Jo kūnas mus paliko prieš penkis metus, tačiau jo dvasia vis dar gyvena mumyse – žmonių, kurie jį pažinojo, kuriuos jis įkvėpė, mintyse. Jis yra gyvas mūsų prisiminimuose, mūsų maldose; jo gyvenimo darbai, parašytos knygos, straipsniai, yra skaitomi Romuvos sekėjų, jo balso klausosi „Kūlgrindos“ klausytojai.
Jis visą savo gyvenimą paskyrė Senovės baltų religijos ir tradicijų atgaivinimui: daugelis iš jūsų jį prisimena kaip vedlį, kaip Romuvos Krivį, kuris paliko didelę žymę Lietuvos religijos bei kultūros istorijoj. Svarbu paminėti ir apeigų folkloro grupę „Kūlgrindą“: jos pradžia atvėrė naują puslapį tradicinio lietuvių folkloro istorijoj, praplėtė lietuvių suvokimą apie tai, kaip turėtų skambėti tikrasis mūsų folkloras.
Tačiau aš jį irgi prisimenu kaip paprastą žmogų – žmogų kuris mylėjo muziką. Ne tik lietuvių folkorą, kaip daugelis galėtų manyti. Būdamas namie jis klausydavosi begalės skirtingų žanrų muzikos… Pradedant džiazu – Luisu Armstrongu (Louis Armstrong), Franku Senatra (Frank Sinatra), einant prie pop rock, Electric Light Orchestra, Rojaus Orbisono (Roy Orbison), taip pat jį labai žavėjo ir keltiškas folkloras, jų baladės, ir dar dar daugiau… Ir bet kas, matydamas kaip jis klausosi tos muzikos, galėjo suprasti, kad jis ją jautė. Jis panerdavo į dainas visa savo esybe. Kai jis surasdavo dainą, kuri jam patinka, jis jos galėdavo klausytis begalę kartų, kelias dienas iš eilės. Jis sėdėdavo savo krėsle ir gerdavo muzikos garsus. Kartais jis pakviesdavo mane, ar kitus jo kambario praeivius klausytis muzikos kartu.
Kai persikrausčiau gyventi į Airiją, jis man siųsdavo nuorodas į savo mėgstamiausias dainas, kad aš jų paklausyčiau. Viename iš paskutinių laiškų, kuriuos gavau iš jo, buvo nuoroda į Celtic Crossroads dainą „Wild Mountain Thyme“. Be galo graži baladė. Po nuoroda jis rašė: „Vėtra, nepyk, kad trukdau. Noriu parodyti, kad ši dainininkė vienintelį kartą šyptelėjo per vidury dainos“. Jam tai buvo be galo juokinga! Bet ko jis net nenumanė, jog po kelių metų aš sutiksiu merginą, kuri grojo arfa jo numylėtoje ir šimtus kartų perklausytoje dainoje, mes netgi kartu grosime – aš kanklėmis, o ji arfa…
Grįžtant atgal, kai aš dar gvenau Lietuvoje ir pradėjau bandyti groti įvairias dainas (ne vien lietuvių liaudies) kanklėm, jis manęs paprašė išmokti groti ir dainuoti vieną iš jo mėgstamiausių dainų savo 74-jam gimtadieniui – „Scarborough fair“ („Skarboro jomarkas“). Aš išmokau.
Ir dabar tai yra daina, kuria pradedu kiekvieną savo kanklių repeticiją, kiekvieną pasirodymą ant scenos, ar grojant gatvėj…
Dabar yra jo 80-as gimtadienis, ir aš šią dainą groju vėl. Tik šį kartą visiems jums:
Pabaigai norėčiau savo visų draugų ir pažįstamų, kurie pažinojo mano tėtį, pasidalinti savo prisiminimais, smagiom ar rimtom dvasinėm istorijom, galbūt apie pirmą susitikimą su juo, gal paskutinį, arba tiesiog tą kurį geriausiai prisimenat…
Ir tie prisiminimai tikrai neturi būt tokie ilgi, kaip mano! Lai jis gyvena toliau, tačiau šį kartą, mūsų mintyse…
Su gimtadieniu, tėti!
Today my dad would have been 80 years old…
His body left us five years ago, but his spirit still remains in memories of all of the people who knew him, that he inspired. He still lives in our thoughts and our prayers, his work being read by Romuva followers and voice being heard by Kulgrinda listeners.
He dedicated his whole life to study and revive old baltic traditions and religion, so to most of you he is remembered as a leader, as krivis of Romuva movement, who left a tremendous footprint in the history of Lithuania’s religion, culture and of course, traditional Lithuanian folk music starting ritual folk band Kulgrinda, who opened a new page to ancient Lithuanian folk music.
But I also remember him as a simple man – a man who loved music. Not only traditional Lithuanian folk music, as some might think. At home you could hear him listen to all sorts of music, starting with jazz legends like Louis Armstrong, Frank Sinatra, going to pop rock like Electric Light Orchestra, Roy Orbison, ending with celtic Folk ballads and much much more… And you could see that he felt that music. He would immerse himself in those songs. If he would like a song, he would just repeat it on and on and on… He would just sit in his chair and savour the sounds. Occasionally he would invite me and other guests of his room to come listen to music together.
When I moved to Ireland he would send me links of songs to listen to. One of the last emails I got was a link to a song by Celtic Crossroads – Wild Mountain Thyme. Gorgeous ballad. In the email text he wrote: “Vetra, sorry to be disturbing you. I want to show you that this singer smiled only once in the middle of the song”. He thought that was hilarious! But what he didn’t know, is that two years after his email I would meet the girl who played the harp in the video in Dublin and we even jam together…
Coming back earlier on, when I still lived in Lithuania and started jamming around with kankles, trying to play different songs rather than Lithuanian folk songs, he asked if I could learn to play and sing one of his favorites, “Scarborough fair”, for his 74th birthday. I did. And now it’s the song that I start my every rehearsal, my every street performance, most of my gigs with… Now for his 80th birthday I’m playing it again. Only now for all of you:
To end my post I’d like to ask all of my friends & acquaintances who knew my father to share their memories, the funny stories or the serious spiritual moments, maybe your first encounter, the last one, or the most memorable one… It doesn’t have to be long as mine! But who is remembered – lives.
Happy birthday dad!
o, Vėtra, man labai gaila, kad palikai tėvų ir bočių žemę…
+++
Būsi tikroji VĖTRA,jeigu sugrįši namo,į Lietuvą.
Jonas buvo labai jautrus žmogus. Turiu galvoje ne ne polinkį jaudintis ir jaudriai reaguoti, bet intuiciją ir sugebėjimą pastebėti „smulkmenas“, reiškinių sėklas, kurios išduoda ir lemia „augalo“ prigimtį. Ir visai „Kūlgrindai“ Jono jautrumas uždėjo kilnumo, kilmingumo antspaudą. Vienas iš kilmingumo bruožų – neišduoti savo „sėklos“, savo prigimties dėl laikinos išorinės „naudos“. Ir airių dainose jis tai girdėjo, tuo džiaugėsi. Kol žemėje yra žmonių, dainuojančių ne auditorijai patikti, bet dainuojančių savo sielą, tol Karalystės viltis gyva. Kilmingieji, taurieji – nebijokite!
Norėjau apie Joną parašyti labai daug gero, bet pritrūko išmonės… nebesugebu… Labai džiaugiuosi, kad toks šventas žmogus buvo prie dabartinės Romuvos pradžios. Neįsivaizduoju nieko geresnio…Džiaugiuosi, kad galėjau su juo pabendrauti, pakalbėti apie viską… Džiaugiuosi, kad Vėtra turėjo tokį gerą Tėvelį… Jis buvo labai geras Tėvelis visiems Lietuvą mylintiems žmonėms… man taip ir skamba Jono Jauniaus balsas – Perkūne mūsų, Dievaitį mūsų… Dievo galybei, mūsų stiprybei…
Jonas pats netikejo, tuo ka dare. Aš jam skambinau…aš iš tiesų moku senovės žynių šifrą ir skaitau pirmoko lygyje.Pavyzdziuj “graikų” dievų sąrašą.Niekas nežino, ką reiškia “labas”. o aš žinau.Ne Kupole, o Kupoline.
Gaigalas, Netimeras
“Dionyzas” yra buliiaus vaikas Lietuva.Matyt reikia ieskoti Lietuvos mito