E. Dzežulskis-Duonys. Kas lemia šiuolaikinių intelektualų menkumą? (3)

Eligijus Dzežulskis–Duonys | asmeninė nuotr.

Eligijus Dzežulskis–Duonys | Asmeninė nuotr.

Kodėl, tarkime išpažinti tikėjimą „multikultūriškumu“ ir „multilytiškumu“ arba globalizacijos nešamu išskirtiniu gėriu yra madinga ir pageidautina, o kreipti dėmesį į „vietinę“ kultūrą ar kalbą, ginti „tradicinę“ šeimą yra ir nemadinga, ir nepageidautina. Ir kur dingo viešųjų intelektualų drąsa, kuria jie kadaise garsėjo?

Visų pirma dera priminti, kad intelektualai kaip viešai regimi ir viešai kalbantys išsilavinę, intensyvesne protine veikla (palyginus su kitais) pasižymintys asmenys nuo pat Naujųjų Laikų pradžios (Didžiosios Prancūzijos revoliucijos) buvo pasipriešinimo arba opozicijos bet kokiai valdžiai sinonimas. Bendrapiliečius žavėjo jų drąsa, jų ryžtas juos uždegdavo, o idėjos vesdavo. Tačiau laikai pasikeitė. Šiandien dažnai vaizdas radikaliai priešingas: vargu ar kuriame kitame socialiniame sluoksnyje rastumę tiek valdžiai sąmoningai pataikaujančių, meiliai jai uodegą vizginančių asmenų. Kas gi atsitiko?

Tiesa ta, jog naujųjų ekspertų, akademinių guru ar medijinių įžymybių (influencerių) vaidmenys intelektualūs gundo labiau nei drąsių, socialiai angažuojančių idėjų kėlimas ir oponavimas valdžiai, dėl ko visada gali sulaukti pastarosios nemalonių. Tad, pirminei drąsai išgaravus, daugelis linksta rinktis asmeniškai patogų ir saugų gyvenimą. O kai madas diktuoja kiti, prisideda dar ir baimė būti apšauktiems atsilikėliais, pažangos stabdytojais, homofobais ir t. t., ir t. t.

Iš esmės visuomet – kai turim reikalą su intelektualų pasisakymais žodžiu ar raštu – svarbu išsikelti paprastus klausimus: kam tai, ką jie daro (sako), yra naudinga? Ir prieš ką tai, ką jie daro, yra nukreipta? Čia nėra galimybės plačiau išplėtoti šiais klausimais mąstymui atveriamų erdvių. Bet – aišku viena – nemažai šiuolaikinių teoretikų (intelektualų) paprasčiausiai daro tai, kas naudinga valdžios žmonėms.

Kitais žodžiais, jie sutinka būti vartotojiškumo ideologijai tarnaujantys stambaus kapitalo (neretai susiliejančio su valdžia) samdiniai. Tokie samdiniais ne tik yra linkę nutylėti, tarkime, šeimos, gimtosios šalies ar gimtosios kalbos savaimingumą bei jų reikalingumą, bet ir taip sudėlioti (socialinius ir ekonominius) žmogaus ir visuomenės raidos aspektus, kad žmonės, kurie jų klauso, galutinai susipainiotų, o verslas, kuriam jie tarnauja, gautų dar daugiau pelno.

Kai tai įvyks, t. y. kai jų darbdaviai gaus daugiau pelno, labai tikėtina, jog dar daugiau pinigų bus skirta verslo „netiesioginėms sąnaudoms“ finansuoti. Kitaip tariant, modernių propagandos darbuotojų, kuriais noriai tampa nūdienos filosofai ir socialinio gyvenimo teoretikai, „etatai“ apmokami iš šių netiesioginėms sąnaudoms skirtų eilučių. Šios sąnaudos – tai propagandos darbuotojų atlygis už savo veiklą: už išspausdintus straipsnius, viešus pasisakymus, medijinius postus, nuomonių apžvalgas, atliktus tyrimus, įvairias ataskaitas, etc. Kitas būdas „padėti“ skurstantiems intelektualams – suteikti jiems gerai apmokamas įmonių konsultantų ar valdybos narių pareigos arba finansuoti keistus ir dar keistesnius (jei ne niekinius) projektus, rinkimų ir reitingų tyrimus ir t. t. Jau nekalbam apie tiesiogiai tam tikrų gaminių vartojimą skatinančius tyrimus ir projektus, akivaizdžiai auginančius didžiųjų korporacijų pelną.

Ir visai nesvarbu, kad pelno siekiama žmogaus gerovės sąskaita. Kas jau kas, bet intelektualai pagal apibrėžimą yra tie žmonės, kurie privalo atsakingai ir sveikai mąstyti, kalbėti ir rašyti. Ir šiuose kalbose bei raštuose neįmanoma išvengti žmogaus paskirties,  jo laimės, prasmingo sugyvenimo su kitais temų. Įsimąstymas į šias temas akivaizdžiai prieštarauja tam, ką naujieji tarnautojai bemaž unisonu trimituoja: ne ekonomika tarnauja žmogui, bet žmogus ekonomikai. Nors visi suprantame, kad yra priešingai: viskas – ekonomika, politika, verslas, etc. turi tarnauti žmogui, bet viešumoje aidi priešingi teiginiai. Kaip išlavintų žmonių galvose atsiranda šie „įsitikinimai“?

Tikėtina, jog dalis tyrėjų yra pakankamai nuoširdūs ir geranoriški, bet stipriai paveikiami vyraujančių idėjų. Juk kiekvieną laikmetį žymi jo kertinės idėjos, neišvengiamai formuojančios arba darančios įtaką šiame laikmetyje gyvenantiems asmenis, neišskiriant nė intelektualų. Šia prasme visi esame savo amžiaus vaikai. O klaidų, priklausomai nuo amžiaus, išsilavinimo ir patirties, nė vienam iš mūsų nepavyksta išvengti, nes klaidos yra žmogiškos būklės pagrindas. Nėra tad lengva nebūti suklaidintam (paskutinio) mados šauksmo, ypač kai į jį įsilieja tavo paties kolegos.

Kita dalis šių modernių „tarnautojų“ nesižvalgo toliau savo nosies, nes jiems pinigai nekvepia. Jie tiesiog mėgaujasi gyvenimu ir savo daroma įtaka. Dar kiti yra apakinti puikybės ir suserga tikra didybės manija, kai juos nuolat cituoja to paties verslo, kuriam jie tarnauja, kontroliuojama žiniasklaida. Suprantama, pastarieji nėra nei sąžiningi tyrėjai, nei sąžiningi žmonės.

Yra ir tokių, kurie tik vaizduoja išsilavinusius ir kūrybingus asmenis, tokiais iš tiesų nebūdami. Pagaliau dar kiti kone priverstinai apsisprendžia palaikyti, t. y. tirti vieną ar kitą „temą“ tokiu, o ne kitokiu aspektu grynai dėl pragmatinių išskaičiavimų, t. y. dėl piniginių fondų, finansuojančių tik tokio, o ne kitokio pobūdžio tyrimus. Kitaip intelektualai, kuriais valstybė neretai sąmoningai nesirūpina, gali išvis neturėti darbo. Štai ir bemaž visa puikybės, arogancijos, cinizmo, prisitaikymo prie sąlygų ir kitų šiandienės (trumpalaikės) sėkmės receptų paletė.

Bet kuriuo atveju parsiduoti verslui (valdžiai) reiškia eiti su (ar veikiau tipenti paskui) pagrindinę intelektinę ir gyvenimo srovę (pagal užsakymą) formuojančiu ultramoderniuoju avangardu, tikintis, kad nors šiek tiek trupinių nukris nuo didžiosios vartojimo puotos stalo. Kaip tai neintelektualu ir kaip tai nekilnu.

Nors jokiu būdu negalima dėti lygybės ženklo tarp praeitin nugrimzdusios sovietinės ir šiandienės neoliberaliosios ideologijos, bet panašumų esama – kad ir regint norą kontroliuoti žmonių mintis, primetant jiems sampratas, siekius ir troškimus. Ir intelektualai čia neabejotinai vaidina išskirtinį vaidmenį. Dažniausiai, deja, negatyvų. Žinoma, ne visi. Ir būtent tai suteikia šviesos. Kaip ir vilties sulaukti naujo intelektualų drąsos proveržio.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *