G. Burneika. Krikščionys tautininkai ir krikščionys globalistai (21)

Etninės kultūros globos tarybos įsteigti specialusis prizas – skulptūra „Rūpintojėlis“

„Rūpintojėlis“ | EKGT nuotr.

Žmonės vienijasi pavojaus akivaizdoje. Pavojus – globalizmas. Todėl ypač svarbus prigimtinio tikėjimo sekėjų patriotų sutarimas su patriotais krikščionimis tautininkais, kuriuos sieja meilė tėvynei, bet skiria religija. Kokie gali būti sutarimo taškai? Juk pasaulėžiūros skirtingos, o ir krikščionybės atėjimas į baltų žemes nebuvo taikus. Vis dėlto klaida būtų krikščionis tautininkus statyti į vieną eilę su krikščionimis dogmatikais, patyliukais pritariančiais Bažnyčios kitados padarytiems nusikaltimams ir beatodairiškai remiančiais dabartinę migracijos politiką bei užsimerkiančiais prieš nepaliaujamą pedofilijos skandalų srautą.

Formaliai tai tarsi tie patys krikščionys, tiek vieni, tiek kiti laiko save lietuviais (arba kurios nors kitos Lietuvoje gyvenančios tautos atstovais), tačiau tautinės tapatybės turinys skiriasi. Dėl to skiriasi ir jų krikščionybės vizija, ir net požiūris į patį Kristų. Skirtumas tas, kiek tikintysis nutolsta arba priartėja prie judėjiško Kristaus paveikslo ir tikėjimo dogmų.

Tautai neabejingi krikščionys visada turėjo savą krikščionybės viziją, kuri nepateisino prievartinės religijos plėtros ir bodėjosi jos vardu padarytais nusikaltimais. Jie vadovavosi ir dabar vadovaujasi prigimtiniu – iš prigimties širdyje juntamu doros įstatymu ir krikščionybėje ieško patvirtinimo tam, kas jį labiausiai atitinka, intuityviai atmesdami joje tai, kas jam priešinga. Jų širdis atsigręžusi į tautą, o ne į krikščioniškąjį globalizmą. Tai nereiškia, kad jiems nesvarbus tarptautinis krikščionybės branduolys, tačiau, priešingai globalistui, tautininkui rūpi jo tautos padėtis ir likimas. Prigimtinės tradicijos sekėjai visada sutaria su krikščionimis tautininkais dėl tautos kultūros, kalbos ir valstybingumo.

Tačiau juos jungia ne tik pasiryžimas bendrai dirbti Tėvynės labui. Sąsajos kur kas gilesnės. Savo kraštą mylintys krikščionys paprastai yra išlaikę ryšį ir su Lietuvos gamta, ir su tautinėmis tradicijomis, ir su prigimtiniais archetipais. Iš jų sėmėsi įkvėpimo mūsų didieji kunigai poetai, kaip Antanas Strazdas (Strazdelis) ir Maironis. Krikščionys tautodailininkai riša „sodus“, drožia verpstes, audžia tradicinio ornamento drobes. O pokario partizanai? Juk dažnas jų buvo nuoširdus krikščionis ir drauge gręžėsi į senąją tradiciją savo slapyvardžiais, būrių pavadinimais: Vanagas, Vaidila, Daumantas, Skrajūnas, Alkos rinktinė, Birutės rinktinė, Šatrijos rinktinė ir t. t. [1] Netgi dabar Lietuvos karininkų klubas vadinamas ramove, prisimenant senovės baltų šventyklą Ramovę, Romovę ar Romuvą. Krikščionių tautininkų meilė Tėvynei savaime parveda juos prie šaknų.

Ir pats Kristus krikščionims tautininkams – tai pasiaukojimo iš meilės pavyzdys, kurio verta laikytis ir savo artimo, ir savo tautos atžvilgiu. Tai aukščiausio žmogiškojo taurumo ir Dievo meilės žmogui įvaizdis. Kitoks, savanaudiškų kėslų turintis Kristus jiems neįsivaizduojamas. Į kai kurias ganėtinai nuožmias Biblijos scenas jie žiūri kaip į niūrios praeities reliktus, kurie gal ir turi kokią simbolinę reikšmę, bet jokiu būdu nėra suprastini pažodžiui. Teologiniai svarstymai apie Trejybės ar kitas dogmas jiems tėra antraeiliai. Krikščionims tautininkams rūpi doras, orus žmogaus gyvenimas, tarnystė savo bendruomenei, savo Tėvynei ir šitaip, per ją – žmonijai. Panašus dorovinis Kristaus paveikslas būdingas ir kitoms tautoms. Orientalistas profesorius Audrius Beinorius apie indo Klagaros Suba Rao (Kalagara Subba Rao, 1912–1981) kristocentrinę teologiją sako: „Jis nuvertina tikėjimo instituciją ir dogmatiką, ritualus ir denominacines kontroversijas, akcentuodamas Kristų, indiškai pavadindamas jį Gurudeva, kaip praktinės meilės ir didžio pasiaukojimo (mahayajna) pavyzdį.“[2] Kristus tokiu būdu virsta praktiniu pasiaukojimo pavyzdžiu, o ne krikščioniškos mitologijos Atpirkėju iš gimtosios nuodėmės, nors formaliai šis jo vaidmuo ir neatmetamas.

Šitoks Kristaus įvaizdis, susidarytas krikščionio tautinnko, ilgainiui tik tolsta nuo biblinės judėjiškos tradicijos ir nejučia artėja prie savos, kurioje Dievas vaikščiojo tarp žmonių kaip geras, išmintingas senelis. Tai matyti ir literatūroje. Pavyzdžiui, Maironio:

Kaip man gaila to balto senelio,
Kurs, užstojęs ant amžino kelio,
Jau nebkelsis ant balso varpų ir,
Ant kelių ainius pasodinęs,
Nebepasakos, bočius atminęs,
Nepratars iš šaltųjų kapų!

D. Razausko-Daukinto manymu, „čia vis dėlto reikia turėti omeny ir žinomą lietuvių tautosakos Dievo senelio įvaizdį.“ [3] Ir Kristus Rūpintojėlis tautodailėje daugiau panašus į senelį negu į jauną vyrą, gal veikiant tam pačiam lietuviškam Dievo senelio įvaizdžiui. Toks jis siūlomas kaip bendras lietuviams, tiek krikščionims, tiek nekrikščionims, santarvės simbolis. Vis dėlto bet koks krikščioniškus ir prigimtinio religingumo elementus apimantis simbolis (pavyzdžiui, vadinamoji saulutė, arba spinduliuojantis kryžius) gali būti suprantamas ir kaip imitacija, kuria prisidengiant siekiama įtvirtinti prievarta atneštą religiją ir šimtmečius trunkančią lietuviškumo priespaudą.

Prigimtinės tradicijos sekėjus ir krikščionis tautininkus sieja ne forma, o tam tikras dvasinis turinys, todėl išviršiniai bendri simboliai nėra svarbiausia. Sieja dvasinis turinys, suaustas iš nematomų archetipinių gijų. Krikščionis tautininkas, formaliai būdamas krikščionimi, nevengia baltiškos pasaulėžiūros, jos ženklų ir mitų, nesibodi jos senųjų tradicijų dvasios. Krikščionių tautininkų Kristaus vaizdinys – nesmurtinis, neturintis nieko bendra su kitų tikėjimų ir tautų niekinimu, žeminimu ir puikiai atitinka mitinį baltų Dievą senelį. Tai – dvasinė krikščionio tautininko tikybos esmė. Pabrėžiu – dvasinė, nes tai nesuvaidinamas vidinis gyvenimas, toks, koks jis yra. Nesvarbu, ką išoriškai deklaruotum ar imituotum, kad ir kokias dorovines vertybes, tesiekdamas įtvirtinti savo dominavimą, – tai nebus vidus, kuris nesuvaidinamas. Taigi, prigimtinių lietuvių ir krikščionių tautininkų tikėjimas formaliai skirtingas, bet jo gelminis dorovinis turinys – tas pats: nuoširdi pagarba žmogaus ir tautos dvasinei prigimčiai, šeimai, bendruomeniškumui ir kiekvieno žmogaus tikėjimo laisvei. Tai ir yra tie vartai, per kuriuos susisiekia ne tik rankos, bet ir širdys.

Šitie vartai nėra labai platūs. Juk prigimtiniam tikėjimui nėra dogmų: Šventosios Trejybės, gimtosios nuodėmės, atpirkimo, vadinasi – ir išpažinties bei visos iš to kylančios liturgijos. Tiesa sakant, dauguma save laikančių krikščionimis irgi ne pernelyg uoliai juos visus vykdo. Tik šioje nedidelėje bendroje erdvėje gali gyvuoti tarpusavio pagarba, nuoširdumas, atvirumas, pasiryžimas ginti Tėvynę nuo ištuštėjimo ir globalizmo. Tai ir galimybė prigimtinio tikėjimo sekėjams priartėti prie krikščioniškojo tautiškumo, neprarandant tapatybės ir neišsižadant savo dvasinės esmės. Laikyti krikščionį iš anksto atmestinu, kaip atmestinais kitus laiko biblinis dogmatikas, neatitiktų pamatinės lietuvių prigimtinio tikėjimo nuostatos. Tikroji riba eina kitur: tarp krikščionio, artėjančio prie gelminių tautos šaknų, ir krikščionio, nuo jų tolstančio link biblinės dogmatikos.

Kiekvienas tikintysis iš esmės susikuria savą Kristaus mitą, ir tai jokia šventvagystė. Toks Dievas, koks jis yra pats sau, – niekam nepažinus, todėl jo įsivaizdavimų įvairovė neišvengiama. Priklausomai nuo savo būdo, išsilavinimo, socialinės padėties bei tautybės žmogus nori nenori susikuria savą Dievo įvaizdį. Pavyzdžiui, ir tas pats Perkūnas žemdirbiui, kariui bei žyniui yra vis kitoks ir reiškia ką kita.

Kristaus mitas, net nepriklausomai nuo jo istoriškumo, irgi yra tapęs gyvu archetipu, aplipusiu vaizdiniais, kurie yra, pasak K. G. Jungo, neišvengiamos „nuolat pasikartojančio žmonijos patyrimo nuosėdos“[4]. Jei susikurtas Kristaus vaizdinys atitinka doros bei darnos principus – per jį reiškiasi dieviška galia. Jeigu ne – tai pikta, naikinanti galia, nes, pasak Jungo, mūsų susikurtus „vaizdinius sudaro ne tik visa tai, ką gražiausia ir geriausia žmonija yra kada nors galvojusi ir jautusi, bet ir visos šlykščiausios niekšybės bei piktadarystės, kokias tik žmonės kada nors sugebėjo įvykdyti“[5]. Kaip tik tokio iškreipto Kristaus vaizdinio vardu buvo išnaikintos ištisos tautos.

Ar ne toks Kristus sako: „Nemanykite jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo“ (Mt 10, 34)? Tą kalaviją iškėlę „eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19). „Tam, kuris nugali ir iki galo laikosi mano darbų, aš duosiu valdyti pagonis; jis ganys juos geležine lazda, ir jie bus sudaužyti tarsi moliniai indai“ (Apr 2, 26–27) [6]. „Daužyti pagonis“ – tai visaip, tiek fiziškai, tiek ideologiškai naikinti tautų atmintį, pasaulėžiūrą, prigimtinius tikėjimus. Ir per Biblijos mokymą jų vieton įskiepyti žydų tautos istoriją, religiją, mitologiją. Nes mitai, pasak Jungo, „turi gyvybinę reikšmę“, ir „praradusi mitologinį paveldą, gentis bemat suyra ir žlunga taip pat, kaip sielą praradęs žmogus. Genties mitologija – tai gyvoji religija, jos netektis visada ir visur, taip pat ir civilizuotam žmogui, yra moralinė katastrofa“ [7].

Tautos mitai – tai jos dvasinė šaknis, gyvybės šaltinis. Juos griauti ir jų vieton brukti svetimus – tai smeigti peilį tautai į pačią širdį, kirsti tautos šaknį. O kai peilis jau įsmeigtas ir ant šaknų pilama „gimtosios nuodėmės“ siera, tada veidmainiškai prikišamos „krikščioniškosios vertybės“: mylėk savo artimą… Kad nedrįstum net pasiginčyti, net pagalvoti apie apsigynimą ir išsivadavimą.

Tautos papročiai pakertami, ir į jų vietą įskiepijami svetimi, atneštiniai. Pavyzdžiui, kalendorinėms šventėms, pažyminčioms gamtos metų rato sukimąsi, primetamos žydų tautos istorijos, biblinių personažų gyvenimo įvykių prasmės. Kūnas tas pats, tik aprengtas svetimu drabužiu, vaidina svetimus vaidmenis, gyvena svetimą gyvenimą. Tauta dar kalba sava kalba, bet jau nebe savas mintis. Sava kalba pasakoja svetimus pasakojimus.

Tauta priverčiama jaustis, kad ji savo pačios žemėje tėra antrarūšė, nes „tikroji“ tauta yra kita – „išrinktoji“. Ir dvasinis išsipildymas jokios tautos žmogui nepasiekiamas, išskyrus vieną, nes „išganymas ateina iš žydų“ (Jn 4, 22). Tuo patikėjus, belieka visaip save naikinti ir iš paskutiniųjų stengtis tapti kitu, nei esi, – tikras pragaras čia pat žemėje.

„Krikščionybė“ pateikiama taip, tarsi ji būtų kažkokia betautė, virštautinė religija. Betgi ji iškilo vienos iš tautų religijos – judaizmo pagrindu ir persmelkta jos tautinių tradicijų. Netgi vadinamieji krikščioniški vardai dauguma yra tiesiog žydiški. Todėl religijotyrininkų krikščionybė net pavadinama judokrikšionybe.

Taigi, išsižadant savo tautos anaiptol nepakylama virš tautiškumo: tiesiog išsižadėjus vieno tautiškumo, savojo, priimamas kitas, svetimas. Šioje vietoje ir eina tikroji takoskyra tarp krikščionio tautininko, krikščionio lietuvio, su kuriuo galima ir reikia dirbti petys petin Tėvynės labui, ir krikščionio globalisto, kuriam tiek Lietuva, tiek bet kuri kita šalis tėra verta ne daugiau nei kelmas svetimam skiepui maitinti.

Nuorodos:

[1] https://pasaulioistorija.wordpress.com/istorija-3/.
[2] Audrius Beinorius. Indija ir vakarai: Kultūrų sąveikos pjūviai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012, p. 308.
[3] Dainius Razauskas-Daukintas. Maironis – praamžės tradicijos dainius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2016, p. 35.
[4] Carl Gustav Jung. Du traktatai apie analitinę psichologiją. Vilnius: Margi Raštai, 2012, p. 94.
[5] Ten pat, p. 95.
[6] Visos Biblijos citatos, jei nenurodyta kitaip, Senojo Testamento – iš Antano Rubšio, Naujojo Testamento – iš Česlovo Kavaliausko vertimų.
[7] Carl Gustav Jung. Archetipai ir kolektyvinė pasąmonė. Vilnius: Margi Raštai, 2015, p. 181.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Religija, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

21 komentaras

  1. ....:

    Ne Jungu reiktų remtis.Ne psichologais,o dvasinininkų,šventųjų raštais.

  2. Romas:

    Tuo straipsnis ir geras, kad – daugebriaunis. O ne siaura gatvelė su vienos krypties eismu.

  3. Girdas:

    Turbūt Etninės kultūros globos tarybai, steigiant specialius prizus, menininkams, derėtų pažinti ir Lietuvos karalaitį Rupeikį, gal ir su Sanskritu siejamą vardo kilmę.

  4. Rimgaudas:

    Marijampolės skvere stovi nuo Dovinės upės parvežtas akmuo su vos įžiūrimomis runomis. Ryškiai jos iškaltos yra ant
    pakylos plokštės, kartu su J. Šeimio perskaitytu iškodavimu: Litų Nuilo Gija (esi) Tu. Akmuo, ir ne tik jis, liudija, kad šaltymečiu, kai ledai buvo nuslinkę beveik iki Minsko, mes gyvenome atvėsusioje Šiaurės Afrikoje. To liudininkai yra turėti Afrikoje lietuviški gyvenviečių pavadinimai (Istorija Afriki, leid. Nauka, Moskva/1990), tokie kaip Vaga, Kurtuva, Kartena, Kapsa, Mera, Linkis, Salakas, Lyta, Seda (upė), Darba, Linkis, Girėnai ir t. t. Laiko atstumas – mažiausiai 10 tūkst. m. atgal, juolab kad, grįždami paskui besitraukiančius ledus atgal, Palangoje ir Vilniuje yra fiksuotos buvusios struktūrines astronomijos observatorijos, turinčios 9,6 ir 9,3 tūkst. m. senumą (ruošiamasi atkurti).
    Apie į Lietuvą parsineštus iš šiaurinės Afrikos gyvenviečių vardus į dabartį Vagys (ežeras), Kurtuvėnai, Kartena, Mera, Linkmenys, Salakas, Seda ir pan. nėra ką ir kalbėti. Grįžę, sukūrėme tautinę valstybę. Žydai, tuo tarpu, tautinę valstybę Pažadėtoje žemėje įstengė sukurti tik 2018 metais (Netaniahu tai praeitais metais paskelbė). Be prigimtinio religinio tikėjimo, kurį turėjome dar Afrikoje, mūsų tautinėms gentims išlikti būtų buvę neįmanoma. Šventąsias ugnis 1387 m. LDK teritorijoje įsakė užgesinti sulenkėjęs Jogaila ir ši data yra laikoma Lietuvos paskelbimo katalikų bažnyčios tikinčiaisiais data. Iki to laiko, Klaipėdos universiteto prof. Rimantas Balsys mokslinės medžiagos pagrindu teigia, kad lietuvių tikėjimas buvo visavertis ir brandus. Tą patį teigia ir rodo Baltų religinės bendruomenės Romuva tikintieji. Jų, berods, Lietuvoje priskaičiuojama apie 6 tūkst. žmonių. Dalis jų gieda katalikų bažnyčios choruose be jokios neapykantos Kristui. Zapyškio bažnyčioje, netgi, ir sutartinės anksčiau buvo dainuojamos ir dažnai matome jaunimą bažnyčiose su tautiniais rūbais. Ar gali kelti 6 tūkst. romuviečių, kurie apeigas atlieka gamtoje, kelti pavojų kokį katalikų bažnyčiai, kaip tai dirbtinai primetinėjama? Nesąmonė. Lietuva baziniai priklauso Vakarų Europos krikščioniškajam pasauliui, todėl jame ir liks. O nuoširdi romuviečių darna su gamta, nematomomis ją reguliuojančiomis jėgomis tik turtina dvasinį pasaulį, kitiems tikėjimams (tame tarpe stačiatikių, Jehovos liudytojų, budistų, Tikėjimo žodžio, mahometonų) nekeldama priešpriešos. Romuviečiai niekam nekiša prospektų, nevaikšto į namus su savo tikėjimo brukimu ir visai nemano daryti to ateityje. Kas ateina, tas ateina. Kam nepatinka – išeina. Tad, mūsų tautinės valstybės lietuviai ir Lietuvos piliečiai, būkime tarpusavyj draugiški.

  5. Prašalietis:

    Religijų ir tikėjimų”tautinis specialistas”G.Burneika įjungęs tik brazauskinėje-lansberginėje Lietuvoje galėjusį atsirasti”tautinį mąstymą ir pasaulio supratimą” galimiems “tautinių tiesų ir tikėjimų” ieškotojams rašo:”Pavojus – globalizmas. Todėl ypač svarbus prigimtinio tikėjimo sekėjų patriotų sutarimas su patriotais krikščionimis tautininkais, kuriuos sieja meilė tėvynei, bet skiria religija”…. Burneika nepatikslino, kas jam yra “prigimtinis tikėjimas” ir kas šio “tikro tikėjimo sekėjai- patriotai”. Pagal “parodytą praeityje ir teberodomą begalinę meilę Tėvynei ir prigimtiniam tikėjimui” tokie pavyzdžiai matomai šiandiena gali būti V. Lansbergis. D.Grybauskaitė ir kiti panašūs žinomi, ar užsislapstinę 75 metams ir nežinomi “tautiniai”veikėjai… Dar gal Ramanauskas-Vanagas pripažintas Lietuvos valstybės vadovu, nors galėjo Seimas “nepasismulkinti” ir pripažinti Lietuvos karaliumi. Po tokių ir kitokių religinių tikėjimų G.Burneikos “mokslinio ir tautinio išaiškinimo”,vienas iš pasaulyje dar neatrastos naujos “Baltų religijos” Romuva “prigimtinio tikėjimo tikėtojų kompetentingai, savo Dievulio įgaliotas ir jo vardu”, paskelbia apie Marijampolės skvere nuo Dovinės upės atitraliuotą “šventą akmenį”. Ant kurio “runomis parašyta, Šeimys perskaitė ir visiems pasakė kas ten parašyta”, kad “prigimtinį tikėjimą lietuviai turėjo dar Afrikoje”. Turėjo dosnūs anų laikų lietuviai šio savo”prigimtinio tikėjimo”kiek nors palikti ir Afrikoje likusiems negrams, kurių europiečiai neišvežė vergauti į JAV. Dar reikėtų romuviečiams, kurie apeigas atlieka gamtoje ir”pilnoje harmonijoje su ja”paprašyti Klaipėdos universiteto prof. Rimanto Balsio, kad jis, kai turės nors kiek laisvo laiko nuo savo Klaižėdinio”profesoriavimo”, atidžiai žvilgteltų į Puntuko akmenį. Neabejoju, kad jis pamatytų kas ant jo yra taip pat parašyta runukėmis ir savo”mokslinės medžiagos pagrindu”jis neabejotinai pasakytų, kad šis akmuo yra dar šventesnis už jau žinomus. Ir kad lietuviški Baltai Puntuko akmenį, jiems padovanotą jų prigimtinio dievulio ir padarytą šventu, iš Lietuvos žemelės užeinant ledynams, nusinešė jį į Afriką. O tirpstant ledynams, lietuvaičiai,iš Afrikos gryždami atgal į Lietuvą, jį parsitempė atgal taip pat, nes to labai norėjo tų laikų lietuvių tautinis karalius, kurio vardo parašyto ant Puntuko akmens. Gaila, bet dar niekas kol kas neperskaitė. Todėl galima tvirtinti, kad šio Lietuvos karalystės karaliaus vardo nepaminėjo ir A. Bučys savo 550 lapų Lietuvos karalių knygoje. O šiandiena dar neišsivaikščiojusiems antiglobalistiniams, antikomunistiniams, antikapitalistiniams ir visokiems kitokiems anti…, bet “tikintiems prigimtinį tikėjimą”, apeigas atliekantiems po egle ir labai labai, kaip nieką pasaulyje mylintiems Tėvynę tautiečiams yra labai brangus kiekvienas buvęs Lietuvos karalystės karalius ir Lietuvos imperijos imperatorius. Uf….Paskaičius Burneikų G. “giliai tautiškai dvasinį straipsnelį”,net širdis uždainavo senovine Baltų lietuvių kalba, nors kūnas ir smegenys jos nemoka, “prigimtinio tikėjimo” meilės odę šiandieninei brazauskinei-lansberginei lietuviškai Tėvynei….

  6. Rimgaudas:

    Na, rusų mokslininkai Egipto faraoną Tutanchamoną jau kuris laikas vadina “Velikij russkij kniaz Tutanchamon”. Gal kas, panašiai kaip trolis, ir apie jį parašytų ką rusų mokslininkams.

    • Prašalietis:

      Kaip ne troliai, tokiems rusų”mokslininkams” būtų pajėgus “moksliškai paprieštarauti ar patvirtinti Tutanchamono kniaziavimo Rusijoje mokslines išvadas”nebent Klaipėdos universiteto profesorius Rimantas Balsys savo “mokslinės medžiagos pagrindu”, paskaitęs tik jam vienam matomas runukes ant kokio nors pamaskvės akmenio,”prigimtinio tikėjimo atradėjas, antiglobalistas ir eilinis tautos gelbėtojas” Gintaras Burneika ar G.Burneikos atrastą prigimtinį Baltų tikėjimą geriausiai įvaldęs Romuvos religinės bendruomenės vyriausias krivis krivaitis “moksliškai pasamprotavęs” gamtoje, po egle, vienas, niekam nematant atlikdamas šiam “moksliniam reikalui skirtą apeigą”.

  7. Kęstutis:

    Na taip, krikščionys tautininkai tai kaip “saikingai” vartojantys. Ne visada “apsinešę”, kai kada ir blaiviai mąsto, visai malonu su jais ir pabendrauti… O jau tie uolūs krikščionys, tai visiški dvasiniai alkoholikai. Girti rytą – vakarą, žiemą – vasarą… Ar tokiems dar kas gali padėti??? Greičiausiai jau nebe, nes nuo krikščionybės džiūstą smegenys ir galiausiai iš smegenų lieka tik “+” ausų atotampa ir skersinis… Krikščionybė savo esme net nėra tikėjimas, joje nėra jokio dvasinio mokymo. Tai labiau įdeologija perimta iš judaizmo – “mes išskirtiniai, mes Dievo išrinktieji, mes rasistai, mes priimam į savo gretas visus mulkius ir suteikiam galimybe jaustis išskirtiniais – aukščiau visų kitų…”. O kuo didesnis mulkis, tuo didesnis poreikis jaustis reikšmingu… Krikščionybė dvasinis nuodas, kuris neleidžia žmogui blaiviai mąstyti. Čia jau kaip toje reklamoje – apie viską pagalvota… Begarbinant svetimus dievus, šventuosius, svetimas šventvietes ir svetimas šventas žemes, tampi svetimu savoje žemėje, nes tas kas geresnio, šventesnio ten kažkur, tik ne čia… Mano nuomone krikščionybė stipriai prisidėjo prie tautos išsivaikščiojimo, “programuodama” savo “šventumais” ten kažkur…

    • Žemyna:

      Fanatiškas tikėjimas ir kitų tikėjimų niekinimas neatneša naudos niekam. Ypač dėl to, kad nekritiški tikintieji galiausiai garbina ne savo Dievą, o religijos Tiesas bei „tiesas” jiems aiškinančius dvasiškius. Būtent tai leido religiją, tikėjimą paversti patogia, nes abejoti ir ginčytis su „autoritetais” draudžiančia kauke, kuria dangstomos „elito” bei dvasiškių žmogiškosios silpnybės, nuodėmės, besaikis garbės ir galios troškulys, nusikalstami politikų tikslai.
      Nors Jėzus įspėjo, kad neturėtume kitų dievų, bet, tingėdami mąstyti, aklai pasitikime dvasiškiais ir „elitu” (tartum šie būtų Dievo antrininkai žemėje). Tai įgalina politikų „elitą” pulti grobti kaimynų žemes bei juos nutautinti, o dvasininkų „elitą” – laiminti šį akiplėšišką nusikaltimą pačiam Dievui. Nors, bent trumpam susimąstę, prisimintume Dekalogą, draudžiantį trokšti svetimo gero, ir liautumės, pultume nuodėmes išpažinti.
      O ko negrobti, jei dvasiškių nuodėmingumas leidžia politinio „elito” nuodėmingumą, jų žemuosius grobuonių instinktus pridengti „Dievo” bei „Teisingo tikėjimo” „vienintelės neginčijamos Tiesos” nešimu 🙁 ?
      Nuoširdžiai savo Dievą tikintys (kad ir kokio tikėjimo būtų) nebūna fanatikai, gerbia kitų tikėjimą, nes nelaiko jo varžovu. Jiems svetimas toks „Dievo nešimas”. Jie nepainioja tarnavimo Dievui su sau asmeniškai naudingu tarnavimu politikams.
      Sąžiningi krikščionių dvasiškiai pripažins, jog aisčių/baltų tikėjimas yra tikėjimas Kūrėju, tik „iš kito žiūros kampo”.
      Mes nežinome, kaip ir ką iš tiesų aiškino Kristus, nei ką jis pagoniais vadino. Žinome tik liudininkų interpretacijas, bei tų, kas kažką iš tų liudininkų pasakojimų girdėjo, kaip jie tuos pasakojimus suprato, taigi, jau iš „trečių rankų”. Tai, ką mums perteikia krikščionių bažnyčia, daugiau paremta aklu tikėjimu ir mistika (ar ne tai leidžia piktnaudžiauti, dangstytis „Dievo valia”?). Aisčių/baltų tikėjimas paremtas kasdiene praktine pagarba Kūrinijai, sukurtai už žmogų aukštesnių jėgų. Gal Dievui tai netrukdė, jei neatėjo pas juos jų sugėdyti, išbarti, išvaikyti žmonių iš jų šventovių?

      • Kęstutis:

        “…Nors Jėzus įspėjo, kad neturėtume kitų dievų, bet, tingėdami mąstyti, aklai pasitikime dvasiškiais ir „elitu” (tartum šie būtų Dievo antrininkai žemėje)…” Na kokius “dvasinius kvaišalus” vartojote matyt visą gyvenimą – aišku, tik nėra šiuo metu pas mane “alkotesterio” nustatyti jūsų apsvaigimo laipsnio ;)… pradžioje paprašyčiau papūsti :)))))… Ir kodėl jums taip rūpi žydų “karalius”, kai jiems patiems jis kiemsargio vietoje??? Gal tegu jie ten patys ir išsiaiškina iki galo, kas jis ten toks jiems buvo ir ką reiškė? Zingerio žodžiais – tuo metu tokių “jėzųųų” buvo kiekviename žydų kaime ir tik istorinių aplinkybių dėka, jis tapo žinoma asmenybe… Kadangi kitais nepalyginai šventesniais šventraščiais nesidomėjote, tai aš jums kol kas pateiksiu Kristaus mintį iš vienos (iš kokio 100) nekanonizuotos evangėlijos – baisiau už melą yra tik melas, užslėptas tiesa… Tai ir norėjau pasakyti – visos pateikiamos biblinės šventybės yra baisiau už melą… Labai gerai pagalvokite ar dar “tam” vertą skirtį bent kokį dėmesį?
        Jei jau yra noras siekti dvasingumo, tai tikrai dekalogas ne kelrodė žvaigždė, ten supainiotas “civilinis kodeksas” su dvasiniais reikalais, o tada dešimties įsakymų jau nebe pakanka… Siekiant dvasinės savišvietos pradžioje pakaktų ir: 1. Visada būk Dievo ieškojimo kelyje, nes tik Dievas ir tegali patvirtinti savo buvimą ar nebuvimą. 2. Niekada nenustok mąstyti ir tobulėti 3. Visada turi būti pasiruošęs sutikti savo mirtį… Visą kitą tik išvestiniai dalykai. Ir jei bus poreikis ieškoti kažko daugiau nei krikščionybė, tai bet koks tikras dvasinis mokymas turi prasidėti nuo mokymo apie Mirtį. Jei to nėra mokyme, tai visa kas su tokiu “mokymu” susiję, galima iš karto siųsti į antrinių atliekų perdirbimą ;).. Donas Chuanas Kastanedai sakė – kol žmogus nepasiruošęs mirti, jis nesugebės gyventi teisingai. Tik mirties akivaizdoje žmogus priima teisingus sprendimus. Mirtis geriausias gyvenimo draugas ir patarėjas… Ji visada šalia, už nugaros, prie kairiojo peties, per ištiestos rankos atstumą…

        • Žemyna:

          Ačiū, paaiškinote.
          Stengiausi pasakyti, jog joks žmogus ar dvasiškis neturi teisės lieti kito tikėjimo žmogaus kraujo vien už tai, kad šis ne tavo Dievą tiki. Tik pats Dievas žino, kas Jis yra, o ne žmonės (juolab ne fanatiški, prieš kitus nustatantys kunigai), iš lūpų į lūpas perduodantys savo įsivaizdavimą apie jį.
          Kaip galima pateisinti lenkų kunigiją, ne tik nesmerkusią, bet ir laiminusią LT žmonių žudynes vardan „katalikybės” valdų plėtros? O ir vėliau, jau net ir krikštytos LT žmonių žudynes bei nutautinimą, nes, pasak jų, „teisingas” tik tikėjimas, išpažįstamas lenkų kalba lenkiškose parapijose. Juk tikrasis tikslas buvo – ne tiek katalikybės, kiek politinių valdų plėtra!
          Tikrą tikėjimą geriausiai liudija ne smurtu „atverstų” skaičius, bet doras gyvenimo būdas, nes tik toks parodo tikrą pagarbą Dievo Kūrinijai ir Jam pačiam. Dorai gyvenant – kiekvienas Tikėjimas yra tik savitas, atskiras takas link vieno ir to paties Dievo.
          Nežinau, ar dabar aiškiau parašiau.

          • Kęstutis:

            Tikrai taip, tik nesutiksiu, jog kiekvienas tikėjimas yra savitas. Tikėjimų yra visokių… krikščionybė ir islamas – vieno medžio vaisiai ir yra labai pikti. Tai ne tikėjimai, tai Vudų lygio užkeikimai žmonėms valdyti, tai terpė reikštis nužmogėjusioms žmogystom, dėl to ir neturėtų stebinti, kad krikščionybės ir islamo vardu daugiausiai žmonijos istorijoje karų, žudynių ir iškrypimų…

            • Žemyna:

              Būtent tą ir sakiau – kad aferistai puikiai dangstėsi „šventa misija”, nes „Dievo nešimu” vadino savo galvažudiškus karus, kurių tikrasis tikslas buvo kuo daugiau teritorijų bei kuo daugiau valdžios užgrobti.

  8. Pritariu:

    100% pritariu Kęstučio nuomonei,tobulas komentaras.

  9. Prašalietis:

    ” Krikščionybė dvasinis nuodas, kuris neleidžia žmogui blaiviai mąstyti. Čia jau kaip toje reklamoje – apie viską pagalvota… Begarbinant svetimus dievus, šventuosius, svetimas šventvietes ir svetimas šventas žemes, tampi svetimu savoje žemėje, nes tas kas geresnio, šventesnio ten kažkur, tik ne čia…”…. Tegalima su džiaugsmu pasakyti Didelis “tautinį” Taip,Taip, Taip ir AHA,AHA AHA. Šiame didžiulio progreso, išmanių technologijų amžiuje kiekvienas kaimelis gali sau “pasigimdyti ar atrasti tikrų tikriausią savą dievulį, prigimtinį tikėjimą ir religiją”. Ir čia jokių mokslų nereikia. Parsinešę iš savo kaimo pakelės akmenį,ką nors išsidrožę iš medžio ar ką nors nusilipdę iš savoje žemelėje išsikasto molio kaimelio”šviesuomenė” gali nesunkiai nustatyti šio daikto “šventumą” nesuteptą krikščionybės, budizmo, musulmonizmo ir kitokio izmo negerų darbelių. Tokiu ar kitokiu tautiniu būdu nustatyto “šventumo”tautinis tikėjimas nebus aklas ir primestas iš šalies. O prie samanės butelio gėrimo per daug paėmusiam ir “šventvagiškai nusišnekėjusiam” ar ką ne taip pasakiusiam kaimo šviesuoliui, eilinis kaimo sabutilnykas gali be šviesuolio autoriteto baimės jam užvožti į liūlę. Taip kad atsiradus kaimelyje tokiai tikros prigimtinės religijos palaimai, dar neišsivaikščioję kaimelio gyventojai, šios tikros ir savos religijos dėka, laikysis tvirtai ir tautiškai susikibę rankutėmis savo kaimelyje iki pačios paskutinio kaimiečio mirties ir šios tautinės religinės kaimelio bendruomenės atstovų ankstesnio ar vėlesnio, bet džiaugsmingo susitikimo su savu ir tikru, nuosavo kaimelio dievuliu.

  10. Romas:

    Šią žiemą perskaičiau knygą “Kalnų kaimas”, apie kiniečius. Jų senas tradicijas ir permainas atėjus “raudoniesiems”. Jie garbino ne tik savo kaimo dievą, bet ir, atėjus pavasariui, kiekviena troba savo virtuvės dievą. Kuriam parūpindavo brangę dovaną ir atnašavo maistą. Tikėta, kad šis virtuvės dievas užtars namo gyventojus nukeliavęs pas dangaus imperatorių… Apsaugos namus nuo negandų, nederliaus ir t.t.
    Pas japonus iki budizmo ir šalia jo daug dėmesio skiriama protėviams, visiems išėjusiems. Tai lyg tiltas su amžinybe dar gyvenantiems…

  11. Romas:

    Kad ir pati religija (krikščionybė) išsiskaldė į kelias atšakas – katalikai, ortodoksai, pravoslavai, sentikiai, protestantai. Pastarieji savo ruožtu vėl keliatą… Kodėl?

    Todėl, kad žmonės skirtingi, unikalūs. Kiek žmonių, tiek požiūrių. Religija tik požiūris. Kiekvienas mato savaip, per savo unikalią “prizmę”. Koks būtų pasaulis, jei visi žmonės, kaip plytos – 9 ant 12?

  12. Elgeta:

    Geros medžioklės,
    Kuo cia deta krikščionybė? Ji buvo visokia.Mes patys kiek prisikentejom.O lenku Bukas jai ismoko lietuviskas maldas? Ar, mes po senovei, tuščiai liežuviais malam. Jiegu Popiežius lenku kunigu netskirs nuo baznyčios- ka gi teks tokią debilų bažnyčią sugriaut.
    TUS– Suduva: Aegyptus, Roma senatus,Etruskai-Tusce, lietus…Tai vergų šalis, jeigu tiksliai “Šudu va”.Romenai apie savo seima buvo tos pacios nuomones, kaip ir mes.
    KRIS TUS, Kris Šuduva Romos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *