D. Vaitkevičienė. Šventasis Pajautos kapas – laiškas iš praeities (0)

Pajautos kapas | A.Kurilienės nuotr.

Pajautos kapas | A.Kurilienės nuotr.

Yra tokių vietų Lietuvoje, kurios išsaugojo atmintį apie XIII−XIV a. lietuvių religinį gyvenimą ir su juo susijusius dieviškus asmenis. Viena jų − Pajautiškės kaimas (Kaišiadorių r.), su kuriuo sietina mitinė kunigaikštienė Pajauta ir jos šventasis kapas.

Lietuvos metraštis, aprašęs ne tik istorinius LDK įvykius, bet ir su Lietuvos valdovais sietus mitus, taip byloja apie LDK kunigaikščio Živinbudo žmoną ir kunigaikščio Kukovaičio motiną Pajautą:

Didžiajam Lietuvos ir Žemaičių kunigaikščiui Kukovaičiui būnant didžiuoju Naugarduko kunigaikščiu, tais metais mirė Lietuvos ir Žemaičių kunigaikščio Kukovaičio motina Pajauta, sulaukusi žilos senatvės. Ir didysis kunigaikštis Kukovaitis, mylėdamas savo motiną, jos atminimui pagerbti pagal jos išvaizdą padirbo stabą ir pastatė tą savo motinos Pajautos vardo stabą ties Žaslių ežeru. O tą jos stabą garbino ir Pajautą laikė deive. Paskui tas stabas supuvo, ir toje vietoje išaugo liepos. Tąsias liepas garbino ir iki mūsų dienų jas tebedievina, minėdami tą Pajautą. (Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. Vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Rimantas Jasas. Vilnius: Vaga, 1971, p. 51)

Sunku patikėti, tačiau legendinis Pajautos kapas yra ne tik metraščių pasakojimas, bet ir iki mūsų dienų išlikęs kraštovaizdžio paveldas. Taip vadinamas nedidelis apvalus kalnelis dabartiniame Guronių kaime (Kaišiadorių r.), esantis už 2 kilometrų nuo Pajautiškių kaimo ir per vieną kilometrą nutolęs nuo Žaslių ežero. Sakytinėje tradicijoje šis kalnelis dar vadinamas „Kiškio bažnyčia“.

 XX amžiaus pabaigoje vietiniai žmonės apie Pajautos kapą dar tebepasakojo padavimus. Juose išliko Pajautos vardas, kuris gyvojoje tradicijoje varijuoja – pasakojama tai apie kunigaikščio Žaslo sužadėtinę Pajautą, tai apie karžygį, vardu Pajautas:

Kažkada tose vietose gyvenęs kunigaikštis Žaslas. Mūšio su priešais metu jis žuvęs. Artimieji jo raudoję, apverkę. Ten, iš kur ėmė žemę jo kapui supilti, likusi duobė. Jo sužadėtinė Pajauta priverkusi pilną duobę ašarų. Toje vietoje nuo to laiko telkšo ežeras, vadinamas Žaslo vardu. O ten, kur yra kunigaikščio Žaslo kapas, buvo supilta kalva. Pajauta, jo sužadėtinė, labai gedėjusi ir iš sielvarto mirusi. Ji ir palaidota kartu. Žmonės pasakojo, kad kalvelė buvo apdėta dideliais akmenimis. Tačiau jie nurinkti tiesiant geležinkelį, maždaug XIX a. viduryje.

Pasakojama, kad kalvelė yra karžygio Pajauto kapas. Kunigaikštis žuvo per čia įvykusį mūšį. Kareiviai jam su šalmais supylė kapą. Kadangi čia palaidotas Pajauta, tai artimiausias kaimas vadintas Pajautiškėmis. Dar kalbama, kad čia yra šventa, buvusios bažnyčios vieta. (Augustina Kurilienė. Kaišiadorių rajono archeologijos sąvadas. Kaišiadorys, 2009).

Padavimai apie Pajautą liudija, kad žodinė perdava gali gyvuoti šimtmečius. Jei laikysime, kad Bychovco kronika datuojama XVI a. pradžia, tai sakytinė tradicija tęsiasi mažiausiai 450 metų. Vadinasi, ne mažiau kaip 18 žmonių kartų nenutrūkstamai perdavinėjo šį pasakojimą iš lūpų į lūpas. Tačiau mitas yra dar mažiausiai 200 metų senesnis, nes jame kalbama apie įvykius, vykusius tais laikais, kai prigimtinė lietuvių religija buvo valdovų, taigi, ir valstybės, religija.

Baigiant reikia pridurti, kad šventos vietos turi ypatingą trauką. 2006 metais Guronyse, kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškėje, visai šalia Pajautos kapo buvo įrengtas „Rožinio slėpinių parkas“ (apie 10 ha), čia pastatyta koplyčia ir rekolekcijų namai. Keliaudami magistrale Vilnius−Kaunas galime matyti rodykles į V. Sladkevičiaus tėviškę, tačiau Pajautos kapas, pro kurį praeina Rožinio slėpinių kelio lankytojai, lieka nedaugeliui težinoma baltų religijos paslaptimi. Šventąjį Pajautos kapą galima atpažinti vien iš kalnelį ratu juosiančių liepų, kurias XX a. 10 dešimtmečio pradžioje Pajautos ir jos šventojo miško garbei pasodino Kauno žygeiviai, vadovaujami istoriko Vytenio Almonaičio.

Norintys aplankyti Pajautos kapą ir kitas XIII -XIV a, šventojo kraštovaizdžio vietas gali kovo mėnesį prisijungti prie ekskursijos po Elektrėnų ir Kaišiadorių apylinkes.

Plačiau apie šią ir kitas ekskursijas skaitykite čia – https://www.vykintokeliai.lt/art-jancios-ekskursijos

Kategorijos: Etninė kultūra, Gamta ir žmogus, Kelionės, Kultūra, Kultūros paveldas, Mes baltai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: