N. Dzūkė. Atvirukas Tėvynei (2)

I. Nora Dzūkė | E. Meškonienės nuotr.

I. Nora Dzūkė | E. Meškonienės nuotr.

aš nemoku dainų
aš namų neturiu
aš trumpam ateinu
aš ilgam išeinu

Parėjo vėl Paulius Širvys į širdį vakare ir sako, laikasssstingssssta ir žygdarbis jau ne tada, kai miršti su nepabaigta daina, tai jau praėjusio šimtmečio žavesiai. Šiandien žygdarbis  – pareiga sudainuoti savo dainą iki numirštant.

Aš jau išdainavau visas dainas, kurias vienai dainuoti dera arba gera. Taip gerti, taip ir valgyti – nelabai skanu vienam…

Dabar rašau, taip Paulius liepė. Abu tylėjom, aš verkiau. Abu kalbėjom, aš rašiau. Abudu sutarėm, kad… 

Laisvė ne daiktavardis. Laisvė – veiksmažodis. Ne rezultatas ji – procesas. Nesibaigiantis kelias į save. Kaip Meilė, kaip Tiesa, kaip užduotis… ir kaip Tėvynė. 

Tarnaut Tėvynei turim daugel būdų, taip kaip mylėti moterį… ar vyrą.

Pati Tėvynė – tai klijai, rišamoji medžiaga, ji – Karma ir neregistruota neišvengiamybė. Ji gali būti Jėga ir gali būti Galia. Ji pajėgi pririšti ir surišti, parišti ar atrišti. Kad atpažintumei tenai savus, turi sau atsirišti rankas ir nusiristi mintis; taip akys perskaitys žodžius ir jiedviej su darbais parneš visą medų į Tėvynės žaizdas… Tėvynė mano – bičių avilys – pirmasis medus ir pavojingas dūzgesys…

Ir ne bet koks medus – jis gydo pažeistus audinius, slopina traumas ir uždegimus. Iš maorių taip išmokau: dėk tiesiai ant žaizdos ir užkalbėk.

Išmokau dar – Tėvynė – mano nešulys, ir kur einu, ten ją nešuosi, negaliu niekur palikti… Aš ja dainuoju, ja kalbu, aš ja myliú, su ja tyliú, kai jai ar man sunku… aš ja nėščia ir gyvenu joje – nelyginant kultūrinėj placentoj, trapiai apibrėžtoj erdvėj, aukštoj, be sienų pilyje kuriu save…

Kuriu savim Tėvynę iš kietai saldaus lietuviško akcento išmoktoj kalboj, ruginės duonos, rūtų kažkodėl, iš sutartinių kodų, baltiškų dainų dizaino, suluošinto gebėjimo tiesiog atsisakyt ir pasirinkt, iš žemuogių ant smilgos ir žibučių, baltos mišrainės ir komunijos, irgi išpažinties; iš Donelaičio ir šviežiai raugtų agurkų, Kliudžiau ir Brisiaus galo, Sąjūdžio šešėlio, krepšinio, Žalgirio dienos ir Utenos alaus. Skani, eklektiška Tėvynė… 

Čiurlionio menų mokykloje mus mokė atsitraukt nuo savo kūrinio, susikurt patogų stebėjimo atstumą ir pamatyti visumą, pastebėti ir ištaisyti klaidas, galbūt pakeisti spalvas. Dar mokė mus pasižiūrėti į savo darbą, apverstą aukštyn kojomis. Ne visada graži aukštyn kojom apversta Tėvynė – padalkai purvini, kojos basos, sudiržusios, išbadėjęs, ne savo noru atsidavęs kūnas. Ji šaukia, rėkia, o man gelia, gėda, šalta, ir padėti negaliu…

Tad išėjau pasaulin pasivaikščiot,
Tėvynės pavedžiot, žibučių pasiilgt…

Maorių žemėje, Ilgo balto debesies saloje dabartės gyvenu. Toli toli nutekėjo mano dalia, atplaukė dunojais čia, kur susilieja dviejų jūrų vandenys minkštais pilvais, kur Žemė stiebiasi kalnais į pamerges, įbridus mirko kojas Didžiajam vandeny. Jame – jauna, vešli sala – didžiulė balta valtis. Aotearoa. Kivių šalis. Aš nepabėgau. Gyvenu ir smalsauju. Ragauju, tiriu… save be namų.

Jau veik devynerius metus kaip Eglė stoviu pamary ir laukiu suvokimo vizos į namus. Ar grįšiu? Ar tiktai lankysiu? Nauja žemė, kaip nauja pamotė, vis siuntė devyngalvius išbandymus, ir kasė kasė po slenksčiu duobes… visur, kur biurokratai, demokratai, dokumentai, antspaudai, vizos, ten – bėda, tada kita, ir taip be pabaigos…

Tada atėjo mama Roza, dr. Rangimarie Turuki Rose Pere Elder, maorių kultūrinės, dvasinės, politinės veiklos galva, svariausias balsas čia, Baltojoj saloj. Ji – krivė. Ji – žynė. Ją sutikau marae – maorių šventykloj, esančioj bendruomenės namuose. Pas mus tokių nėra. Visi sėdėjom ant grindų, pečius surėmę, ir klausėmės jos. Marae – tai visų namai, visada šilti, nes čia kūrenasi ugnis. 

Gaudžiau tarsi daigus, besikalančius iš žemės, šios išmintingos moters-motinos žodžius ir klausiausi, kaip po nesudėvimais svetimšalio marškiniais plaka mano benamė širdis. 

Visi mes maoriai, sakė ji. Visi, kas šios salos įsikibę, Žemės šventais vandenimis plaukiam, Aotearoa žemėj savo brūkšnelį tarp dviejų datų gyvenam ar jį kitaip velkam, gimėm čia ar atvažiavom, augom čia ar emigravom – visus mus Žemė pašaukė, žmogus paklūsta Žemei. Visi mes, sako Roza, maoriai, į maorių žemę pašaukti per kūnus tų, kurie čia anksčiau gyveno… arba pareina, vėl išgirdę Žemės balsą …Gyvenkite, leiskite čia šaknis, sėkite meilę ir pagarbą viskam, kas gyva…

Aš jotvingių pùlsu, bãltų ritmu (irgi) dizainu seku kaip savo dievo sesės austa juosta, per pusę gaublio nuteku, ir ČIA, DABAR be knygų iš naujo atpažįstu savo kalbą. Dievuliau, kokie magiški saitai – ir mūsų, ir maorių kalbos – abi fonetiškai sumodeliuotos iš tų pačių trumpųjų ir ilgųjų balsių a-e-ė-i/y-o-u. Saldume dievo – jie kaip rašomi, taip ir tariami, atvykėliui – tai tikras komfortas! Girdžiu juos čiulbančius tarsi egzotiškus paukščius, ir dar girdžiu kažką, lyg jau daug sykių girdėtą – dzūkų kalbos melodiją – net sopa… Ir atseku, kad jų ir mūsų dzūkų šnektos lyg rokuotųsi, skambant tiems patiems linksmiems, trumpukams balsiams. Labai panašūs man maoriai į mūsų cikrus dzūkus, cik mes drabni, jie – diktesni. Ir šneka jie, ir juokiasi kap dzūkai, lūpų kampukai kruta, akys žiba, ir bajka ten po bajkos. Gudrybių sakinukai baigiasi kielių uodegomis… Ir lūpose tirpsta ausų nepasiekę tyri keiksmažodžiai, kad skausmo nepamiršt. Būkim teisingi – kalbamės kivių kalba, dzūkiškai nemokam. Dauguma maorių nemoka savo kalbos, sunku jiems be bendros karo dainos. Taikos sutartys – ne taikai nešioti. Toli už jūrų svetima karalienė čiulpia syvus iš debesų salos… Luoša tiesa šoka haką. Patyrusi politinę ir žmonių išdavystę. Taip žuvo ten káuriai – jų šventi ąžuolai.

Lietuviui lengva maorio skausmą atpažinti. Sulaužyti likimai, badaujantys vaikai, išromyta kalba ir žemė atimta, bedalė jos jauna tauta, dar ne tauta, dar neapauta… Jie Vytauto, nei Basanavičiaus dar neturėjo. Dievų palaiminta gentis be savo rašto.  

Biedni ir draugiški jie, kaip vaikai. Dalijasi ir vagia. Mo-ka ap-gau-ti vi-si ap-gau-ti. Kartu kenčia ir kartu švenčia po tris dienas ir tris naktis, suvažiuoja visa giminė ir gentis džiaugsmo gerti ir skausmo rūkyt. Jie paprasti, basi gamtos vaikai, jie renka, gaudo ir medžioja. Ten upėse ant ungurių galėtum joti, ir vaikšto pievomis povai, ten maistas lipa pats i krantą atoslūgių atodūsiais ir jūrų putomis kvėpuoja druskoj žilvinai…

Saloj už mano lango, po palminiais paparčiais, sako, nuo seno fėjos, nykštukai ir milžinai gyvena. Jie kalba žmonių kalba tose Žemės vietose, kur nėra gyvačių – ten gyvena Arohá (maorių kalba – meilė aukščiausia prasme, apimanti ir pagarbą).

Ir kuo sunkiau privažiuoti – tuo tikresnis gyvenimas Naujojoje Zelandijoje.

Kiekviena žemės pėda yra kažkieno Tėvynė, kitos motinos sūnaus namai ar gal kapai. Visi kažkur turi Tėvynę ir prigimtinę teisę, kaip šventą nuodėmę į ją; ir žiogai, ir paukščiai, ir žuvys. Jie skrenda, plaukia, neršia, grįžta… Mes žavimės jų migracijos žemėlapiais, tiriame, lyginame, rašome lyginamuosius tiriamuosius darbus, disertacijas, pristatom jas aukštais kulnais…

Laisviems nereikia laisvės kalbėti apie laisvę. 

Ir Laisvė – ne tada, kai nereikia daryt, ko nenori. Laisvė, kai darai tai, ką nori, ir turi sąlygas tai padaryti gerai. 

Tik mąstau… Įdomu, kuo turėčiau nusipelnyti bilietą atgal į Pilėnus (sorry Jonai M.)…

Užgimdama gavau užduotį: smalsauti, atsitraukti, iš tolo pamatyti, išausti, išrašyti, išdainuoti ir išpasakoti ČIA, toli toli, už marių mėlynų – apie savo Tėvynę, kurioje gyvena be proto vaišingi žmonės. Ji – mano mėlyno Nemuno vingis, ji mano Laisva Lietuva.

Laisvė kutena liežuvį, ji – saldi. Tepam ją ant duonos, pirštais kabinam, bet būsim laisvi tik laisvi būdami.

Dar kų ausin mum toj Laisvė abiem pakuždėjo?.. Paulius verkė, aš atkurtau: Laisvė – tai tiesė, o Nepriklausomybė – tai tik atkarpa. Ką sakysite? Dėl ko kovojome? Laisvę pažinti gali tiktai ja įtikėjęs, išlaisvėjęs kaip vėjas…

Kur baigiasi namai, ir kur prasideda Tėvynė?

Kur baigiasi Tėvynė, kai neturi namų?

Tėvynė – išaugtas kelias namopi, senos dainos, vis nauji kapai, ilgos naktys, vynas ir tikri draugai. Banalu? Kai vienassskausssmą geri – va tada banalu…

augo užaugo
mano sodely
plieninė obelis

Žvelgiu į Tėvynę iš toli, labai toli. Ir kad žinotumėte, sesės, broliai, kad jūs žinotumėte, kokia Ji graži – lyg eidama linelių rauti…

Kategorijos: Skaitiniai, Visi įrašai, Žodžiai sielai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Komentuoti: New Lituania Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: