M. Puidokas. Ar nekyla nauji ,,auksiniai” projektai už kariams ir gynybai skirtus pinigus? (11)

Mindaugas Puidokas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Mindaugas Puidokas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Kariškiai nėra ta socialinė grupė, kuri būtų linkusi skųstis be reikalo. O ir gynybos sritis nėra ta, kurioje viešumas visuomet yra vertybė. Visgi, į mane neseniai kreipėsi didžiausios mūsų šalies karių interesus ginančios organizacijos – VšĮ „Karių teisių gynimo centras“ steigėjai Laimonas Jakas ir Alvydas Jokšas. Jie pateikė daug nerimą keliančių faktų tiek apie iššūkius, kylančius kariams derinant savo profesines ir šeimynines pareigas, tiek ir apie nerimą keliančias tendencijos mūsų šalies kariuomenėje. Norintiems su šia tema susipažinti išsamiau rekomenduoju perskaityti visą Europos karinių organizacijų ir profesinių sąjungų (Euromil) lietuviškojo padalinio – Karių teisių gynimo centro – parengtą pranešimą [1], o šiame straipsnyje pasidalinsiu keletu esminių karių teisių gynėjų įvardintų problemų.

Karių problemos be kamufliažo

Pradžiai, pirmoji problema, su kuria susiduria kiekvienas atsargos karys ir savanoris. Net ir turintys šeimas laikas nuo laiko yra šaukiami į mokymus. Logiška tvarka – įgūdžiai užsimiršta, o ir karo technologijos bei strategijos nestovi vietoje. Deja, tokiuose mokymuose dalyvaujantiems atsargos kariškiams iš esmės nėra kompensuojama. Sutinku, kario profesijai labai svarbu patriotizmas. Tačiau kaip atsitiko, kad valstybė, parengusi karį, jo karinio pasirengimo lygio palaikymą palieka gyvą tik patriotizmu? Nenuostabu, jog daugeliui karių kyla klausimas – kodėl jie turi aukoti savo laiką Tėvynės saugumo stiprinimui, mainais geriausiu atveju gaudami vien tik padėką?

Apie tai, kas atsitiks, jei vienas vaiką auginantis atsargos karys ar savanoris bus pašauktas į mokymus, nenoriu nei spėlioti, ypač dabartiniame šioje srityje vyraujančiame teisiniame ir administraciniame chaose. O juk tai gyvi žmonės ir jų likimai mums turi rūpėti!

Ar žinote, kad kariams dažnai tenka dirbti viršvalandžius? Neretai ir po 12–14 valandų per parą. Gal ir nieko keisto – karo tarnyba turi savo specifiką ir dėl tokios specifikos ją ne visuomet įmanoma planuoti iš anksto. Tačiau kažin kodėl, priešingai nei kitiems šalies gyventojams, kariams už viršvalandžius nėra kompensuojama – nei pinigais, nei papildomu poilsiu. Nenuostabu, kad toks tarnybos krūvis atsiliepia šeimyniniame gyvenime, krenta motyvacija toliau tęsti karo tarnybą, nekalbant jau apie šeimai ir vaikams neskirtą laiką.

Kario tarnybos trukmę lemia ir sveikata. Ir štai, tarnybą baigę kariai susiduria su kitu neteisingumu, apie kurį beveik nežino visuomenė. Kariams iki šiol nėra grąžintos per krizę neišmokėtos pensijų dalys. Ne vienas buvęs ir esamas karys tiesiai sako, jog parengti rezervistai yra švelniai tariant „apiplėšti“. Pasak L. Jako, dar 2016 metais Vyriausybė atskleidė, kad bendra skola kariams, be palūkanų ir delspinigių, sudaro 29 mln. eurų. Šioje istorijoje itin liūdina faktas, kad Krašto apsaugos ministerija, atrodo labiau linkusi kaltinti Seimą, o ne ieškoti bręstančios krizės sprendimo.

Dar viena karinės srities bėda yra tiesiogiai susijusi su tuo, ką galima pavadinti teisiniu fundamentalizmu. Turiu omenyje neseniai Konstitucinio Teismo paskelbtą draudimą kariui dirbti papildomai. Šito išdavoje kariai tapo suskirstyti į dvi kategorijas – vieniems galima dirbti, o kitiems – ne. Papildomai dirbti leista tarnaujantiems štabuose, ministerijoje, medicinos tarnyboje, kariuomenės orkestre, o kitiems, daugiausia žemesnių laipsnių kariams tarnaujantiems koviniuose daliniuose, – neleista.

Sunerimę kariškiai rodo į Konstitucijos 29 straipsnį, kalbantį apie visų piliečių lygybės prieš įstatymą principą ir klausia – kaip suprasti šią teisinę abrakadabrą. Kiti rodo į algalapius, kuriuose kuklūs – apie 700 eurų siekiantys kario ir 1300 eurų žemesniųjų grandžių karininkų atlyginimai ir klausia – kodėl valstybė atima galimybę kariui ir jo šeimai gyventi oriau nei nustato pragyvenimo minimumas? Pastarojo klausimo sprendimą apsunkina ir tebegyvuojantis itin neigiamas karinės ir politinės vadovybės požiūris į bet kokius žemesnių grandžių karių mėginimus tiek pavieniui, tiek organizuotai ginti savo teises.

Ar nekyla „auksiniai“ pastatai, kurie surytų kariams ir gynybai skirtus pinigus?

Teko girdėti ir įdomesnių istorijų, ypač susijusių su pastaruoju metu lyg ir skaidrėjančiais kariuomenės pirkimais. Visgi dabar plačiai reklamuojama karinių miestelių statybų istorija kelia rimtų klausimų. Pavyzdžiui, 60 tūkst. kvadratinių metrų kareivinių pastatų ketinama statyti už 160 mln. eurų. Dėl tokios kainodaros sunerimę Karių teisių gynimo centro atstovai L. Jakas ir L. Jokšas kartu su nekilnojamo turto specialistais paskaičiavo: normali didelės apimties mažaaukščių pastatų statybos kaina siekia apie tūkstantį eurų už kvadratinį metrą su įrengimu. Tūkstantį eurų už kvadratinį metrą padauginę iš planuojamo kareivinių ploto gauname 60 milijonų eurų ir jokiu būdu ne 160 mln. Kyla pagrįstas klausimas ir jis vertas net apie 100 milijonų eurų.

Ar nebus taip, kad netrukus kalbėsime apie naują „auksinį“, tik šį kartą ne sąlyginai nedidelės apimties virtuvės įrankių, o kur kas didesnį – kareivinių statybos skandalą? Ypač turint omenyje, kad Krašto apsaugos ministerijos vadovai nėra deleguoti nei vienos iš į valdančiąją koaliciją įeinančių partijų ir vargu ar jaučia politinę atsakomybę prieš rinkėjus. Optimizmo neprideda ir neseniai nuvilnijusi žinia, jog „Nota Bene“ istorijos dalyviai ir toliau dalyvauja kariuomenės viešuose pirkimuose ir netgi juos laimi. Ar tokio principingumo sprendžiant skaidrumo klausimus labai svarbioje srityje tikisi visuomenė?

Ar leisdami daugiau pinigų tikrai sustiprinome savo saugumą?

Lietuva jau yra atsakingai į savo ir transatlantinį saugumą žiūrinčių ir gynybai 2 proc. BVP skiriančių NATO narių klubo narė. Tuo didžiuojasi visi neabejingi šalies saugumui, tą mėgsta akcentuoti ir valstybės vadovai bei kiti politikai.

Visgi, šautuvai patys nešaudo, o kovos mašinos pačios nevažinėja. Netgi transatlantinė partnerystė liks tik popierinių deklaracijų rinkiniu, jei už jos nebus patriotiškų, savo šalį ginti pasiryžusių piliečių. Net viešai skelbiamose gynybos doktrinos ištraukose akcentuojama, kad pirmasis gynybos nuo agresijos etapas yra atsilaikyti iki kol prisijungs gausesnės sąjungininkų pajėgos. Tad yra labai svarbu, kad mūsų kariai būtų aukštos moralės, o kario profesija būtų prestižinė ne žodžiais.

Deja, Karių teisių gynimo centro pateikti faktai liudija priešingai. Ženkliai didindami gynybai skirtą biudžetą, tuo pat metu mes silpniname svarbiausią kiekvienos karo elementą – karį. Nesureguliuoti teisiniai klausimai, nenoras spręsti įsisenėjusias sistemines problemas, investicijų prioritetų sąraše apeiti kario gerovės, socialinio ir teisinio saugumo klausimai vargu ar prisideda prie šalies saugumo didinimo. Didelį nerimą kelia ir tai, kad, bent jau viešoje erdvėje, šiuos klausimus už šalies saugumą atsakingi aukščiausi šalies pareigūnai ilgą laiką tiesiog ignoravo. Dėmesio nesulaukė ir vidiniai karinio socialinio dialogo siekiai. Mano giliu įsitikinimu – tai yra rimtos klaidos, kurias būtina taisyti ir kuo skubiau.

Dabartinei Vyriausybei didele dalimi pasisekė – ji turi galimybę aštrėjančias problemas malšinti didesniu finansavimu. Visgi, daugiau ir geresnių ginklų neduos daug naudos, jei liks nesutvarkyti paprasčiausi kario buities klausimai. Labai noriu tikėti, kad jau būsimasis šalies vadovas, kartu esantis ir vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu, į šiuos klausimus žiūrės atsakingiau, o mūsų kariuomenė ir savanoriškosios pajėgos atsikratys paskutinių sovietinės armijos ydų. Saugumo politikos klasikas Baris Buzanas (Barry Buzan) aiškiai įvardino – kiekvienos valstybės saugumo esmę pirmiausiai sudaro žmonės, jų ryžtas ginti valstybę ir pasitikėjimas ja. Dėl to tik atsigręžę į karius ir jų šeimų gerovę turėsime ir tikrai stiprią bei darniai funkcionuojančią gynybos sistemą.

_______

[1] www.kariuteises.lt/lt/naujienos/nacionalinis-pranesimas-isvada-del-kariu-teisiu-laiduojamu-lr-konstitucijoje-ir-europos-zmogaus-teisiu-ir-laisviu-konvencijoje-padeties-lietuvoje/3436

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , .

11 komentarų

  1. Diedas:

    Šitas nesubrendęs valdžios atstovas, vietoj to, kad pats atsakytų į visuomenei aktualius klausimus, priiminėtų sprendimus (juk valstiečiai daugumoje, gali priimt kokį tik nori įstatymą) toliau dirba eilinio ministerijos klerko darbą ir spaudoje uždavinėdamas kvailus klausimus vaidina kažką dirbantį.

  2. Agne:

    Jau prie karių? Tokie rašinėliai be naudos. Būdamas seime turėtumėte žinoti kur ir kaip pasiūlymai teikiami.

    • nesusitupėję komentatoriai:

      Tai į kur galima kreiptis, kur pranešti apie galimus nusikaltimus, jei ne į Seimo narius? Mes turėtume džiaugtis, kad atsirado vienas drąsus Seimo narys, į kurį kreipiasi nukentėję nuo vaikgrobių tėvai, dabar galimai naujas skandalas bresta. Dar neužmiršome “auksinių šaukštų” istorijos.
      Ar yra normali situacija, kai iš 141 Seimo nario yra tik vienas aktyvus? Jei reaguotų į korupcijos apraiškas bent pusė narių – būtų šalyje būtų kitokia situacija ir nebėgtų tiek žmonių iš Lietuvos.
      Juokingiausia, kad atsiranda tokių nesuspratėlių agnių, diedų, kurie visiškai neadekvačiai reaguoja – kaltas M. Puidokas, kad,mat, pernelyg daug kišasi kur nereikia.
      Atsikvošėkite pagaliau.

    • Agnei:

      Tikiuosi, nesate Agnė Širinskienė. Nieko stebėtino, kad Lietuva niekaip negali atsitiesti per 30 vadinamos Nepriklausomybės metų. Ir kodėl? Ogi todėl, kad mūsų “viršūnėlės”, atsidūrusios valdžioje, vis dar kažkodėl nesugeba atsikratyti nesavanaudiškumo priklausomybės ir vis gniuždo tuos Seimo narius, kurie viešai kelia visuomenei svarbias problemas. Jaučiate, kad galite išspręsti problemą geriau? Spręskite, siūlykite savo variantus, teikite pasiūlymus, bet netrukdykite jaunam sąžiningam žmogui vykdyti Seimo nario priesaikos. Buvo “auksiniai” šaukštai, dabar numatomos “auksinės” kareivinės. Gražu, tačiau ar tai naudinga visuomenei? Ar naudinga patiems kariams? Jų šeimoms? Reikia tik džiaugtis, kad atsiranda tokių sąžiningų, į paprastų žmonių problemas įsiklausančių Seimo narių, kaip gerb. M. Puidokas. Jis kelia problemas viešai. Niekas jam neuždraus pateikti svarstymui pasiūlymų vienu ar kitu svarbiu klausimu. Bet svarbiausia, — šiuo metu visuomenė jau informuota. Ir tai — sveikintina!

  3. LosAngeles:

    ar nekyla??? jei klausimas retorinis, tada tiek to, jei ne… be abejo kad ‘kyla’. sedint ant maiso pinigu, kuriu nereikia uzdirbti!!, butinai atsiras tokiu ‘projektu’ igyvendintoju

  4. Bartas:

    Aš turbūt ir užsilenksiu, bet valdžios , kurioje nebus vagių , nesulauksiu.
    M. Puidokas teisingas vyras , bet vienišas.

  5. Pagarba Puidokui...:

    Oligarcho Karbauskio šutvė jį blokuoja, gąsdina apkalta už drąsą ir sąžiningumą ginant šeimas ir kitas vertybes. JIS TOLIAU rizikuoja savo gerove keldamas viešumon korupcines schemas.Jei jis keltų ESAMAOS olig. nomenkl. santvarkos -ONS-problemą ir turėtų esminių poltinių reformų viziją, būtų tinkamas kandidatAS Į PREZIDENTUS.Gaila,kad JUOzaitis neturi žalio supratimo apie ONS IR NETURI tokių reformų vizijos…

  6. laisve:

    Kam skaldyti rinkeju balsus!!!!
    Manau Puidokas, turetu atsisakyti mandato Juozaicio labui.
    PS. atsiprasau del gramatikos, bet rasant is mob.t. galimybes ribotos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: