V. Terleckas. Kaip M. Ivaškevičiui pavyko įsiropšti į Nacionalinės premijos olimpą (13)

Vladas Terleckas | T. Lukšio nuotr.

Vladas Terleckas | T. Lukšio nuotr.

Tai jis pasiekė kažkelintu kartu. Kaip anksčiau (2019 02 15 Alkas) atkreipiau dėmesį, Nacionalinių kultūros ir meno premijų komijos pirmininkė Viktorija Daujotytė žurnalistę Irena Babkauskienę tikino, kad ji nežinojusi apie pakartotinį romano „Žali“ leidimą 2018 m. To žurnalistės klausiamų dauguma komisijos narių tarsi burną būtų prisisėmę vandens. Panašu, kad jie „pirko“ katę maiše. Šį romaną išleidusios leidyklos vadovė viešai džiaugėsi išaugusiu jo perkamumu. 2018 m. leidimą Mokslų akademijos biblioteka gavo ir katalogavo tų metų kovo 26 d.

Atlikusieji komparatyvinę 2002 m. ir 2018 m. leidimų tekstų analizę,nustatė, kad rašytojas šiek tiek taisė pastarąjį leidimą, išbraukė labiausia šokiruojančius, galinčius užtraukti baudžiamąją atsakomybę teiginius. Pvz., 2018 m. leidime neliko šių teiginių: „Tokį karą galėtum vadinti pilietiniu. Pamažu jie (partizanai – V. T.) perėmė savo priešų metodus.“ Bent trijose vietose atsisakė ypatingai užgaulaus partizanų niekinimo vadinant juos išsigimėliais.

Kur kas blogiau, kad pakartotinio leidinio nežino Vilniaus apygardos prokuratūra (VAP). Ji turėjo pareiškimų, skundų autoriams išaiškinti, ar romane „Žali“ nėra baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių teiginių. Šios prokuratūros vyriausiojo prokuroro Justo Lauciaus pasirašytame nutarime (2019.02.08) atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Daug kartų minimas, remiamasi pirmuoju „Žali“ leidiniu, jo išspausdinimą datuoja dienos tikslumu (2002.08.29). Nutarime rašoma, kad „skundų nagrinėjimo metu prokuroras perskaitė leidyklos „Tyto alba“ 2002.08.29 2 000 egzempliorių tiražu išleistą Mariaus Ivaškevičiaus romaną „Žali“, taip pat buvo padaryta šios knygos kopija.“ Tenka vyriausiąjį prokurorą užjausti, kad tam sugaišo daug laiko, patyrė išlaidų. Deja, nors užsimušk skaitydamas nutarime nerasi romano pakartotinio leidimo paminėjimo, atsirėmimo į jį. Kodėl svarbios „Žali“ išleidimo datos, tiek joms skirtina dėmesio? Atsakymą randame VAP nutarime, kuriame akcentuojama, kad „knygos išleidimo data –  teisiškai svarbi aplinkybė formaliuoju aspektu vertinant, ar 2002  m. rugpjūčio 29 d. išleistas <…> romanas „Žali“ patenka į baudžiamojo įstatymo reguliuojamų santykių sferą“. Paaiškėja, jog iki 2003 m. rugpjūčio 29 d. nuo 1961 m. galiojusiame LSSR baudžiamajame kodekse nebuvo (ir negalėjo būti) baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimų neigimą, ar šiurkštų menkinimą. Dar vėliau (2010 06 29) įsigaliojo baudžiamoji atsakomybė už viešą paskleidimą apie mirusįjį melagingų prasimanymų. Štai todėl stengtasi, kad būtų pamirštas pakartotinis romano „Žali“ išleidimas, jo data.

Vilniaus apygardos prokuroro nutarime daug pamokymų apie kūrybos laisves, apie demokratinėse valstybėse suteiktą didelę erdvę meninės raiškos priemonėms, fantazijoms. Bet Lietuvos Respublikos Konstitucija (25 str.) numato laisvės reikšti įsitikinimus ribojimus, kai tai būtina apsaugoti žmogaus garbę, orumą, dorovę. Tai nesuderinama ir su šmeižtu. Prokuroras tikina, kad „Tokių idėjų (sic!– V.T.), perskaitęs rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus romaną „Žali“ neradęs. Savo pozicijai pagrįsti pasiremia selektyviai pasirinktų literatūrologų, kultūrininkų ir intelektualų (L.Jonušio, V. Daujotytės, T. Venclovos, M. Zingerio) nuomonėmis, kad „literatūriniu“ požiūriu romanas yra geras, subtilus ir sudėtingas postmodernistinis literatūros kūrinys <…>“. Šių asmenų publikacijose neaptikau panašių epitetų. Tėra tik T.Venclovos ištarmė, kad „Marius Ivaškevičius, kaip ir Eimuntas Nekrošius, Jonas Mekas yra dabartinės mūsų kultūros pasididžiavimas. Apie M. Ivaškevičiaus kūrybos reikšmingumą nerašoma ir Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos nutarime. Jos nariai tesugebėjo išmąstyti, kad premija paskirta „už drąsų literatūros žingsnį į teatrą“. Tik žingsnį!

Ar drąsus žingsnis į teatrą yra kūrybos meniškumo kriterijus ir kuo jo drąsa pasireiškė? Liudvika Pociūnienė pagrįstai klausė, kas liktų iš M. Ivaškevičiaus vieno ar kito veikalo, „nukrapščius“ keiksmų luobą.“ (Bernardinai, 2019 02 19). Komisijos verdiktą „už drąsų literatūros žingsnį į teatrą“ galima suprasti, kaip jo titulavimą pradininku dramaturgijos, prasiskynusiai kelią į teatrų scenas. Taip iš Lietuvos teatro istorijos būtų išbraukti Balys Sruoga, Vincas Krėvė-Mickevičius, Vincas Mykolaitis-Putinas, Petras Vaičiūnas, Juozas Grušas, Justinas Marcinkevičius ir kt.

Bent objektyvumo dėlei prokuratūrai derėjo paminėti bent kelių romano kritikų pavardes, jų išsakytus vertinimus. Negi profesoriai Vytautas Landsbergis, Vytautas Radžvilas, Rasa Čepaitienė, rašytojai Kazys Saja, Jonas Užurka, pulicistas Marius Kundrotas nepriklauso kultūrininkų, intelektualų grupei? Nieko verta jų nuomonė?!

2018 m. „Žalių“ nežino ir kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas. Jis atsakyme (2019 02 01) nevyriausybinėms  organizacijoms pabrėžė: „Primename, jog Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Žali“ buvo išleistas prieš 16 metų (2002 m.) <…>“.  Negi bus prasidėjusi amnezijos epidemija?

Regėtųsi, kad premijos olimpo šturmavimo planas buvo gerai apgalvotas, parengtas, galimai konsultuotasi su teisininkais. Bet pasikarščiavo rašytojas: išreklamavo ketinimą 2018 m. pakartotinai išleisti knygą „Žali“ „liaudžiai prašant“. Žodį ištęsėjo.

Kyla dar vienas klausimas – kaip vadintina įkalčio („Žali“ 2018 m. leidimo) slėpimo veika?

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kūrėjai, Literatūra, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: