulio, ypač iš Ispanijos ir Graikijos“ [164]. Ir tai tik papildomai sustiprina mūsų teiginius apie tai, kad vokiečio minėtas Ostrogardas, buvo ne kas kita, o Kuršo kaimynystėje, kimbrų įkurdinta variagiška Rusia.

Apie tai, kad Nemuno delta su apylinkėmis buvo vadinama Rusia rašė ir Letas Palmaitis savo 2009 m. išleistoje knygoje „Įmintos tūkstantmečio mįslės“. Šioje knygoje autorius nagrinėjo Šv. Brunono galimą mirties vietą ir padarė išvadą, kad Šv. Adalberto pasekėjas mirė Rusios ir Lietuvos pasienyje, t. y. Skalvių žemės teritorijoje.

Išsiaiškinę kimbrų VIII a. pabaigoje įkurtos kolonijos vardą (Ros) ir jo paplitimą bei išgarsėjimą per plačiuosius Rytų kraštus, dar privalome aptarti šios stulbinančios sklaidos priežastį. Kitais žodžiais tariant, reikia pašnekėti apie krivaičių religijos išsiplėtimą, kurį legendinis Brutenis tikėjosi susieti su naujuoju Noytto pilies valdovu Luoygo.

Krono rikis

Paskelbę Noytto pilies paveldėtoju Notango sūnų Luoygo (baltiškai – Laigį), Videvutis ir jo brolis Brutenis, galimai, tikėjosi, kad jo „pomėgis žūklei“, kurį kiek anksčiau mes sutapatinome su sielovada, bus nukreiptas į sėkmingą krivaičių tikėjimo plėtrą. Kitais žodžiais tariant, dievų valia, kuriai vieningai pritarė visų žemių paveldėtojai, skelbė, kad Notangos vaidilutis yra tas dvasininkas, kuriam buvo nulemta tapti sėkmingiausios krivaičių tikėjimo misijos įkūrėju.

Grunau rašo, kad vaidilučiais tapti galėjo ne bet kas – tai „turi būti vyrai, gyvenantys be moterų ir gerokai metų sulaukę.“ [165]. Žinant, jog tuomet vidutinis vyro amžius siekė ne daugiau 30 metų, galime teigti, jog 35-40 metų vyriškis galėjo būti apibudinamas dar ne kaip senis, bet jau kaip gerokai metų sulaukęs. O kadangi Laigis, jau privalėjo būti pasižymėjęs dvasiniuose reikaluose, todėl spėjame, kad jam atvykus į Krono pilį, jo amžius svyravo apie 40 metų.

Apytikslis laikas, kuomet šalia Vorusnės kaimo esančioj Noytto pilį apsigyveno naujasis kunigaikštis, yra nesunkiai išskaičiuotinas iš, taip pat apytikslio, Krono nuo Aismarių nusisukimo laiko ir Videvučio bei Laigio galimo amžiaus.

Kaip prieš tai jau buvo minėta, Kronas į Hailibo nuskilo, kur tai VIII a. viduryje, tarkim 750 m. Pasak S. Grunau, Videvučiui, pareiškiant savo testamentą sūnums ir anūkui, buvo sukakę 116 metų, o Bruteniui 132. Žygiui iš Gotlando vadovavo tik Brutenis, o Videvutis turėjo tik vardą, t. y. greičiausiai, jis tik ką buvo iniciuotas į vyrus, bet dar nebuvo laikytas vadu, t. y. jis turėjo būti 16-17 metų. Tuomet, su kelių metų paklaida, galime paskaičiuoti: prie Krono nuskilimo datos (750 m.) pridėsime visą Videvučio amžių (116 m.) ir atmesime jo Gotlande praleistos paauglystės metus (16 m.) – gauname, kad testamentas buvo paskelbtas apie 850 m. Žinoma, jei Videvutis išvykdamas iš Gotlando buvo vyresnis, tarkim 25 m., tuomet Laigis į Nueitą atvyko apie 840 m.

Ši preliminari data, kuomet Laigis ėmėsi aktyviai ieškoti potencialios vietos savo krivaičių tikėjimo misijai įkurdinti, yra reikalinga, nes kita – šiaurinė (oficiali) Rusios įkūrimo legenda privalo koreliuoti pagal laiką su šia, iš Brutenio ir Videvučio mito nepriklausomai išskaičiuota data. Tik priminsiu, jog ir Kijevo, ir Naugardo Rusią mes kildiname iš variagų-kimbrų Rusios.

Jau prieš tai citavome „Būtųjų laikų sakmės“ epizodą, kuomet naugardiečiai atėjo į variagų Rusią iš kurios valdyti šiaurės žemių išvyko trys broliai ir jų giminės. Svarbi informacija, kuri papildomai mus įtikina, jog rusai variagai gyveno būtent Hailibo marių pakrantėje, nuskambėjo metraščio autorius pateiktame patikslinime, kad tie variagai vadinosi Rusia, taip pat, kaip kiti vadinosi švedais, o kiti normanais ir anglais, o dar kiti gotlandiečiais, t. y. autorius mus užtikrino, kad naugardiečiams buvo pažįstami apskritai visi tuo metu egzistavę variagai. Išdėstydamas juos eilės tvarka nuo artimiausių kaimynų variagų – švedų, toliau vardindamas juos, metraštininkas tarsi apsuko menamą ratą apie visą Baltijos jūrą, taip nepalikdamas kito pasirinkimo, kaip tik Rusios variagų ieškoti tarp Danijos-Gotlando ir Senosios Ladogos prekybos uosto. Kitais žodžiais tariant, rytinėje Baltijos jūros pakrantėje, kurioje nuo danų į rytus gyveno ne variagai slavai, prūsai, kuršiai, lyviai ir estai. Taigi po-rusų (prūsų) valdovai kimbrai-rosai ir buvo tie, pas kuriuos galėjo atkeliauti naugardiečių pasiuntiniai.

Mūsų išskaičiuota data 840-850 m., Riuriko pašaukimo laikas (862 m.) sutampa ir su paties mitinio kunigaikščio nurodomu senyvu amžiumi, t. y. jei, kaip skaičiavom, vaidilučiui Laigiui atvykus į Nueitą buvo apie 40 m., tuomet 862 m. metais jam išsilaipinus šiauriniame uoste, jis tikrai turėjo atrodyti gerokai pagyvenęs, t. y. jis turėjo būti apie 50-60 metų vyras.

Tačiau „Būtųjų laikų sakmė“ mini, kad iki 862 m. įvykių šiaurėje jau gyveno krivaičiai. Maža to, jų gyvenama teritorija buvo ganėtinai plati: „o kiti prie Polotos upės, kur poloviečiai. Iš šių pastarųjų kilo krivaičiai, sėdintys Volgos, Dauguvos ir Dniepro aukštupiuose, jų gi miestas – Smolenskas; būtent ten sėdi krivaičiai“ [166].

Įdomu ir tai, kad archeologai šią krivaičių užimamą teritoriją priskiria rytų baltams. E. Jovaiša savo knygoje cituoja J. Šmitą: „Mūsų peržiūrėta VIII – X a. archeologinė medžiaga leidžia manyti, kad Smolensko-Polocko ilgųjų pilkapių kultūra susidarė apie VII – VIII amžių ribą iš kažikurių baltų gyventojų grupių kultūrų. Smolensko-Polocko ilgųjų pilkapių kultūra paplito Padnieprėje ir Padvinyje jau susiformavusiu pavidalu. Šios kultūros skleidėjus reikia vertinti kaip genčių grupę, sąlygiškai mūsų vadinama „Krieva“, kuri susiformavo rytinėse senųjų lietuvių ir latvių žemėse, kurios įėjo į baltų etnokultūrinę bendriją, ir iš kurios jie išsiskyrė pirmoje VIII amžiaus pusėje“ [167]. Iš šių dviejų citatų ir iš anksčiau „Būtųjų laikų sakmės“ pacituotos ištraukos, kur vardinamos visos Rusios tautos, tačiau milžinišką teritoriją užėmę krivaičiai ten nebuvo nepaminėti, galime konstruoti išvadą, kad: (1) krivaičiais (krivičiais/krieva) buvo vadinamos tautos, kurios pakluso krivių tikėjimui, (2) šios tautos X – XI a. kalbėjo dar baltų kalba. Labai apibendrinai E. Jovaiša pateikia šios krivaičių gyvenamos teritorijos archeologinę retrospektyvą iki aptariamose žemėse pasirodė pirmieji slavai: „Apie V amžių Bancerovo-Tušemlios kultūra, kaip žinoma, susidarė iš dalies Brūkšniuotos keramikos ir buvusios Dniepro-Dauguvos kultūros. VI amžiuje atsirado vakarų baltams būdingų papuošalų – apyrankių su storėjančiais galais. …V – VI amžių paminkluose jų žinoma net 60 radimo vietų. …VIII amžiaus viduryje į buvusios Tušemlios kultūros teritorijos dalį ateina vakarietiško tipo ilgųjų pilkapių kultūra, kuri čia išgyvena iki XI amžiaus pradžios, t. y. iki susidūrimo su slavais“ [168].

Taigi, regime, jog šiaurės krivaičių gyvenama teritorija nuo V a. palaikė nuolatinius ryšius su vakarų baltais. Be jokios abejonės tie ryšiai sklido per upėmis ėjusius prekybos kelius. Todėl IX a. susiedami krivaičių tikėjimo sklaidą su tuomet Krono prekybą valdžiusia Noytto (Vorusnėje), kimbrai Brutenis ir Videvutis vienareikšmiškai religijos plėtrą nukreipė į, upių pagalba nenutrūkstamai pasiekiamas, rytinių baltų tautas. Visai gali būti ir taip, jog siekdami sėkmingo galios plitimo, atėjūnai kimbrai privalėjo paskirti tos sklaidos priešakyje ne kimbrą, o baltą Nadruvį, kuris pažinotų ne tik kalbą, bet ir rytų baltų papročius, mentalitetą ir, kas ypač svarbu, tuomet jų išpažįstamą religiją. Nors vertinant politiškai, Laigis vis tiek buvo kimbras-rosas.

Galime neabejoti, kad nepriklausomoje šiaurės tautų konsolidacijoje, kuri kelis metus iš eilės buvo priversta mokėti švedų variagams duoklę, o po sėkmingo sukilimo, jai iškilo grėsmė paskęsti vidaus vaiduose, būtent krivaičiai iškėlė idėją naujojo valdovo ieškotis jų išpažįstamos religijos dvasiniame centre – variagų Rusioje.

Kai į šiaurę atvyko rikis nuo Krono, Senoji Ladoga, kuri tuo metu buvo švedų vikingų forpostu, išgyveno keletą perėjimų iš vienų variagų rankų į kitas. Tai, kad likusių dviejų rusų variagų giminės atstovai (Sineusas ir Truvoras), nors ir jaunesni, neišgyveno ir dviejų metų, tik patvirtina žinią, jog švedai nebuvo nusiteikę taip lengvai atiduoti pelningos Šiaurės.

Pats mitinio Riuriko vardas, yra slaviškos tarties variagų valdovo vardo variantas. Kalbininkų nuomone šio valdovo vardas, skirtingomis tuomet vartotomis variagų tartimis, turėjo skambėti: Hrodric – senąja germanų kalba, Hrēðrīc/Hroðricus – senąja anglų kalba, Hrœrekr – senąją normanų kalba, Rørik – senąja švedų kalba arba rorikR, ruRikr, hruRikR – runų užrašais [169]. Akivaizdu, kad visi šie žodžiai yra sudurtiniai, kurių antrasis skiemuo yra ric, ricus, rekr, rik, rikr ir reiškia jis rikį – kilmingą vadą, kunigaikštį. Nepaisydami jokių lingvistinių taisyklių, o išskirtinai besiremdami aukščiau išdėstyta medžiaga, galime spėti, jog pirmoji šio vardo dalis reiškia Kroną, t. y. vietą, nuo kurios buvo kilęs legendos herojus Riurikas. Kaip jau buvo minėta aukščiau, toks, nuo vandens telkinio, mitinio herojaus vardo kildinimas pilnai atitiko vakarų baltų tradiciją. Todėl nenuostabu, kad mite išliko vietos, iš kurios kilęs herojus, įamžinimas paties herojaus varde, t. y. neabejotinai mitinė trijų brolių informacija skelbia, kad jų naujasis valdovas kilęs nuo galingos ir garsios Krono upės. Matomai, neatsitiktinis yra ir daniškos tarties Hrœrekr fonetinis artumas mūsų įvardintam Krono rikiui, kuris baltų galėjo būti tariamas ir kaip sudurtinis vardas Kronrikis.

Panašu, kad per likusius 17 metų (iki pat mirties), Laigiui labiau nei pavyko išpildyti Brutenio pranašystę. Išvaręs šiaurines tautas varginusius švediškus variagus, jis sukūrė laisvą, nuo tuometinių Baltijos jūros dominuojančių danų ir švedų, prekybininkų žemę – variagišką Naugardo Rusią. Tokiu būdu, milžiniškos Šiaurės teritorijos pateko ne tik į krivaičių religinę, bet ir į politinę įtaką. Kaip teigia Rusijos archeologas Vladimiras Sedovas: „Ypatingo dėmesio verti krivičiai (krivaičiai), likimo valia tapę gausiausia senosios Rusios tauta, kuri tęsėsi nuo Minsko vakaruose iki Smolensko pietuose, nuo Pskovo ir Naugardo šiaurėje iki Maskvos. Dar iki įvedant raštą, jie pasidalino į dvi grupes – Pskovo ir Smolensko-Polocko.“ [170]. Tai, kad rusiškų krivaičių religija buvo panaši į prūsų bei lietuvių, mini Norbertas Vėlius: „Savo tikėjimais artimi baltams buvo ir Naugardo bei Pskovo sričių rusai, dar nepriėmę krikščionybės.“ [171].

Tačiau ir mirus Krono rikiui, jo jau tik politinė plėtra nesustojo, o buvo perduota mažamečiui sūnui Igoriui, t. y. buvo įkurdinta dinastija. Pastarasis iki pilnametystės buvo prižiūrimas ištikimo Riuriko karvedžio Olego. Yra net nuomonių, jog vardas Oleg, lyginant su Olgerd – Algirdas, yra baltiško Algis slaviškas tarimas. Ir tai visai tikėtina, nes jis gimė vakarų baltų žemėje, kurių tikrai turėjo būti gausu Kronrikio draugijoje. Kaip ten bebūtų, būtent Olegas įgyvendino Laigio, matyt, slaptą svajonę valdyti Kijevą ir visą Rusią. Nešinas mažamečiu Riuriko įpėdiniu, jis užėmė visus iš eilės Rusios miestus, kol priėjo Kijevo žemes. Nužudęs Askoldą ir Dirą, kurie taip pat buvo rusų kilmės, Olegas 882 m. įžengė į Kijevą bei paskelbė jį naujosios Rusios sostine. Tačiau svarbiausias dalykas, ką įvykdė Olegas, yra tai, kad jis įtvirtino Kijeve paveldimą Riuriko (Kronrikio) dinastiją.

Įdomus dalykas yra ir tai, kad paprastai tiek mitiniai valdovai, tiek realūs kunigaikščiai visuomet susilaukdavo daugiau nei vieno palikuonio, tačiau žinome, kad Krono rikis/Riurikas turėjo tik vieną sūnų Igorį ir šis jau buvo nebe mitas, o realus žmogus. Žinoma, Krono rikis irgi buvo realiu žmogumi, tačiau jis spėjo sudalyvauti net dviejose legendose, todėl net Notangos kalno vardas („Laigio kalnas“) visiškai negali garantuoti,  jog tai nėra tik legendos rikošetinis atspindys realiame kalno pavadinime.

Nepaisant visko, Krono rikis, kuris mūsų spėjimu buvo vaidilutis, turėjo laikytis celibato. Palikuonio susilaukimas atrodytų prieštarauja dvasininko luomui. Tačiau pažvelkime į kitą legendinę asmenybę iš to paties sovicos kulto, tik jau paskutinės jo versijos – Šventadagio reformos – Lietuvos Krivių krivaitis Lizdeika taip pat turėjo palikuonį, iš kurio kilo taip pat nemažiau garsi Radvilų giminė.

Išvados

Atėję paskubomis į Krono vandenų nuskandintą šiaurinių marių (Hailibo) pakrantę, kimbrai pasinaudojo dėkingai susiklosčiusiomis aplinkybėmis: reformavo bepopuliarėjančią Šovio religiją bei užvaldė ir išvystė prekybinę arteriją jungusią Baltijos jūrą su Kijevu. Naujakuriai pavadino naująsias Krono žiotis „Pagirtinomis“ (Ros), ko pasėkoje nuo upėvardžio gavo vardą ir pati naujakurių žemė. Vietos aisčiai juos ėmė taip ir vadinti – rosai/rusai. Sėkmingai išnaudoję Krono prekybinio kelio privalumus prieš šiaurines prekybkelių alternatyvas, kibrai-krivaičiai efektingai išvystė valdomų baltų ekonomiką. X – XII a. vietos aisčiai gerokai praturtėjo, todėl jų gausėjo. Vakarų aisčių gentis kuršiai ėmė plėstis į šiaurėje suomių-ugrų gyvenamas žemes. Tačiau pagrindinė kimbrų sėkmė slypėjo jų centralizuotoje religijoje, kurios atstovui Krono rikiui pavyko įkurdinti savo milžinišką misiją Volgos, Dauguvos ir Dniepro aukštupiuose gyvenančiu rytų baltų žemėse. Būtent į ten 862 m. buvo pasikviestas valdyti ir pats rikis nuo Krono. Mitinio Notango sūnus Laigis paliko savo palikuonį Igorį. Skandinaviškas Laigio sūnaus vardas leidžia mums iškelti spėjimą, jog užtvirtindamas švedų ir rosų variagų karo baigtį, Kronrikis vedė švedų princesę, kuri jam ir pagimdė Igorį. Ištikimo regento Olego globojamas, po daugel metų, Igoris tapo Kronrikio-Riuriko dinastijos tęsėjų Kijeve. Taigi, apsukę įspūdingą ratą per šiaurę, kimbrai-rosai sujungė savo krivaitiškos galybės žiedą Rusios naujoje sostinėje – Kijeve. X – XI a. Kijevas tapo ne tik Rusios galybės įrodymu, bet ir realiu Konstantinopolio konkurentu. Jaučianti ryškią politinę ir kultūrinę įtaką iš krikščioniškos Bizantijos, jau Kijevo, o ne kimbrų, Rusia XI a. priėmė krikščionybę.

Baltijos pakrantėje valdęs šiaurės tautų popiečius (Krivių krivaitis), nebeteko savo ypatingos galios garanto – Kijevo. Krivaičių žemės skaldėsi ir silpo. Kimbrų aukštuomenė ėmė apleisti, provincija tapusią, rytų Baltijos pakrantę. Kimbrai kraustėsi į naujus galių centrus atsiradusius vakarų ir rytų slavų žemių suklestėjusiuose miestuose. Viena iš paskutiniųjų kimbriškų stotelių tapo Neries ir Vilnelės santakoje įkurdintas slėnis. Būtent čia įsikūrė naujas krivaičių religinis centras, lydimas nauja kunigaikščio Šventaragio legenda.

Iš XI ir XIII a. rašytinių šaltinių tapo aišku, jog Kijevo Rusia turėjo tris sudedamąsias dalis, kurių viena buvo pati Kijevo žemė, pastarąją su kimbriška Ostrogardo Rusia siejo prekybos kelias Pripiete ir Kronu, o iš šiosios, 862 m. perplaukęs jūrą, Krono rikis įkurdino Šiaurinę Holmgardo-Naugardo Rusią. Tokiu būdu, jau X a. Kijevas valdė ar ėmė duoklę nuo šiaurinių prekybos kelių priklausomų skirtingos kilties tautų.

Dar II a. pr. m. e. šlovės ir nuotykių keliais patraukę kimbrai, skirtingais amžiais išvaikščiojo visą Europos žemyną. Visų savo kelionių metu, ši tauta palikdavo dalelę savęs atskirų valstybių istorijoje. VIII a. antroje pusėje, šie klajūnai pasibeldė ir į vakarų aisčių duris. Matomai, nebegalėdami kitaip, jie kaupė savo jėgas galingiausiam savo žygiui. Pasklidę po rytų Europos prekyvietes, kimbrai galutinai ištirpo šios platybės gelmėse. Vienintelis mažas, tolimas kimbrų vardo atgarsis šiandiena išlikęs Rusijos teritorijoje, Tverės apylinkėje ant Volgos kranto. Apie IX a. skandinavų kultūros žmonių čia įkurdintą amatų ir prekybos centrą, kalba ne tik rasti archeologiniai artefaktai, bet ir paties miestelio vardas – Кимры (Kimrai/Kimbrai).

Šiandienos Rusijos pavadinimas savyje vis dar saugo tą dvigubą danų ir aisčių tarties kimbrų žemės vardo reliktą – Rossija/Rus (Россия/Русь). Atvykę į Baltijos jūros rytinę pakrantę kimbrai-rosai paskleidė valstybių kūrimosi sėklą per milžinišką teritoriją. Ši sėkla, jau XI a. pražioje paleido pirmuosius savo daigus ir dabartinėje Lietuvos teritorijoje.


[1] https://en.wikipedia.org/wiki/Cimbrian_War;

[2] http://annales.info/ant_lit/plinius/index.htm (3-7 knyga, 192 p.);

[3] https://ru.wikipedia.org/wiki/Кимвры.

[4] G. Beresnevičius „Baltų religinės reformos“, 77 p.;

[5] Tas pats šaltinis;

[6] A. Damušytė „Lietuvos pajūrio geologinė raida poledynmečiu“, 68-72, 135 p.;

[7] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, II t., Simonas Grunau, 87-88 p.;

[8] Tas pats šaltinis;

[9] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, II t., Simonas Grunau, 89, 90 ir 91 p.;

[10] Ten pat, 90 p.;

[11] Ten pat, 91 p.;

[12] A. Bliujienė  „Lamata – mikroregionas, etnokultūrinė sritis ar niekieno žemė tarp kuršių ir skalvių“, žurn. „Kultūros paminklais“ 2004/11, 61 p.

[13] Tas pats šaltinis;

[14] E. Jovaiša „Aisčiai. Raida“, 44-45, 75 p.;

[15] Ten pat, 42 p.;

[16] Ten pat, 44-45, 68 p.;

[17] V. Žulkus „Kuršiai Baltijos jūros erdvėje“, 16-20, 25-30 p., E. Jovaiša „Aisčiai. Raida“, 44-45, 66, 75-77 p. ir V. Šimėnas „Etnokultūriniai procesai vakarų Lietuvos pirmojo mūsų eros tūkstantmečio viduryje“, 33-35 p.;

[18] E. Jovaiša „Aisčiai. Raida“, 66, 76-77 p. ir V. Šimėnas „Etnokultūriniai procesai vakarų Lietuvos pirmojo mūsų eros tūkstantmečio viduryje“, 33-35 p.;

[19] E. Jovaiša „Aisčiai. Raida“, 44-45, 68-69 p.;

[20] Ten pat, 44-45, 56, 68-69, 81, 83 p.;

[21] A. Bliujienė str. „Lamata – mikroregionas, etnokultūrinė sritis ar niekieno žemė tarp kuršių ir skalvių“, 70 p.;

[22] Ten pat, 90 p.;

[23] https://www.kaliningrad.kp.ru/daily/26742/3770557/;

[24] V. Žulkus „Kuršiai Baltijos jūros erdvėje“, 34 p.;

[25] A. Bliujienė str. „Lamata – mikroregionas, etnokultūrinė sritis ar niekieno žemė tarp kuršių ir skalvių“, 68-69 p.;

[26] V. Šimėnas „Etnokultūriniai procesai vakarų Lietuvoje pirmojo mūsų eros tūkstantmečio viduryje“, 53-73 p.;

[27] Ten pat. 43-73 p.;

[28] V. Žulkus „Kuršiai Baltijos jūros erdvėje“, 34 p.;

[29] V. Šimėnas „Etnokultūriniai procesai vakarų Lietuvoje pirmojo mūsų eros tūkstantmečio viduryje“, 42-98 p.;

[30] Ten pat, 74-75, 85 p.;

[31] Ten pat, 101p.;

[32] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, I t., 165 p.,

[33] R. Volkaitė-Kulikauskienė „Lietuviai IX – XII a.“, 204 p.;

[34] V. Šimėnas „Etnokultūriniai procesai vakarų Lietuvoje pirmojo mūsų eros tūkstantmečio viduryje“, 99-102 p.

[35] A. Bliujienė str. „Lamata – mikroregionas, etnokultūrinė sritis ar niekieno žemė tarp kuršių ir skalvių“, 69-70 p.;

[36] V. Žulkus „Kuršiai Baltijos jūros erdvėje“, 126 p.;

[37] G. Beresnevičius „Baltų religinės reformos“, 93-114 p.;

[38] Ten pat, 105-107 p. ;

[39] A. J. Greimas „Lietuvių mitologijos studijos“, 359, 362 p.;

[40] G. Beresnevičius „Baltų religinės reformos“, 18 p.;

[41] A . J. Greimas „Lietuvių mitologijos studijos“, 32 p.;

[42] G. Beresnevičius „Baltų religinės reformos“, 22-26 p.;

[43] A . J. Greimas „Lietuvių mitologijos studijos“, 357-377 p.;

[44] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, I t., K. Tacitas, 145 p.

[45] G. Beresnevičius „Baltų religinės reformos“, 137 p.;

[46] Ten pat, 25, 26 ir 28 p.;

[47] A. J. Greimas „Lietuvių mitologijos studijos“, 357-358 p.

[48] V. Žulkus „Kuršiai Baltijos jūros erdvėje“, 18-19 p.;

[49] A. J. Greimas „Lietuvių mitologijos studijos“, 419-421, 565-567 p.;

[50] R. Volkaitė-Kulikauskienė „Lietuviai IX – XII a.“, 32 p.;

[51] A. J. Greimas „Lietuvių mitologijos studijos“, 365 p.;

[52] G. Beresnevičius „Baltų religinės reformos“, 24 p.;

[53] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, II t., Simonas Grunau, 97-102 p.

[54] V. Žulkus „Lietuvos pajūrio žemės viduramžiais“, 27 p.;

[55] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, II t., Simonas Grunau, 88 p.;

[56] https://lt.wikipedia.org/wiki/Juodkrantės_lobis ;

[57] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, II t., Simonas Grunau, 96-102 p.

[58] V. Mažiulis „Prūsų kalbos etimologijos žodynas“, 1-ojo leidinio IV t. 56-58 p.;

[59] V. Mažiulis „Prūsų kalbos etimologijos žodynas“, 1-ojo leidinio III t. 199-200 p.

[60] V. Peteraitis „Mažoji Lietuva ir Tvankstė“, 51, 52 p.;

[61] V. Mažiulis „Prūsų kalbos etimologijos žodynas“, 1-ojo leidinio III t. 164-166 p.;

[62] V. Peteraitis „Mažoji Lietuva ir Tvankstė“, 50 p.;

[63] V. Mažiulis „Prūsų kalbos etimologijos žodynas“, 1-ojo leidinio II t. 100-103 p.;

[64] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, II t., Simonas Grunau, 97-98, 101, 102 p.;

[65] Tas pats šaltinis;

[66] Tas pats šaltinis;

[67] Tas pats šaltinis;

[68] R. Batūros išleistos P. Dusburgiečio „Prūsijos žemių kronika“, 85 p.

[69] Tas pats šaltinis;

[70] http://www.prusistika.flf.vu.lt/paieska/paieska/;

[71] http://www.lkz.lt/Visas.asp?zodis=laigyti&lns=-1&les=-1;

[72] http://www.lkz.lt/Visas.asp?zodis=laigmen%C4%97&lns=-1&les=-1;

[73] V. Peteraitis „Mažoji Lietuva ir Tvankstė“, 185 p.

[74] V. Žulkus „Kuršiai Baltijos jūros erdvėje“, 130 p.;

[75] D. Razauskas „Vėjūkas“, 120 p;

[76] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, II t., Simonas Grunau, 99 p.;

[77] V. Žulkus „Kuršiai Baltijos jūros erdvėje“, 95 p.;

[78] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, I t., Vulfstanas, 165 p.;

[79] V. Žulkus „Kuršiai Baltijos jūros erdvėje“, 97-98 p.;

[80] A. Bliujienė str. „Lamata – mikroregionas, etnokultūrinė sritis ar niekieno žemė tarp kuršių ir skalvių“, 70 p.;

[81] V. Žulkus „Kuršiai Baltijos jūros erdvėje“, 96-97 p

[82] R. Volkaitė-Kulikauskienė „Lietuviai IX – XII a.“ 88, 102 p. ir V. Žulkus „Kuršiai Baltijos jūros erdvėje“, 122-125 p.;

[83] V. Žulkus „Kuršiai Baltijos jūros erdvėje“, 80-95 p.;

[84] V. Žulkus „Kuršiai Baltijos jūros erdvėje“, 95 p.;

[85] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, I t., 165 ir 191 p.;

[86] Tas pats šaltinis;

[87] V. Žulkus „Kuršiai Baltijos jūros erdvėje“, 102 p.;

[88] Ten pat, 80 p.;

[89] R. Volkaitė-Kulikauskienė „Lietuviai IX-XII a.“, 88 p.;

[90] V. Žulkus „Kuršiai Baltijos jūros erdvėje“, 102 p.

[91] G. Beresniavičius „Palemono mazgas“, 34-54 p.;

[92] V. Žulkus „Kuršiai Baltijos jūros erdvėje“, 70-80 p.;

[93] O. Navickaitė „Iš lietuvių kultūros istorijos“ III t., 80 p. ir R. Volkaitė-Kulikauskienė „Lietuviai IX – XII a.“, 54-59 p.;

[94] R.Volkaitė-Kulikauskienė „Lietuviai IX – XII a.“, 84 p.;

[95] I. Sadauskaitė „Iš lietuvių kultūros istorijos“, III t., 125 p.;

[96] O. Navickaitė „Iš lietuvių kultūros istorijos“, III t., 79 p.;

[97] Volkaitė-Kulikauskienė „Lietuviai IX – XII a.“, 102-103, 105 p.;

[98] V. Žulkus „Kuršiai Baltijos jūros erdvėje“, 34-36 p. ir R. Volkaitė-Kulikauskienė „Lietuviai IX – XII a.“, 99-100 p.;

[99] R. Volkaitė-Kulikauskienė „Lietuviai IX – XII a.“, 81-87 p.;

[100] Ten pat, 89-90, 98-99 p.;

[101] Ten pat, 157-167 p.;

[102] Ten pat, 139-177 p.;

[103] Ten pat, 219-240 p.;

[104] Ten pat, 208-217 p.;

[105] Ten pat, 217 p.;

[106] R. Volkaitė-Kulikauskienė „Lietuviai IX – XII a.“, 110-112 p. ir V . Žulkus „Kuršiai Baltijos jūros erdvėje“, 156-157 p.;

[107] R. Volkaitė-Kulikauskienė „Lietuviai IX – XII a.“, 98 p.;

[108] A. Bliujienė str. „Lamata – mikroregionas, etnokultūrinė sritis ar niekieno žemė tarp kuršių ir skalvių“, 74 p.

[109] A. J. Greimas „Lietuvių mitologijos studijos“, 358 p.;

[110] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, II t., Simonas Grunau, 96 p.;

[111] V. Žulkus „Kuršiai Baltios jūros erdvėje“, 148 p.;

[112] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, II t., Simonas Grunau, 101-102 p.

[113] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, I t., K. Tacitas, 145 p.;

[114] A. J. Greimas „Lietuvių mitologijos studijos“, 361-363 p.;

[115] G. Beresniavičius „Palemono mazgas“, 23-26 p.;

[116] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, II t., Simonas Grunau, 100, 102-103 p.;

[117] Tas pats šaltinis;

[118] Ten pat, 91 p.;

[119] V . Žulkus „Lietuvos pajūrio žemės viduramžiais“, 23 p.;

[120] V. Žulkus „Kuršiai Baltijos jūros erdvėje“, 45 p.;

[121] Tas pats šaltinis;

[122] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, II t., Simonas Grunau, 93 p.;

[123] V. Peteraitis „Mažoji Lietuva ir Tvankstė“, 50 p.;

[124] V. Mažiulis „Prūsų kalbos etimologijos žodynas“, 1-ojo leidinio 2 t. 100-103 p.;

[125] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, II t., Simonas Grunau, 90 p.

[126] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, II t., Simonas Grunau, 90 p.;

[127] A. Vanagas „Lietuvių hidronimų etimologijos žodynas“;

[128] https://ru.wikipedia.org/wiki/Бертинские_анналы;

[129] http://www.vostlit.info/Texts/Dokumenty/Russ/X/Garkavi_mus_pis/23.htm;

[130] D. Lichačiovos ir O. Tvorogovos versta „Būtųjų laikų sakmė“, 14 p.;

[131] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“ I t., Vulfstanas, 168-169 p.;

[132] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, I t.,  191 ir 168 p.;

[133] Tas pats šaltinis;

[134] R. Batūros išleista P. Dusburgiečio „Prūsijos žemių kronika“, 85 p.;

[135] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, I t.,  191 p.;

[136] R. Batūros išleista P. Dusburgiečio „Prūsijos žemių kronika“, 88 p.;

[137] Erazmas Stela „Apie Prūsijos senybes“, 2004, 54–67 p.;

[138] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, II t., Simonas Grunau, 93 p.;

[139] Ten pat, 92 p.;

[140] Ten pat, 111 p.;

[141] Ten pat, 110 p.;

[142] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, II t., Simonas Grunau, 116 p.;

[143] Ten pat, 93, 96 p.;

[144] Ten pat, 93, 96 p.;

[145] Ten pat, 107 p.;

[146] Ten pat, 105, 112-113 p.;

[147] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, I t., 170-171 p.;

[148] Ten pat, 191 p.;

[149] http://www.vostlit.info/Texts/rus/adam_br_5/frametext1.htm;

[150] Tas pats šaltinis;

[151] Tas pats šaltinis;

[152] Tas pats šaltinis;

[153] D. Lichačiovos ir O. Tvorogovos versta „Būtųjų laikų sakmė“, 16 p.;

[154] D. Lichačiovos ir O. Tvorogovos versta „Būtųjų laikų sakmė“, 17 p.;

[155] Tas pats šaltinis;

[156] Tas pats šaltinis;

[157] D . Lichačiovos ir O. Tvorogovos versta „Būtųjų laikų sakmė“, 13-14 p.;

[158] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, I t., 167 ir 175 p.;

[159] Tas pats šaltinis;

[160] R. Batūros išleista P. Dusburgiečio „Prūsijos žemių kronika“, 84 p.;

[161] Ten pat, 207 p.;

[162] Ten pat, 205 ir 214 p.;

[163] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, III t., 331-332 p.;

[164] N. Vėlius „Lietuvių mitologija“, III t., 145 p.;

[165] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, II t., Simonas Grunau, 108 p.;

[166] D. Lichačiovos ir O. Tvorogovos versta „Būtųjų laikų sakmė“, 13 p.;

[167] E. Jovaiša „Aisčiai. Raida“, 71 ir 73 p.;

[168] Tas pats šaltinis;

[169] https://ru.wikipedia.org/wiki/Рюрик#Этимология_имени;

[170] D. Lichačiovo ir O. Tvorogovos versta „Būtųjų laikų sakmė“, 228 p.;

[171] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, I t., Adomas Breminietis, 191 p.

Kategorijos: Akiračiai, Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

6 komentarai

  1. neziniuskas:

    “Antikos žinios apie kimbrus”, manau PASAKA² !

  2. Algis Dievų siūstas:

    O pasakose daug koduotos informcijos yr…

  3. Vardila:

    Įdomu, kiek laiko reikėjo sugaišt, kad tiek daug prirašyt? Visko dar neperskaičiau, bet smagus straipsnelis. 🙂

  4. Iš to didelio rašymo atrodytų, kad rosai galėtų būti susiję su žemdirbystės – visų pirma grūdų, javų auginimo plitimu, o kimbrai – su prekyba – “šmugeliavimu” jais užsiėmimu (iš to būtų ir turgaus žodis šimelpinigiai). Gali būti, kad prekybai priklausė ir javų nusikirtimas bei iškūlimas. Tokiu atveju rosai tik augindavo javus ir juos parduodavo.

    Įdomu būtų vardažodį Nida sugiminiuoti su kimbrų pilies pavadinimu Noytto bei su pačiu “notango” vardu.

  5. Žmogas:

    Supratau, kad mus atsilikėlius, kaip ir rusus paėmė kažkokie pusiau vikingai ir valdė mus kaip cholopus. Gaunasi, kad Mindaugai, Gediminai, tai svetimšaliai, kurie buvo protingesni ir galėjo čia šeimininkauti, neskaitant to, kad vėliau dar ir žydų pasikvietė, nes vietiniai cholopai buvo tik medžiaga. Kaip ir pas rusus, jie pasiėmė vietinių chopolų vardus kaip Vladimiras (vardai sukurti su simboline reikšme). Nesistebėčiau, kad ir tie krivaičių krivaičiai Radvilai yra iš to paties molio. Matyt reikia su tuo susitaikyti, nes ir dabartis tą patvirtina.

    • Kęstutis:

      Ar kam teko skaityti bent kiek rimtesnį mokslinį darbą apie tai – kaip probaltiška kalba tapo pagrindu beveik visoms Europos kalboms? Jei skaitysime tik tokio lygio straipsnius, tai “vaizdzelis” nekoks, bet… Ar gali vergų ir atsilikėlių kalba tapti kultūriniu pagrindu visam žemynui??? Ir kaip tai galėjo įvykti? Tik taip, kaip ir dabar anglų kalba tapo vyraujanti pasaulyje – dėl anglų-saksų vyraujančios ekonominės, karinės ir kultūrinės galios. Taip ir tada, prolietuviška (probaltiška) civilizacija buvo stipriausia karine, ekonomine, kultūrine galia Europoje. Ir kada tai buvo? Tikrai ne priešistoriniais laikais. Tai kur tada “šuo” pakastas? Jis “pakastas” suklastotoje istorijoje… mus apgaudinėja… Vis tik Č.Gedgaudas ar Statkutė, bent šiek tiek įneša aiškumo…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *