Prieš keletą metų pasirodęs rašytojos Birutės Jonuškaitės romanas „Maranta“ sulaukė didelio skaitytojų ir kritikų susidomėjimo. Romanas buvo įvertintas Liudo Dovydėno premija, įtrauktas į 2015 metų geriausių knygų penketuką ir kūrybiškiausių knygų dvyliktuką.

Knygos „Maranta“ paskutiniame puslapyje buvo įrašas – pirmos dalies pabaiga. Rašytoja liko ištikima savo kūrybos gerbėjams ir beveik po ketverių metų pristato antrąją romano dalį „Maestro“. Išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, knygos dailininkė Deimantė Rybakovienė.

Birutė Jonuškaitė garsėja kaip ryškių moterų charakterių, aistrų ir jausmų vaizduotoja, o šį kartą naujojo romano „Maestro“ centre – spalvingas ir prieštaringas, pilnakraujis vyro pasaulis. Tai – subtiliai atskleistas garsaus dailininko Maestro charakteris. Turtingų pramonininkų vienturtis Viktoras nuo vaikystės patiria skaudžius dvasinius išgyvenimus, vienatvę, motinos meilės stoką, karo baisumus, mylimos moters išdavystę – visa tai formuoja jo charakterį, elgesį ir svarbiausius tolimesnio gyvenimo pasirinkimus. Paslaptingasis Maestro iki pat mirties žaidžia su gyvenimu, apgaudinėja save ir moteris. Atsiduodamas tik tapybai, nuolatos ilgisi meilės.

Autorė vaizdingai pasakoja apie vaiko akimis regimą prieškario Varšuvą: joje klesti reketas, stiprėja žydų pogromai, baisiame skurde skęsta jos priemiesčiai su alkanais darbininkais ir vis didėjančia neapykanta. Kaip atsvara šiam dviveidžiui miestui yra vaiko atostogos gerokai nuo sostinės nutolusiame lietuviškame pasienio kaime, kuriame Varšuvos inteligentija nerūpestingai leidžia vasaras. Tačiau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui laimingas Viktoro gyvenimas kartu su visu miestu virsta griuvėsiais. Nesaugu ir kaime, kur karo dėsniai žmoguje pažadina žvėrį.

Antrosios romano dalies „Maestro“ viršelis, dail. Deimantė Rybakovienė | Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos nuotr.

Romaną lydi „Marantos rašymo dienoraštis“ – tai autorės pokalbiai su personažais, giminės nuotraukų komentarai, asmeninių patirčių iš Seinų apskrities detalės, pamąstymai apie kūrybos ir meilės koreliavimą. Menininkas taip įsitraukia į kūrybos procesą, kad jo idėjos ir personažai užvaldo realybę, atitolina nuo artimų žmonių. Egocentriškasis Maestro to nepripažintų, nors žino, kaip sunku atleisti, įveikti puikybę, kaip sunku mylėti net savo artimuosius. Skausminga rašytojos refleksija kūrybos ir meilės temomis suteikia kūriniui balansą, harmoniją, byloja apie pačių brangiausių žmonių, pamatinių dalykų vertę. Šitaip neįprastai, net intymiai B. Jonuškaitė sulydo romanus „Maranta“ ir „Maestro“.

Rašytojos gebėjimas būti atminties erdvėje, prikelti ją, vaizduoti gimtąjį kraštą, atskleisti praėjusio šimtmečio atgarsius, skaudžius istorijos puslapius ir šiandienos aktualijas, yra patraukli jos talento savybė. Šioje knygoje atsispindi ir istoriniai, socialiniai reiškiniai, ir pažiūrų kaita, praeities uždarumas, ir dabartinio pasaulio susvetimėjimas. B. Jonuškaitės kūryba išsiskiria aiškiais dvasiniais orientyrais, padedančiais vertinti ir branginti žmogiškuosius ryšius, meilę, puoselėti moralines ir kultūrines vertybes.