R. Čerškus. Lisauskėliai (video) (II) (4)

Juozapo Brandto (Józef Brandt) 1870 m. paveikslas „Lisauskėliai prie karčiamos“ | wikipedia.org nuotr.

Juozapo Brandto (Józef Brandt) 1870 m. paveikslas „Lisauskėliai prie karčiamos“ | wikipedia.org nuotr.

 Kinešma

1609 metų sausį lisauskėliai užėmė Haličą, o vasario 17 d. Suzdalę, ir nusiaubę jos apylinkes, ten įkūrė savo bazinę stovyklą tolimesniems žygiams po Maskolijos žemes.

 Jau 1609 metų balandžio mėnesį plk. Aleksandrui Lisauskui teko malšinti Suzdalėje maištaunančius maskolius. Bet po dešimties dienų kartu su kitu Lietuvos kariuomenės pulkininku Jonu Mikulinsku („Mikulinskių“ herbo Lietuvos bajoru) bei 3 tūkstančiais Dono kazokų, lisauskėliams tuo pačiu tikslu teko joti į sukilusį Jaroslavlį. Vasarą, birželio mėnesį, plk. Aleksandras Lisauskas  įvykdė reidą į Kostromą, o gegužės pabaigoje-birželio pradžioje jo raiteliai užėmė ir sudegino Kinešmą.

Apie šio Maskvos kunigaikštystės, dar XV amžiuje pabaigoje buvusio Lietuvos, miesto (esančio dešiniajame Volgos krante, 100 km į šiaurės rytus nuo Ivanovo, 400 km į šiaurės rytus nuo Maskvo) užėmimą galima kiek daugiau papasakoti, nes tą Lietuvos kariuomenės pulkininko Aleksandro Lisausko kazokų išpuolį dabar mena net penki Kinešmoje pastatyti paminklai.

1609 metų pradžioje Jurjevco, Remšos, Balachnos apskrities, Gorochoveco, Cholujaus (yra toks miestas) maskoliai („juodieji žmonės, kaip juos įvardija vietiniai metraščiai), nepatenkinti Apsišaukėlio II valdžia, sukilo ir apsijungę į savisaugos būrius išžygiavo į Luchą (kaimą prie Lucho upės). Sumušę ten „Lietuvos žmones“ nužygiavo link Šujos miesto ir išmušė iš jo lietuvių interventus.

Pradžioje plk. Aleksandras Lisauskas prieš sukilusius Maskolijos miestus pasiuntė Suzdalės vaivadą Pleščevą (kuris anksčiau prisijungė prie Lžedimitrijaus–2 šalininkų) su savo kariauna, bet juodieji žmonės vasario 11 d. prie Dunilovo kaimo Pleščevą sumušė, ir jam teko bėgti atgal į Suzdalę. Tame mūšyje maištininkų pusėje kovėsi ir Kinešmos maskoliai su savo vaivada Fiodoru Boborykinu (Федор Боборыкин), kuris vadovavo jungtinėms sukilėlių pajėgoms.

Po to jau pačiam lietuvių plk. A. Lisauskui teko joti malšinti sukilusius miestus ir kaimus. Grįždamas į Suzdalę, jis užsuko į Kostromą, ir ten paskyrė sau paklusnų vaivadą I. Naumovą, kurį greit pakeitė Nikita Veljaminovu. Bet Kostromos maskolų savigininkai N. Viljaminovą apsupo, ir jis, užsidaręs Ipatijevo vienuolyne, per pasiuntinius šaukėsi Lietuvos kunigaikščio J. P. Sapiegos pagalbos. O rotmistras J. P. Sapiega, kaip jam įprasta, išsiuntė N. Viljaminovui į pagalbą gerą tokių reikalų tvarkymo specialistą – plk. A. Lisauską su jo komandosais. „Beteisis” pulkininkas Aleksandras Lisauskas, kaip nereguliarios Lietuvos kariuomenės pulkininkas, net rotmistro J. P. Sapiegos įsakymus ar pavedimus vykdė ne paraidžiui, o kaip jam tuo momentu atrodė patogiau, ir neprijojęs Kostromos, pasuko į Kinešmą, kuriame norėjo asmeniškai atkeršyti vaivadai F. Boborykinui, už savo įgaliotinio Pleščino nuskriaudimą mūšyje ties Dunilovo kaimu.

F. boborykinui, matydamas aiškią supančiųjų priešų persvarą, skubiai išsiuntė pasiuntinius su pagalbos prašymais į netoliese esančius miestelius Remšą ir Soldogą. Iš tame pat Volgos krante stovinčios Remšos, maskolių savigynos daliniai atvyko greitai, bet iš turtingos slabados Soldogos taip ir nepasirodė. Surinkęs savo visas pajėgas, vaivada F. Boborykinas lisauskiukus, kurių buvo apie 2000 gerai ginkluotų kazokų, sutiko 1609 metų gegužės 26 dieną, maždaug 2 varstai prieš miestą, kelyje į Luchą. Ten įvyko pirmasis lietuvių ir miesto gynėjų mūšis.

Pirmasis susidūrimas buvo žiaurus ir jame žuvo pats vaivada F. Boborykinas. Ar jį nugalabijo asmeniškai pats plk. Aleksandras Lisauskas, šaltiniai nerašo. Vado žūtis maskolius kiek sutrikdė ir jie atsitraukė link Kinešemkos upės, bet ten susirinkę, persirikiavo ir gegužės 27 dieną vėl stojo mūšin, kurį ir vėl pralaimėjo. Tuomet jau maskolių savigynos likučiai pasitraukė į miestą, ir susitelkę rinkos aikštėje ta pačią dieną stojo paskutinin, mirtinan sankirčiui. Čia juos lisauskėliai veik visus pribaigė ir per rytinius miesto vartus, kurie vedė į turgaus aikštę, įsiveržė miestan.

Maskolių šaltiniai gal kiek ir perdeda, tvirtindami, kad per tuos tris mūšius dėl Kinešmos žuvo kas ketvirtas puolančiųjų karys. Kaip ten bebūtų, bet tokia nuožmi ir pasiaukojanti maskolių („mėgėjų”) gynyba, per kurią plk. Aleksandro Lisausko pulkas patyrė nemažų nuostolių, lisauskėlius („profus”) labai įsiutino. Čia, kaip kokie nors Užpalių „Užpaliai” tris kėlinius iš eilės savo aikštelėje nepagarbiai iki paskutiniųjų drąskytųsi prieš pagrindinę „Golden State Warriors” sudėtį, traumuodami 4 startinio penketuko žaidėjus. Todėl įžengę į miestą, lisauskėliai keršijo visiems, kas tik pasipainiojo kelyje: žudė, plėšė, degino… Dalis Kinešmos miestelėnų (senių, moterų ir vaikų) buvo iš anksto išsislapstę aplinkiniuose miškuose, bet dalis liko mieste, sunešę į cerkvę visus brangiausius daiktus ir užsidarę, užsibarikadavę iš vidaus. Nesugebėdami patekti vidun, lisauskėliai cerkvę padegė. Ugnyje žuvo ir visi ten pasislėpę miestiečiai. Maždaug šios sudegintos cerkvės vietoje dabar stovi Uspenijos soboras. 1629 metais vietiniai metraštininkai rašė: Ant piliakalnio yra cerkvės vieta, kur buvo antroji cerkvė, soborinė Viešpaties Atsimainymo, ir tą cerkvę sudegino lietuvių žmonės.

Uspenijos soboras Kinešmoje, toje vietoje kur lisauskėliai sudegino buvusį soborą | wikipedia.org nuotr.

Uspenijos soboras Kinešmoje, toje vietoje kur lisauskėliai sudegino buvusį soborą | wikipedia.org nuotr.

Nusiaubę ir sudeginę Kinešmą, lisauskėliai persikėlė į kairįjį Volgos krantą ir ten užpuolė turtingą slabadą (šiuolaikiniais terminais – Kinešmos „laisvąją ekonominę zoną“) Soldogą, įsikūrusią, kur upelis Saldaga įteka Volgon. Soldogos savigynos būriai mėgino gintis, bet įpykę lisauskėliai jiems nesuteikė jokių šansų. Slabada buvo nusiaubta ir sudeginta, ir po to jau niekada neatsistatė. Iš Soldogos sugrįžę atgal į Kinešmą, lisauskėliai buvo priversti užsibarikaduoti miesto piliakalnyje, ir atsimušinėjo 9 dienas nuo į pagalbon Kinešmai atskubėjusių savigynos dalinių iš Jurjevco. Po to plk. A. Lisauskas su savo raiteliais pagaliau prasiveržė iš apgulties ir patraukė link Kostromos, kur ir buvo pradžioje rotmistro J. P. Sapiegos nusiųstas.

 Tokius ir panašius Maskolijos miestų bei kaimų siaubimus bei deginimus, ypač, kai jų gyventojai mėgindavo priešintis, lisauskėliai vykdė per visus savo misijų Rytuose metus. Su trumpomis pertraukomis, kai sugrįždavo Lietuvon pailsėti, ir papildyti pulką naujais raiteliais, jie Maskolijoje kariavo apie 12 metų. Todėl Rusijoje iki šiol išliko nemažai rašytinių šaltinių bei kitokių paminklų, menančių „beteisį“ lietuvių plk. Aleksandrą Lisauską ir jo „aspidus“ lisauskėlius. Taip pat kažkiek išliko ir paties Aleksandro Lisausko rašytų laiškų – tų žygių raportų, kurių sakiniai prasidėdavo žodžiais: Sudeginau… , Išpjoviau…

Gidė prie paskutinės ir lemiamos lisauskėlių mūšio su Kinešmos gynėjais vietas, kur pastatyta stačiatikių koplyčia–varpinė, rusų turistams pasakoja apie „lenkų“ siautimą mieste prie Volgos:

Kinešmoje, be jau minėtojo Uspenijos soboro, visas tris mūšių su lisauskėliais vietas, kur tada buvo palaidoti ir ten žuvę miesto gynėjai, dabar žymi tose vietose mieste pastatytos koplyčios. O pačioje centrinėje miesto, Revoliucijos (suprantama, kad Spalio Socialistinės) aikštėje 2012 metais miestiečiai pastatė paminklą tam pačiam vaivadai Fiodorui Boborykinui, kuriam 1609 metų birželio 9 dieną žiauriai atkeršijo Lietuvos žmonės su lietuvių pulkininku Aleksandru Juozapu Lisausku priešakyje.  Maskvos skulptoriaus Ravilio Jusupovo sukurtas, Smolenske nulietas paminklas buvo iškilmingai atidengtas, minint Maskvos išlaisvinimo iš Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių okupacijos 400-metį, 2012 metų rugsėjo 22 dieną, savo rytietiška stilistika primena pirmos šio rašinio dalies pradžioje minėtą ukrainiečių skulptorių Kaunui „padovanotą“ statulą. Bet šis rašinys ne apie skulptūros, o apie karo meną. Tad sugrįžkime prie pastarojo.

Paminklas vaivadai Fiodorui Boborykinui ir savigynos būriams Kinešmos Revoliucijos aikštėje | wikipedia.org nuotr.

Paminklas vaivadai Fiodorui Boborykinui ir savigynos būriams Kinešmos Revoliucijos aikštėje | wikipedia.org nuotr.

Prijojus Kostromą, dešiniajame Volgos krante lisauskėliams teko įsirengti stovyklą, nes jie ten nerado valčių, su kuriomis būtų galėję greitai ir saugiai persikeltų į kairįjį plačios upės krantą ir atakuotį ten, prie Kostromos upės žiočių, įsikūrusį miestą. Plk. A. Lisausko raiteliai toje stovykloje išbuvo dvi savaites, lūkuriuodami, o gal ir gamindami plaustus. Bet sužinoję, kad nuo Volgos žemupio prieš juos artinasi Maskovijos kariuomenė, pasiųsta F. Šeremetjevo, lisauskėliai iš savo stovyklavietės patraukė žemyn upe, atgal link Kinešmos, ten tikėdamiesi persikelti į kairįjį Volgos krantą. Prijoję Kinešmą, jie vėl užsuko į miestą, ir, pamatę, kad jame dar ne viskas sudegę, turbūt, „dėl profilaktikos“, vėl jį nusiaubė ir padegė. Kai prijoję Remšą, lisauskėliai pradėjo keltis į kitą Volgos krantą, pamatė, kad jau artinasi laivai su F. Šeremetjevo reguliaria kariuomene. Užkluptiems nepasiruošus, prieš gerai ginkluotą jau ne „mėgėjų“ kariuomenę, lisauskėliams nenoromis teko nutraukti persikėlimą, veltis į gynybinį mūšį ir skubiai atsitraukti, taip ir neįvykdžius kunigaikščio J. P. Sapiegos pirminės užduoties.

1609 metų rugsėjį Lietuvos kariuomenės rotmistras Jonas Povilas Sapiega plk. Aleksandrą Lisauską su jo raiteliais išsiuntė į Rostovą, iš kurio šis atsitraukė atgal į Suzdalę. 1610 metais, po rotm. J. P. Sapiegos vadovaujamos kariuomenės pralaimėjimo mūšyje ties Dmitrovo kaimu (1610 02 20), plk. A. Lisausko pulkas atliko didelį žygį į Maskvos kariuomenės kontroliuojamos teritorijos užnugarį, ir pasiekė Velikije Luki.  Po to, paprašytas Pskovo miesto bajorų, nužygiavo iki Ivangorodo ir išlaisvino to miesto pilį nuo švedų kariuomenės apsupties. Grįžęs norėjo apsistoti Pskovo mieste, bet miestiečiai, jau patyrę ankstesnio lisauskėlių viešėjimo „malonumus“, atsisakė jį priimti. Užpykęs, dėl tokio nesvetingumo, plk. A. Lisauskas nusiaubė Pskovo apylinkes.

Kilus nepasitenkinimui pulko viduje, tarpe pačių lisauskėlių, kurių dalis norėjo sugrįžti pelningesnėn tarnybon pas Lžedimitrijų–2 ir, galimai, dėl neišmokėtų atlygių, ar netinkamai pasidalinto ir nepakankamai didelio grobio, plk. Aleksandras Lisauskas daugumą savo karių atleido iš tarnybos, ir pakeitė juos naujais, labiau disciplinuotais samdiniais – švedų bei vokiečių raiteliais. Atnaujinęs savo pulką, jis laikinai prisijungė prie reguliariosios, jungtinės Lietuvos–Lenkijos Respublikos kariuomenės, kuri dar 1609 metų rugsėjo mėnesį pradėjo Smolensko apgultį (kuri tęsėsi iki 1611 m. birželio mėnesio).

Nors 1609 metų sausio 15 d.-vasario 26 d. Varšuvoje įvykęs Respublikos Seimas anksčiau aprašyto Zebžydovskio rokošo dalyviams paskelbė amnestiją, rokoše aktyviai dalyvavusiam Lietuvos plk. Aleksandrui Lisauskui ji negaliojo. Beteisiu jis išliko iki pat 1611 metų (rugsėjo 26 d. – lapkričio 9 d.) – eilinio Seimo Varšuvoje nutarimo, kuris dviejų tautų Respublikos piliečiui, lietuvių bajorui A. Lisauskui atstatė 1604 metais atimtą garbę bei visas bajoriškas teises:

Atsižvelgdami į bajoro Aleksandro Juozapo Lisausko, mūsų pulkininko, paslaugas, kurias per mūsų Maskvos Ekspediciją, nepaisydamas didelių kaštų ir savo sveikatos, jis atlieka, negarbę, kuri buvo jam uždėta mūsų Karališkojo Prokuroro, vigore hujus Conventus nuo jo nuimame ir panaikiname.

Baltoji jūra ir Smolensko apgultis

Atgavus visas pilietines Respublikos teises ir panaikinus teistumą, plk. Aleksandras Lisauskas vėl legaliai sugrįžo į nereguliarią, bet specialią Lietuvos kariuomenę, į Didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus pavaldumą, ir toliau jau vykdė jo nurodymus ir pavedimus.

Lietuvoje papildęs savo pulką naujais kovotojais plk. A. Lisauskas pasirengė naujiems žygiams Maskolijon. Pradžioje gynė Zavoločę  ir Nevilį, nors atlygis, kurį už tai gaudavo jo pulko kovotojai, visiškai netenkino poreikių. Dėl menkų atlyginimų, jam ypatingai buvo sunku išlaikyti neišsibėgiojusius savo pasamdytus karius, ypač, kai jie žinojo, kad pulkininkas anksčiau pats vadovavo dėl panašių priežasčių maištaujantiems raiteliams.

Maskoliški metraščiai rašo, kad tuomet, t. y. apie 1612–1613 m., į šiaurės rytus nuo Maskvos buvo įsiveržusi apie 7000 lietuvių lengvoji raitija, kurią didesnė dalis Lenkijos istorikų taip pat priskiria lisauskėliams. Nors iki šiol nėra rasta jokių patikimų šaltinių, kad tam lisauskėlių, sąlyginai vadinkim, „Šiaurės ekspediciniam korpusui“ būtų vadovavęs pats plk. A. Lisauskas. Ir lisauskėliais juos galima vadinti tik sąlyginai. Jų tarpe galėjo būti tik dalis to paties senojo plk. A. Lisausko raitelių pulko, kurį  jis paleido, prieš prisijungdamas prie reguliariosios kariuomenės, apsupusios Smolenską. Bet, turbūt, pagrindą tos lengvosios Lietuvos kariuomenės raitijos sudarė daliniai, kurie 1612 m. vasarą su Lietuvos Didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus pagrindinėmis pajėgomis nesėkmingai mėgino pralaužti Maskvoje apsuptos lietuvių ir lenkų karių įgulos blokadą, bet 1612 m. rugpjūčio 23 d. buvo priversti atsitraukti.

Pirmiausia patraukę į šiaurės rytus nuo Maskvos, jie nesunkiai užėmė Vologdą. Tuo metu Vologda buvo svarbiausias, antrasis po Maskvos, 450 km. nuo jos esantis turtingas Maskolijos miestas, stovėjęs kelyje į Archangelsko uostą, iš kurio Maskvos kunigaikštystė vykdė tarptautinę prekybą su Nyderlandų karalyste bei kitais turtingais Europos kraštais. Pagrindinės Vologdos tvirtovę bei miestą saugojusios maskolių įgulos dalys tuo metu buvo išsiųstos link Maskvos, į pagalbą D. Požarskiui. Todėl lietuvių lengvajai kavalerijai užimti miestą, nebuvo ypatingai sunkus uždavinys. Vologdos stačiatikių arkivyskupas Silvestras taip aprašė šį įvykį laiške kunigaikščiui Dimitrijui Požarskiui:

Rugsėjo 22, valanda iki aušros, stačiatikių tikėjimo naikintojai atėjo į Vologdą nesuskaitytu pulku, miestą užėmė, žmones visokius iškapojo, Dievo cerkves išniekino, miestą ir sodybas sudegino iki pamatų; vaivada kunigaikštis Ivanas Odojevskis  Mažasis išėjo, o kitą vaivadą – kunigaikštį Grigorijų Dolgorukį ir djaką Kortaševą nužudė; mane nuodėmingąjį paėmė nelaisvėn ir laikė pas save keturias naktis, daug kartų vedė mirti, bet Viešpats pasigailėjo, vos gyvą paleido. O kai jie atėjo prie Vologdos, tai dėl vaivadų neatsargumo ir iš miesto išvykusios sargybos apsileidimo, bokštuose, pilyje ir ant miesto sienų, viršininko ir šimtininkų su šauliais, artileristų dalinyje ir jų padėjėjų nebuvo; sargyboje prie vartų buvo nedaug žmonių, ir tie negirdėjo, kaip lietuvių žmonės („литовские люди“) į miestą įėjo, o didieji vartai buvo uždaryti. Lenkų ir lietuvių žmonės iš Vologdos išėjo 25 rugsėjo; ir dabar, ponai, Vologdos miestas – gaisravietė; sutvirtinti nuo apgulties ir viską sutvarkyti nėra kam; vologdiečiai, kurie pabėgo, į miestą sugrįžti nedrįsta; nuo Belozersko atėjo vaivada Obrazcovas su savo pulku ir apsistojo Vologdoje, bet jo niekas neklauso, viens kitą plėšia

Nusiaubę ir sudeginę Vologdą, „čerkasai“ dar nusiaubė ir šalia Vologdos upės stovintį vieną seniausių Spaso-Priluckio (СпасоПрилуцкий) stačiatikių vienuolyną, daugel ten buvusių vienuolių, tarnybos ir valstiečių iškapojo, ikonas išplėšė, ir vienuolyno iždą išsinešė.

Spaso-Priluckio (Спасо-Прилуцкий) stačiatikių vyrų vienuolynas šalia Vologdos | booksite.ru nuotr.

Spaso-Priluckio (Спасо-Прилуцкий) stačiatikių vyrų vienuolynas šalia Vologdos | booksite.ru nuotr.

 1959 metais Vologdoje, seniausioje miesto dalyje, piliakalnio aikštelėje, buvo atidengtas paminklas-obeliskas, skirtas Vologdos miesto 800-mečiui  (skulptoriai Genadijus ir Tekusa Kontariovai). Obelisko keturbriauniame akmeniniame postamente įkomponuoti keturi skulptūriniai bareljefai, atspindintys svarbiausius įvykius Vologdos miesto istorijoje. Rytinėje bareljefinėje plokštėje yra pavaizduota 1612 metų vologdiečių kova su lietuvių interventais. Tik, kuriant šį bareljefą, buvo „politkorektiškai“ atsižvelgta į tai, kad Lietuva, kaip valstybė 1959 m. jau nebeegzistavo, nes, kaip žinia, ji tada tebebuvo Sovietų Rusijos okupuota. Todėl, interventais tuomet buvo patogiau įvardinti ir pavaizduoti ne lietuvius iš broliškosios Sovietų Socialistinės  Respublikos, bet kažkiek labiau nuo Sovietų nepriklausomus lenkų ponus, su aiškiai akcentuotu tik Lenkijos herbu vieno iš interventų kario skyde. O tai, žinoma, yra visiška istorijos falsifikacija. Nes lisauskėliai, kaip ir visa Lietuvos kariuomenės lengvoji raitija (gal išskyrus tik dragūnus), kaudavosi nenulipdama nuo žirgų, ir, kaip buvo ankščiau paminėta, retas, kuris iš jų naudojo skydus, ir dar su tokia atributika. Juo labiau komunistinei ideologijai tuomet buvo neparanku socialistinio realizmo skulptūrinėje kompozicijoje šalia lietuvių karių atvaizduoti dar ir „čerkasus“ – Zaporožės kazokus iš broliškosios Sovietų Socialistinės Ukrainos Respublikos, kurie, kaip liudija maskolių metraščiai, tuomet sudarė gausią lietuvių ekspedicijos į Vologdos žemes dalį.

Paminklo Vologdos miesto 800-mečiui fragmentas | cultinfo.ru, V.K. Brumfieldo nuotr.

Paminklo Vologdos miesto 800-mečiui fragmentas | cultinfo.ru, V.K. Brumfieldo nuotr.

Nuo Vologdos ta viską nakinanti lietuvių žmonių ir čerkasų raitija užpuolė, nusiaubė ir sudegino miestą Totmą (То́тьма) bei aplinkinius kaimus. Iš degančios Totmos pasuko link Vagos upės, link Pogost gyvenvietės. Tą patį, 1612 m. rugėjo mėnesį, Pogostą išplėšė, valstiečius iškapojo, iš Jono Gailestingojo cerkvės liturginius indus, knygas, varpus, paveikslus, šventraščius pagrobė.

Tada „čerkasai“ užpuolė ir išgrobė Varlamijaus Važskio vienuolyną, stovėjusį prie Vagos upės. Vienuolyne iškapojo daug starcų ir novicijų, o daugelį kitų kankino, ir vienuolyno iždą, ir liturginius aprėdus, ir cerkvės indus, ir smilkalų liustras, ir žvakes, ir rankogalius iš perlų, viską išplėšė, ir nuo paveikslų sidabrinius aptaisus ir grivinas išėmė, ir vienuolyno celes, ir aplinkinius kiemus padegė, ir duoną iš kaimų ir iš vienuolyno arkliams sumaitino, o kas liko, po kojomis išmėtė, ir raguotus galvijus išpjovė, ir arklius išsivedė…

Nuo Velsko Lietuvos interventų raitija metėsi į Ustiugo žemes. Kaip mini senosios Vologdos kronikos, dar 1612 metų gruodžio 13 d. pulkininkas Andrius Nalivaika su lietuvių žmonėmis, rusų piktadariais ir čerkasais pasirodė Ustiugo miesto apylinkėse (dabar – Didysis Ustiugas). Nors plk. A. Nalivaikos dalinys prieš tai, dar 1612 metų vasario 26 dieną, buvo sumuštas plk. Everto Karlsono Horno (Evert Karlsson Horn af Kanckas) vadovaujamos žuvėdų kariuomenės, į rytus nuo Naugardo, po beveik metų atsidanginęs net iki Ustiugo, jis nusiaubė miesto apylinkes.

Maskolių metraštininkai, nelabai suprasdami tų laikų Lietuvos raitelių tautines, karines ir pilietines priklausomybes, dažnai net tame pat sakinyje painiojosi.  Vienur juos vadino lenkais, o kitur – lietuviais. Matomai, „lenkais“ Lietuvos bajorus–karius maskoliai pradėjo vadinti, dėl XVII amžiuje jau plačiau ir Lietuvoje įsigalėjusios lenkų kalbos tarpe smulkiosios bei vidutinės lietuvių bajorijos, kuri ir sudarė Lietuvos kariuomenės pagrindą. Tiesa, maskolių metraštininkai  priduria, kad tuose žygiuose į Vologdą ir už Vologdos, Solvyčegodsko, net iki Archangelsko ir Ledinuotojo vandenyno kartu su lietuvių lisauskiukais siautė ir Ukrainos kazokai, ir „čerkasai“ (vieni rusų autoriai laiko, kad „čerkasai“ – tai buvo Zaparožės kazokai, kiti, – kad taip anksčiau vadindavo ir lietuvių kariuomenę), ir net maskolių vagys bei lietuviams tarnaujantys maskolių šnipai. Rusijos istorikas Aleksejus Soskinas (Алексей Соскин) 1789 metais, remdamasis vietiniais metraščiais, parašė „Solvyčegodsko miesto istorijas („Истории города Сольвычегодского“), kuriose taip aprašo vieną lisauskėlių siautimo šiaurinėse Maskvos kunigaikštystės srityse epizodų:

1613 metų sausio 22 dieną, penktadienį, Solvyčegordsko mieste lenkų ponai – Jokūbas Jackis su draugais, o taip pat rusų vagys, čerkasai [zaporožiečiai] gyveno mieste tris dienas… Ir per tą lietuvių antplūdį turgaus aikštėje ir priemiestyje visos cerkvės ir sodybos buvo šių piktadarbių sudegintos iki pamatų, išskyrus du vienuolynus: Boriso ir Glebo, o taip pat Švč. Mergelės Marijos įvesdinimo į Šventyklą, Mandiliono ir  Švč. Mergelės Marijos įvesdinimo į Šventyklą cerkves, Apreiškimo soborą ir brolių Stroganovų namus. Po šios nelaimės ir mūšių mieste buvo rasti 196 kūnai užmuštų, atpažintų ir neatpažintų žmonių. Tame tarpe, turgaus aikštėje buvo rastas kūnas popo Leontijaus ir 27 užmuštų.

Lietuvos lisauskėlių dviejų „ekspedicijų“ po Šiaurės Maskoliją žemėlapis | www.emezk.ru nuotr.

Lietuvos lisauskėlių dviejų „ekspedicijų“ po Šiaurės Maskoliją žemėlapis | www.emezk.ru nuotr.

1612 metų gruodžio 12-15 dienomis pulkininko Jokūbo Babauskio (beje, rotmistras Jokūbas Babauskis dar liepos 25 d. sėkmingai prasimušė į apsuptą Maskvos Kremlių, ir ten besiginančiai lietuvių ir lenkų karių įgulai pristatė kelis vežimus grūdų) vadovaujamas raitelių dalinys tris kartus šturmavo Kargopolį, miestą, stovintį kairiajame Onegos upės krante. Pakeliui užėmė Čarondą (Чаронда),  prie Vožo ežero. 1612 metų liepos 10 lietuviai be mūšio užėmė ir nusiaubė Belozerską. Vietinis vojevoda Čepčugovas pabėgo į šalia esantį Kirillovą, ir pasislėpė už akmeninių šv. Kirilo Belozerskio vienuolyno mūrų, 129 km į šiaurės vakarus nuo Vologdos. Sustabdyti sunkiai įveikiamos sienos, rugpjūčio 20 lietuvių raiteliai nusiaubė aplinkinius, prie vienuolyno buvusius kaimus. Gruodžio mėnesį ryžosi atakuoti ir patį vienuolyną, bet pirmasis puolimas nepasisekė. Tada į pagalbą rotm. J. Babauskio raiteliams atjojo lietuvių pulkininko Kristupo Pesockio (Piesocki) 700 raitelių pulkas. Sutelktomis pajėgomis vėl mėginta pulti vienuolyną tuo pat metu iš dviejų skirtingų pusių. Mėginta jį padegti, šaudant degančiomis strėlėmis, bet nesėkmingai. Lengvajai kavalerijai be artilerijos pagalbos tokių mūrinių, aktyviai ginamų tvirtovių retai kada pavykdavo užkariauti. O vienuolyno gynėjai artileriją turėjo. Nuo jos sviedinio žuvo pats puolėjų pulkininkas K. Pesockis.

1613 metų žiemą šv. Kirilo Belozerskio vienuolyną apsuptyje laikė apie 3000 Lietuvos raitelių, bet į vidų prasiveržti niekaip nepavyko. Tokios ar panašios nesėkmingos šio turtingo vienuolyno apgultys tęsėsi iki  1616 metų. Kaip rašo vietinės kronikos, tas pats 3000 lietuvių raitelių dalinys, vadovaujamas pulkininko pono Jokūbo Jackio (Jackaus?) kartu su „čerkasais“, kazokais ir rusų vagimis 1613 metų sausio 25 d. buvo apsupęs ir Ustiugo miestą.

Lietuvos raiteliai taip blaškydamiesi po įvairias šiaurines Maskolijos žemes, maistu apsirūpindavo pakeliui plėšdami vietinius gyventojus, valstiečius. Dabartinės Rusijos tų pačių šiaurės sričių miestų muziejuose galima pamatyti tų lietuvių žmonių žygių artefaktų – lisauskėliams būdingos ginkluotės fragmentų, stebuklingai išlikusių iki šių dienų. Dėl vienuolynuose saugotų, o vėliau, XIX a. perspausdintų maskolių kronikų, iš tų lietuvių karių žygių Rusijos šiaurėje labiausiai žinomas yra jau paminėtas Solvyčegordsko miesto užpuolimas, o taip pat Cholmogorų bei Archangelsko apgultys.

Dar yra neblogai žinomas gan detalus aprašymas Jemecko miestelio, esančio prie upės Jemca (Емца), tik 150 km nuo Archangelsko, apsigynimas, nuo lietuvių antpuolio. Lietuviams miestelio nepavyko užkariauti, nes jo gyventojai buvo laiku įspėti, ir, pavertę jį į tvirtovę, pasiruošė gintis. Cholmogoro vaivada Petras Pronskis, gavęs žvalgybinių žinių apie Lietuvos kazokų žygį, perdavė nurodymus ir nusiuntė vaivadą Moisiejų Glebovą į Jemecką, kad organizuotų gyventojų pasirengimą atakai.

Jemecke buvo skubiai išardytas moterų vienuolynas (vienuoles perkeliant į kitą, paskubom atlaisvintą vyrų vienuolyną), iš kurio medinės statybinės medžiagos sutvertas ostrogas  – medinė tvirtovė, aptverta viršuje nusmailintų, tašytų rastų eilėmis, išorėje, pagal sieną dar iškasant ir gynybinius griovius. Į aptvaro vidų buvo attitemtos kelios patrankos, bei parako ir švino atsargų. Miestelis virto tvirtove, kuri užėmė 5,5 ha plotą, ir vien lengvajai kavalerijai be jokios artilerijos tapo sunkiai įveikiamas. Ostrogą iš trijų pusių saugojo gynybiniai grioviai ir pylimai, o iš ketvirtos – upė Jemca.

Kolomenskojė ostrogo bokštas ir sienos fragmentas (rekonstrukcija) | wikipedia.org nuotr.

Kolomenskojė ostrogo bokštas ir sienos fragmentas (rekonstrukcija) | wikipedia.org nuotr.

Lietuvių pulkas prie Jemecko pasirodė iš pietryčių, t.y. Šiaurės Dvinos upės pusės, ir netikėtai išvydęs ostrogą, tvirtovės net nebandė pulti, o prijojęs Jemcą, jos dešiniuoju krantu kilo aukštupin, ieškodamas patogesnės vietos persikelti į kitą krantą, kuriame ir stovėjo Jemcas. Netoli Jemcos ir Vaimugos santakos, mėginant persikelti, lietuviai pateko į pasalą ir intensyvų apšaudymą. Jemecko šauliai buvo pasislėpę aukšesnėje miškingoje vietoje, pušyne, ir prieš atviram lauke, prie upės, pasirodžiusius raitelius turėjo daug taktinių pranašumų. Užvirė mūšis, kurio metu keliata lietuvaičių žuvo, o Jemecko gynėjai perėmė net tris atakuojančiųjų pulko vėliavas, ir svarbiausia paėmė nelaisvėn du maskolius, šnipus, kurie jau seniai tarnavo lietuvių kariuomenei. Šiuos belaisvius maskoliai iškart išsigabeno tolyn į šiaurę, pas Cholmogorų vaivadą, kur ištardę išsiaiškino, kad šie „ekskursavodai“ su Lietuvos raitelių pulku atjojo iš Vagos miesto (dabar jis vadinasi Šenkurskas), prie Vagos upės; ir, kad ten iš viso buvo apsistoję virš 7000 lietuvių „turistų“, kurie dar planuoja aplankyti ir pačius Cholmogorus, ir už 50 km nuo jų esančius Naujuosius Cholmogorus – Archangelską. Tardomi „liežuviai“ papasakojo, kad lietuviai jau Vagoje turėjo informacijos, kad abu miestai nėra kaip reikiant apsaugoti ostrogais, ir kad juos užimti, bus vieni juokai. Išgavęs tokią grėsmingą informaciją, Cholmogorų vaivada, kunigaikštis P. Pronskis įsakė skubiai statyti polisadas (ostrogus) ir šių dviejų miestų gynybai.

Nieko nepešę prie Jemecko, 1613 metų gruodžio 6 dieną virš 1200 lietuvių raitelių pulkas prijojo Cholmogorus ir laikė miestą apsuptyje ištisas 5 dienas, puldinėdami ir vis nesėkmingai mėgindami pralaužti miestiečių gynybines užtvaras. Miesto gynėjai įkarštyje net patys sudegino šventųjų Zosimo ir Sabbatijaus cerkvę. Pagaliau gruodžio 11 d. iš pulko, laikiusio miestą apsuptyje, eilių arčiau prie gynėjų išjojo vienas raitelis vardu Stanislovas Jasinskas, kuris gynėjams riteriškai perdavė žinią, kad miesto-tvirtovės Cholmogorų apgultis nutraukiama. Turbūt, maždaug tai turėjo skambėti taip: „buvo labai smagu su jumis pakariauti, bet, pardon, mums jau laikas joti kitur… “

Gyventojų skaičiumi šiek tiek už Kauną didesnis Archangelskas iš paukščio skrydžio taip atrodė 2016 metų žiemą:

 Nuo Cholmogoro ostrogo sienų lietuvių kavalerija patraukė tiesiai į Archangelską, bet ir Archangelskas jau laukė lisauskėlių gerai įsitvirtinęs ir pasiruošęs. Prie Archangelsko sienų pasikartojo tokia pati Cholmogorų užkariavimo nesėkmės istorija. Gruodžio 14-19 d. bergždžiai puldinėdami, veltui prasitrynę prie aštrių miesto tvirtovę juosiančių rastų, Lietuvos didžiojo etmono Jono Chodkevičiaus „Šiaurės ekspedicinis korpusas“ patraukė į Šiaurės Dvinos žiotis, turbūt, kad pagirdytų savo žirgus Baltosios jūros vandenyse ir pasigrožėtų gamtovaizdžiu. Suprantama, kad tie patys 1200 lietuvių „turistų“ vien tuo neapasiribojo. Pasidarę „selfių“ su žirgais prie Baltosios jūros, jie pakeliui dar išplėšė ir nusiaubė  Nikolo-Korelskio vyrų vienuolyną, dabar jau stovintį XX amžiuje Gulago kalinių pastatyto Severodvinsko miesto, prie Baltosios jūros, ribose. Po to mūsų „kraštotyrininkų etnografinė ekspedicija“ dar prasinešė per turtingus kaimus, esančius į šiaurės rytus, prie tos pačios Baltosios jūros: Nenoksą (Нёнокса), Ludą, Uną. Dar apsupę mėgino užimti ir Sumos (Су́мский Поса́д) tvirtovę – ostrogą, bet tai jiems nepavyko.

Nikolo-Korelskio vyrų vienuolynas prie Baltosios jūros, 1886 m. | wikipedia.org, V. Suslovo nuotr.

Nikolo-Korelskio vyrų vienuolynas prie Baltosios jūros, 1886 m. | wikipedia.org, V. Suslovo nuotr.

Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus kariuomenės didesnių ar mažesnių lengvųjų raitelių pulkų siautimas po neaprėpiamus Maskolijos šiaurinių sričių plotus tęsėsi iki pat Deulino paliaubų su Maskva, iki 1619 metų. Po to lietuvių siautimo, kaip sako kai kurie Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos tyrėjai, tose vietovėse išliko ne vien lisauskėlių ginkluotės eksponatų vietiniuose muziejuose, bet ir lietuviškų bei lenkiškų pavardžių liekanų rusiškose tų kraštų gyventojų pavardėse, nes dalis tų Lietuvos kariuomenės karių, nuvarginti karo, praradę žirgus, ar sužeisti, visam laikui ten pasiliko, ir į Lietuvą jau niekada nebesugrįžo. Tų minėtų lietuviškų pavardžių ar gal net kokių kitų galimų baltizmų, išsilaikiusių šiaurinėse dabartinės Rusijos Federacijos srityse, tarp Maskvos ir Baltosios jūros, kruopštus tyrimas, būtų įdomi tema ne vienam talentingam baltistui.

Tuo tarpu 1613 metais pats plk. Aleksandras Lisauskas su savo pulku mėgino ginklu išsaugoti Naugardo žemių paklusnumą Respublikos naujam Maskvai peršamam carui, karalaičiui Vladislavui Vazai, Zigmunto Vazos sūnui. Tais pačiais metais Polocko žemių bajorija pulkininką paprašė apsaugos ir pakvietė būti jų rotmistru.

1614 metų vasarą plk. A. Lisauskas, vykdydamas Lietuvos Didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus užduotį, dalyvavo specialiame Oršos seniūno Andriaus Sapiegos žygyje į Smolenską, kurį nuo 1613 metų vasaros vidurio apgultyje laikė gausi Maskvos caro kariuomenė. Maskvai buvo ypatingai svarbu užimti Smolenską (pagrindinį, strateginį miestą – tvirtovę, kelyje į Maskvą), todėl į tą, dar 1613 metų vasarą pradėtą, žygį jie išsiuntė virš 12 tūkstančių maskolių kariuomenės, vadovaujamos vaivadų Dmitrijaus Čerkaskio ir Michailo Baturlino. Apsupę Lietuvos miestą, jie pulti jo nesiryžo. Dalis maskolių kariuomenės, ypač surinktos iš pakraščių, per ilgai trunkančia apgultį išsivaikščiojo, bet maždaug pusė, vidutiniškai 5000–6000 karių nuolatos budėjo miesto apgultyje. Tuo metu Lietuvos kariuomenės Smolensko įgulą tesudarė vos 1000 lietuvių karių.

Smolensko apgultis 1609-1611 m. Medžio raižinys | wikipedia.org nuotr.

Smolensko apgultis 1609-1611 m. Medžio raižinys | wikipedia.org nuotr.

Nuo pat apgulties pradžios pagrindiniu Lietuvos kariuomenės rūpesčiu tapo maisto bei kitų resursų tiekimas į apgultą miestą, o taip pat ir įgulos papildymas. Po kelių nesėkmingų bandymų, su pulkininko Aleksandro Lisausko kovotojų pagalba, kunigaikščio Aleksandro Sapiegos tiekimo daliniui pavyko prasimušti pro tankų maskolių apsupties žiedą, ir apgulto Smolensko įgulai pristatyti maisto, amunicijos bei kitų išgyvenimui bei gynybai reikalingų resursų, tuo pačiu ir pagausinti gynėjų gretas iki 1500–2000 karių. Vidutiniškai tokio dydžio Smolensko pulkas išliko iki pat apgulties pabaigos, kuri baigėsi tik 1617 metų gegužės mėnesį, nes po šio dar buvo bent du panašūs lietuvių tiekimo prasiveržimai į miestą. Maskolių apgultis sutriko, kai pačius apgulėjus Lietuvos kariuomenės dalinys (apie 2000 karių), vadovaujamas žinomo Lietuvos karo vado, Veližo seniūno Aleksandro Korvino Gosievskio (herbas „Naktikovas“) atkirto nuo tiekimo, ir privertė iš bado maitintis savais žirgais.

1617 metų sausį Maskva surinko ir papildomai išsiuntė virš 3500 karių „ekspedicinį korpusą“, kuris turėjo išvaduoti nuo badavimo apsuptus jau pačius Smolensko apsupėjus ir pagaliau sėkmingai užbaigti Smolensko miesto užkariavimo operaciją. Vasario mėnesį, kai tos visos naujos pajėgos susirinko į Dorogobužą, esantį 113 km į šiaurės rytus nuo Smolensko, jų vadai vėl delsė ir neskubėjo pulti ryškiai mažesnio A. Gonsievskio vadovaujamų lietuvių dalinio, kuris gi nebuvo apsaugotas jokių miesto sienų. Kol maskoliai delsė, į pastiprinimą atjojo tos pačios legendinės Lietuvos kariuomenės greitojo reagavimo pajėgos – lisauskėlių pulkas, tada jau vadovaujamas pulkininko Stanislovo Čaplinsko, ir galutinai užbaigė Smolensko apgultį, privertęs maskolius trauktis atgal.

Pasakojimo apie Lietuvos miesto Smolensko gynybą pabaigai dar būtų įdomu paminėti, kad paskutiniai etninių lietuvių kaimai, kurie po tiek metų išsilaikė per visas Maskvos ir bolševikų valdžias, iš Smolensko apylinkių buvo evakuoti besitraukiančios vokiečių kariuomenės 1943 metų rudenį: Toli nuo Lietuvos, Rusijoj, netoli Smolensko, už keliolikos kilometrų, mažai kam iš tėvynaičių žinant, gyveno trijų kaimų lietuvių kolonija. Tokių kolonijų apie Smolenską buvo ir daugiau. Vieną tokių didžiausių tos vietovės kolonijų sudarė net šeši kaimai. („Ateitis“, 1943 m., lapkričio 10 dienos, 2 psl.).

Bus daugiau

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Komentuoti: Zenonas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: