G. Burneika. Krikščionys tautininkai ir krikščionys globalistai (21)

„Rūpintojėlis“ | EKGT nuotr.

Žmonės vienijasi pavojaus akivaizdoje. Pavojus – globalizmas. Todėl ypač svarbus prigimtinio tikėjimo sekėjų patriotų sutarimas su patriotais krikščionimis tautininkais, kuriuos sieja meilė tėvynei, bet skiria religija. Kokie gali būti sutarimo taškai? Juk pasaulėžiūros skirtingos, o ir krikščionybės atėjimas į baltų žemes nebuvo taikus. Vis dėlto klaida būtų krikščionis tautininkus statyti į vieną eilę su krikščionimis dogmatikais, patyliukais pritariančiais Bažnyčios kitados padarytiems nusikaltimams ir beatodairiškai remiančiais dabartinę migracijos politiką bei užsimerkiančiais prieš nepaliaujamą pedofilijos skandalų srautą.

Formaliai tai tarsi tie patys krikščionys, tiek vieni, tiek kiti laiko save lietuviais (arba kurios nors kitos Lietuvoje gyvenančios tautos atstovais), tačiau tautinės tapatybės turinys skiriasi. Dėl to skiriasi ir jų krikščionybės vizija, ir net požiūris į patį Kristų. Skirtumas tas, kiek tikintysis nutolsta arba priartėja prie judėjiško Kristaus paveikslo ir tikėjimo dogmų.

Tautai neabejingi krikščionys visada turėjo savą krikščionybės viziją, kuri nepateisino prievartinės religijos plėtros ir bodėjosi jos vardu padarytais nusikaltimais. Jie vadovavosi ir dabar vadovaujasi prigimtiniu – iš prigimties širdyje juntamu doros įstatymu ir krikščionybėje ieško patvirtinimo tam, kas jį labiausiai atitinka, intuityviai atmesdami joje tai, kas jam priešinga. Jų širdis atsigręžusi į tautą, o ne į krikščioniškąjį globalizmą. Tai nereiškia, kad jiems nesvarbus tarptautinis krikščionybės branduolys, tačiau, priešingai globalistui, tautininkui rūpi jo tautos padėtis ir likimas. Prigimtinės tradicijos sekėjai visada sutaria su krikščionimis tautininkais dėl tautos kultūros, kalbos ir valstybingumo.

Tačiau juos jungia ne tik pasiryžimas bendrai dirbti Tėvynės labui. Sąsajos kur kas gilesnės. Savo kraštą mylintys krikščionys paprastai yra išlaikę ryšį ir su Lietuvos gamta, ir su tautinėmis tradicijomis, ir su prigimtiniais archetipais. Iš jų sėmėsi įkvėpimo mūsų didieji kunigai poetai, kaip Antanas Strazdas (Strazdelis) ir Maironis. Krikščionys tautodailininkai riša „sodus“, drožia verpstes, audžia tradicinio ornamento drobes. O pokario partizanai? Juk dažnas jų buvo nuoširdus krikščionis ir drauge gręžėsi į senąją tradiciją savo slapyvardžiais, būrių pavadinimais: Vanagas, Vaidila, Daumantas, Skrajūnas, Alkos rinktinė, Birutės rinktinė, Šatrijos rinktinė ir t. t. [1] Netgi dabar Lietuvos karininkų klubas vadinamas ramove, prisimenant senovės baltų šventyklą Ramovę, Romovę ar Romuvą. Krikščionių tautininkų meilė Tėvynei savaime parveda juos prie šaknų.

Ir pats Kristus krikščionims tautininkams – tai pasiaukojimo iš meilės pavyzdys, kurio verta laikytis ir savo artimo, ir savo tautos atžvilgiu. Tai aukščiausio žmogiškojo taurumo ir Dievo meilės žmogui įvaizdis. Kitoks, savanaudiškų kėslų turintis Kristus jiems neįsivaizduojamas. Į kai kurias ganėtinai nuožmias Biblijos scenas jie žiūri kaip į niūrios praeities reliktus, kurie gal ir turi kokią simbolinę reikšmę, bet jokiu būdu nėra suprastini pažodžiui. Teologiniai svarstymai apie Trejybės ar kitas dogmas jiems tėra antraeiliai. Krikščionims tautininkams rūpi doras, orus žmogaus gyvenimas, tarnystė savo bendruomenei, savo Tėvynei ir šitaip, per ją – žmonijai. Panašus dorovinis Kristaus paveikslas būdingas ir kitoms tautoms. Orientalistas profesorius Audrius Beinorius apie indo Klagaros Suba Rao (Kalagara Subba Rao, 1912–1981) kristocentrinę teologiją sako: „Jis nuvertina tikėjimo instituciją ir dogmatiką, ritualus ir denominacines kontroversijas, akcentuodamas Kristų, indiškai pavadindamas jį Gurudeva, kaip praktinės meilės ir didžio pasiaukojimo (mahayajna) pavyzdį.“[2] Kristus tokiu būdu virsta praktiniu pasiaukojimo pavyzdžiu, o ne krikščioniškos mitologijos Atpirkėju iš gimtosios nuodėmės, nors formaliai šis jo vaidmuo ir neatmetamas.

Šitoks Kristaus įvaizdis, susidarytas krikščionio tautinnko, ilgainiui tik tolsta nuo biblinės judėjiškos tradicijos ir nejučia artėja prie savos, kurioje Dievas vaikščiojo tarp žmonių kaip geras, išmintingas senelis. Tai matyti ir literatūroje. Pavyzdžiui, Maironio:

Kaip man gaila to balto senelio,
Kurs, užstojęs ant amžino kelio,
Jau nebkelsis ant balso varpų ir,
Ant kelių ainius pasodinęs,
Nebepasakos, bočius atminęs,
Nepratars iš šaltųjų kapų!

D. Razausko-Daukinto manymu, „čia vis dėlto reikia turėti omeny ir žinomą lietuvių tautosakos Dievo senelio įvaizdį.“ [3] Ir Kristus Rūpintojėlis tautodailėje daugiau panašus į senelį negu į jauną vyrą, gal veikiant tam pačiam lietuviškam Dievo senelio įvaizdžiui. Toks jis siūlomas kaip bendras lietuviams, tiek krikščionims, tiek nekrikščionims, santarvės simbolis. Vis dėlto bet koks krikščioniškus ir prigimtinio religingumo elementus apimantis simbolis (pavyzdžiui, vadinamoji saulutė, arba spinduliuojantis kryžius) gali būti suprantamas ir kaip imitacija, kuria prisidengiant siekiama įtvirtinti prievarta atneštą religiją ir šimtmečius trunkančią lietuviškumo priespaudą.

Prigimtinės tradicijos sekėjus ir krikščionis tautininkus sieja ne forma, o tam tikras dvasinis turinys, todėl išviršiniai bendri simboliai nėra svarbiausia. Sieja dvasinis turinys, suaustas iš nematomų archetipinių gijų. Krikščionis tautininkas, formaliai būdamas krikščionimi, nevengia baltiškos pasaulėžiūros, jos ženklų ir mitų, nesibodi jos senųjų tradicijų dvasios. Krikščionių tautininkų Kristaus vaizdinys – nesmurtinis, neturintis nieko bendra su kitų tikėjimų ir tautų niekinimu, žeminimu ir puikiai atitinka mitinį baltų Dievą senelį. Tai – dvasinė krikščionio tautininko tikybos esmė. Pabrėžiu – dvasinė, nes tai nesuvaidinamas vidinis gyvenimas, toks, koks jis yra. Nesvarbu, ką išoriškai deklaruotum ar imituotum, kad ir kokias dorovines vertybes, tesiekdamas įtvirtinti savo dominavimą, – tai nebus vidus, kuris nesuvaidinamas. Taigi, prigimtinių lietuvių ir krikščionių tautininkų tikėjimas formaliai skirtingas, bet jo gelminis dorovinis turinys – tas pats: nuoširdi pagarba žmogaus ir tautos dvasinei prigimčiai, šeimai, bendruomeniškumui ir kiekvieno žmogaus tikėjimo laisvei. Tai ir yra tie vartai, per kuriuos susisiekia ne tik rankos, bet ir širdys.

Šitie vartai nėra labai platūs. Juk prigimtiniam tikėjimui nėra dogmų: Šventosios Trejybės, gimtosios nuodėmės, atpirkimo, vadinasi – ir išpažinties bei visos iš to kylančios liturgijos. Tiesa sakant, dauguma save laikančių krikščionimis irgi ne pernelyg uoliai juos visus vykdo. Tik šioje nedidelėje bendroje erdvėje gali gyvuoti tarpusavio pagarba, nuoširdumas, atvirumas, pasiryžimas ginti Tėvynę nuo ištuštėjimo ir globalizmo. Tai ir galimybė prigimtinio tikėjimo sekėjams priartėti prie krikščioniškojo tautiškumo, neprarandant tapatybės ir neišsižadant savo dvasinės esmės. Laikyti krikščionį iš anksto atmestinu, kaip atmestinais kitus laiko biblinis dogmatikas, neatitiktų pamatinės lietuvių prigimtinio tikėjimo nuostatos. Tikroji riba eina kitur: tarp krikščionio, artėjančio prie gelminių tautos šaknų, ir krikščionio, nuo jų tolstančio link biblinės dogmatikos.

Kiekvienas tikintysis iš esmės susikuria savą Kristaus mitą, ir tai jokia šventvagystė. Toks Dievas, koks jis yra pats sau, – niekam nepažinus, todėl jo įsivaizdavimų įvairovė neišvengiama. Priklausomai nuo savo būdo, išsilavinimo, socialinės padėties bei tautybės žmogus nori nenori susikuria savą Dievo įvaizdį. Pavyzdžiui, ir tas pats Perkūnas žemdirbiui, kariui bei žyniui yra vis kitoks ir reiškia ką kita.

Kristaus mitas, net nepriklausomai nuo jo istoriškumo, irgi yra tapęs gyvu archetipu, aplipusiu vaizdiniais, kurie yra, pasak K. G. Jungo, neišvengiamos „nuolat pasikartojančio žmonijos patyrimo nuosėdos“[4]. Jei susikurtas Kristaus vaizdinys atitinka doros bei darnos principus – per jį reiškiasi dieviška galia. Jeigu ne – tai pikta, naikinanti galia, nes, pasak Jungo, mūsų susikurtus „vaizdinius sudaro ne tik visa tai, ką gražiausia ir geriausia žmonija yra kada nors galvojusi ir jautusi, bet ir visos šlykščiausios niekšybės bei piktadarystės, kokias tik žmonės kada nors sugebėjo įvykdyti“[5]. Kaip tik tokio iškreipto Kristaus vaizdinio vardu buvo išnaikintos ištisos tautos.

Ar ne toks Kristus sako: „Nemanykite jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo“ (Mt 10, 34)? Tą kalaviją iškėlę „eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19). „Tam, kuris nugali ir iki galo laikosi mano darbų, aš duosiu valdyti pagonis; jis ganys juos geležine lazda, ir jie bus sudaužyti tarsi moliniai indai“ (Apr 2, 26–27) [6]. „Daužyti pagonis“ – tai visaip, tiek fiziškai, tiek ideologiškai naikinti tautų atmintį, pasaulėžiūrą, prigimtinius tikėjimus. Ir per Biblijos mokymą jų vieton įskiepyti žydų tautos istoriją, religiją, mitologiją. Nes mitai, pasak Jungo, „turi gyvybinę reikšmę“, ir „praradusi mitologinį paveldą, gentis bemat suyra ir žlunga taip pat, kaip sielą praradęs žmogus. Genties mitologija – tai gyvoji religija, jos netektis visada ir visur, taip pat ir civilizuotam žmogui, yra moralinė katastrofa“ [7].

Tautos mitai – tai jos dvasinė šaknis, gyvybės šaltinis. Juos griauti ir jų vieton brukti svetimus – tai smeigti peilį tautai į pačią širdį, kirsti tautos šaknį. O kai peilis jau įsmeigtas ir ant šaknų pilama „gimtosios nuodėmės“ siera, tada veidmainiškai prikišamos „krikščioniškosios vertybės“: mylėk savo artimą… Kad nedrįstum net pasiginčyti, net pagalvoti apie apsigynimą ir išsivadavimą.

Tautos papročiai pakertami, ir į jų vietą įskiepijami svetimi, atneštiniai. Pavyzdžiui, kalendorinėms šventėms, pažyminčioms gamtos metų rato sukimąsi, primetamos žydų tautos istorijos, biblinių personažų gyvenimo įvykių prasmės. Kūnas tas pats, tik aprengtas svetimu drabužiu, vaidina svetimus vaidmenis, gyvena svetimą gyvenimą. Tauta dar kalba sava kalba, bet jau nebe savas mintis. Sava kalba pasakoja svetimus pasakojimus.

Tauta priverčiama jaustis, kad ji savo pačios žemėje tėra antrarūšė, nes „tikroji“ tauta yra kita – „išrinktoji“. Ir dvasinis išsipildymas jokios tautos žmogui nepasiekiamas, išskyrus vieną, nes „išganymas ateina iš žydų“ (Jn 4, 22). Tuo patikėjus, belieka visaip save naikinti ir iš paskutiniųjų stengtis tapti kitu, nei esi, – tikras pragaras čia pat žemėje.

„Krikščionybė“ pateikiama taip, tarsi ji būtų kažkokia betautė, virštautinė religija. Betgi ji iškilo vienos iš tautų religijos – judaizmo pagrindu ir persmelkta jos tautinių tradicijų. Netgi vadinamieji krikščioniški vardai dauguma yra tiesiog žydiški. Todėl religijotyrininkų krikščionybė net pavadinama judokrikšionybe.

Taigi, išsižadant savo tautos anaiptol nepakylama virš tautiškumo: tiesiog išsižadėjus vieno tautiškumo, savojo, priimamas kitas, svetimas. Šioje vietoje ir eina tikroji takoskyra tarp krikščionio tautininko, krikščionio lietuvio, su kuriuo galima ir reikia dirbti petys petin Tėvynės labui, ir krikščionio globalisto, kuriam tiek Lietuva, tiek bet kuri kita šalis tėra verta ne daugiau nei kelmas svetimam skiepui maitinti.

Nuorodos:

[1] https://pasaulioistorija.wordpress.com/istorija-3/.
[2] Audrius Beinorius. Indija ir vakarai: Kultūrų sąveikos pjūviai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012, p. 308.
[3] Dainius Razauskas-Daukintas. Maironis – praamžės tradicijos dainius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2016, p. 35.
[4] Carl Gustav Jung. Du traktatai apie analitinę psichologiją. Vilnius: Margi Raštai, 2012, p. 94.
[5] Ten pat, p. 95.
[6] Visos Biblijos citatos, jei nenurodyta kitaip, Senojo Testamento – iš Antano Rubšio, Naujojo Testamento – iš Česlovo Kavaliausko vertimų.
[7] Carl Gustav Jung. Archetipai ir kolektyvinė pasąmonė. Vilnius: Margi Raštai, 2015, p. 181.