V. Deniušas. Palemono palikuonys (I) (12)

Palemonas | wikipedia.org nuotr.

Palemonas | wikipedia.org nuotr.

Brutenio ir Vaidevučio legenda bei Palemonas

Vijūkas-Kojelavičius pirmoje savo „Lietuvos istorijos“ dalyje „Apie lietuvių praeitį prieš italų atvykimą į Lietuvą“ pateikia lietuviškos palemoniados priešistorę, kurioje kalbama apie herulu artumą lietuviams bei apie kimbro Vaidevučio įkurtus religinį centrą Romuvą bei Krivių krivaičio postą [1]. Prieš tai gyvenęs J. Dlugošas mums perduoda žinią, kad Romuvos įkūrėjai prūsai, buvo iš Romos imperijos pabėgę lotynai [2]. Būtent itališka kiltis bei krivaitiška religija ir sieja Lietuvoje paplitusios Palemono legendos arealą su prūsiškuoju Brutenio ir Vaidevučio mitu. Abi šias teritorijas riša itin glaudus ir giminingas istorinis ryšys. Viduramžiais – laikotarpiu, kada datuojami abiejų šių mitų pasirodymas baltų žemėse – tiek pajūrio teritorija, tiek Lietuva tarpusavy buvo susieti bendru ekonominiu saitu – prekybiniu keliu per Nemuną. Įdomu ir tai, kad abu mitai atėjo ne šiaip iš vakarų, bet būtent per jūrą. Taip pat svarbus pastebėjimas, kad prūsiškoji legenda yra šiek tiek vyresnė ir visa tai daro įmanomu įžvelgti tame galimą legendinės sklaidos pakopiškumą. Galima būtų spėti, kad būtent šią sunkiai įrodomą palemoniados priešistorę ir turėjo omeny XVII a. rašęs A. Vijūkas-Kojelavičius.

Pradėkime nuo akivaizdžios nuorodos į galimą tarplegendinį ryšį – prūsišką Brutenio ir Vaidivučio bei lietuvišką Palemono legendas sieja mirusiųjų deginimo paprotys, bei tai, kad abiejų kultų vyriausieji dvasininkai metraštininkų buvo tituluojami Krivių krivaičiais. Negana to, IX – XII a. yra pastebimas archeologinių radinių supanašėjimas. A. J. Greimo teigimu: „Paskutiniųjų laikų archeologiniai ir istoriniai tyrinėjimai didele dalimi atitaiso tokį primityvų senosios Lietuvos vaizdą. Archeologiniai kasinėjimai rodo visai etninės Lietuvos teritorijai būdingos materialinės kultūros – pasėlių, žemės ūkio įrankių ir bendrosios technologijos – suvienodėjimą, kuris leidžia spręsti apie intensyvią to meto žmonių ir gėrybių cirkuliaciją… Tie patys tyrimai rodo ir kito, ne mažiau svarbaus, religinės revoliucijos proceso, nusitęsusio nuo VI iki X a., išsibaigimą: bendrų materialinės kultūros pagrindų susidarymą atitinka ir religinių formų, pasireiškusių visuotiniu lavonų deginimo įsigalėjimu, suvienodėjimas. Sovijaus ir Šventaragio mitai atitinka tad archeologijos patvirtintus istorinius faktus.“ [3].

Garsusis semiotikas teigia, kad viduramžiais mūsų kraštuose vyravo bendras religinis kultas, o intensyvus ekonominis vystymasis iššaukė materialinės kultūros suvienodėjimą, nes buvo užtikrinta saugi prekių cirkuliacija. Šios semiotiko pateiktos religinio ir ekonominio suvienodėjimo charakteristikos, o ypatingai IX – XII a., yra taikytinos ne tik dabartinei Lietuvos Respublikos teritorijai, bet kur kas platesniam regionui, į kurį neabejotinai patenka ir buvusios prūsų žemės, t. y. Brutenio ir Vaidevučio legendos paplitimo arealas. Koreliuoja ne tik abiejų legendų sklidimo kryptis – iš vakarų (nuo jūros) į rytus, tačiau taip pat sutampa ir minėto materialinės kultūros suvienodėjusio sklaidos vektorika. Turima omeny tai, kad būtent IX – XI a. nuo aisčių pajūrio į kitas baltų žemes skverbiasi ne tik masiniu tapęs lavonų kremavimo paprotys, bet ir standartizavosi su palaikais dedamos įkapės [4].

dgobj_3710578536710956713

Vaidevutis. Mečislovo Barvickio piešinys 1908 m. ČDM Mg 6545/1 | limis.lt nuotr.

Šie ir daugybė kitų dalykų verčia manyti, jog pats pirmasis palemoniados sklaidos etas įvyko būtent aisčių žemėje ir sietinas jis su kimbrų pasirodymu. Krinta į akis ir tas faktas, kad Bychavco kronikoje aprašomi jūra atkeliavę romėnai demonstratyviai apiplaukia LDK ne priklausiusias Nemuno žiotis per gerokai į pietus nutolusią nepagrindinę Nemuno atšaką Giliją. Priešingu atveju, taip pat sunku būtų paaiškinti, kodėl jūrininkai romėnai sumąstė kurtis miškuose, o ne jiems įprastame pajūryje. Tik sulyginę Brutenio ir Vaidevučio legendą su pirmuoju Palemono išsilaipinimu mes galutinai užpildytume šią labai akivaizdžią ir daugeliui tyrėjų labiausiai kliūnančią spragą.

Kyla natūralus klausimas, kodėl gi Brutenio ir Vaidivučio pasakojimuose, kurie kartais skiriasi kardinaliai, išvis nėra jokių užuominų apie Palemoną bei kartu su juo vykusius herbus. Tačiau tai nevisai taip, nes visiškai palemoniados dvasioje galėtume traktuoti pirmąją Vaidevutis pastatytą pilį, kuri buvo įkurdinta ne kur kitur, o saloje tarp Hailibo marių ir Krono [5]. Žinoma, žodis sala iki mūsų dienų neišgyveno, o liko tik menamas, nes priešingu atveju Noytto turėjo būti pastatyta ant vandens. Taip pat pastabu, kad kaip ir Palemonas, Vaidevutis padalino užimtas žemes savo sūnums, o nuo pastarųjų ėmė pradžią naujos jų giminės.

Beresnevičiaus fundamentaliame savo darbe „Palemono mazgas“ mitologinės koreliacijos būdu įrodė Palemono legendos tapatumą su airiška legenda apie Partholoną: „Galime pripažinti, kad Sera/Partholonas ir Palemonas/Spera irgi sutapimai, tačiau šią grandinėlę dar papildo trečias sutapimas – jie susieti tėvo – sūnaus santykiu. Ketvirtas – personažus sieja atvykimas į naują žemę, Airiją ar Lietuvą. Penktas – Palemono/Partholono išvykimą iš tėvynės sąlygoja kažkokios vietinės nelaimės, persekiojimai. Ar ne perdaug sutapimų? Penki atsitiktiniai sutapimai – jau struktūros sutapimas.“ [6]. Mokslininkas taip pat pažymi, kad „pats Palemono laukas turi būti tikrinamas „pagal Palemoną“, tai yra pagal Palemono legendos ištakas Antikos oikumenoje, kuriai jis pats genetiškai priklauso.“ [7].

Ši išvada yra nepaprastai svarbi, nes dėka jos, logikos ir istorinių žinių vedami, galime spėti, jog tiek į Airiją, tiek ir į Lietuvą legenda pateko su atėjūnais, pas kuriuos mitą kažkas kažkada „atvežė“ iš Antikos oikumenos. Kaip regime iš pradžioje pateiktų liudijimų, tais atėjūnais baltų pakrantėje, greičiausiai buvo istorinė tauta kimbrai. Apie kimbrų ketiškumą, o ne germaniškumą pastaruoju metu kalbama vis garsiau. Tačiau mums yra svarbesnė detalė apie patį airių Partholoną, kuriam ypatingai buvo svarbus upių, į kurių žiotis jis įplaukė, žuvingumas: „Ir visoje Airijoje nė vienoje upėje Partholonas negalėjo pagauti žuvies, kol nenuvyko prie Inber Buados ir nerado jos čia. Ir tada Partholono palydovai pasakė: – Išties, šiose žiotyse gerai kimba!“ [8]. Priminsime, jog Vidivutis gi savo pirmąją Noytto pilį paliko savo anūkui Luoygo, „nes jis labai mėgo žvejoti“ [9]. Visiškai tikėtina, kad tiek keltas Partholonas, tiek kimbras Luoygo (Laigis [10]) žuvimis domėjosi neatsitiktinai, mat baltų pasaulėžiūroje žuvys buvo suvokiamos kaip vėlės [11], t. y. potencialiai savo giminėje turinčios atgimti žmogiškos sielos. Tokiu atveju apčiuopiame sielovados svarbą legendos nešėjams. Kitais žodžiais tariant, atėjūnams iš užjūrio buvo svarbus žmonių užvaldymas, o ne šiaip nukariauvimas-pavergimas. Šitai geriausiai galima buvo padaryti tik įvedus naują ir jų pačių valdomą religinį kultą. Tik būdami vieno tikėjimo – to paties vertybinio lauko – užkariautojai tampa ne užkariautojais, o su dievais bendraujančiu politiniu ir dvasiniu elitu. Šis procesas labai ryškiais atsispindi Brutenio ir Vaidevučio legendoje.

Be to, įdomu ir tai, kad pats Vaidevutis vėliau kraštą valdė iš Honedos (vėliau, Balgos) pilies, kurioje taip pat gyveno ir jau minėtas jo anūkas Laigis. Taigi, regime, kad jei kimbrų pasirodymas būtų siejamas su pirmuoju palemoniados etatu aisčių pakrantėje, tuomet šis pirmasis sklaidos etapas potencialiai galėjo prasitęsti į antrąjį – aisčių-prūsų žemių įsisavinimą, – nes Vaidevutis neliko Noytto‘e, o persikėlė į Honedą.

Galimai akylesnis tyrėjas panašaus plauko mitologinės koreliacijos tarp Brutenio ir Vaidevučio bei Palemono ar Patholono legendų rastų ir daugiau, tačiau mes kol kas pasitenkinsime tik tuo, kas ką tik buvo pateikta. Visiškai tikėtina, kad Brutenio ir Vaidevučio naujos religijos idėja beveik pilnai užgožė senąją palemonipados tradiciją, nes šis kultas buvo naujas ne tik tamsiesiems čiabuviams ulmiganams, bet ir patiems kimbrams. Kaip rašė E. Stela: „Pats [Vaidevutis – V. D.] būdamas religingas, iš sąjungininkų sudinų [sūduvių] tautos pasikvietė žynių, kurie, būdami pernelyg prietaringi, mokė pamaldžiai garbinti tokius bjaurius gyvulius kaip žalčius ir gyvates tarsi dievų tarnus ir pasiuntinius. … [Sudinų] Žyniai įtikinėjo, kad visus žvėris, o ypač briedžius, gyvenančius tuose miškuose, reikia garbinti kaip dievų tarnus ir jų nemedžioti. Tikėjo, kad saulė ir mėnulis yra pirmieji tarp visų dievų. Sutariant visoms gentims garbino perkūną ir žaibus. … Aukojimams skirdavo ožius dėl jų vislios prigimties.“ [12]. Taigi, XVI a. autorius nedviprasmiškai leidžia suprasti, kad atėjūnams ir vietiniams reikėjo bendro vardiklio, kuriuo ir tapo vieninga religiją, kurią į aisčių žemę atnešė, pasak E. Stelos, sūduvių žyniai. Tai, kad prūsų žemę kūno deginimo paprotys pasiekė ne iš rytų Lietuvos, kaip teigė daugelis XX a. Lietuvos archeologų bei istorikų, o iš kaimyninės Sūduvos, kuri buvo kimbrų sąjungininke, mus verčia susimąstyti apie du galimus dalykus: (1) sūduviai genetiškai galėjo būti ne prūsų-aisčių tauta ir (2) Sovijaus mitas buvo ne rytų Lietuvos kūrybos produktas, o galimai į ją atkeliavęs iš pietinės Sūduvos. Tačiau apie visa tai vėliau.

Mums svarbu, kad skirtingai nuo taikios palemoniados sklaidos Žemaitijoje ir Lietuvoje, aisčių žemėje, menamiems palemoniečiams-kimbrams, kaip teigia S. Grunau, nelabai sekėsi pavergti vietinius, kurie sukilo ir sudegino atėjūnų namus bei pilis [13]. O tai jau papildomai tvirtina ką tik išsakytą prielaidą apie kremavimo kulto sūduviškumą, nes pirmam bandymui užvaldyti aisčius nepavykus, kimbrai buvo priversti kreiptis pagalbos į sąjungininkus. Apie tai, kad kimbrai neatnešė kūno deginimo papročio, o perėmė jį iš „vietinių“, nedviprasmiškai kalba ir religijotyrininkas G. Beresnevičius [14]. Šis lietuvių mokslininkas taip pat nurodo, jog apart religinės reformos, kimbrai Ulmiganijoje įgyvendino svarbią socialinę reformą. [15] Taigi regime, jog išties turime pagrindo teigti, kad įvykę socialiniai bei religiniais virsmai nustelbė tradicinį, pagrinde, tik apie žemių užvaldymą pasakojantį jūrinį Palemono mitą.

Taip galėjo įvykti visų pirma todėl, kad patys palemoniados nešėjai buvo priversti keisti savąją pasaulėžiūrą į „vietinę“. Tik, kaip jau minėjom, atradusi bendrąjį vardiklį su vietos baltais, palemoniada, ramiai ir ne taip dramatiškai kaip Prūsijoje, toliau sau skynėsi kelią į rytus, kur jau gyveno krivių tikėjimo išpažintojai. Tikėtina, jog vietos žmonės buvo laimingi, kad į jų žemes nuo pajūrio atsikraustė jų pačių aukščiausieji valdovai. Žinoma, toks įspūdis susidaro vertinant turimą tik legendinę informaciją. Kitą vertus, jai ryškios prieštaros neaptinkame ir turimuose archeologiniuose paminkluose.

Bychavco kronika kaip tik ir pasakoja apie tai, kaip iš laivų išsilaipinęs Palemonas bei jo palyda mėgaujasi Dubysos slėnio ąžuolynais, derlinga žeme ir likusiomis gėrybėmis [16]. Tačiau mes norėtume atkreipti dėmesį į pasikartojantį tam tikrų teritorijų ignoravimą. Turima omeny, kad lygiai taip, kaip buvo apeita Nemuno delta, taip pat pasakotojas, nepaisant eiliškumo, nurodo Žemaitijos įsisavinimą per nelogišką rytinę (Dubysos upė), o ne vakarinę (Jūros upė) etninių žemaičių sieną. Juk, nepaisant to fakto, kad Palemonas išsilaipino prie Dubysos, jo sūnūs įkūrė ne Raseinius ar Seredžių, o greta Nevėžio ir Nemuno santakos esantį Kauną bei, gerokai nutolusį nuo Jūros upės, Jurbarką. Ir tai turėtų signalizuoti apie du dalykus: (1) kad Žemaitijos sąvoka išsiplėtė ir iš etninės tampo politine, mat vakarinė jos siena – Dubysos upė – tapo Žemaitijos centru, o rytinis Nevėžis patapo pasienio upe; (2) Jūros upės miesto (Jurbarko) pastatymas net gerokai ryčiau nuo pačios upės, galimai, mums praneša apie tai, kad pasienio upė Jūra buvo didesnės galios rankose ir ši vakarinė etninių žemaičių riba, tuomet buvo tapusi tik simboline. Galimai ši mito gudrybė yra neatsietina nuo pirmosios – Nemuno deltos apiplaukimo.

Pirmieji mitą įamžinę metraštininkai, buvo gerą išsilavinimą turintys krikščionys, kuriems galėjo rūpėti Lietuvos kunigaikščių žodinio pasakojimo, apie jų romėniškas šaknis, suistorinimas ir jei lietuviai būtų jiems pasakoje apie palemoniados pradžią pajūryje, tai jie taip ir būtų užrašęs. Tačiau kronininkai Palemoną demonstratyviai išlaipina vidurio Lietuvoje ir tai atsitiko tikrai ne todėl, kad Nemuno delta būtų mažiau derlinga ar ten ąžuolynų ir žuvų trūkų. Manytume, kad, tiesiog, prūsiškoji palemoniada atsirėmė į Vyslą ir į Lenkiją, todėl teko naujam Palemonui nukreipti savąją žuvingų vietų paiešką šiek tiek toliau nuo Noytto pilies, kurioje jau buvo žuvavęs Laigis. Būtent todėl lietuviškoji palemoniada prasideda prie Dubysos, nes mitas negali prasidėti nuo pasiaiškinimo, kodėl Palemonui netiko Lamatos žemė ir josios politiniame areale buvęs Žemaitijos pasienis, mitui pilnai pakako užuominos, kad keliautojai rado „čia pat upėse – aibę nepaprastų žuvų, [ne] tik tų, kurios veisėsi tose upėse, bet daugybė įvairių ir nuostabiausių žuvų, atplaukiančių iš jūros, nes netoli – Nemuno žiotys, kur Nemunas įteka į jūrą“ [17]. Kitais žodžiais tariant, pamario žuvims (sieloms, t. y. žmonėms) buvo gerai pažįstamos šios vietos, nes su jomis nuolat buvo susisiekiama per Nemuno deltą. Legendą kūrę žmonės buvo įpratę kalbėti simbolių kalba, mat simbolinis kodas yra universalesnis ir kur kas ilgaamžiškesnis už paprastą horizontalų įvykių perpasakojimą. Pastarajam gresia perfrazavimas jau iš antrų lūpų. Ką jau kalbėti apie bandymą išsaugoti informaciją apie genetinę atėjūnų priklausomybę per šimtmečius.

Taigi, remiantis ką tik išsakytomis mintimis bei iš Bychavco kronikos pateiktų žinių žinodami, jog Žemaitijos įsisavinimui (užvaldymui) vadovavo Stulpų herbo atstovai, galime formuoti, kol kas labai sąlyginę, grįžtamąją hipotezę apie tai, kad broliai Brutenis ir Videvutis – galimi pirmieji palemoniados atnešėjai į baltų žemę – taip pat buvo Stulpų herbo, kurių pirmąja sostine buvo Noytto pilis (greičiausiai, Nemuno deltos saloje Rusnėje), o antroji – Aismarių pakrantės Honeda (Balga).

Šią mūsų išvadą galėtume sutvirtinti minėtais J. Dlugošo žodžiais, iš kurių tampa aišku, kad romėniška kiltis bei bendra religija, visų pirma, atėjo į prūsų žemę, nes joje Romos pavyzdžiu buvo įkurdinta Romuva bei pastarojoje rezidavo visų šių žemių žynys – Krivis: „Prūsai turėjo savitą kalbą, kilusią iš lotynų, giminingą lietuvių kalbai ir į ją panašią, garbino beveik tuos pačius dievus, turėjo tuos pačius papročius bei apeigas ir vieną tikrą vyriausią apeigų žynį, gyvenantį jų valstybės svarbiausiame mieste, pavadintame Romuva; tas pavadinimas kilęs nuo Romos. … Tas žynys jų kalba vadinosi Krivis. … Kilus pilietiniams karams tarp Cezario ir Pompėjaus, Italijai liepsnojant, jie, palikę seniausias gyvenvietes, atkeliavę į šiuos kraštus, kuriuose dabar tebegyvena.“ [18].

Verta dar kartą užakcentuoti, jog pagrinde vertinant tik Videvučio rezidencijų pasikeitimus, galime spėti, kad Žemaitijos įsisavinimas, buvo tikrai ne pirmas palemoniados etapas baltų žemėje. Tuomet pirmuoju vertėtų laikyti rytinės Baltijos jūros pakrantės įsisavinimą, kuris prasidėjo per Lamatos užvaldymą. Pastarosios teritorija kaip tik ir užima tą metraštininko praignoruotą ne LDK ruožą. Palemono mito pradinė sklaida buvo susijusi su gotlandiečiams kimbrams nuo senų senovės gerai pažįstamų aisčių žemėmis.

Lietuviškoje palemoniadoje įkurdintos politinės Žemaitijos vaidmuo tolimesnei jos tąsai, į Lietuvos žemes, buvo esminis. Būtent nuo Žemaitijos mitinis Kaunas ir jo sūnus Kernius užvaldė kentaurų

Deltuvą bei likusias teritorijas iki Dauguvos. Vėliau, broliai Ginbutas (žemaičių valdovas) ir Kernius išplėtojo politinę įtaką iki Polocko, t. y. iki pat buvusių krivaičių valdomos žemės. Tačiau svarbiausia, kad būtent iš Žemaitijos – lietuviškos palemoniados tėvonijos – ima pradžią naują palemonijados banga į Juodają Rusią. Bychavco kronika ją pateikia per Žemaitijos valdovo Montvilo sūnaus Erdvilo žygį į minėtąsias žemes. Įkurdamas (užvaldydamas) Naugarduką, Erdvilas atsiveda į Neries ir Nemuno tarpupį Meškos, Rožės ir Stulpų atstovus, kurie savuosius miestus stato toje pačioje jūrinėje Palemono tradicijoje – salose [19] (greičiausiai, salą sutapatinant su iškirsta miško laukyme).

Tas faktas, kad Erdvilo žygyje nedalyvauja Kentaurų herbas, tikėtina užsimena apie buvusią konkurenciją tarp herbų užvaldant baltų žemes. Šią konkurenciją galime stebėti ne tik Bychavco kronikoje (tiksliau, pirmoje jos dalyje), bet ir A. Vijūko-Kojelavičiaus „Lietuvos istorijoje“. Tačiau tam, kad tas pastebėjimas būtų akivaizdus, yra būtina atsisakyti didžios dalies abiejų tekstų pateikiamos informacijos tiesmukiško (horizontaliojo) pateikiamų įvykių ir herojų suvokimo. Kitais žodžiais tariant, mitinę informaciją reikia vertinti išskirtinai per simbolių perteiktą globalų praeities įvykių išaiškinimą.

Bychavco kronikos paprotys

Dažniausiai Bychavco kronikos pirmąją dalį yra bandoma vertinti per realių istorinių įvykių prizmę, todėl ne tik istorikui, bet ir bet kuriam blaiviai mąstančiam žmogui tampa neaišku, kodėl apie ganėtinai nesenus Lietuvos praeities įvykius kronikos autorius rašė taip netiksliai ir neišsamiai? Būtina pabrėžti, kad šis metraštis buvo ne tik parašytas rusėnų kalba, bet ir pilnai daugumos iki XVII a. rusėnų žemėse užrašytų metraščių tradiciją, kuomet pirminė informacija mus pasiekdavo iš senų senovės ar nuo neatmenamų laikų… arba nuo Ievos ir Adomo palikuonių ir tik vėliau, vis dar tokioje pat legendinėje pasakojimo tradicijoje, informacija pereidavo į realų istorinių įvykių lauką. Būtent tai vertė ir vis dar tebeverčia istorikus šiuos kūrinius laikyti „nevisai patikimais“.

Kabant apie Palemono legendą, iki fundamentalios G. Beresnevičiaus studijos „Palemono mazgas“, vis dar buvo galima tradiciškai numoti ranka sakant, jog jokios viduržemiškos (romėniškos) palemoniados Lietuvoje nebuvo, nes tai viso labo vėlyvųjų viduramžių bajorų prasimanymas. Tačiau, po to, kai G. Beresnevičius pateikė neabejotinus įrodymus apie tai, kad šis mitas turi savo keltiškų atitikmenų teritorijose, kurios niekaip nebuvo susijusios su LDK bajorija, panašūs pasiteisinimai ir mosavimai rankomis tampa ne visai korektiški. Tačiau nuo to nė kiek nepalengvėja ir atsakymo į klausimą – ką sau galvojo kronikos autorius, kuris neabejotinai tarnavo LDK dvare, tikrai žinojo didžiųjų Lietuvos kunigaikščių genealogiją, bet vis tiek viską pripainiojo(!?) – deja, vis dar neturime.

Skaitant Bychavco kronikos pirmąją dalį, labai užkliūna pasakojimas apie Mindaugą, kurio vardas ir įvykių detalės atrodo ganėtinai patikimos bei sutampančios su kitais istoriniais to meto šaltiniais, pastebime, kad tokiu istoriškumu kronika negalėjo pasigirti iki pat mitinio Rimgaudo mirties [20]. Taip pat, užkliūna ir tai, kad tik tuo metu, kai kalba eina apie pirmąjį Lietuvos karalių, visų kitų greta aprašomų kunigaikščių vardai ir įvykiai, yra pakankamai istoriškai identifikuojami bei yra visiškai korektiški. Tačiau, tik tai pasibaigus istoriškai atpažįstamai Mindaugo temai (kai nužudomas jo sūnus Vaišelga), juntamas toks pats nelogiškas šuolis atgal – į labiau mitinį istoriškai nebeatpažįstamų, nors ir girdėtų kunigaikščių vardų bei įvykių kontekstą. Ir vėl įklimpstame į kitą dėstymo stilių bei dinamiką. Pasakojimas tampa labiau religinis, o ne politinis (Šventaragio religinės reformos fragmentas [21]).

Skirtingai nuo Mindaugo nėra įvardinami jokie prietarai ar dievai, tačiau labai ryškiai pateikiami apeiginiai dalykai. Yra ne šiaip keista, o tiesiog paradoksalu, kad XVI a. autorius, kuris ką tik smulkiai aprašinėjo politines LDK peripetijas, sąmokslus, kuriose dalyvavo kaimyninių šalių ir vietos realiai gyvenę kunigaikščiai ir dvasininkai, ką tik kalbėjo apie krikštą bei atsimetimą, ir vėl ima vardinti neidentifikuojamus arba atpažįstamus tik iš mitų (Šventaragis, Utenis, Pajauta) vardus, gražių kalnų aptikimus bei naujų miestų įkūrimus. Įdomu ir tai, kad visas šis neaiškumas tęsiasi iki antros dalies, t. y. iki Gediminaičių dinastijos laikų.

Prieš aptardami mindauginės kronikos dalies trūkumus, pastebėsime, kad iki pat Rimgaudo buvo ryškūs trys atskiri, savarankiškų valdovų valdomi regionai: Žemaitija, Kernavės Lietuva (nuo Neries iki Dauguvos) ir Naugarduko žemė. Dar buvo lietuvių įtakoje minimas Polockas bei taip pat krivaičiais buvę jotvingiai ir dainaviai. Bychavo kronikoje žinios apie Rimgaudo valdymą pateikiamos po neatpažįstamai sugadintos kronikos dalies. Čia Rimgaudas pateikiamas tik kaip Naugarduko valdovas. Iki jo Naugarduką valdžius Skiramantui ir jo sūnui Treniotai, Žemaitija ir Kernavės Lietuva pirmą kartą pakluso vieno valdovo Živinbudo valiai. Taigi, pagal Bychavco kroniką, Mindaugas buvo Rimgaudo sūnus ir tik Naudarduko žemių paveldėtojas, kuris tik vėliau giminaičių engimais ir klasta užvaldė ir suvienijo visas tris žemes.

Tačiau A. Vijūkas-Kojelavičius mums pateikia, kiek tokią informaciją. Išskyręs Mindaugo valdymo aprašymą į atskirą skyrių, kitą skyrių autorius užvardino „Apie lietuvių praeitį, kai prie valdžios sugrįžo Julijono Dausprungo šeima [kentaurai]“ [22]. Būtent, tik šiame skyriuje, kalbėdamas apie Šventaragio išrinkimą į valdovus, A. Vijūkas-Kojelavičius užsiminė apie tai, kad Rimgaudas buvo kentauras, t. y. skirtingai nei Stulpų giminės Mindaugas. Čia Rimgaudas minimas kaip dėdė, kuris ilgą laiką užėmė faktinio valdovo vaidmenį, nes globojo mažametį Utenio sūnų Šventaragį [23]. O iš frazės „Vėliau, kai [Šventaragis] suaugo, iš Rimgaudo jis buvo gavęs valdyti Žemaitiją.“ [24] suvokiame, jog Rimgaudas valdė bent jau Žemaitiją ir Kernavės Lietuvą.

Iš ką tik ir anksčiau paminėto, regime, kad nors ir skirtingame dėstyme bei stilistikoje, pateikiami autorių pasakojimai apie viduramžių Lietuvą, ilgą laiką, iš esmės, pilnai atitiko vienas kitą iki kol neatsirado reikalas, „kur tai dėti“ gerai tam laikui žinomą Mindaugo temą. Gautoji prieštara: tarp Naugarduko kunigaikščio Rimgaudo – Mindaugo tėvo (kur abu jie buvo Stulpų herbo) ir tarp Rimgaudo – pomindauginės Lietuvos valdovo – iš priešingo Mindaugui ir Vaišelgai Kentauro herbo, yra laikytina neatsitiktine, o dėsninga, nes istoriškai korektiškas Mindaugo valdymo aprašymas (ypač Bychavco kronikoje) kontrastuoja su mitiniu įvykių dėstymu iki pat kunigaikščio Gedimino, t. y. iki pat antrosios kronikos dalies. Jei mindauginę dalį, kaip jau išskirtą svetimkūnį, mes pašalintume, tuomet pastebėtume, kad labai harmoningai, po Rimgaudo mirties, tekstą pratęsia Šventaragio išrinkimas į LDK valdovus.

Ir vėl pakartotinai atkreipsime skaitytojo dėmesį į tai, kad pirmieji palemoniadą fiksavę metraštininkai buvo neabejotinai puikų išsilavinimą turėję krikščionys. Jie visą informaciją buvo gavęs iš vietos bajorijos, kuri legendą pateikė išskirtinai senoje tradicinėje tautosakinėje formoje. Turint tai omeny ir suvokiant, kad XVI a. Bychavco kronikos autorius visgi turėjo padaryti šį kurinį kiek įmanoma istoriškai atpažįstamu, minėtas intarpas apie mindauginį periodą tampa labai dėsningas ir netgi būtinas. Priešingu atveju niekais nueina bet kokios lietuvių bajorijos pretenzijos į kilmingos romėniškos kilties autentiškumą, mat, paprasčiausiai naujame laikmetyje ji nebūtų pripažinta realia, nes niekur apie tai nebuvo patikimai užrašyta.

Milžinai kūrėjai

Taip arti priėję prie paties legendinio turinio bei teigdami, jog šis tekstas buvo užrašytas simbolių kalba, privalome už šią nepamatuotą drąsą prisiimti nors dalį atsakomybės ir skaitytojui pasiūlyti galimą pačios legendos dekodavimą. Kad išliktume nuoseklūs, nagrinėsime tik anksčiausiai datuojamą mito užrašymą, t. y. Bychavco kronikos pirmąją dalį. M. Stijkovskio ir A. Vijūko-Kojelavičiaus užrašytą informaciją pasitelksime tik kaip palyginamąją. Kitais žodžiais tariant, bandysime atskleisti tik pirmosios kronikos dalies turinį, nes jau antroji dalis yra neabejotinai orientuota į autoriui tuo metu žinomą istorinę įvykių interpretaciją, kuri tik buvo pateikta pirmosios (mitinės) dalies stiliuje.

Besiaiškindami apie Palemono pasakojime naudojamus legendinius simbolius, turime patikslinti, jog šiais simboliais laikome ne ką kitą, o būtent pačius kunigaikščius – pradedant nuo paties Palemono ir baigiant pirmąją Bychavco kronikos dalį vainikuojančiu, kunigaikščiu Vyteniu. Taip pat priminsime, jog iš bandomo dekoduoti teksto sąmoningai išmesime mindauginio periodo teksto dalį, kuri mūsų nuomone yra vėlesnis nelegendinis, o istorinis teksto papildymas.

Tam, kad suprastume, kokie konkrečiai vaizdiniai, mūsų manymu, slepiasi po kunigaikščių vardais, norėtume atkreipti skaitytojo dėmesį į religijotyrininko G. Beresnevičiaus padarytas išvadas Palemono legendos tyrime: „Lietuviškų Palemono legendų turinys nėra sugalvotas tuščioje vietoje, nėra pramanas. Legenda susideda iš mitologiškai-religiškai verifikuojamų dėmenų, atitinkamai galima spręsti, kad Palemono legenda remiasi autentiška religine mitologine tradicija, kurios turinyje, tikriausiai, pranešimas apie mitinius pirmeivius, kuriančius, pertvarkančius reljefą, steigiančius miestus, gyvenvietes, teikiančius vardus gamtos objektams. “ [25]. Drąsiai teigiame, jog šiais mitiniais pirmeiviais, kuriančiais, pertvarkančiais reljefą buvo ne kas kitas, o milžinai. Mums visiems yra labai gerai žinoma legenda apie milžinę Neringą, kuri atskyrė nuo jūros marias Nerijos pylimu. Yra ir daugelis kitų lietuviškų sakmių ar padavimų milžinų, kurie buvo pripylę kalnus, primindžioję ar priverkę ežerus, primėtę akmenų ir t. t., ir pan.

Tai, kad milžinai, tiksliau, konkrečios jų kūno dalys, ne tik baltiškoje, bet ir apskritai, indoeuropietiškoje pasaulėžiūroje, buvo suvokiami kaip pasaulio kūrėjai, užsimena ir mitologas D. Razaauskas: „O galva indoeuropiečių pasaulėvaizdyje buvo siejama su dangaus skliautu, dangumi: germanuose dangaus skliautas atsirado iš pirmažmogio milžino Imiro (Ymir) galvos kiaušo; induose dangus atsiranda iš pirmažmogio milžino Purušo (Pūrusa-) galvos ir pan.“ [26].

Kalbėdamas apie milžinus A. J. Greimas buvo labiau kategoriškas: „Kad kadaise žemė buvusi apgyventa milžinų, jokių abejonių nėra: gausūs ir įvairūs tautosakos šaltiniai tai liudija, indoeuropiečių palyginamoji mitologija, įrašydama lietuviškuosius davinius į platesnius rėmus, tai tik patvirtina.“ [27].

Semiotikas kalbėdamas apie „Žemės paskandos“ [28] (lietuvišką Tvano) mitą, mini, kad išsigelbėjusi senukų pora buvo ne kas kitas, o prieš Tvaną gyvenę milžinai, kuriems Laima (Vaivorykštė) padėjo susilaukti vaikų ir išpranašavo, kad nauji žmonės nebebus milžinais, o prieš kitą pasaulio pabaigą žmonės apkritai sumenks iki nykštukų, kurie devyniese vieną gaidį pjaus [29].

Atsižvelgiant į aukščiau pateiktą, Palemono mitas, kuris greta keltiško-airiško Patholono, tampa ne tik lietuviškos, bet ir indoeuropietiškos (žinant buvusį keltų paplitimą po vis Europą) tradicijos pasakojimu, kuriam milžinų kūrėjų simbolis turėtų būti taikytinas, tiesiog, privalomąja tvarka. O kadangi Palemono legendoje salas, miestus ir slėnius kūrė kunigaikščiai, todėl vertėtų juos susėti su prieštvaniniais milžinais.

Suprantama šio gražaus sutapatinimo niekaip nepakanka legendos dekodavimo pradžiai, tačiau jei: (a) milžino-kunigaikščio fiziką suvoksime nebūtinai kaip milžinišką masę – didžiulį biologinį kūną, o kaip kitą fizikinį dydį – laiką, (b) jei tą laiką graduosime ne tik palikuonių kartomis, bet ir pagal sukurtų erdvių (užvaldytų žemių) priklausomybes nuo skirtingų palemoniados herbų rūšių, tuomet gausime ganėtinai aiškiai ir išsamiai išvestą/dekoduotą pirmumo teisę. Būtent pirmumo teisės įrodymas viduramžiais ir buvo laikomas svarbiausiu valdžios teisėtumo į valdomą teritoriją įrodymu, kuris ir privalėjo motyvuoti paties mito sukūrimą bei jo saugojimą išskirtinai elito (kunigaikščių) tarpe.

Žinoma, jei mūsų milžinų-kunigaikščių sulyginimas su laiku, pagal aukščiau išdėstytas priklausomybes bus klaidingas, tuomet visumoje, mes gausime nekorektišką istorijos atžvilgiu prieštarą, kuri niekaip nesutaps su antrosios Bychavco kronikos dalies istoriniais duomenimis. Tokiu būdu, tektų pripažinti, jog visas nueitas kelias buvo bergždžias.

Tačiau prieš pradedant lietuviškos palemoniados mito dekodavimą, būtina išsiaiškinti nulinį laiko atskaitos tašką, t. y. įvardinti potencialiausiai palemoniados pradžią atitinkantį istorinį laikmetį, o tam mums reikės atrasti tinkamiausią motyvą, kuris suteikė potencijos pradžiai.

Sprendžiant iš to, kad Palemonas išsilaipinęs prie Dubysos pasidžiaugė čia plaukiojančiomis žuvimis ir vietinėmis, ir atplaukiančias nuo jūros, galime spėti, jog palemoniados nuliniu atskaitos tašku, negalime laikyti laiko, kuomet mirusių deginio paprotys ėmė plačiai plisti iš vakarų į rytų baltų žemes, t. y. tikrai ne IX – X a. Kitais žodžiais tariant, manome, kad ši palemoniada, skirtingai nei pavyzdžiui, airių Partholono, neieškojo žuvingų vietų – neužsiėmė naujos religijos sklaida – jai rūpėjo tik politiniai motyvai, pagrinde, jau sovicą kultivavusių žmonių kraštuose.

Nors realiais palemoniados nešėjais laikome kaimyninės Lamatos žemėje apsigyvenusius skandinaviškos kultūros žmones, kurie genetiškai galėjo būti keltais, tiksliau tariant, VIII a. viduryje, Kronui nusisukus nuo Aismarių, į naują (niekieno) Nemuno deltą iš Gotlando atsikėlusiais kimbrais, tačiau nemanome, jog politinio elito masinis išsikraustymas nuo pamarių į Lietuvos teritoriją galėjo turėti ankstesnį precedentą nei XI a.

Ir čia būtina priminti apie jau minėtą bendrą, krivaitišką Prūsiją, Žemaitiją ir Lietuvą vienijančią ekonominę giją – prekybos kelią Nemunu į rytus. Taip jau atsitiko, kad 988 – 989 m., pagrindiniam pamario kimbrų prekybiniam partneriui Kijevui priėmus krikščionybę, tiek krivaitiški Prūsija ir Kuršas, tiek atsikraustėlių kimbrų etnine teritorija tapsi Nemuno delta ir ją juosiantis pamarys (Lamata), išgyveno ne tik ekonominę, bet ir gilią politinę krizę. Tačiau mums svarbu, kad Kijevą pakrikštijęs Vladimiras, dar 980 m. kijeviečiams buvo pastatęs krivaitiško tikėjimo šventovę. Šį tikėjimą jis, kaip manoma, atsivežė ir Prūsijos, kurioje buvo priverstas slapstytis po konflikto su Didžiojo Naugardo valdovu. Tuomet neabejotinai, Kijevo religinės kaitos dinamika, tiesiogiai turėjo atsispindėti ir, visų pirma, Krivių krivaičio valdomose teritorijose. Manome, kad per pirmąjį po Kijevo krikšto dešimtmetį – XI a. pradžioje – Krivis krivaitis palaimino kimbrų politinio elito vadovaujamą palemoniadą į Nemuno vidurio pakrantes.

Archeologai iš tiesų fiksuoti XI a. įvykusį skandinaviškos kultūros žmonių persidislokavimą iš Aismarių ir Kuršmarių pakrančių į minėtą teritoriją1. Todėl manytume, kad nuliniu legendos atskaitos tašku, turėtų būti laikoma XI a. pradžia.

Palemono legendos dekodavimas

Kad mums būtų paprasčiau tarkime, kad apie 1000 metus, kimbrų kunigaikščiai ėmė kurtis prie Dubysos žemupio. Šį laikotarpį mes tapatiname su paties Palemono pasirodymu, t. y. susiejame jį (laiką) su mitinio milžino, romėno Palemono simboliu. Pastebėsime, kad kimbrai nepretendavo į Nemuno kairiojoje pusėje buvusias Sūduvos ir Dainavos žemes, greičiausiai todėl, kad jos buvo lietuviškos palemoniados iniciatorių dalimi – iš Nadruvoje buvusios Romuvos valdomi kriavaičiai. Kaip ir dera variagams, kimbrai orientavosi išskirtinai į didžiausių upių, kuriomis ėjo pagrindiniai prekybos keliai, paupius.

Taigi, pamario elitas įkūrė arba sustiprino Kauno ir Jurbarko miestus ir šį kūrimosi etapą įprasmino Palemono sūnūs milžinai Kaunas ir Bartkus. Šių dviejų sūnų „įkurtus“ miestus, mes siūlome laikyti politinės, o ne etninės, Žemaitijos pasienio markeriais. Regime, kad pačios Žemaitijos suvokimas gerokai išsiplėtė, jos vakarinę sieną perkėlus nuo Dubysos iki Nevėžio upės.

Trečias gi sūnus Spėra, manytume, simbolizuoja pirmąjį bandymą įkurti tolimesnės krivaičių religijos sklaidos į rytus centrą. Šį milžiną mes norėtume atskirti nuo politinei paralelei priklausančių milžinų Palemono, Kauno ir Barkaus. Tokiu būdu, iš viso Palemono mite mes gauname net tris atskiras ir nepersikertančias paraleles: (1) milžinų-kunigaikščių politinių laikmečių paralelę, (2) istorinių įvykių paralelę ir (3) religinių įvykių paralelę. Šį suskirstymą iliustruosime elementariu pavyzdžiu: jei 1918 m. Lietuvą mes vadiname milžino Smetonos vardu, 1988 m. – Brazausko, o 1990 m. – Lanzbergio, tai religinėje paralelėje visą tą laiką, vienaip ar kitaip gyveno milžinas Kristus, tuo tarpu, kai istorinėje paralelėje vyko realūs įvykiai.

Legenda mini, kad Spėra mirė be palikuonio. Šį vaizdinį mes traktuojame, kaip jau XI a. įvykusį nesėkmingą bandymą įsteigti naująją Romuvą prie Spėros ežero, kuri galėtų konkuruoti su Nadruvoje veikusia Krivių krivaičio buveine.

Kaip jau regime iš milžinų Dausprungo ir Palemono palikuonių skirtingo herbinio priklausomumo, palemoniadą į Žemaitiją atnešė Stulpų herbas, greta kurio, kaip matysime iš Montvilo ir jo sūnaus Erdvilo epizodo, minėtose žemėse apsigyveno ir Meškos bei Rožės herbai.

Galimai, pretenduodami į valdžią ankstesniuose, iki mūsų laikų neatėjusiuose palemoniados mituose, kentaurai buvo pagrindiniais stulpų konkurentais, o gal net kadais ir valdė patį Gotlandą. Jų priešpriešą aiškiai iliustruoja, tuo pat metu kaip ir Palemonas, milžino kentauro Dausprungo įkurta „alternatyvi“ Deltuvos žemė. Vėliau regėsime, kad bėgant amžiams Deltuva išsiplėtė per Nalšią, o kentaurų giminės galios centras iš Ukmergės persikėlė į Uteną.

Milžinas Kaunas, kaip vienintelis Palemono gyvas palikuonis, mite „dalinasi“ į du sūnus: Kernių ir Ginbutą. Pastarasis legendos fragmentas yra labai svarbus, nes Kernius įvardinamas kaip greta su Kaunu beplečiantis Stulpų herbo valdas iki pat Dauguvos upės. Šis išsiplėtimas neišvengiamai įtraukė į savo valdžios arealą ir kentaurų „autonominę“ Deltuvą. Bet kuriuo atveju, Kerniaus Lietuvos įkūrimą, datuojame apytiksliai XII a. viduriu, kuomet Kernavė pasiekė savo klestėjimo pradžią.

Kauno ir jo sūnų fragmentas mums praneša, kad kimbrų politinė Žemaitija, net tik iniciavo Stulpų herbo išsiplėtimą iki Dauguvos, bet ir buvo įkurta atskira stulpų žemė – Lietuva. Ši, kaip ir kimbrų Žemaitija, taip pat buvo politiniu dariniu, nes į save įtraukė, bent jau, sėlių ir lietuvių etnosus.

Kernavės įkūrimas siužetas, visgi mums nurodo į tai, kad Dauguva netapo naujuoju palemoniados plėtros orientyru, galimai ir dėl to, kad jos aukštupį jau valdė stačiatikiai rusėnai. Teiginys, kad Kernavė buvo įkurta peržengus Nerį tiesiogiai nurodo į tai, jog galios pulsas sklido nuo pietuose esančios Nemuno upės.

Kalbėdami apie Kauną ir jo palikuonis, galėtume padaryti tokią išvadą, kad motininė lietuviškos palemoniados žemė Žemaitija, vis dar išliko svarbiausia Stulpų herbo kunigaikštyste, tačiau Kauno miestas tampa tuo centru, kurio gijos į vieną jungė tiek Žemaitiją, tiek ir Kerniaus Lietuvą. Labai svarbu nepraleisti ir dar vieną momentą – kimbrų elito aiškiai iškeltą plėtros orientyrą į rytus.

Kitame etape, miršta Kaunas. Ir čia mūsų spėjimas visiškai nesutamta su XVI a. rašiusio M. Strijkovskio versija, kuri teigė, kad Kauno sūnūs „pradėjo viešpatauti 1040 metais, kai mirė jų tėvas Kūnas.“ [30].

Bychavco kronika praneša, kad po tėvo mirties, broliai Ginbutas ir Kernius karu eina į rytinę Polocko žemę. Be jokios abejonės jiems sekasi puikiai, nes mitiniai milžinai, kaip ir Holivudo kino pramonės pagrindiniai herojai, pasakojimo pradžioje niekada nepralaimi. Tačiau, ši mitinė sėkmė visai nebūtinai galėjo reikšti, kad ir paraleliniame pasakojimui – istoriniame pasaulyje – karinė lietuvių ekspansija į įrytus buvo vainikuota sėkme. Tiesiog, mitas mums pirmą kartą užsimena apie karą ir ne šiaip karą, o laiką, kuomet teko suvienyti visos lietuviškos palemoniados karinį potencialą. Manytume, kad mitas pasakoja apie apskritai ėjusią akistatą su rytais Polocko žemėje, dėl kurios vėliau dar nekarta susikirs Lietuvos ir kitų rusėnų kunigaikštysčių interesai.

Tas faktas, kad grįžęs Ginbutas randa latvių nualintą Žemaitiją ir, žinoma, už ją sėkmingai atkeršija vienas, paversdamas latvių žemę dykromis, tik patvirtina prieš tai pieštą paveikslą, kuriame Žemaitija buvo pilnai autonomiška Kerniaus Lietuvos atžvilgiu. Tačiau, kas buvo tais mitiniais latviais, išties, vienareikšmiškai pasakyti būtų sunku. Galime tik spėti, jog ši siužeto dalis mums užsimena apie 1197 – 1199 m. palei Dauguvą įkurtą pirmąją vokiečių koloniją bei apie 1201 m. pastatytą Rygos pilį.

Bychavco kronika mini, kad Kernius paliko savo žemes sūnui Živinbudui, tačiau čia jau iškyla pirmasis nesusipratimas, mat nėra nieko kalbama apie Kerniaus dukrą Pajautą. Tačiau M. Strijkovskis ir A. Vijūkas-Kojelavičius patikslina, kad Kentaurų herbo Živinbudas, tik pritarus vietos aukštuomenei, buvo įsūnytas Lietuvos valdovo – į žmoną jam atiduodant dukrą Pajautą. Mūsų nuomone šis nesutapimas signalizuoją apie tai, kad Bychavco kroniką rašęs asmuo pabandė kentaurą Živinbudą pritraukti prie Stulpų herbo, mat pats autorius kūrė stulpų Gediminaičių ar Jogailaičių tiesioginiame pavaldume. Svarbu ir tai, kad likę autoriai mini, jog Kernius buvo palaidotas „ant aukštos kalvos prie pat Deltuvos. Jo garbiai buvo pastatyta medinė statula, kuri daugelį metų buvo garbinama kaip dievas; kai galop audros ją nugriovė, toje vietoje užaugusią girią paskyrė Vestai. Be to, buvo paskirti žyniai, jie amžiną ugnį kūreno ąžuolinėmis malkomis ir šias prietaringas apeigas išsaugojo iki krikščionybės laikų.“ [31]. Šis fragmentas mums signalizuoja apie dar vieną bandymą įkurti lietuvišką Romuvą, kuris, galimai, dėl politinės, o ne realios audros, mat radosi per arti kentaurų giminės žemės, galiausiai taip ir liko eiline krivaičių šventviete.

Patį kentauro Živinbudo atėjimą į valdžią sietume su 1214 m. didžiojo kunigaikščio Stekšio žūtimi. Tai laikas, kuomet Kalavijuočių ordinas pradeda intensyvią savo ekspansiją į šiauriau Dauguvos esančias žemes. Tačiau tai visai nereiškia, kad minėtas realus kunigaikštis Stekšys buvo Stulpų herbo, manytume, jog jis jau galėjo būti kentauras. Tik priminsime, kad milžino Živinbudo vaizdinys galėjo savyje talpinti laikmetį į kurį galėjo papulti daugiau nei vienas kunigaikščio valdymas.

Reikalas tame, kad susidūrę su modernia ginkluote ir neregėtais karybos būdais, kimbrų elito vadai labai dažnai žūdavo, kol galiausiai patys išmoko bent iš dalies prilygti vakariečiams. Galime konstatuoti, kad milžino Žilvinbudo laikmetyje tiesioginiai  Palemono palikuonys Lietuvoje, t. y. Stulpų herbo romėnai, buvo beveik išnykę. Manome, kad Mindaugas galėjo būti vienintelis mažametis/nepilnametis stulpas, kurį kentaurai įvaikino, kaip kadais stulpas Kernius įsūnijo kentaurą Živinbudą.

Toliau regime, kad po kentaurams užvaldant Kerniaus Lietuvą, politinė Žemaitija netruko reaguoti. Šią reakciją įkūnijo Ginbuto palikuonis – milžinas Montvilas. Šį milžiną istoriškai turėtume susieti su 1219 m. Lietuvos-Žemaiijos konglomerato ir Galičio-Volynės sutartimi, po kurios Juodoji Rusia atiteko minėto susivienijimo žinion. Tačiau čia istorinis Volynės metraštis vienareikšmiškai nurodo (per nurodymą, kad vyriausias yra Živinbudas), kad Lietuvos vaidmuo jau buvo pirminis. Tai leidžia spėti, jog minėta Žemaitijos autonomija XIII a. pradžioje neteko didžiosios dalies savo buvusio savarankiškumo.

Įdomu ir tai, kad Mindaugas minikas ketvirtu, kaip Dausprungo brolis. Galimai mitinio romėno Dausprungo vardas (Deltuvos įkūrėjo), mums turėtų nurodyti į tai, kad istorinis Dausprungas irgi buvo Kentauro hergo. Todėl kentaurų giminės globojamas Mindaugas, pilnai galėjo būti rusėnams pristatytas, kaip jaunasis brolis (įbrolis).

Kaip ten bebūtų, žemaičių milžinas milžinas Montvilas į Naugarduko žemę išlydi savo sūnų Erdvilą. Pastarasis, kaip kadais pats Palemonas, o, iš esmės, mes jį drąsiai galime įvardinti kaip Palemoną Naugardukietį, pasiėmęs tris herbus: Stulpus, Rožę ir Mešką, ėmėsi reljefo pertvarkymo Juodojoje Rusioje. Pasienio ribą su kentaurais pietryčiuose labai ryšiai nubrėžia šių trijų herbų naujųjų tėvonijų išdėstymas. Pastarąjį mitas perteikia itin detaliai ir tiksliai, nes nuo to priklausė būtina vidinė taika ir sutarimas tarpe visos Lietuvos krivaičių.

Šį faktą, kad ekspansija į rytinių dregovičių žemes, buvo atiduota vien tik Žemaitijos stulpams, mes paaiškiname jau minėtu, Kalavijuočių ordino veiksmų suaktyvėjimu šiaurėje. Kitais žodžiais tariant, Žemaitijai, už nepriklausomumo nuo Lietuvos sumenkėjimą, buvo kompensuota silpnomis Juodosios Rusios žemėmis. Lietuva gi, vos beįstengė suturėti kalavijuočių, todėl kitas testinis konfliktas jai būtų buvęs nepakeliamas. Ir vėlgi, su karų rytuose reikėjo negalima buvo delsti, nes į Naugarduko pusiau uždarus vartus bet kada galėjo pasibelsti rusėnai.

Regime, jog įsitvirtinęs Naugarduke, Erdvilas ne tik praplėtė krivaičių valdas dregovičių žemėse, bet ir pajungė tiesioginei savo valiai krivaitišką satelitą slavų žemėse, likimo valiai paliktą – Jotvą-Poleksę. Ši teritorija bus pasmerkta itin sparčiai slavėti, tačiau krivaitiškas jos branduolys iki pat XIII a. pabaigos išlaikys glaudžią sąsają su Lietuva. Pastabu, kad milžinas Erdvilas mite demonstruoja didžiausią iš visų, apskritai, mito milžinų potencialą.

Logiška, kad tapusi antrosios lietuviškos palemoniados donore, Žemaitija pasidalino į dvi dalis, kurias legendoje įprasmino naujuose žemėse įsitvirtinęs Erdvilas ir tėvo Montvilo galiai nebeišstengiantis prilygti Vykintas. Pastarojo mirtis be palikuonių yra tapatūs faktui, kad Žemaitiją savo žinion perėmė kentauras Živinbudas. Ir tai turėjo įvykti dar XIII a. pirmoje pusėje. Tačiau, vargu ar būtų galima teigti, jog išlaikydama rytinės problematikos kryptį, Lietuva sugebėtų pajungti sau Žemaitiją anksčiau nei 1236 m.

Manome, kad Vykinto vardas mums užsimena, kad po Ordino vedamų pajėgų ir kunigaikščio Vykinto vadovaujamų žemaičių akistatos garsiame Saulės mūšyje, kuriame Žemaitija sensacingai įveikė vakariečių pajėgas, įvyko ne tik 1237 m. sutriuškintų kalavijuočių susiliejimas su Prūsijos Kryžiuočių ordinu, bet ir patiems žemaičiams teko pasiprašyti į Lietuvą, kurios žinioje jau buvo Jotva-Poleksė.

Lietuviškosios palemoniados tėvonijos pajungimas kentaurų valiai, negalėjo neiššaukti Naugarduko refleksijos. Šimto aštuoniasdešimties laipsnių interesų vektoriaus posūkį įkūnijo Erdvilo sūnaus milžino Mingailos, tik mirus tėvui, suruoštas žygis į šiaurines Polockos žemes. Manome, jog vienaip ar kitaip, mitas kalba apie tai, kad nuo 1240 m. Polocko kunigaikščio soste atsisėda lietuviškos kilmės kunigaikščiai.

Tačiau nemažiau svarbu yra ir ta žinia, kad dar XIII a. pirmoje pusėje Naugarduko Juodoji Rusia gyveno ryškioje autonomijoje nuo pirmojo Lietuvos didžiosios kunigaikštystės prototimo. Regime akivaizdžią konkurenciją Polocko žemėje, kurią laimėjo naugardietiškas Stulpų herbas.

Mitinio Mingailos pasidalinimas du sūnus: Skirmantą – valdžiusį Naugarduką ir Genvilį, kuriam buvo paskirtas valdyti Polockas, vis dar turėjo reikšti, kad bent jau kurį laiką Polockas išliko Naugardo stulpų žinioje. O pats Mingailos vardas, galėtų reikšti, kad Lietuvoje įvyko permainos. Jos soste, su išskirtine sąlygą, kad valdys laikinai, atsidūrė jau suaugęs stulpas Mindaugas.

Tačiau dar nepabėkime nuo Polocko temos. Bychavco kronika skiria ganėtinai apčiuopiamą atkarpą Polocko Genvilio palikuonims aptarti. Ši legendos dalis yra itin svarbi, nes būtent čia yra akivaizdžiai išaiškinama, kas konkrečiai gali nužudyti milžinų mitiką. Be jokios abejonės, yra kalbama apie krikščionybę, t. y. kitonišką mitologiją, kurios paragavę milžinai tampa paprastais žmonėmis, o trijų paralelių pasaulis pereina į vieną dvigubą: (1) istorinių įvykių bei (2) religinę paralelę, kuri eina ne aukščiau pirmosios (istorinės) paralelės, o greta – horizontalioje istorinėje plotmėje. Tai yra, pasikrištyję žmonės tapo mumis – žmonėmis, kurie ne visuomet sugeba atskirti religinių-mitologinių įvykių nuo istorinių. Tam puikiausias pavyzdys (kurių yra begalė), manymas, kad mitinis Nojus buvo (visai galėjo būti) realus senis, o ne žmonijos išsigelbėjimą bei potvaninį laikmetį atspindintis personažas ir t. t., ir pan. Tuo tarpu, kai trijų paralelių milžinų pasaulėžiūra pilnai atitinka buvusį supratimą, kad pasaulis susideda iš trijų pagrindinių sferų: Dangaus, Žemės ir Požemių/Povandenių. Suprantama, Dangaus sferai prilygintume religinių įvykių paralelę, Žemės sferai – geopolitinių tendencijų paralelę (pačius milžinus), o istorinius įvykius, mūsų galva, reiktų prilyginti praeičiai, kuri jau yra įvykusi ir randasi po dabarties pėdomis, t. y. Požemių/Povandenių sferoje.

Taigi, milžinas Gentvilis vedė Tverės kunigaikščio Borko (akivaizdi užuomina į čia dar neaptartą šiaurinę palemoniadą) dukterį Mariją. Kadangi ši buvo krikščionė, tai ir milžinas Gentvilis pasikrikštijo ir patapo Jurijumi, kuris valdė nedaug ir numirė. Po to, mitas išvardija tris Marijos ir Jurijaus kartas, kurios po savęs valdovų Polocke nebepaliko. Ši liūdna istorija, manytume, kalba apie žinomą Lietuvos didžiųjų kunigaikščių tradiciją priimti valdomose rusėnų žemėse stačiatikybę ir nebegrįžtamai su naujomis savo valdomis susieti ne tik savo, bet ir palikuonių gyvenimą. Taip pat, ji patvirtina ir istorinį faktą, kad po krikšto Polockas jau niekuomet nebegrįžo į senosios pasaulėžiūros prieglobstį.

Kalbant apie Gentvilio ir Borko dukters Marijos santuoką, į akis krenta labai jau ryškios užuominos, kad Borkas, kaip ir Jurbarko įkūrėjas Borkas, buvo kitos (ne lietuviškos) krivaitiškos palemoniados simboliu, o jau jo dukros vardas, galėtų būti vertinamas, tik kaip konstatavimas to, kad tuomet, kai į Polocką atėjo lietuviškos palemoniados valdovai, jis jau senokai buvo krikščionių Šv. Marijos pasaulėžiūroje. Būtent, dėl abiejų tėvų mitiškumo, mes siūlytume į jų palikuonis žiūrėti tik kaip į simbolius, kurie mito kūrėjams glaustai padėjo perteikti politinius virsmus Polocko žemėje XIII a. viduryje ir jo antroje pusėje.

Legenda mini, kad Skirmantui tenka kariauti su Lucko ir Pinsko kunigaikščiu Mstislavu (Mstislavliu) ir pirmą kartą per visą pasakojimą ne milžinas puola, o milžinas yra puolamas. Atkreiptinas dėmesys, kad latviai Žemaitiją puolė, kuomet milžinas Ginbutas buvo išvykęs. Tai jau galėtų būti užuomina į Mindaugo valdymo laikas patirtą 1250 m. Galičio-Volynės nusiaubimą bei vėlesnę įtaką.

Skirmanto gi laimėtas karą, ko pasėkoje jis prisijungia ir Luką, ir Pinską, galėtume sutapatinti su vektoriumi iš kur į Naugarduko pusę ėmė veržtis pavojus. Žinia, ši pergalė įvyko tik dėka suartėjimo su kentaurų valdoma Lietuva. Legenda byloja, kad Lietuvos ir Žemaitijos valdovas Živinbudas, Skirmanto prašomas, pasiunčia jam į pagalbą savo sūnų – milžiną Kukovaitį. Tačiau, pats faktas, kad stulpų Skirmantas kreipėsi pagalbos į kitą milžiną, yra beprecedentis. Mat Skirmanto protėvis Ginbutas pats lengvai susidorojo su skriaudėju. Ši situacija galėjo reikšti tik vieną: XIII a. pirmoje pusėje Juodosios Rusios valdovai sunkiai bepakėlė krikščioniško pasaulio veržimąsi į krivaičių valdas, todėl Naugardas turėjo pripažinti Lietuvos galią, o tai neišvengiamai sąlygojo vėlesnį prisijungimą prie jos.

Manytume, Živinbudo pasidalinimas į Kukovaitį, šį kart reiškė Lietuvos įtakos prasitęsimą į Skirmanto valdas, kur Skirmantas, kaip prašantysis, priverstas susimokėti nuolankumu: „Ir didysis kunigaikštis Skirmantas pagerbė Kukovaitį, sūnų Lietuvos didžiojo valdovo Živinbudo, ir apdovanojo begaline daugybe aukso ir sidabro bei eikliaisiais žirgais, ir išlydėjo su pagarba pas jo tėvą – didįjį Lietuvos ir Žemaitijos kunigaikštį.“ [32]. Kad ši Lietuvos įtaka tapo nuolatine, legendoje perteikiama per milžino Živinbudo mirtį, paliekant savo sostą duoklę gavusiam Kukovaičiui. Greičiausiai, toliau Skirmanto vaizdinys mito kūrėjams išliko naudingas tik todėl, kad per jį buvo patogu perteikti iškilusį Aukso ordos, kuriuos duoklininkėmis tapo pietinės rusėnų žemės, pavojų.

Taigi, Skirmanto Juodoji Rusia patyrė naują ir vėl beprecedentį, išpuolį iš pietryčių. Šį kart jis buvo ne šiaip užpultas, o jam buvo paskelbtas ultimatumas mokėti duoklę totoriams. Ir nors milžinas buvo priverstas kariauti bei vėl švęsti pergalę, neramina tas faktas, kad visą tai jis darė vienas, nors istoriškai šis priešininkas buvo kur kas stipresnis prieš tai buvusio Mstislavo. Manytume, kad šis „triumfas“ visgi buvo, greičiau, legendos kūrėjų labiau gudrybė nei reali pergalė. Turima omeny, kad Skirmanto galios patyrė fiasko, nes jo mitika pasidalino per tris sūnus, kurių net du (du trečdaliai potencialo) iškeliavo į trofėjinius miestus, kurie radosi už palemoniados mitikos ribų.

Tačiau didžiausią mįslę šioje vietoje sukūrė ne Naugarduke likęs Skirmanto sūnus Treniota, o pati kronika, kuri nutrūksta labai įdomioje minties šuolio vietoje: „o Treniota – Naugarduke ir valdė jame daug metų. Ir didysis Lietuvos ir Žemaitijos kunigaikštis Kukovaitis, besantis dideliame…“ – ir mes esame priversti mitą tęsti nuo kokybiškai kitos vietos, t. y. nuo pareiškimo, kad „…Naudarduko valdyme. Rimgaudas nemažai laiko valdė Naugarduką ir kitus rusų miestus.“ [33].

Čia pat tęsiama, kad rusų miestai, pasitelkę totorius, suruošė prieš jį sąmokslišką karą, kurį milžinas Rimgaudas, ne be dievo pagalbos, laimi ir grįžęs su linksmybėmis bei milžinišku grobiu į Naugarduką, daug metų laimingai valdo ir miršta palikęs įpėdini Mindaugą. Po to, prasideda mūsų jau aptartas išskirtinai istorinis mindauginis periodas, kurį praleisime, dėl jau išsakytų anksčiau pastabų.

Tačiau norėtume aptarti Rimgaudo pergalės ir linksmybių simboliką. Galimai, ši pasakojimo dalis savyje talpina 1258 m. ir 1259 m. patirtą ne tik Naugarduko, bet ir etninės Lietuvos nusiaubimą, kurį ji patyrė po Galičio-Volynės ir Aukso ordos pakartotinų grobikiškų žygių. Iš vakarų jaučiant priartėjusio vokiečių Ordino spaudimą, nualinta Lietuva, tais pačiais 1259 m., atidavė Žemaitiją ir Dainavą, kartu su joje esančiais jotvingių likučiais, o pergalės ir džiaugsmo jausmą jai netikėtai padovanojo 1260 m. kryžiuočius sutriuškinusi Žemaitija. Norime pastebėti, kad besidžiaugiančio pergale milžino Rimgaudo vaizdinys yra unikalus, nes kiti milžinai, net laimėdami tik su dievo pagalba, mite emocijų nedemonstruoja.

Kadangi A. Vijūko-Kojelavičiaus Rimgaudas yra pateikiamas, po skyriaus apie Stulpų herbo Mindaugą, kaip kentauro Šventaragio dėdė, kuris po Utenio mirties tapo faktiniu Žemaitijos ir Lietuvos valdovu. Todėl įtariame, kad Bychavco kronikos autorius Rimgaudą įvardindamas Mindaugo tėvu, gerokai sugudravo. Peršasi toks, gan tiesmukiškas paaiškinimas: metraštininkas legendos turinį pakeitė, idant jam pavyktų harmoningiau įtepti savąsias istorines žinias apie Lietuvos krikščioniškąjį karalių, taip kūrinį padarant akivaizdžiau istoriniu, o ne legendiniu. Tačiau šitaip pasielgti autorių galėjo paskatinti ir kita priežastis – unikalus milžino Rimgaudo dėdės statusas, apie kurį jis taip pat žinojo, kaip ir M. Strijkovskis. Taip pat galime įžiūrėti tendenciją šioje kronikoje visą lietuvišką palemoniadą pateikti tik kaip išskirtinai stulpišką (prisiminkime Živinbudo padarymą stulpu).

Galimai, M. Strijkovskis, kurio darbą A. Vijūkas-Kojelavičius tik perdirbo [34] pateikė originaliąją mito versiją, kurioje Rimgaudas buvo neaiškaus statuso Lietuvos ir Žemaitijos valdovas: „Kadaise, dar vaikas būdamas, pagal tėvo testamentą jis [Šventaragis] buvo patekęs dėdės Rimgaudo globon, šis gi, remdamasis tariamąja globa, atėmė iš jo tėvo valdas“ [35]. Iš šios citatos regime, kad Rimgaudas buvo ne tik kitoks nei visi kiti milžinai-kunigaikščiai, jis buvo unikaliu milžinu dėde, t. y. ne tiesiog, kito milžino pagimdytas sūnus, o reikiamu momentu pasirodęs „kitoks milžinas“. Dėdė Rimgaudas valdžią gavo laikinai pagal testamentą, kurią vėliau pilnai uzurpavo – atėmė iš jo tėvo valdas. Kyla natūralus klausimas, kam mitui tokia sudėtinga ir reta politinė forma?..

Bet kokiu atveju, šis precedentas visai nereiškia, kad visa Bychavco kronikos informacija apie Rimgaudą yra klaidinga. Mums labai yra svarbus tas faktas, ko nemini arba perteikia per nutylėjimą A. Vijūkas-Kojelavičius, t. o. tai, kad Rimgaudas minimas Naugarduko valdovu.

Taigi, turime stabtelėti ir, iš ką tik paminėto,  užfiksuoti kelis labai svarbius dalykus: (1) Bychavco kronikos autoriaus pateiktą versiją, kad Mindaugas buvo Rimgaudo sūnus, vertinsime ir kaip realaus mito sąmoningą iškraipymą, ir kaip galimą užuominą į realios sąsajos tarp šių dviejų kunigaikščių buvimą; (2) atmetę akivaizdų Bychavco kronikos herbišką prieštaravimą, kad stulpų Mindaugas buvo kentaurų Rimgaudo sūnus, išvysime, kad likusi abiejų tekstų informacija kokybiškai papildo viena kitą; (3) svarbiausia, kad abu (tiksliau, visi trys) autoriai realų Mindaugo valdymą įterpė absoliučiai toje pačioje vietoje ir nors A. Vijūko-Kojelavičiaus ar pats M. Strijkovskis, naudojantys labai lankstų informacijos pateikimo formatą per atskirus skyrius, lengvai galėjo mindauginį periodą įterpti bet kurioje kitoje legendos vietoje arba kaip ir Bychavco kronikos autorius – prieš Mindaugą. Tačiau nei A. Vijūkas-Kojelavičius, nei M. Strijkovskius to nepadarė. O tai tik patvirtina mūsų įtarimą, kad Bychavco kronikos autoriui mindauginis periodas buvo ne šiaip nepatogus, tačiau, galimai, šią „nepatogią“ informaciją kronininkas įterpė toje vietoje ir todėl, kad norėjo mums palikti akivaizdžią užuominą, kad Mindaugą ir kitonišką nei visi iki tol valdovą dėdę Rimgaudą, siejo visai ne giminystės ryšys. Toks dalykas įmanomas, nes jei nori, kad ateities kartos į ką nors atkreiptų ypatingą dėmesį, tačiau nenori, kad tai tavajame laike būtų suprasta netinkamai – padaryk klaidą.

Apibendrinant, ką tik išdėstytus pastebėjimus, pateikiame galimą prarastosios Bychavco kronikos dalies rekonstrukciją: po to, kai netikėtai miršta Utenis, o Lietuvos valdžia palieka mažamečiui, visiškai ne politinei, o religinei paralelei priklausiusiam Šventaragiui, ponai išsirenka laikiną, bet pagal kilties rangą atitinkantį kandidatą – Naugarduko žemės kunigaikštį Rimgaudą, tačiau, „sūnėnui“ sulaukus pilnametystės, dėdė valdžią uzurpuoja iki pat savo mirties. Ši išvada bei prieš tai padaryti metraštinko klaidų įvertinimai, tiesiog, nebepalieka mums kitos galimybės, kaip tik pripažinti, kad ne Kukovaičio sūnus ir ne Utenio brolis, bet tik laikinas Šventaragio globėjas, ypatingu dėdės statusu mite apdovanotas milžinas Rimgaudas, simbolizuoja išskirtinį LDK istorijos periodą, kuomet, dėka politinių intrigų ir jėgos pagalba, kentaurų valdomos valstybės priešaky, iškyla Stulpų herbo atstovas – Mindaugas. Pats gi mažametis Šventaragis, mūsų manymu, simbolizavo krivaitiškos Lietuvos galutinį atsiskyrimą nuo Nadruvos Krivių krivaičio valdžios.

Tačiau, visgi, mitas lieka mitu. Tai visiškai kitas – ne istorinis išmatavimas, todėl absoliučios lygybės ženklo tarp Mindaugo ir Rimgaudo dėti negalima. Šią jautrią nuorodą, mūsų manymu, galutinai turėtų užpildyti legendą skaitančio/besiklausančio žmogaus intuicija bei istorinės žinios. Manytume, kad mito kodais tuomet dalinosi, t y. mito prasmes atskleisdavo, ne kas kitas, o mitiką kuriantis žynių luomas.

Mindaugo atveju pastenėtina ir atvirkščia paralelinių įvykių trukmės tendencija, kuri parodo, kad kuo realus istorinis asmuo buvo ryškesnis, tuo didesnę milžino-kunigaikščio dalį jis atitiko. O pats Mindaugas, kaip mes spėjame, savo valdymu galėjo užkabinti ir dalį Mingailos, ir dalį Skirmanto, ir nemažą dalį milžino Rimgaudo gyvenimo. Taigi, regime, kad Lietuvos valdovas Mindaugas bei jo valdymo periodas visais laikais buvo vertinamas labai išskirtinai.

Mindaugo, kaip realiam kunigaikščiui dėdei, žinia, nepavyko išvengti pilietinio karo su realiu pretendentu į valdžią – Tautvilu. Tačiau mitas pasiskolino istorinio siužeto dalį, tik tam, kad būtų suprantama, apie ką gi iš tiesų eina kalba. Tai, kad Rimgaudas, buvo prilygintas Lietuvos, tik dėl valdžios išsaugojimo pasikrikštijusiam, karaliui Mindaugui, visiškai nereiškia to, kad Tautvilą būtų galima vertinti, kaip Šventaragį, ne. Tačiau šis kronikos precedentas signalizuoja apie tai, kad pasakojime atsiranda nauja forma, kuri nuo šiol (judant link istorinės antrosios dalies apie Gediminaičius), panašių mitikos „pritempimų“ prie realių istorinių įvykių, pateikiant juos per įvykių veidrodinius atspindžius gretimoje paralelėje, vis dažnės.

Veidrodinių atspindžių metaforą pasitelkėme neatsitiktinai, nes mūsų nuomone, veidrodinis vaizdas, tai tas natūralus realybės iškraipymas/užkodavimas, kuris nuo šiol bus pastebimas nagrinėjamame tekste. Turima omeny tai, kad žiūrint į veidrodį mes matome žmogų, kurio dešinioji ranka yra toji, kuri fiziniame, o ne atspindžio pasaulyje, yra kairioji ir atvirkščiai. Taip pat ir mitas, mums vis dažniau pasiūlys veidrodinį istorijos įvykių traktavimą, kuriam įminti teks naudoti  realias istorines žinias. O tai tiesiogiai nurodo į tai, kad artėdama į dabar – esamąjį pasakotojo laiką – paralelės neišvengiamai suartėja, iki tiek, kad milžinų mitikos (politinėje) lygiagretėje ima ryškėti apačioje esančių istorinių įvykių perkreipti atspindžiai.

Taigi, po praleistos istorinės mindauginės dalies (po sūnaus Vaišelgos mirties aprašymo), Bychavco kronikos tekstas ir vėl mus panardina į neapčiuopiamos apimties įvykių seką. Kitais žodžiais tariant, po istorinių įvykių mes vėl pakylame į paralelinę mito dimensiją.

Strijkovskis mums pasakoja apie tai, kad kentauras Kukovaitis laidojo motiną Pajautą prie Žaslių ežero, panašiai, kaip ši laidojo savo tėvą Stulpų herbo valdovą Kernių prie Šventosios upės [36]. Kaip žinia, Pajautos stabas taip pat sudūlėjo, kaip ir Spėros. Todėl šį religinį vaizdinį, kaip ir ankstesnius, nes susiejame su ir vėl nepavykusiu bandymų įkurdinti savąją Romuvą bei laikome jį atitinkantį religinę milžinų mitikos paralelę.

Nei vienas metraštis nemini Utenio laidotuvių. Manytume, mūsų aukščiau aptartos priežastys tatai labai paprastai paaiškina – dėdei Rimgaudui labiau rūpėjo išlaikyti politinę valdžią savo rankose, o ne tai, kaip sukurti naująjį religinį centrą. Tačiau tik atgavę valdžios gaires į savo rankas ketaurai, senelio Šventaragio laikmetyje, pabandė grįžti prie iki tol sėkmę garantavusio religinio klausimo. Sprendžiant iš Teodoro Narbuto pateiktų duomenų, tam išaušo kaip niekados tinkamas laikas, nes pačiame Didžiojo Prūsijos sukilimo įkarštyje Nadruvoje gyvenęs paskutinis šiaurės kraštų popiežius [37] – Krivių Krivaistis Alepas – nebegaudamas iš dievų jokių atsakymų, 1265 m. pasidavė Ordino broliams bei priėmė krikštą [38]. Žinia, Mindaugas mirė 1263 m. Tačiau, Šventaragio slėnio įkurdinimą vargu ar galėtume susieti su po jo tik pusmečiui Lietuvos valdovu tapusių senojo tikėjimo aršiu gynėju Treniota. Po to, valdžioje buvusiems stačiatikiui Švarnui ir tik kerštu besirūpinančiam Vaišelgai (laikinai suspenduotam stačiatikių vienuoliui) krivaitiško tikėjimo šventovės steigimas taip pat vargu ar rūpėjo.

Visa tai mums kužda, kad nuo 1263 iki 1268 m., laikmetis iki kuomet į valdžią atėjo naujais laimėjimais pasižymėjęs didysis kunigaikštis Traidenis, Lietuva išgyveno gilią politinę krizę. Manytume, kad būtent Traidenio valdymo laikmetyje (spėjama, kad tai truko nuo 1268 iki 1282 m.) ir būtų logiškiausia ieškoti Šventaragio slėnio įkurdinimo Vilniuje datos.

Nepamiršime, kad Šventaragis, kaip ir Spėra ar Pajauta gyveno ir veikė trečioje, religinėje paralelėje. Tai, kad prie dėdės Rimgaudo laikais jis buvo tik vaikas, nuroto į krivaičių religijos krizę pačioje Lietuvoje. Išskirtinai trumpą savarankišką Šventaragio valdymą, kuomet jis buvo labiau nei subrendusio amžiaus, mes sėjame su Šventaragio slėnio įkūrimu Vilniuje per pirmuosius du Traidenio valdymo metus.

Svarbu ir tai, kad iškart po mindauginio periodo Bychavco kronika tęsia mitą tokiais žodžiais: „Ir ponai, geisdami tikrojo savo vadovo, pasirinko sau valdovu Svitogorą [Свинтогора – Šventakalnį – Šventaragį], didžiojo Žemaitijos ir Lietuvos kunigaikščio Utenio sūnų, iš Kentaurų herbo. Ir po to, kai Svitogoras šiek tiek pabuvo kunigaikščiu Naugarduke bei rusų miestuose, tėvas jo, didysis Žemaitijos ir Lietuvos kunigaikštis, Utenis mirė…“ [39]. M. Strijkovskis mini, kad „Netrukus Utenaitis Šventarasgis baigė savo gyvatą Naugarduke, palikęs sūnų Germantą Lietuvos valdovu, o išgyveno jis 98 metus, o Lietuvos valdovu pabuvo tik dvejus metus“ [40]. O A. Vijūkas-Kojelavičius rašo, kad „Kadaise, dar vaikas būdamas, pagal tėvo testamentą jis [Šventaragis] patekęs buvo dėdės Rimgaudo globon, šis gi, remdamasis tariamąja globa, atėmė iš jo tėvo valdas. Vėliau, kai suaugo, iš dėdės Rimgaudo jis gavo valdyti Žemaitiją.“ [41].

Regime, kad visi trys autoriai, rašydami apie trumpą Šventaragio valdymą, papildo vienas kitą, tačiau Bychavco kronika vėl pateikia „prieštarą“. Pasak jos, dar iki tėvo Utenio mirties, Šventaragis jau kunigavo Naugarduke ir rusų miestuose. Tuo tarpu, kai A. Vijūkas-Kojelavičius teigia, jog Šventaragis buvo per mažas, kad valdytų. Galimai ši „prieštara“ tik patvirtina mūsų teiginį, kad istorinėje paralelėje, kuomet krivaičių tikėjimas Lietuvoje išgyveno ne geriausius laikus. Šis tikėjimas buvo stipresnis tarp kimbrų Žemaitijoje ir Naugarduko žemėje.

Stebint mitinę informaciją trijų nepersikertančių paralelių kontekste, visų trijų aptariamų autorių pateiktas žinias galime vertinti tik kaip viena kitą papildančią medžiagą, kuri mums sako, kad: (1) noras įkurtinti krivaičių religinį centrą Lietuvoje, o ne Žemaitijoje ar Naugarduke, buvo tęstinis nuo pat Palemono sūnaus Spėros laikų, tai atspindi net ir Šventaragio nepilnametystės vaizdinys, (2) dėdės Rimgaudo laikais tokio centro įkūrimas Lietuvoje buvo sunkiai tikėtinas, nepaisant to, krivaičių tikėjimo skvarba vyko tiek į Žemaitijoje, tiek ir į rusėnų žemėse, (3) Šventaragio ir Germanto santykį mite, galėtume perfrazuoti per istoriškai greta ėjusias politines ir religines paraleles, t. y. „gerimantiniame“ politiniame laikmetyje, per porą metų, pagaliau buvo įgyvendinta lietuviškosios palemoniados svajonė įkurti savąją Romuvą, (4) paskutiniai Šventaragio valdymo metai Naugarduke ir rusų miestuose bei jo vardo tapatumas su rusų bylynų herojui milžinu Svetogorui, tiesiogiai užsimina apie lietuviškos Romuvos aktualumą rusėnų žemėse, t. y. apie paskutinę krivaičių religijos plėtros sėkmę arba renesansą Rusios teritorijoje (pakrikštytų krivaičių žemėse).

Šventaragio ir Svetogoro atitikmenį, tikėtinai fiksuoja ir krikščioniškosios rusų bylynos (былины), kuriose aprašomas „sunykštukėjusios“ iki realaus žmogaus fiziologijos krikščioniškų karžygių mitikos ir į nebūtį išeinančių milžinų mitikos susitikimas ir atsisveikinimas. Mes kalbame apie karžygio Iljos iš Muromo (žmogaus iš kadais paties tolimiausio krivaitiško pasaulio pakraščio) ir, Rusios žeme niekuomet nevaikščiojusio, milžino Svetogoro (Šventakalnio-Šventaragio) susitikimą.

Muromietis, be jokios abejonės, simbolizuoja krikščionybę, kuri pati ateina iš Rusios į Svetogoro kraštą – Šventuosius kalnus [42]. Kaip pamenam iš lietuviškos palemoniados mito, dažnai milžinai-kunigaikščiai įsikurdavo radę gražų kalną. Vytautui ir Jogailai 1387 m. pakrikštijus Lietuvą krikščionių bažnyčios buvo statomos ant senųjų šventviečių – Šventųjų kalnų. Atsižvelgiant vien į tai, esamą 1000 Lietuvos piliakalnių registrą, drąsiai galime dauginti bent iš dviejų. Tokiu būdu, visą lietuviškos palemoniados teritoriją pilnai galime sutapatinti su legendiniu Šventųjų kalnų kraštu, mat šitokia šventvietei paskirtų piliakalnių milžiniška koncentracija yra unikali viso pasaulio mastu ir bylynų kūrėjams buvo ypač tinkama konkretaus krašto geografijos vienareikšmiškam apibudinimui.

Ilja aptinko Svetogorą nepasiruošusį – ramiai sau miegantį. Karžygio bandymai smūgiais pažadinti milžiną, baigėsi skambia tapusia prabudusio Svetogoro fraze: „Bet ir skaudžiai kandžioja rusiškos musės“ [43]. Pabudęs Svetogoras paėmė rusų karžygį kartu su jo žirgu ir įsidėjo į kišenę. Šis epizodas mums, galimai, užsimena, kad ne karžygių smūgiai, t. y. ne kariniai susirėmimai su krikščionimis, lėmė krivaitiško pasaulio žūtį.

Bylinos scena, kuomet abu karžygiai paeiliui pasimatuoja ąžuolinį karstą, ryškiausiai atspindi, kas konkrečiai nužudė krivaitišką milžinų mitiką. Tik atsigulus į karstą Svetogorui, dangtis užsivožė taip, kad milžinas nebegalėjo jo atsikelti. Veltui dusdamas milžinas prašė Iljos jį išlaisvinti ir bergždžiai pro lentų tarpą pūtė savo galias krikščionių karžygiui, nes su kiekvienu stiprėjančiu Muromiečio kalavijo smūgiu, karstą padengdavo didesnis geležinis apkaustas. Pastebėtina, kad Svetogoras prieš išleisdamas savo dvasią, savąją karinę galią – kalaviją – paliko Iljai Muromiečiui, tačiau, kaip ir pridera pagal baltišką paprotį, žirgą liepė pririšti prie jo grabo, t. y. raitelio ištikimas draugas turėjo lydėti šeimininką į kitą pasaulį [44]. Štai taip, rusų nuomone ir baigėsi Šventaragio mitika ne Rusioje, o Šventose kalnuose.

Atkreiptinas dėmesys į Svetagoro ir Šventaragio vardo vertimą. Pats milžinas jau atstoja kalną, o Šventaragis turėjo reikšti Šventųjų kalnų šalyje esantį ypatingo šventumo kalną. Sprendžiant iš to, kad šiai dienai mes žinome tik Šventaragio slėnį – ne lauką, o šventojo kalno papėdę, – tuomet pačiu Šventaragiu vertėtų laikyti Germanto paralelėje įšventintą greta esantį kalną. Trumpiau tariant, dabartinį Gedimino kalną. Žinia, kad Gedimino laikų fortifikacijos ant jo aptikta nėra, o esami pilies pamatai priskirtini, nors galime ir klysti, tik Vytauto laikams. Taigi, nuo Traidenio iki Vytauto, šis, išskirtinai strateginėje vietoje stovintis Vilniaus kalnas, turėjo atstoti Lietuvos Araratą ar pan. Pastabu ir tai, kad Gediminas kalno papėdėje pastatė akmeninį bokštą, kuriame žvaigždes stebėjo Krivių krivaitis Lizdeika. Manytume, būtent jo apvaliuosius pamatus ir saugo dabartinė Valdovų rūmų pamatų ekspozicija. Taip pat spėjame, kad iki Vytauto laikų, pagrindine Vilniaus pilimi buvo Kreivoji (gal būt nuo žodžio krivaičių). Apie tai užsimena ir jos milžiniškas užimamas plotas, lyginant su Gedimino kalno pilimi (viršutine ir žemutine). Tačiau tai tik mūsų karšta hipotezė, kurią, įdomumo dėlei, nesunkiai galėtų patikslinti Lietuvos archeologai bei istorikai.

Strijkovskis ir A. Vijūkas-Kojelavičius įvardina Šventaragio įpėdinį milžiną Germantą, kuris ne tik Šventaragį sudegina, kaip kadais Sovijų sudegino jo sūnus, tačiau ir pasirūpina, kad ir likę krivaičių valdovai būtų kremuojami Vilniuje ir tik Vilniuje. Bychavco kronikoje šios dalies nėra, nes dalis teksto buvo prarasta. Tačiau toje vietoje, kur tekstas tęsiamas, regime labai artimą turinį vėliau rašiusiems autoriams, apie tai, kaip dera išlydėti Anapilin krivaičių valdovus. Tokiu būdu, kaip ir Šventaragį, milžiną Gerimantą mes priskiriame prie religinės paralelės milžinų.

Vėliau Bychavco kronika tęsia žodžiais: „Ir po to valdė didysis kunigaikštis Skirmantas ir paliko jis du sūnus: Trobių ir Giliginą…“ [45]. Manoma, kad Giliginas galėjo būti Galiginas, tačiau mums svarbus yra milžino Skirmanto vardas. Žinia jis kartojasi ir tai privalome vertinti kaip labai ryškią užuominą į abiejų šių milžinų tapatų likimą. Galimai savyje užuominą talpina ir pats Skirmanto vardas, kurį galėtume suvokti kaip turto (mantos) skirstymą (padalinimą), t. y., kaip tiesioginę nuorodą į neišvengiamą teritorinį ar galios skilimą.

Naugarduko Skirmanto galios skilo į tris sūnus, kurių net du nukeliavo į ten iš kur krivaičių mitika neturi jokios galimybės sugrįžti. Tačiau, vien pasidalinimo nuojautos, šiam unikaliam atsikartojimui  paaiškinti, nepakanka. Juk prieš patį Skirmanto paminėjimą mes matėme net du iš eilės nemažiau dramatinius pasidalinimus: kai jo senelis Montvilas dalinosi į dvi šakas – į Erdvilą ir į Vykintą, o pats Erdvilas – į Skirmantą ir Gentvilį. Taigi, turime ypatingą situaciją, kuri tiesiog šaukte šaukiasi sustoti ties ja ir permąstyti, kas nutiko.

Taip pat žinome, jog būdami XIII a. pabaigoje, esame legendinio pasakojimo pabaigoje, nes jau nuo kitos Bychavco kronikos dalies prasideda istorinis pasakojimas apie Gediminaičių dinastijos įkūrimą, t. y. kalbama bus apie XIV a. pradžios įvykius.

Tokiu atveju, nieko kito nebelieka, kaip tik vertinti išskirtinį Skirmanto vardo atsikartojimą, kaip mitinio pasakojimo pasikartojimą nuo milžino Skirmanto laikų, tik kitame, labiau istoriniame pjūvyje, t. y. mitas mums pats dar kartą smulkiau patikslins, kas vyko LDK žemėse nuo XIII a. pirmosios pusės.

Kyla natūralus klausimas, kam pasakotojui prireikė šitaip apsunkinti legendos turinį, kuris, kaip jau regėjome mindauginiame laikotarpyje ir taip buvo perkrautas išskirtiniu dėdės Rimgaudo vaizdiniu? Atsakymą į šį klausimą mums pateikia XIII a. antrosios pusės istorinės žinios.

Palemonas. Mečislovo Barvickio piešinys 1908 m. ČDM Mg 6545/2 | limis.lt nuotr.

Palemonas. Mečislovo Barvickio piešinys 1908 m. ČDM Mg 6545/2 | limis.lt nuotr.

Visų pirma, šiame laikotarpyje krivaičių pasaulis susitraukė iki vienintelio savo forposto – lietuviškos polemoniados ribų: rusėnų palemoniados jau buvo dingusios iš Bizantiškosios Romos atkeliavusioje stačiatikybėje; krikščionišku patapo Kuršas kartu su šiaurinės Dauguvos gyventojais; prūsai, drauge su baltų palemoniados įsčiomis – Lamata, skendo katalikiško Ordino dominantėje. Be to, pietuose ypač sustiprėjo Lenkijos karalystė. Krivaičių valdovas ir jo pagrindinis pretendentas, sūnėnas Tautvilas, XIII a. viduryje priima katalikybę.

Išgyvenęs, 1258 ir 1259 metų jungtinių Aukso ordos ir rusėnų visos rytinės LDK nualinimą, Mindaugas kitai milžiniškai galiai dovanoja visą vakarinę LDK pusę, t. y. ir lietuviškos palemoniados tėvoniją – Žemaitiją. Tame laikmetyje Lietuvos karalius išsižadėjo ne tik Žemaitijos bei visų kitų teritorijų, kurios nepriklausė lietuviškajai palemoniadai: Sėlos ir Žiemgalos likučių, Nadruvos, Skalvos, Dainavos ir Jotvos likučių. Krivaičių pasauliui reikėjo stebuklo, kitaip jo dienos buvo suskaičiuotos dar tame pačiame XIII a.

Žinia, šį stebuklą įvykdė žemaičiai. 1260 m.  Ordino vedamos jungtinės krikščionių pajėgos žygiavo atsiimti Mindaugo dovanos, tačiau šis žygis prie Durbės pasibaigė didžiausiu iki tol buvusiu Ordino fiasko. Šios pergalės įkvėpta Prūsija pakilo į Didįjį Prūsijos sukilimą. Į jį taip pat įsitraukė Mindaugo išsižadėtos teritorijos: Sūduvos, Dainavos ir Jotvos konglameratas, tiksliau Dainava ir sūduvių bei jotvingių likučiai, ta pati Žemaitija ir Skalva bei, kimbrams iškeliavus, atsiradęs naujas skalvių asimiliuotas teritorinis vienetas – Lamata. Žuvus Mindaugui bei Lietuvai išgyvenus trumpą stačiatikių valdovų Švarno ir Vaišelgos revanšistinį valdymą, po truputį nusistovi sena tvarka. Tuo pat metu reformuojama religija, sėkmingai įkuriama nauja Romuva.

Taigi, kaip matome, mitui stabtelėti tikrai būta dėl ko. Tačiau, apie šiuos įvykius mes sužinojome, išskirtinai, iš stačiatikių ir katalikų rankraščių. Dabar turime galimybę sulyginti pastaruosius su, tuomet Lietuvą valdžiusių žmonių, pateiktu įvykių vertinimu. Todėl, po trumpo paaiškinamo istorinio ekskurso į XIII a. Lietuvą ir vėl grįžkime prie mito pateikiamų duomenų.

Bychavco kronikoje milžinas Skirmantas, greičiausiai, simbolizavo LDK skilimą į Žemaitiją ir Lietuvą. Šis pasidalinimas įprasmintas ir sūnų varduose: žemaičių milžiną Trobių galime susieti su palemoniados tėvonija, per žodžių reikšmių atitikmenis: tėvonija = sodyba = troba. Lietuvos valdovą Giliginą arba Galiginą (galia ir ginti), tiesiogiai susiejame su karaliaus Mindaugo pastangomis ginant tik savąją galią.

Lietuva XIII a. susidūrė su suslavėjimo problema. Šis procesas, vienaip ar kitaip yra sietinas su krikščioniškos religijos sklaida bei miestų augimu. Manytume, jog apie tai tiesiogiai pareiškia milžino Giligino sūnaus Romano vardas: krikščioniškas vardas, kilęs nuo Roma. Pastarajam pavyko į LDK sudėtį susigražinti Žemaitiją, mat Trobius mirė be palikuonių, o tai reiškia, kad milžino Romano, t. y. stačiatikėjančios Lietuvos, vaizdinys į save potencialiai apjungia beveik visus XIII a. įvykius. Taigi, regime, kad mitas patikslinimus rikiuoja vieną po kito ir nors akcentas yra milžino Skirmanto skilimas į Trobių ir Giliginą (krivaitiškos LDK pasidalinimą), tačiau Romanas bei jo paaiškinamasis pasidalinimas į palikuonis, buvo skirtas paaiškinti istoriniams LDK virsmams nuo mindauginio periodo pradžios iki pat mito atomazgos – milžino Vytenio išrinkimo.

Tai, kad krivaičio milžino sūnus gavo krikščionišką vardą, verčia mitą pasiaiškinti ir tas pasiaiškinimas išdėstomas per net penkių jo sūnų veiklos aprašymus, kuriuose, kaip matysime, bus nekartą panaudotas jau minėtas veidrodinė istorinių įvykių transformacija.

Mitas pasakoja, kad: „Ir pagimdė Romanas penkis sūnus: vyresnįjį Narimantą, antrąjį Daumantą, trečiąjį Galšį/Alšį (Голшан), ketvirtąjį Giedrių ir penktąjį Traidenį.“ [46]. Regime, kad mitas pirmą kartą ne tik pateikia tiek daug vieno milžino vaikų, bet ir išvardina juos pagal viršenybę.

Taigi, vyriausiasis sūnus Narimantas perima iš tėvo valdžios vadžias. Šio milžino vaizdinį galėtume susieti su apskritai visu politiniu LDK vaizdiniu, kurios galia tapo centralizuota ir tuo centru įvardinamas Kernavės miestas. O tai papildomai reiškia, kad galutinis valstybingumo procesas Lietuvoje užsibaigė tik XIII a., tačiau visi kiti valstybę atitinkantys požymiai, buvo įkurti dar XI a., apie ką ir pasakoja pati lietuviškoji palemoniada.

Kronika mini, kad sūnus Daumantas valdė tėviškę, kurios sostine įvardinama Utena. Taigi, konstatuojamas faktas, kad Kentaurų herbo tėvonija tapo padvigubėjusi ir šios giminės sostinė persikėlė iš Deltuvos Ukmergės į Nalšios Uteną. Taip pat, svarbu pastebėti, kad LDK vidiniame susiskirstyme ši žemė yra pateikiama pirma pagal svarbumą.

Vėliau kalbėdamas apie trečiąjį brolį metraštininkas mums pateikia dar vieną mįslę, nes juo įvardina ne Galšį/Alšį (kaip matėme citatoje), o ketvirtu buvusį Giedrių, kuris, be visa ko, įkuria Giedraičius. Šią mįslę įminti tuoj pat padeda tolimesnis pasakojimas apie šįkart ketvirtuoju tapusį Galšį/Alšį. Pastarasis „perplaukė Neries upę ir rado kalną grąžų tarp kalnų ant Neries upės, už mylios nuo įtekėjimo jos į Vilniaus upę, priešais Rokantiškes, ir sukūrė miestą, ir pavadino jį savo vardu, Galšėnais [Alšėnais]“ [47]. Išbuvo mieste neilgai, nes medžiodamas, už dešimties mylių aptiko kitą grąžų kalną ant Karoblio upės kranto ir ten įkūrė kitus (G)Alšėnus.

Šių brolių naujakurystės yra ne kas kita, kaip trečioji – paskutinė, iš visų  kada vykusių – palemoniada, kurią įvykdė vienišas Kentaurų herbas. Manytume, tam, kad mes netyčia nepraleistume šio svarbaus krivaičių religijai įvykio, šį kartą jau ne kronikos autorius, o paties mito kūrėjai įvėlė neva eiliškumo klaidelę, taip atkreipiant mūsų dėmesį, jog abu broliai reiškė vieną ir tą patį procesą.

Labai įdomus yra penktojo brolio Traidenio aprašymas. Tai, kad legenda jį mini gyvenusį šalia savo brolio Narimanto, automatiškai nurodo į Narimanto (visos LDK) galios išaugimą bei į jos potenciją plėstis. Tačiau, tai, kad Traidenis buvo tik Narimanto brolis, bet ne jo sūnus, mums praneša, jog ši potencija buvo nepakankama, kad išvirstų į kokybiškai naują laikmetį. Todėl penktojo brolio faktą siūlome vertinti, kaip laikiną krivaičių galios renesansą, šitaip atmesdami galimybę milžiną Traidenį priskirti ne politinei, o religinei paralelei.

Penktojo brolio nepilnavertiškumą patvirtina pats mitas, kuris pasakoja, kad milžinas Traidenis įkuria Raigardo miestą, brolio Narimanto užimtoje ir jam padovanotoje dainavių ir jotvingių žemėje. Taigi, Traidenis tampa pirmuoju milžinu, kuris realiai neturi net jėgos pajungti sau žemių, kurias legenda įvardina, kaip likusias be valdovo.

Šią mito dalį mes siejame tiek su XIII a. pabaigoje įvykusį minėto sūduvių, daivavių ir jotvingių konglamerato pralaimėjimu prieš kryžiuočių Ordiną, tiek su pačiu istoriniu LDK valdovu Traideniu, kuris vykdė sėkmingus karo žygius, ne tik Livonijoje, bet ir pietinėse ne lietuviškos palemoniados žemėse. Ir šis milžino suistoriškėjimas, tiksliau pasakius, pateita aliuzija į tikrąjį LDK valdovą Traidenį, buvo sąlygotą milžinų mitikos paralelės suartėjimu su istorinių įvykių paralele, mat mitas artėjo į istorinius laikus, t. y. į XIV a.

Pasakojimas užsimina, kad Dainavos ir Jotvos pajungimas vyko jėgos veiksmų pagalba. Skirtumas tik tas, kad vietos žmonės nebesipriešino. Šis politinis legendos akcentas pateiktas, tarsi, kaip pasiteisinimas už tai, jog buvo panaudota jėga prieš krivaičius. Tačiau, tuo pat metu, šiuos įvykius galime traktuoti ir kaip Lietuviškos ekspansijos įteisinimą. Legendai paranku buvo nutylėti tai, kad jotvingiai ir dainaviai, skirtingai nei kad 1260 m. prieš Durbės mūšį Žemaitija, į Lietuvą pačios nesiprašė. Kitais žodžiais tariant, apie vientisą Dainavos teritoriją susispaudusius ir gan sėkmingai prieš Ordiną savarankiškai besikaunančius dainavius, sūduvius ir jotvingius galutinai palaužė Traidenio, jėga pajungta Dainava ir dalis jotvingių, kurie jau, kaip mes manome, nuo 1259 m. dainaviais vadinami buvo. Manome, kad po šio strateginio LDK užkariavimo, prieš Ordiną vienišu likęs sūduvių likutis 1281 m., išties liko be savo valdovo Skomanto, kuris skubos tvarka turėjo sprukti į Rusią [48].

Šių, dar į Brutenio ir Videvučio vykdytos palemoniados sudėtį patekusių etnosų (sūduvių, dainavių ir jotvingių), 1260 – 1283 m. savarankiškumo desperacija pagimdė istorinį Palenkės regioną, kurio pietinė dalis: nuo Baltstogės srities iki Augustavo, priklausė Jotvos likučiams, o šiaurinė: nuo Augustavo srities iki Nemuno atkarpos Jurbarkas-Kaunas – sūduviams.

Ypatingą dėmesį vertėtų atkreipti į vėliau kronikoje minimas milžinų Narimanto ir Daumanto vedybas su krikščioniško tikėjimo seserimis, kurios atitekėjo iš Livonijos. Šios vedybos pasiejo nesantaiką tarp svarbiausių LDK valdovų, milžinų Narimanto ir Daumanto. Šios nesantaikos paralelės, veidrodinės istorinių įvykių transformacijos pagalba, nurodo skaitytojui, kad Mindaugo valdymo laiku LDK išgyveno politinę krizę, kurios priežastimi buvo ne kas kita, o valdovų bandymas priimti katalikišką tikėjimą.

Jei mūsų dekoduoti milžinai Narimantas ir Daumantas simbolizuoja LDK politinę jėgą ir svarbiausią joje, kentaurų tėvonija tapusią, Nalšią, tuomet jų dvigubos vestuvės su livonietiškomis nuotakomis, galėtų reikšti dviejų pagrindinių konkurentų dėl Lietuvos sosto: Mindaugo ir Tautvilo iš Rygos priimtą katalikybę.

Istoriniai šaltiniai teigia, jog Mindaugas buvo Tautvilo tėvo brolis, t. y. dėdė. Galimai, lietuviškasis mitas, mums nori pasakyti, kad realiai Mindaugas ir Tautvilui siejo ne kraujo, o politinis ryšys. Žinoma, tam prieštarauja 1219m. Lietuvos ir Galičio-Volynės sutarties tekstui, kuriame Mindaugas minimas kaip Dausprungo brolis. Bet kokiu atveju, mitas greičiausiai teigia, kad milžino Daumanto laikmetyje gyvenęs istorinis kunigaikštis Tautvilas buvo kentautas ir jis priėmė krikštą, taip kaip ir šiek tiek vėliau stulpas Mindaugas. Tai, kad Nalšioje nuotaka iškart numirė, galėtų reikšti, jog po krikšto Tautvilas taip ir nebegrįžo į tėvoniją ir galiausiai gyvenimą baigė už krivaitiškos mitikos ribų. Tačiau Mindaugo atvežtas krikštas visgi baigės tuo, kad LDK žemėse buvo pastatyti pirmieji katalikų maldos namai, nuo ko milžinas Narimantas labai apsirgo.

Kronika sako, kad, skirtingai nuo Gentvilio, kuris Polocke pats pasikrikštijo į žmonos tikėjimą, tiek Daumantas, tiek Narimantas liko be krikšto, t. y. konstatuojama, kad nepaisant krivaičius žeidžiančio svarbiausių valdovų katalikiško krikšto incidento, katalikybė XIII a. viduryje šalyje nepaplito.

Kita veidrodinė istorinių  įvykių transformacija vėl mus gražina į mindauginius laikus, kuomet jo sūnus Vaišelga, keršydamas už tėvo nužudymą, apsupo jau realiu tampantį Daumantą Nalšioje. Mitas mums tai perteikia per už pagrobtą žmoną keršijančio Narimanto siužetą. Reikalas tame, kad Vaišelga ne tik vadovavo jungtinėms pajėgoms prieš kunigaikščio Daumanto turėtus tik savo tėviškės karius, bet tuomet jis buvo tikruoju LDK įpėdiniu, todėl normalu, jog šis siužetas atspindėtas per milžiną Narimantą.

Kitą vertus, Daumanto suistorėjimas, skirtingai nuo prieš tai įvykusio Traidenio susitorėjimo, buvo sąlygotas ne vien milžinų mitikos priartėjimu prie istorinių įvykių paralelės, bet ir tuo, jog pats milžinas netrukus taps paprastu žmogumi, t. y. pasikrikštys.

Mes gerai žinome, kad nuo Vaišelgos sprunkantis Nalšios kunigaikštis Daumantas apie 1266 m. beldėsi į Didžiojo Naugardo vartus, tačiau šio valdovams pabūgus jį įsileisti, pastarasis, tik po sutikimo priimti stačiatikybę ir tapti Pskovo valdovu, rado sau prieglobstį. Taigi, kaip ir Gentvilio atveju, milžino Daumanto mitika dingo kartu su krikštu ir jis tapo eiline istorine asmenybe – Daumantu Pskoviškiu. Todėl vėlesni kronikos įvykiai, susiję su šiuo fiziniu asmeniu, bus pateikiami nors ir mitiniame kontekste, bet su konkretaus istorinio asmens atitikmenimis. O tas faktas, kad Daumantas Pskoviškis lyginant su Mindaugu, nebeatsimetė nuo krikšto, leido mito kūrėjams padaryti jį atpirkimo ožiu, t. y. visos mindauginio periodo didžiausios nuodėmės buvo susietos su, Kentaurų herbo romėnišką kiltį išdavusiu, Daumantu. Ir būtent tai mums leidžia istorinį Nalšios Daumantą įvardinti kaip kitą, po pabėgusio ir pasikrikštijusio Tautvilo, pagrindinį Kentaurų herbo pretendentą į LDK sostą, kurį be visa ko, Mindaugas pasiglemžė apgaule ir jėga, o ne taip, kaip kadais milžino Dausprungo sūnus Živinbudas, gavo sostą per vedybas.

Taigi, liedami tulžį ant Daumanto, mito kūrėjai, galimai, mums pasakė tai, ko patys nesitikėjo išduosiantys. Susiedami milžinų Narimanto ir Daumanto konfliktą su mindauginiu periodu bei suvesdami šias paraleles į realaus Nalšios valdovo Daumanto biografiją, legendą kūrę žmonės mums išryškimo svarbiausias XIII a. vidurio, dėl LDK sosto konkuruojančias, istorine asmenybes: stulpus – Mindaugą ir Vaišelgą bei kentaurus – Tautvilą ir Daumantą.

Daumantas, valdydamas ne tik mite, bet ir istoriniais laikais, kentaurų tėvoniją (Nalšios žemę), privalėjo būti nors ir jaunu, tačiau likusiu pagrindinių pretendentu į Stuplų herbo dėdės Mindaugo, dar iš sūnėno kentauro Tautvilo, užgrobtą LDK sostą. Visai tikėtina, kad kunigaikščiai Tautvilas ir Daumantas buvo Dausprungo vaikai. Legenda kentaurą Daumantą, po bevaikio milžino Narimanto mirties, logiškai turėtų įvardinti pagrindiniu pretendentu į Lietuvos didžiosios kunigaikštystės sostą – atsižvelgiant į mito išvardintą brolių pirmaeiliškumą. Tokiu atveju, su visa savo šeima pabėgęs ir stačiatikių tapęs Daumantas, krivaičių akimis, išdavė ne tik savo herbą, bet ir paliko LDK be romėmiškos kilties įpėdinio, nes kitas vienintelis Stulpų herbo pretendentas Vaišelga, kaip žinia, išsižadėjo savo sosto ir grįžo į vienuolyną, o dar vėliau buvo nužudytas, tuo ir baigdamas Narimantinį laikmetį.

Tačiau, nepaisant istorinio tragizmo, mitas mūsų žvilgsnį nukreipia į pietines LDK žemes, kurias valdyti buvo patikėta jauniausiam milžinui Traideniui. Čia pasakojama, kaip Traidenis, dainavių ir jotvingių naujasis valdovas, atiduoda savo sūnų Rimantą mokytis rusų kalbos į Lvovą. Šis pamilsta krikščionišką tikėjimą ir tampa stačiatikių vienuoli Lauru. Vėliau, vyksta pas Narimantą ir prašo fundacijos vienuolynui panemunėje prie Naugarduko. Narimantas jo norą tenkina ir netrukus miršta. Čia verta stabtelėti ir aptarti šios mitikos prasmę.

Kronikos pasakojimas pateikia Traidenio sūnaus Rimanto-Lauro, ryškią aliuziją į karaliaus Mindaugo sūnų Vaišelgą, kurio krikšto vardas buvo Laurušas. Veidrodinės istorinių įvykių transformacijos dėka, milžinas Narimantas, per fundaciją Naugarduko vienuolynui, trumpam įgavo istorinio karaliaus Mindaugo atitikmenį, kad vienu sykiu mes suvoktume du dalykus: (1) stačiatikybės taikus skverbimasis, lyginant su išskirtinai kariniu katalikybės veržimusi, buvo nepalyginamai sėkmingesnis, ir čia Narimanto mirtis galėtų būti vertinama, kaip neišvengiamybės pranašavimas visai likusiai krivaičių religijai, (2) Narimanto mirtis mums skelbė apie labai svarbų politinį-istorinį LDK įvykį stulpų valdovų Mindaugo ir Vaišelgos žūtį, nepaliekant Lietuvai savo kilmės palikuonių.

Regime, jog milžinai Traidenis ir Daumantas, tampantys istoriniais asmenimis, stovi priešingose barikados pusėse ir neišvengiamai artėja jų kulminacinė akistata, todėl iš siužeto išstumiami atgyvenę kentartų palemoniados veikėjai – milžinai Giedrys ir Galšys/Alšys – mitas juos numarina. Kokio herbo buvo Traidenis sunku pasakyti. Logiška būtų jį laikyti kentauru, tačiau jau išryškinti XIII a. viduryje buvę keturi stulpų ir kentaurų pagrindiniai pretendentai bei nuo 1263 iki 1268 m. vykusi gili politinė krizė Lietuvoje, verčia manyti, kad Ldk Traidenis nebuvo aukščiausio rango romėniškos kilties palikuoniu. Sprendžiant iš to, kad jis persekiojo stulpo Mindaugo atėjimo į valdžią rėmėjus, mes šį kunigaikštį priskiriame kentaurų giminei. Tokią mūsų nuomonę įtakojo milžino Erdvilio vykdomos Naugarduko palemoniados epizodas, kuomet ir Rožės, ir Meškos herbai buvo pateikiami, kaip vienareikšmiai stulpų sąjungininkai. Bet kuriuo atveju, mums svarbiausia yra tai, kad Traidenis buvo ne toks kilmingas romėnas, kaip Vaišelga ir Daumantas Pskoviškis. Taigi, ši milžinų kova vyko tarp faktinio LDK vadovo ir tarp kentauro išdaviko­­ – vienintelio LDK valdžios teisėto įpėdinio. Bet pastarasis buvo išdavęs savo tikėjimą ir buvo nevertas valdyti krivaitiškos Lietuvos. Regime, kad milžinas-valdovas Traidenis atspindėjo situaciją Lietuvoje nuo 1268 iki 1282 m., t. y. realaus kunigaikščio Traidenio valdymą. Kaip jau minėjoje, šis Traidnio susitorėjimas buvo sąlygotas Daumanto suistorėjimu, nes kitaip vėlesnė mmite pateikta įvykių atomazga nebūtų įmanoma, mat skirtingų paralelių milžinai, negali sąlygoti vienas kito mirtį.

Būtent su Traidenio valdomo periodu mes siejame Šventaragio religinės reformos įgyvendinimą Vilniuje bei Lietuvos išėjimą iš politinės krizės, kuomet Traidenio vadovaujama kariuomenė skina pergales visais frontais. Mūsų nuomone šio Lietuvos valdovo nuopelnai turėtų būti tinkamiau įvertinti, nes būtent jis sukūrė tą LDK bazę, kuria vėliau labai tinkamai ir meistriškai pasinaudos Gediminaičių dinastija.

Taigi, pasakojimas mini, kaip jau istorinis Daumantas (Pskoviškis) pasamdo šešis vyrus ir tie, taip pat jau istorinį Traidenį, nužudo grįžtantį iš pirties. Tai dar vienas mito nusekimas istoriniuose laikuose, t. y. manome, kad Traidenį tikrai nužudė, Daumanto Pskoviško paliepimu.

Kadangi LDK, tokiu atveju ir vėl liko be valdovo, todėl Daumanto žygį į Lietuvą vertinsime, kaip trumpą jo trijų metų valdymą, t. y. nuo 1282 iki 1285 m. Kitais žodžiais tariant, kronikos pateikiama informacija mums nepalieka jokio kito kandidato Lietuvos valdovo sostui užimti, kaip tik stačiatikį Daumantą Pskoviškį – pagrindinį pretendentą iš kentaurų giminės.

Kaip minėjome, krivaitiška mitika nuo pat pradžių nedovanojo Daumantui už jo dvigubą išdavystę. Tapdamas Pskovo valdovu jis išsižadėjo savo tikėjimo, tuo pat metu išsižadėdamas savo Lietuvos paveldėtojo vardo (žiūrint išskirtinai krivaičių akimis). Padarius jį kaltu už viską, mito kūrėjams buvo nebepatogu minėti šio krikščioniško valdovo (realios asmenybės) tris metus trukusio LDK valdymo.

Traidenio sūnui Rimantui visiškai neatsitiktinai buvo suteiktas Mindaugo sūnaus Vaišelgos-Laurušo prototipas. Galime teigti, kad milžinas Rimantas, tapdamas stačiatikių vienuoliu Laurų, ne tik atsikratė milžiniškumo, bet ir tapo simboliu visos stačiatikybėje ir suslavėjime paskendusios, kadais krivaitiškos, rytinių baltų Rusios. Žinome, jog pastaroji tęsėsi nuo Okos Muramo iki pat lietuviškosios palemoniados. Svarbiausia, jog Lauras, būdamas keršijančio valdovo sūnaus prototipu, visų pirma, buvo fiziniu žmogumi, kuris ir tik kuris, mite pajėgė nužudyti kitą fizinį asmenį – Daumantą-Timofėjų iš Pskovo.

Turėdami omenį tai, kad mitas šioje savo fazėje, beveik be pertraukos visą informaciją pateikia per veidrodinę istorinių įvykių transformaciją, nutarėme nedaryti išimties ir Lauro bei Daumanto pulkų dvikovos atveju. Šio mūšio istoriniu atitikmenimi įvardinsime 1285 m. Daumanto vedamų lietuvių pulkų pralaimėjimą prie Tverės, kuomet pats Daumantas papuolė į nelaisvę, taip palikdamas Lietuvą be paskutiniojo aukštos romėniškos kilties valdovo Lietuvoje. Šioje vietoje būtent Tverės pulkai turėjo legendoje Lauro vedamų lietuvių atitikmenį, o į nelaisvę papuolęs LDK vadovas Daumantas atitiko save, tačiau kaip nekenčiamų Pskovo ir Polocko, t. y. rusėnų pulkų vedlys.

Atkreiptinas dėmesys į vietą kronikoje, kur pergalės prieš Daumantą metu yra paminėtas jų giminystės santykis: sūnėnas Lauras ir dėdė Daumantas. Skaitant mitą horizontaliame pjūvyje tai yra normalu, nes Daumantas buvo Rimanto-Lauro tėvo brolis. Tačiau, jei šią informaciją skaitysime vertikaliame pjūvyje, kur Lauras yra ne kas kita, kaip aliuzija į mindauginį laikmetį, kurioje jis atitiko keršijantį stulpų Laurušą-Vaišelgą kentaurų Daumantui, tuomet regime grįžtamąjį veidrodinį dėdės vaizdinį, kai istorinis stulpų dėdė Mindaugas ėmė viršų prieš sūnėną – kentaurą Tautvilą. Kitais žodžiais tariant, regime, kaip dėdės Mindauginio ir sūnėno Tautvilo naratyvas, lyg keršijantis bumerangas sugrįžo kentaurui Daumantui. Tokiu būdu, atėmusi iš į nelaisvę papuolusio sosto ir tikėjimo išdaviko valdžią, krivaičių Lietuva pasijuto įvykdžiusi teisinę satisfakciją.

Įdomu, kad nužudžius Daumantą, čia pat pakartojama jau buvusi Mindaugo ir Narimanto sutapatinimo sentencija, t. y., kai Narimantas trumpam buvo tapęs Mindaugo atitikmenimi, kuomet fundavo vienuoliu Laurui vienuolyno statybas prie Naugarduko. Mitas visiškai nesipainioja ir nepaisant itin susudėtingėjusios savo konstrukcijos, pilnai išsaugo visus savo naudotus elementus. Šįkart dėdės statusas suprantamas per Mindaugo–Narimanto prasmę sūnėnui Rimantui-Laurui. Mat prieš išnykdamas Lauras mini: „Mano dėdė Narimantas, kada sėdo į didįjį Lietuvos kunigavimą, tai Kentaurų herbą paliko savo brolijai, o sau padarė herbu – žmogaus ant žirgo su kalaviju.“ [49]. Vertindami Laurą kaip išgalvotą tačiau istorinės paralelės asmenį, šios jo ištartus žodžius, taip pat turėtume suprasti horizantalioje plotmėje, tik frazėje privalomai ne šios paralelės milžiną Narimantą sukeisdami su šioje paralelėje jį atitikusiu Lietuvos valdovu Mindaugu. Tokiu būdu stačiatikių vienuolio žodžius mes suprantame per dėdės, kaip ypatingo kompromisinės prigimties santykio tarp stulpų ir kentaurų, atitikmenį. Taigi šis sakinys, greičiausiai, turėtų reikšti, kad: tapęs Lietuvos valdovu, Mingaugas atsisakė priimti Kentaurų herbą, o negalėdamas iškelti savo Stulpų herbo, pasirinko savo valdžios ženklu dabartinį Lietuvos Respublikos herbą – Vytį. Norime pasakyti, kad Bychavco kroniką kūrusiam krikščioniui, buvo papasakota, kad pirmą kartą Lietuvos valstybės herbu Vytis tapo XIII a. pirmoje pusėje, o jo steigėju tapo Ldk Mindaugas.

Lauro žodžiai „paimkite sau valdovu, ką norite“ vienareikšmiškai patvirtina mūsų teiginį, jog po milžinų Traidenio ir Daumanto mirties Lietuva liko be teisėto įpėdinio, todėl ne tokio aukšto statuso herbų atstovai privalo sau ieškotis valdovo: (a) arba iš savų tarpo, tačiau tuomet jų valdovas bus nepripažįstamas rusėnų žemių kunigaikščių, su kuriomis ilgus amžius giminiavosi Lietuvos elitas, (b) arba kitų žemių valdovą, tačiau krivaičiai liko beveik tik LDK teritorijoje, todėl toks parsivežimas kėlė didelę krikščionybės atėjimo galimybę.

Galimai, padėtis nebuvo absoliučiai desperatiška, nes Lauras mini apie du savo mažamečius „brolius“: Mindaugo sūnų Alšį (galimai, kentautų giminės) ir Genvilio sūnų Giedrių (galimai, tai pat iš kentaurų giminės). Tačiau siūlymas valstybės galva sau išsirinkti suaugusįjį, šių negirdėtų dviejų nepilnamečių legetyvumą devalvuoja ir nurodo į vietos kandidatų neišvengiamą nepilnavertiškumą užsienio valdovų atžvilgiu.

Pats Lauro svarstymas, neabejotinai yra ne kas kita, kaip tai dienai didikų turimų argumentų įamžinimas beveik finalinėje mito dalyje. Lauro pasiūlymu kilmingieji išsirinko sau valdovu karvedį (maršalą) iš Žemaitijai priklausančios Ariogalos. Šį, žemesnio rango Stulpų herbo valdymą Lietuvoje, įprasmino milžino Vytenio vaizdinys. Žinia, jog buvo kalbama apie 1285 m., po lietuvių nesėkmės prie Tverės, į valdžią išrinktąjį kunigaikštį Butigeidį bei vėliau valdžiusius jo brolį Butvydą ir pastarojo sūnų Vytenį. Tačiau, kaip leidžia suprasti legenda, jie nebuvo aukščiausio rango kunigaikščiais, t. y. tokiais kaip Gediminas.

Tai, kad LDK 1285 m. liko be aukštčiausios romėniškos kilties valdovo, galimai liudija suaktyvėjęs Žemaitijos puldinėjimas iš Ordino pusės. Visgi, šios trys kunigaikščių kartos, išskirtinai kalavijo pagalba sugebėjo lokalizuoti vokiečių spaudimą ties Žemaitija ir netgi juntamai išplėsti LDK valdas rusėnų žemėse.

Nepaisant to, mitas mums pateikia finalinę legendą-mįslę, kuri savo kiltimi dar siekė milžiną Traidenį simbolizuojančio laikmečio pabaigą: „didysis kunigaikštis Traidenis, būdamas Žemaitijoje, važiavo pro Ariogalos valdas, ir išvydo tą Vytenį dar mažu berniuku, ir pamatė, kad tas vaikas labai gražus ir amžiaus atitinkamo, [todėl] paėmė jį sau. Ir buvo pas jį berniukas komorniku (коморником) [dvaro tarnautoju]…“1. Tai paskutinė ir svarbiausia mįslė, kuri stovi prieš pat istorinę dalį apie Gediminaičių dinastijos pradininko Gedimino istorinį laikmetį.

Pradėkime šios mįslės įminimą nuo akivaizdaus dalyko, t. o. nuo konstatavimo, kad milžinas Vytenis, iš tiesų, nėra atsakymas į šią mįslę, nes tai prieštarautų ne tik mįslės, bet ir viso prieš tai buvusio mito žanrui. Be to, istoriškai yra žinoma, jog Vytenis buvo Ldk Butvydo sūnus, o ne po Ariogalą be priežiūros lakstantis nežinomos kilties mažametis. Kitais žodžiais tariant, mes bandysime surasti mįslės siužeto prototipą, kurio herojai veikė milžino Traidenio laikmečio pabaigoje ir milžino Vytenio laikmetyje. Vienas iš herojų prototipų turėjo būti tuometis LDK valdovas, o kitas – nepaprastos kilmės nepilnametis, mat jis buvo labai gražus.

Mitinę sąvoką labai gražus, tikrai nemanome suprasti tiesiogiai, kaip fizinių berniuko savybių apibudinimą. Šią metaforą galėtume taikyti išskirtinei vaiko kilčiai apibudinti, nes jis buvo labai gražus ne kam nors, o Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. Žmogui, kurio žvilgsnis tais laikais regėjo maksimumą visko, kas tik galėjo būti gražiausia: gražiausi žirgai, moterys, baldai, rūmai, drabužiai, papuošalai ir t. t., Herojaus charakteristika labai gražus, vienareikšmiškai turėjo reikšti ypatingą savybę arba ypatingą kiltį. Kadangi, berniukas jokiomis antgamtinėmis savybėmis nepasižymėjo, todėl ir manome, kad jis buvo ypatingos kilties atstovas.

Tas faktas, kad vaiką paskyrė dvaro patarnaujančiu, liudija apie neadekvatų Ldk valdovo elgesį kilnaus berniuko atžvilgiu. Tai yra, legendoje deklaruojama milžino Traidenio geradarystė, iš tiesų reiškė ne ką kitą, kaip nepilnamečio elito atstovo įkalinimą valdovo dvare. Kitais žodžiais tariant, legenda kalba apie tai, kad kuris tai Lietuvos didysis kunigaikštis, kaip įkaitą buvo paėmęs, galimai ne iš lietuviškosios palemoniados, todėl neatpažįstamo, bet itin aukšto rango didiko sūnų-paveldėtoją.

Kaip galimas vektorius, kur reikštų kreipti savąjį žvilgsnį paieškose, legendoje yra pateikta Žemaitija. Ariogalą gi, mes sietume su kito plauko nuoroda, kuri nurodo mums milžino Vytenio laikmetyje valdžiusių stulpų kunigaikščių Butigeidžio ir Butvydo tėvoniją.

Tačiau pagrindinį atsakymą į mįslę, mums sufleruoja alternatyvi kunigaikščio Gedimino kilties legenda, kuri mini, kad Gediminas tarnavo žirgininku kunigaikščio Vytenio dvare. Jau patys, privaloma tvarka, naudojame veidrodinę istorinių įvykių transformaciją ir gauname, kad tas, kuris savo laiškuose Vytenį nemini nei tėvu, nei broliu, o įvardina jį neutraliu pirmtako statusu [50] ir yra mūsų ieškomasis labai gražus vaikas. Žinoma, mes kalbame apie patį Gediminą.

Tačiau, kas gi buvo tuo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, kuris kaip įkaitą parsigabeno mažametį Gediminą? Ir, svarbiausia, kas gi buvo tuo svetimos palemoniados Stulpų herbo valdovas, kuriam XIII a. pabaigoje į įkaitus teko atiduoti savąjį įpėdinį? Atsakymą mums pateikė patys Gedimino anūkai. Mat XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje parašytame istoriniame literatūriniame kūrinyje „Zadonsčina“ («Задонщина»), kuris apdainavo Rusios pergalę prieš Aukso ordą prie Dono upės, o jo herojais buvo išskirtinai istorinės asmenybės, Ldk Algirdo sūnus Andrėjus, kreipdamasis į savo brolį Dmitrijų, ištaria: „broli mano, Dmitrijau, du broliai mes, sūnūs Algirdo, Gedimino anūkai, proanūkiai Skolomento…“ [51]. Kai kurių istorikų nuomone, minimas Skolomentas yra tapatus sūduvių kunigaikščiui Skomantui (Komantui).

O toliau istorija pati užpildo mūsų mįslėje trūkstamas spragas, nes vienintelis kartas, kai Lietuvos didysis kunigaikštis persekiojo Skomantą, įvyko 1282 m., kuomet Ldk Daumantas jėga grąžino Lietuvai Žemaitiją. Šio įvykio priešistorę galime nesunkiai rekonstruoti remiantis Petro Dusburgiečio pateiktais duomenimis [52] bei iš aukščiau išanalizuotos medžiagos.

Užbaigiant mito dekodavimą Gedimino, kaip kunigaikščio nuo Žemaitijos pusės, tema galime grįžti prie M. Srijkovskio pateikto milžino Germanto aprašymo, kur milžinas Šventaragis, veikiantis religinėje paralelėje, bajorams siūlo sau į valdovus išsirinkti, ne ką kitą, o savo sūnų – Žemaitijos kunigaikštį Germantą: „Šventaragis Utenaitis, didysis Lietuvos kunigaikštis, seniukas galadienis, nepuldinėjamas Prūsijos kryžiuočių, kurie tuo metu turėjo ką veikti su pagonimis prūsais, ramiai Lietuvoje viešpatavo, o paskui savo sūnų Germantą, Žemaičių kunigaikštį, dar prie savo gyvos galvos didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Lietuvos ponams ir bajorams pasiūlė ir pavedė, kad jį savo valdovu išrinktų“ [53].

Nepaisant to, kad ir Šventaragis, ir Germantas veikė religinėje paralelėje, Šventaragio siūlymas buvo politinėje paralelėje gyvenusiems Lietuvos ponams ir bajorams. Manytume, kad M. Strijkovskio užrašytą šį Šventaragio pasiūlymą, Bychavco kronikoje tiesiogiai atitinka istorinės paralelės vienuolio Lauro žodžiai kilmingiesiems paimkite sau valdovu, ką norite, tik Šventaragis nurodo, kad tai turi būti kunigaikštis nuo Žemaitijos. Be abejonės, tai galėtume suprasti tik kaip kalbą apie stulpus iš Ariogalos. Tačiau, tai taip pat šie žodžiai galėtų reikšti ir tai, kad stulpai iš Žemaitijos miesto buvo pasirinkti dar ir todėl, kad Kernavėje jau gyveno mažametis aukščiausios romėniškos kilties stulpas Gediminas, kuriam patikimų regentų Lietuvoje nebuvo. Mat, visai dar neseniai, Lietuva įvykdė agresiją prieš Dainavą ir taip sužlugdė sūduvių vadovaujamą kovą Prūsijos fronte. Tik priminsime, jog tuo metu, kai LDK Traidenis įžengė į dainavių ir jotvingių žemes, Žemaitija vykdė savarankišką politiką, kurią nutraukė 1282 m. Daunamto karinė kampanija. Po šių įvykių kunigaikštis Skomantas, su savo artimaisiais, privalėjo pasitraukti ir pasiduoti krikščionių malonei.

Pasak „Prūsijos žemės kronikos“ autoriaus, 1281 m. „Sūduvos valsčiuje, vardu Kresmena, Skomantas garsėjo galia ir turtais, vis dėlto, negalėdamas atsispirti nuolatiniams brolių antpuoliams, pasitraukė iš savo krašto į Rusios žemę su visa šeimyna ir bičiuliais.“ [54].

Iš pirmo žvilgsnio gauname paradoksą, kad labiausiai ne tik katalikų, bet ir stačiatikių nekenčiamas karvedys, su visa šeima ir bičiuliais, pasitraukė iš savo krašto į Rusios žemę. Šios aplinkybės vienareikšmiškai anuliuoja bet kokią slapto vizito galimybę, nes judėti turėjo ne vienas vežimas su bent minimalios karinės palydos daliniu. Istorikai mano, kad Skomantui buvo paranku pasitraukti į tuometės Traidenio Lietuvos sudėtį patekusį, suslavėjusį Gardiną. Tik vėliau jis kažkaip atsidūrė Lamatos Skomantuose (?). Tačiau kunigaikštis Traidenis buvo Mindaugo rėmėjų persekiotoju Lietuvoje. Turima omenyje, jog potencialiais Mindaugo rėmėjais galėjo būti išskirtinai Stulpų herbo atstovai, tuomet, jei Skomantas buvo Gedimino tėvu, tai jis turėjo būti labai net nekenčiamos stulpų giminės, man jo gyslomis tekėjo romėniškas kraujas. O žinant, kad Traidenis romėniško kraujo grynuma Skomantui prilygti nebūtų galėjęs, tuomet tokio svečio būvimas Lietuvoje jam būtų ypač neparankus.

Kitas dalykas, kuris neduoda ramybės, yra tai, kad Traidenis palaikė itin gerus ryšius su Mazovijos kunigaikštyste, nes buvo vedęs Oną Mazoviškę, o jo dukra Gaudemunda 1279 m. ištekėjo už Boleslovo II. Mazovai buvo tarpe istorinių priešų, prieš kuriuos kovėsi Skomantas.

Dar kita Traidenio draugystė su Levu Danilovičiumi, Galičio-Volynės kunigaikščiu, kuris ir nužudė paskutinį lietuviškos palemoniados Palemono giminės atstovą – Mindaugo sūnų Vaišelgą, darė sūduvių vadui Skomantui Traidenio valdomą Lietuvą ypatingai nepatrauklia slapstytis, nes taip, kaip sūduviams ir prūsams mazoviai, taip jotvingiams nekenčiamiausiųjų sąrašo pirmojoje vietoje buvo Galičio-Volynės rusai. O juk Skomantas, galimai, buvo kilmingiausias iš sūduviams, dainaviams ir jotvingiams vadovavusių vadų. Tuomet, jotvingių priešai – buvo jo priešais.

Negana to, 1281 m. mes vis dar turime agonijoje skęstantį, bet dar neišnykusį, sūduvių, dainavių ir jotvingių konglomeratą, kuris susivienijo, po eilės istorinių sukrėtimų. Tačiau labiausiai įtakoję šios sąjungos susidarymą įvykiai buvo du: (1) Kryžiuočių ordino alinami sūduviai suartėjo su 1259 m. Mindaugo tiems patiems kryžiuočiams parduota Dainava ir (2) prie pastarosios nuo 1257 m. prisijungę jotvingių likučiai, kurie spruko nuo Galičio-Volynės jiems primestos duoklės. Šio konglomerato baigtį ir paspartino Traidenio smūgis jiems į užnugarį, t. y. tuo metu, kai šis susivienijimas kovėsi Prūsijos-Sūduvos fronte, Traidenis į LDK sudėtį jėga susigražino visą Dainavą bei Jotvos likučiuose buvusį svarbų panemunės miestą – Gardiną. Nors mitas mini, jog šios žemės pasidavė be karo, tačiau taip pat yra sakoma, kad LDK (milžinas Narimantas) išžygiavo prieš juos. Taigi, buvo pademonstruota jėga, o ne pateiktas pagalbos pasiūlymas. Žinoma, čia galimai įmanoma ir kitokia teksto interpretacija, tačiau aukščiau pateiktos Traidenio draugystės, bet kokiu atveju, Lietuvą sūduvių valdovui darė labai nepatrauklia vieta, kur jis galėtų slapstytis.

Situacijoje, kuomet tolimesnė kova prieš Ordiną tapo beprasme, Skomantas su visa savo gimine ir dvaru iš Sūduvos patraukė į Pertro Dusburgiečio minimą Rusią. Tačiau atsižvelgiant, į tai, kad Lietuva taip pat buvo priešų sąraše, tampa aišku, kad lietuviškam  Gardine Skomantas negalėjo slapstytis.

Regime labai paprastą vaizdą, kuris mums nubrėžia tiesę liniją, kur ir tik kur, galėjo tuo metu dislokuotis Skomantą priglaudusi Petro Dusburgiečio minima Rusia. Tai išsiaiškinsime žemių atmetimo būdu, t. y. atmesdami potencialiai netinkamiausias slėptis teritorijas: (1) labiausiai Skomantas negalėjo slėptis Ordino okupuotoje Prūsijoje (vakarai), (2) taip pat, katalikiškoje su Traideniu susigiminiavusioje Mazovijoje (pietūs), (3) Galičio-Voluinės kunigaikščiai pakeltų visus savo turimus rusėnus, jei tik sužinotų, kad jų labiausiai iš visų pagonių nekenčiamas Skomantas ramiais gyvena jų žemėje (pietryčiai), (3) Lietuva buvo paskutinė agresiją Skomantui pademonstravusi šalis (rytai ir šiaurė), (4) Žemaitija buvo istorine lietuviškos palemoniados Stulpų herbo tėvonija, po Durbės mūšio vis dar buvo nepriklausoma, nors ir gynėsi viena (mūsų spėjimu, iš čia pilnai galėjo kilti ir pats Samogitijos pavadinimas: Samo – žemė, gitija – gintija), tačiau ją sumaišyti su Rusia Petras Dusburgietis niekaip negalėjo. Tokiu būdu, mes nebeturime jokio kito pasirinkimo, kaip tik sutapatinti vokiečių kronininko minimą Rusią su variagų kimbrų užvaldytą teritorija tarp Jūros upės ir Kuršių marių. Su ta pačia, XIII a. tapusia Lamata, iš kurios kilo visos aisčių, Dauguvos ir Dniepro aukštupio, Naugardo ir, galiausiai, Žemaitijos ir Lietuvos palemoniados.

Kitais žodžiais tariant, kalbame būtent apie tą teritoriją, kurioje VIII a. pabaigoje ir apsigyveno legendiniai kimbrai. Kaip žinia, tuomet jie buvo Danijos įtakoje. Ros/rus terminą, siejame su danišku žodžiu ros, kurio reikšmė girtinas/pagirtinas. Manome, kad taip jie pavadino pagrindinę, naujai susiformavusios Nemuno deltos atšaką (dabartinę Rusnios (vok., Russ) upę), o pirmąją Noytto pilį pastatė jos deltos saloje – tarp Krono ir Hailibo. Nuo upės vardo, ulmiganų-aisčių tradicijoje, imti vadinti rosais, tiksliau baltiškoje tartyje – rusais. Žemė gi jų, gavo variagų Rusios vardą.

Tikslindamas Prūsijos geografinę padėtį, Petras Dusburgietis nurodė vandenų ir sausumos ribas: „Prūsijos žemę riboja iš visų pusių Vysla, Sūrioji jūra, Nemunas, Rusios žemė, Mazovijos kunigaikštystė ir Dobrynės kunigaikštystė.“ [55]. Pirmajame vokiečio sakinyje nėra minimos nei Lenkija, nei Pomeranija, nei Lietuva, todėl apie kurios Rusios žemę buvo kalbama iš šios dalies suprasti neįmanoma. Todėl kituose sakiniuose regime šios formuluotės patikslinimą: „Vysla – tai upė, atitekanti nuo Krokuvos į Pomeranijos žemę; prie Gdansko pilies įtekėdama į jūrą, ji atskiria Lenkiją bei Pomeraniją nuo Prūsijos. Nemunas – taip pat upė, prasidedanti Rusios valdose, o prie Klaipėdos pilies bei miesto įtekanti į jūrą, ji taip pat atskirianti Prūsiją nuo Rusios, Lietuvos ir Kuršo.“ [56]. Taigi, regime, kad autorius pateikia visą Vyslos ilgį: nuo Krokuvos iki Gdansko bei nuo prūsų už Vyslos esančias vakarines Pomeraniją ir Lenkiją. Taip pat buvo pateiktas ir Nemuno upės ilgis: nuo rusėnų Naugarduko žemių (Juodosios Rusios) iki Klaipėdos miesto pilies. Tačiau rizikuodamas būti nesuprastas, autorius pabaigė daugiaprasmiu išvardinimu po kablelio: ji taip pat atskirianti Prūsiją nuo Rusios, Lietuvos ir Kuršo. Šią frazę mes įvardiname, kaip galimą Petro Dusburgiečio užuominą. Tradiciškai ji suprantama aukščiau pateiktame kontekste – palei anksčiau nurodytą upės ilgį – nuo ištakų iki jūros. Tai yra autorius nuo ištakų išvardina skirtingas šalis, kuriomis Prūsijos teka pasienio upė Nemunas: Rusia, Lietuva ir Kuršas. Tik čia mes turime šiokių tokių nesusipratimų: (1) Juodoji Rusia XIII a. buvo LDK sudėtyje, (2) XIII a. Lamata buvo itin ryškiai paveikta lietuviškoje įtakoje buvusios Skalvos, o Kuršiai dar nuo XII a. jau buvo pasistūmėję šiauriau Klaipėdos Pilsoto žemės. Todėl realiai vokietis turėjo vardinti tik vienintelius Prūsų kaimynus anapus Nemuno – Lietuvą. Tačiau kronikos autorius to nepadaro. Negana to, jo žinios apie pamarį turėjo būti ypač geros, nes Ordinas valdė Klaipėdą, o tai reiškia, kad Petras Dusburgietis suklysti negalėjo.

Mūsų manymu, vokiečiui buvo neparanku aiškinti, jam pačiam nežinomą variagų Rusios ir slavų Rusios pavadinimų bendrystę, todėl ir sugudravo, tuo pat metu, suteikdamas kronikos vėlesnėms nuorodoms į Skomanto vadovaujamas sūduvių ir rusų kariuomenes [57] ar Skomanto sprukimą į Rusią [58], ypatingos paslapties. Šią paslaptį autorius pats siūlė įminti per kilmingo sūduvio vardu Ruseinis norą krikštytis Balgoje su visa savo šeima, kurio pasakojimo detalės apie išgelbėtą šventąjį paveikslą [59], visiškai pilnai atitinka Skomanto priešmirtinės išpažinties pasakojimui [60].

Žinant, kad anuomet, kai buvo rašyta kronika, Kuršių marios buvo vadinamos Nemuno vandenimis [61], todėl tikslindamas apie Klaipėdos pilį, kitapus Nemuno vandenų (upės žiočių ir marių) susispietusias prūsų kaimynes Pertas Dusburgietis vardija: variagų-kimbrų Rusią­-Lamatą, Skalvą-Lietuvą ir šiauriau Klaipėdos ir Nerijoje gyvenusius kuršius. Išsiaiškinę, kurią Rusią, XIV a. pradžioje rašęs vokietis, turėjo omeny, regime, kad kimbrų Brutenio ir Vaidevučio vykdytos palemoniados valdovų palikuonis – Stulpų herbo kunigaikštis Skomantas – judėdamas dešiniąja Šešupės pusė, t. y. Sūduvos žemių likučiais, šiaurėje persikėlė per Nemuną ir per Žemaitijos žemes, su šeima ir palyda, saugiai pasitraukė į jau buvusios variagų Rusios ir Žemaitijos pasienyje esančius Skomantus.

Taigi, mirtinai nukraujavęs, tačiau išsaugojęs herbą ir įpėdinį, Skomantas 1281 m. apsigyvena greta paskutinių savo sąjungininkų, taip pat, vos bepakeliančių vokišką spaudimą, žemaičių. Gali būti, kad įgavusi tokio aukšto rango valdovą, Žemaitija dar galėjo pagauti naują impulsą savo kovoje, o gal net ir pagrįstai pareikštų savąsias pretenzijas į Lietuvos sostą. Galimai būtent tai netiko sąskaitas suvedinėjančiam Daumantui Pskoviškiui, kuris 1282 m., kaip teigia mitas, nužudo Traidenį ir užima Lietuvos valdovo sostą. Buvęs aukščiausias kentaurų didikas, vedantis Pskovo ir Polocko kariuomenę, grįžo į Lietuvą. Matyt, tuo pačiu žygiu jis užėmė ir Žemaitiją.

Bet kokiu atveju, panašu, kad Skomantui, kentauro Daumanto pasirodymas jo tėvonijoje, buvo nelauktas ir labiau nei netikėtas. Šis, Stulpų herbo kunigaikštis, buvo priverstas sudaryti sandorį: mainais už savo šeimos ir savo gyvybę, privalėjo palikti įkaitu vyriausią savo sūnų Gediminą, o pats turėjo, kuo skubiau pasitraukti iš užimamų valdų. Tačiau, kaip jau matėme, trauktis nebebuvo kur. Todėl, tik su savo šeima, Skomantas išvyko į buvusią Stulpų herbo tėvoniją Honedą – Balgos pilį, kur pasidavęs krikščionims, sutiko krikštytis.

Kryžiuočiams į rankas pasidavė jų pagrindinis priešas, tačiau, kad būtų tikri, jog jis vėl neatsivers ir nepatrauks prieš juos su kalaviju rankoje, vokiečiai pasielgė labai apdairiai: (1) iškraustė iš Skomanto valdų Sūduvoje pusantro tūkstančio su juo susijusių gyventojų į Sembos pusiasalio šiaurinę dalį ir (2) privertė Skomantą 1284 m. tapti vedliu į Gardino pilį. Skomantas, šį išdavikišką pažeminimą įvykdė ir 1285 m., mirė dievo užmirštame kaime, Prūsijoje.

Dešimtmetis Gediminas gi, buvo nugabentas į LDK sostinę Kernavę, kur tris metus užėmė žeminančias tarno pareigas pas dėde tapusį, kentaurų giminės, stačiatikį Daumantą. Būtent šį dėdės ir „sūnėno“ motyvo atsikartojimą mite ir įkūnijo aukščiau aptartoji Lauro ir Daumanto dvikova.

Dar vienas krikščioniškas valdovas niekaip netenkino, pagaliau įgavusių savąją Romuną, Lietuvos didikų. Manytume, dar ir todėl jie, po 1285 m. LDK kariuomenės pralaimėjimo prie Tverės, net nebandė išpirkinėti savo valdovo, visiems pranešdami, jog pastarasis garbingai žuvo.

Lietuvai, kaip naujajam krivaičių religijos centrui, reikėjo ne tik kilmingo bajoro, bet ir gaivaus permainų gūsio politiniame vidaus gyvenime. Todėl į LDK sostą buvo išrinktas, iš ką tik susigražintos Žemaitijos, Ariogalos valdovas, Stulpų herbo kunigaikštis Butigeidis. Jis, kartu su savo broliu Butvydu turėjo globoti ir auklėti tikrąjį būsimą LDK paveldėtoją – trylikametį Gediminą. Gediminas gi, Kernavėje augo greta penkiolika metų vyresnio Vytenio.

Vytenio tragedija buvo tame, jog jis buvo ypač gabus karvedys bei politikas. Po labai ilgo laiko tarpo, LDK pagaliau juntamai pradėjo plėstis į rusėnų žemes. Tiesa, patirtos sėkmės rytuose, niekaip nesprendė silpstančios ir nykstančios Žemaitijos klausimo. Galimai tai, jau pilnamečiu tapusiam, Gediminui ir leido aplink Vytenio galvą suformuoti sunkius debesis iš kurių į jo kūną trenkė mirtinas žaibas. Kaip ten bebūtų, turime faktą, kad visi amžininkai ir vėlesnių laikų istorikai, Gediminaičių dinastijos pradininku įvardina ne Butigeidį, Butvydą ar jo sūnų Vytenį, o būtent Gediminą. Pastabu ir tai, kad pirmąsias savo karine kampanijas Gediminas vykdė Žemaitijos ir Lamatos pasienyje, kur ir buvo įkurdinta jo vardo pilis.

Galimai išties kalti genai, o gal Anapilio kalnelyje Gedimino sielai patariančios giminaičių vėlės, tačiau Gedimino laikų politiniai ir kariniai laimėjimai, gerokai nustelbė Vytenio įvykdytus žygdarbius. Mūsų galva, nemenką nuopelnų dalį turėjo prisiimti pats Stulpų herbas. Mat rusėnų žemių stulpai Riurikovaičiai, neabejotinai šiame herbe galėjo įžiūrėti ir naujas politines galimybes sau. Be to, LDK į rusėnų žemių regioną sugrįžo kaip, visom prasmėm, itin sustiprėjusi karinė-politinė jėga, kuri tapo rimčiausia alternatyva žeminančius jarlykus į žemę dalinančiai ir mokesčius žmonėmis rinkusiai Aukso ordai. Ir tai, mūsų nuomone, labiausiai paryškina Gedimino romėniško grynakraujiškumo vertę tuometėms postkrivaitiškoms teritorijoms.

Bus daugiau


[1] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, III t., 514-515 p.;

[2] N. Nėvius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, I t., J. Dlugošas, 564 p.;

[3] A . J. Greimas „Lietuvių mitologijos studijos“, 32 p.;

[4] O. Navickaitė „Iš lietuvių kultūros istorijos“, III t., 79 p.

[5] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, II t., 92 p.;

[6] G. Beresnevičius „Palemono mazgas“, 36 p.;

[7] Ten pat, 53 p.;

[8] Ten pat, 36 p.;

[9] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos reformos“, I t., 99 p.;

[10] www.prusistika.flf.vu.lt/paieska/paieska/;

[11] D. Razauskas „Vėjūkas“, 120 p.;

[12] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“ II t., Erazmas Stella, 22 p.;

[13] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, II t., S. Grunau, 94 p.;

[14] G. Beresnevičius „Baltų religinės reformos“, 103-105 p.;

[15] Ten pat, 91-103 p.;

[16] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, II t., Bychavco kronika, 377-378 p.;

[17] Ten pat.;

[18] N. Vėlius „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“, I t., J. Dlugošas, 566 p.;

[19] www.vostlit.info/Texts/rus/Bychovec/frametext.html;

[20] www.vostlit.info/Texts/rus/Bychovec/frametext.html;

[21] Ten pat.;

[22] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, III t., A. Vijūkas-Kojelavičius, 517 p.;

[23] Ten pat.;

[24] Ten pat, 518 p.;

[25] G. Beresnevičius „Palemono mazgas“, 52 p.;

[26] D. Razauskas „Ryto ratų ritimai“, 86 p.;

[27] A. J. Greimas „Lietuvių mitologijos studijos“, 228 p.;

[28] Tas pats šaltinis;

[29] Tas pats šaltinis, 236-237 p.;

[30] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, II t., M. Strijkovskis, 540 p.;

[31] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, III t., A. Vijūkas-Kojelavičius, 516 p.;

[32] www.vostlit.info/Texts/rus/Bychovec/frametext.html;

[33] Ten pat.;

[34] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, III t., 501 p.;

[35] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, III t., A. Vijūkas-Kojelavičius, 517-518 p.;

[36] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, II t., M. Strijkovskis 516 p.;

[37] R. Batūros išleista Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronika“, 87 p.;

[38] T. Narbuto „Lietuvių tautos istorija“, 2 knygos „Su lietuvių mitologija susiję dalykai“, 3 sk. Šventieji asmenys.;

[39] www.vostlit.info/Texts/rus/Bychovec/frametext.html;

[40] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, II t., M. Strijkovskis, 553 p.;

[41] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, III t., A. Vijūkas-Kojelavičius, 517-518 p.;

[42] www.runivers.ru/bookreader/book52873/#page/167/mode/1up;

[43] www.runivers.ru/bookreader/book52873/#page/174/mode/1up;

[44] www.runivers.ru/bookreader/book52873/#page/179/mode/1up;

[45] www.vostlit.info/Texts/rus/Bychovec/frametext.html;

[46] www.vostlit.info/Texts/rus/Bychovec/frametext.html;

[47] www.vostlit.info/Texts/rus/Bychovec/frametext.html;

[48] R. Batūros išleista Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronika“, 207 p.;

[49] www.vostlit.info/Texts/rus/Bychovec/frametext.html;

[50] www.vostlit.info/Texts/Dokumenty/Litva/XIV/Gedimin/index.phtml?id=2241;

[51] http://old.prosv.ru/ebooks/lib/4_Dvervnerus_lit/ZADONWINA.rtf.pdf;

[52] R. Batūros išleista Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronika“, 204-205, 207, 214-215 p.;

[53] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, II t., 553 p.;

[54] R. Batūros išleista Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronika“, 207 p.;

[55] R. Batūros išleista Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronika“, 84 p.;

[56] Ten pat.;

[57] Ten pat, 184 p.;

[58] Ten pat, 204-205 ir 2014-2015 p.;

[59] Ten pat, 204-205 ir 2014-2015 p.;

[60] Ten pat, 204-205 ir 2014-2015 p.;

[61] N. Vėlius „Baltų religijotyros ir mitologijos šaltiniai“, I t., S. Grunau, 88 p.

Kategorijos: Akiračiai, Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *