R. Murauskienė: Skųsti tėvų psichologai neįpareigojami, bet skatinami būti „pilietiškais“ (1)

Ramunė Murauskienė | I.Sidarevičiaus nuotr.

Lietuvos tėvai gyvena baimėje, žinodami, kad vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistai už jų durų gali pasirodyti ir po anoniminio skambučio. Apie netinkamą vaikų auklėjimą anonimiškai skatinami pranešti gydymo ir mokymo įstaigų darbuotojai, netgi psichologai.

– Ar tiesa, kad pokalbio su Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistais gavote pasiūlymą skųsti tėvus anonimiškai? – „Vakaro žinios“ paklausė psichologės, lektorės, švietimo ekspertės, populiarių knygų autorės Ramunės Murauskienės.

– Svarbu žinoti, kad psichologas turi savo profesinės etikos kodeksą. Greičiausiai, kad visų psichologijos studijų studentai yra to mokomi. Psichologams konfidencialumo principas negalioja tik tuomet, kai visuomenei, asmeniui ar kitiems asmenims gresia pavojus, yra grėsmė gyvybei. Arba kai tai numato galiojantys teisės aktai. Visais kitais atvejais psichologui galima ir verta sakyti viską, ką klientas nori. Mat atsivėrimas psichoterapijoje yra labai svarbus. Tik pripažinus tam tikrus dalykus, galima keisti ir gerinti situaciją, elgesį ar požiūrį. Todėl, kai nėra pasirengimo būti mokiniu, atsiverti, prisipažinti – bet kokia pagalba bus neefektyvi.

Žinoma, negalima pasikliauti visais psichologais ir kiekvienu iš eilės. Verta psichologą pasirinkti atsakingai. Pagal geras draugų rekomendacijas, pagal psichologo ir kliento pasaulėžiūros suderinamumą, pagal psichologo gyvenimo būdą. Dėl šeimyninių sunkumų visada verta kreiptis į šeimą turintį psichologą. O ne į šeimos psichologą, neturintį šeimos. Pageidautina, kad jis turėtų vaikų. Dažnai žmonės eina pas bet ką. Vyrams rekomenduoju rinktis išmintingus vyrus. Moterims – išmintingas moteris. O ne perdegusius ir nelaimingus specialistus.

Dėl sudėtingos situacijos Lietuvoje skambinau į vieną iš Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos skyrių. Teiravausi, ar psichologai įpareigoti pranešti ką nors šiai tarnybai. Gavau patvirtinimą: psichologai neprivalo niekam nieko pranešti. Tačiau man buvo pasiūlyta atsakingo piliečio pozicija: pranešti apie galimą grėsmę vaikams anonimiškai. Manau, save gerbiantis psichologas to daryti negalėtų ir neturėtų.

Todėl dabar kreipiantis pagalbos tiek valstybinėse, tiek kitose organizacijose ar privačiai būtina tiesiai šviesiai psichologo pasiteirauti dėl jo pozicijos – pilietinės pareigos pranešti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai. Šiuo metu nerekomenduočiau tėvams dėl sunkumų su vaikais ir vaikams dėl savo vidinių sunkumų ar sudėtingų situacijų su tėvais kreiptis į visas tas NVO, kurios atkakliai palaiko liepos 1 d. priimtą Vaiko teisių apsaugos tvarką. Nėra jokių garantijų, kad suteikta informacija nebus panaudota prieš patį klientą. Vaikai atsiduria ypač keblioje situacijoje. Jie gali ieškoti pagalbos ir taip „pakišti“ savo tėvus bei jų netekti. Tai yra neatleistina pasekmė. Tenka pripažinti, kad šiuo metu daug saugiau tiek vaikams, tiek tėvams kreiptis į juos mylinčius artimus, dvasininkus ir ieškoti „saugių“ psichologų, sielovados specialistų.

– Tėvai Lietuvoje išsigandę, kad dabar juos visi ims skųsti: mokytojai, gydytojai, psichologai. Ar nenutiks taip, kad net ir iškilus problemoms tėvai pagalbos nebeieškos?

– Bijo tas, kuris nori kažką nuslėpti ir nesuvokia savo atsakomybės bei neketina keistis. Nebijo tas, kuris gali prisipažinti ir yra pasirengęs keistis arba jau tą daro. Tačiau prisipažinti visiems nederėtų. Nes už netinkamą tėvų elgesį tėvai sulaukia neadekvačių pasekmių. Deja.

Ypač šiuo metu tėvai turi puikią progą atsisakyti smurtinio bendravimo nuostatų ir eiti mokytis gerosios tėvystės ir motinystės. Smurtinės nuostatos paplitusios. Tai yra tiesa. Tačiau netiesa, kad dauguma tėvų smurtauja. Yra nusikaltėlių, yra psichiškai pakrikusių, yra neišmanančių. Tėvai neteko nekaltumo pozicijos.

Tėvai neturi jokių rimtų priežasčių pasitikėti svetimais žmonėmis: mokytojais, gydytojais, psichologais ar kitais. Galima pasitikėti tik tais, kurie būtų pasirengę padėti. Todėl tėvams nerekomenduoju dėl sunkumų išsikalbėti nei su mokytojais, nei su medikais.

Būtina vaikams nuolat priminti, kad apie šeimą, apie tėvų santykius jie niekam nieko sakyti negali.

Mokytojai ir darželių auklėtojai daug išgirsta. Gerbiame tuos, kurie išmintingai reaguoja. Svarbiausia: pagalba šeimai. Kai pašalinis žmogus su atjauta siūlo pagalbą, tai yra pageidautina reakcija. Dažniausiai pasitaiko apkalbos, nuteisimai ir skundimai.

– Jei skųsti neprivaloma, situacija priklausys nuo to, kaip pasielgti apsispręs konkretus specialistas. Pavyzdžiui, valstybinėje įstaigoje dirbančiam specialistui, matyt, nesinorės pyktis su kolegomis iš vaiko teisių skyriaus?

– Gali būti ir taip. Sistemoje visi galimai susiję. Todėl dar kartą akcentuoju: rinkimės specialistus atsakingai.

– Ar kuriant tokią sistemą, kurioje specialistams siūloma skųsti tėvus, padedame vaikui?

– Jei atidžiai stebėtume, kas ką kuria, tai galime įžvelgti, kad tokią prigimtinį vaikų ir tėvų ryšį naikinančią tvarką kuria, stiprina ir palaiko nekenčiantys savo tėvų, galimai psichologiškai pakrikę individai. Arba teisuoliais, visažiniais save laikantys. Nes kai kurie pareiškimai apie smurto naikinimą bet kuriam sveikos nuovokos turinčiam specialistui yra utopiški.

Kviečiu Lietuvos žmones labai kritiškai vertinti žiniasklaidoje pasirodančias publikacijas, ypač tokias, kuriose žinomi žmonės „atvirauja“ apie savo smurto patirtį. Gali būti, kad tai viešųjų ryšių procesai. Prastas cirkas už didelius pinigus. O jei ne, tuomet kai kurios personos yra psichiškai pakrikusios ir joms reikia skubios psichologinės ir psichiatrinės pagalbos. Nebūkime naivūs, mąstykime kritiškiau. Apsaugoti vaiką – tai nereiškia bausti tėvus. Todėl negalime sutikti su esama tvarka. Būtina gilintis ir tobulinti labai daug ką. Smurto burbulas buvo išpūstas. Tačiau visiškai nekreipiamas dėmesys į galimas kasdienes situacijas.

Kaip paaiškino VTAT specialistė, pvz., 3 mėn. kūdikis 5 ir daugiau valandų paroje gali būti paliekamas svetimam nepažįstamajam už pinigus iš pirmo karto ir tai nėra traktuojama kaip grėsmė vaikui. Nei vaiko žindymo poreikis, nei jo sveikata nėra svarbi. Akivaizdu, kad žindymas traktuojamas kaip kažkas mediciniško. Tačiau bet kuri mama žino, kaip jos naujagimis, kūdikis gali jaustis su svetimu pirmą kartą. O jei su svetimu užmigti reikia, tai gali būti labai kankinantis procesas, turintis pasekmių saugumo formavimuisi ankstyvojoje vaikystėje.

Yra žinoma, kad vaikui saugu pasilikti tik su jam bent kiek žinomu žmogumi. Ir ne su bet kuriuo. Vaikai atsirenka. Verta ieškoti ne su geromis rekomendacijomis, o tų, kuriuos priima vaikai. Ypač mažesni. Todėl labai svarbu prisijaukinti pagalbininką ir tik po to palikti vaiką kito žmogaus priežiūrai. Net ir ligos metu. Tebūnie. Vaiko priežiūros ir globos procesas turi būti vaikui malonus. Priešingai jis bus žalingas vaikui.

Akivaizdu, kad esama tvarka prasilenkia su elementariais vaiko ir tėvų ryšio dėsniais, vaiko psichikos ypatumais. Stebime vieną smurtą, bet nepastebime kito smurto. Užrikti ir stipriai suimti vaiką gatvėje, kai jam gresia patekti po automobiliu – negalima, o vaiką palikti nepažįstamajam arba palikti naujagimį 14 metų broliui prieš jo paties valią – galima. Logikos nėra. Tad būkime budrūs.